Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Auksinių rankų metas

Herojai - žemiškų profesijų atstovai
Herojai - žemiškų profesijų atstovai
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Šiandien daug kam keista, kad teisės, ekonomikos, finansų, vadybos specialybių absolventai neretai priversti kreiptis į Darbo biržą, o antai vienas plaukų stilistas iš Klaipėdos kas mėnesį susižeria po šešiolika tūkstančių litų. Paklausiausia profesija Paryžiuje – santechniko. Pernelyg nuvertinome žemiškas profesijas – atėjo metas atsigręžti į tuos, be kurių rankų gyvenimas tarsi sustoja.

Kas aprengs dendžius? 

Būti senamadiškas, pasipriešinti siuvėjo įvaizdžio nuvertinimui nepabijojo kaunietis bluzonų ir džinsų kartos atstovas Andrius Sergejenka.

Asmeninio albumo nuotr./Andrius Sergejenka
Asmeninio albumo nuotr./Andrius Sergejenka

Iš savo tėčio, taip pat adatos meistro, perėmęs ateljė paslaptis, nepaisydamas gerais pažymiais baigto vidurinio mokslo ir ankstesnių pamąstymų apie teisės studijas, jaunuolis, visų nuostabai, pasirinko profesinę mokyklą. Tačiau čia niekas nemokė, kaip siūti vyrišką kostiumą. Tad tikruoju mokytoju tapo tėtis.

Amatininko reputacija Andriui visada asocijavosi su nuklypusių batų taisykla, kol pats pakeliavo po senąją Europą ir įsitikino, kokią vis dėlto vertingą profesiją pasirinko.

Kiek vėliau likimas atvedė stažuotis pas garsų Vilniaus kriaučių Vincentą Zelionką, siuvusį kostiumus ir sovietinės nomenklatūros atstovams, ir Nepriklausomybės laikų politikams, teisininkams, verslininkams. Jis buvo paskutinis mohikanas – senųjų siuvimo tradicijų puoselėtojas. Amatininko reputacija Andriui visada asocijavosi su nuklypusių batų taisykla, kol pats pakeliavo po senąją Europą ir įsitikino, kokią vis dėlto vertingą profesiją pasirinko.

Atvykęs į Londoną vaikinas išgirdo žodį „tailor“ ir su pasididžiavimu prisiminė, kad yra lietuviškas jo atitikmuo „kriaučius“. Tuo metu, kai lietuvių vyrų svajonė rengtis „Hugo Boss“, „Ermenegildo Zegna“, „Corneliani“ tapo realybe, kai atrodė, kad aukštesnės kokybės kostiumams rinkos Lietuvoje jau nebėra, Andrius vis dėlto matė nišą – individualius užsakymus, nes jokio prestižinio mados ženklo kostiumas, jeigu jis kurtas ne konkrečiam asmeniui, neguli, tarsi nulietas. 

Taigi, persimetęs per pečius kuprinę, jaunasis meistras, rekomenduotas vienam profesoriui vienos audinių tiekėjos, atvyko į Londoną, į vieną iš keturiolikos Savile Row įsikūrusių rankų darbo ateljė. Auksine siuvimo meistrystės mylia vadinamoje gatvėje kostiumus siūdinosi legendinis britų politikas Winstonas Churchillis, Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Harry Trumanas, karvedys Napoleonas. Čia sukirptus ir rankomis siūtus drabužius vertino ir dainininkai Michaelas Jacksonas, Frankas Sinatra, Mickas Jaggeris, aktoriai Seanas Connery, Willas Smith’as, Russellas Crowe, Keanu Reevesas, Jude’as Law.

Pravėręs duris, Andrius susidūrė su itin orių, žinančių savo vertę siuvėjų komanda. Ką tik buvo įsteigta „Savile Row“ akademija. Į ją kaunietis po darbų peržiūros ir buvo pakviestas; sėkmingai baigęs mokslus, gavo pasiūlymą likti dėstyti. Tačiau tokia galimybe nepasinaudojo – turėjo ambicijų sukurti savo prekės ženklą. „Kristi Andress“ – tai mados vardas, sukurtas su dizainere Kristina Kalinauskaite, o su britų siuvimo meistrais – „Henry Bailey“.    

Įspūdinga klientų galerija

Siuvėjos Irinos Musajevos ateljė ant staliuko aptinku solidų albumą apie Londono „Savile Row“ aukštosios mados meistrus.

Gretos Skaraitienės nuotr./Irina Musajeva
Gretos Skaraitienės nuotr./Irina Musajeva

Irina jį vartydama pasakoja apie gyvenimo svajonę – kada nors pasimokyti iš tų meistrų. Nors savo svajonę – tapti viena kiečiausių Vilniaus siuvėjų – jau pasiekė: šiandien jos klientų galerijoje – gera šimtinė įtakingų verslo, politikos, teisės, meno pasaulio žmonių. Kai kurie meistrės net pavardės nežino, tiesiog sako: „Siuvuosi pas Iriną.“ Ši moteris perėjo visas savo kartos profesijai būdingas pakopas: nuo didelės konvejerinės įmonės iki mažos siuvyklos, nuo privataus verslo su bendraturčiu iki visiškos finansinės nepriklausomybės.

„Hobis, malonumas, o paskui – pinigai.“, „Nėra negražiai sudėto žmogaus – yra prastai pasiūtas drabužis.“, „Jei moki klientui tobulai pasiūti kelnes, vadinasi, moki viską.“ – tai Irinos kredo. Kai prieš dvidešimt metų ji pirmąkart paėmė taisyti netyčia įdriskusį vienos klientės „Yves Saint Laurent“ kostiumėlį, sako, net rankos drebėjusios – koks tai buvo nepakartojamas jausmas liestis prie gaminio – tikro šedevro. Būtent garsių mados namų drabužiai, kuriuos tekdavo taisyti, ir buvo Irinai mokykla, padėjusi suprasti, kas yra tobulas kirpimas, gero audinio parinkimas, detalių tikslumas.

Pirmiausia, ką išsiaiškina siuvėja, susitikusi su kliente, – tai kokių mados namų stilius jai artimiausias.

Pirmiausia, ką išsiaiškina siuvėja, susitikusi su kliente, – tai kokių mados namų stilius jai artimiausias. Tik paskui – piešiniai, lekalai. Kad kažkada viename Sankt Peterburgo institute dėl asmeninių priežasčių Irina nebaigė kostiumų modeliavimo studijų ir netapo dizainere, pernelyg nesigaili, nes nesijaučia esanti sukurta gana agresyviam šou pasauliui. 

Žirklių magija

„Rimdžiau, iš kur sąskaitų išklotinėje atsirado 30 litų suma, mes gi už tokius pinigus nedirbame“, – žaismingai plaukų stilistui Kęstui Rimdžiui papriekaištavo jųdviejų salono „Kukla Beauty Box“ bendraturtė stilistė Agnė Gilytė. Susikūręs vardą ir išsikovojęs statusą Kęstas šiandien jau gali sau leisti „įdomių plaukų“ klientę ar modelį kirpti ir už 30 litų ar net už dyką.

Asmeninio albumo nuotr. /Kęstas Rimdžius
Asmeninio albumo nuotr. /Kęstas Rimdžius

Užsitarnavęs aukštą reputaciją, jis nebevengia vadintis kirpėju, nors prieš kurį laiką šios profesijos vardas buvo toks neprestižinis, kad paprasčiausiai žemino, tapatino su nevykėliais, kurie, prastai baigę mokyklą, niekur neįstojo ir tik iš bėdos pasirinko darbą grožio salone. Prasčiau sociume buvo kotiruojami tik santechnikai, suvirintojai ir traktorininkai.

Kęstas savo amato siekė dar tuomet, kai nebuvo įprasta kiekvienam turėti savo plaukų meistrą, kai kirpyklose egzistavo gyvoji eilė iš gatvės. Kiek vėliau, kai finansiškai prakutę vyrai dovanodavo blizgantį saloną su „paauksuotais“ šviestuvais ar šiukšlių kibirais (ne be rusiškos popkultūros įtakos) žmonoms ar meilužėms, o šios, grįžusios iš prabangių stažuočių Maskvoje, ieškodavo talentingų meistrų, – štai tada ir gimė „lietuviška grožio industrija“. Aštuoniolikmetis Kęstas, apsilankęs Milane pas charizmatišką salonų tinklo savininką Silvio di Argento, pamatė, koks vis dėlto didelis skirtumas tarp to, kas grožio pasaulyje egzistuoja Lietuvoje, ir to, ką siūlo Vakarai. „Pats savo akimis mačiau, kaip Silvio demonstratyviai atsisakė kirpti klientę, kuri iš rankinės išsitraukė kažkokios garsenybės nuotrauką ir paprašė meistro identiškos šukuosenos.“

Puikiai techniškai atliekančių savo darbą kirpėjų Lietuvoje yra begalė, bet tokių, pas kuriuos būtų gera sėdėti kėdėje, – vienetai.

Gebėjimas bendrauti, taktiškai reaguoti į klientės nuotaikas, subtilus humoro jausmas, pasitikėjimas savimi, mokėjimas stilingai, galbūt ekspresyviau nei kiti rengtis – tai, anot Kęsto, plaukų stilisto charizmos sudedamosios dalys. „Puikiai techniškai atliekančių savo darbą kirpėjų Lietuvoje yra begalė, bet tokių, pas kuriuos būtų gera sėdėti kėdėje, – vienetai.“ 

Nijaus komforto zona

Ir Kęstas Rimdžius, ir jo kolega Nijus Irenijus, dirbantis salone „Biodroga SPA“, yra pastebėję, kad kuo toliau, tuo sudėtingiau klientes atplėšti nuo mobiliųjų telefonų ir interneto.

Gretos Skaraitienės nuotr. /Nijus Irenijus
Gretos Skaraitienės nuotr. /Nijus Irenijus

Negana to, anot Kęsto, kai kurios darosi panašios į Larą Kroft – apsikarsčiusios laidais laideliais, ausinukais, „iPad“, todėl netolimoje ateityje jis ketina savo salone išjungti bevielį interneto ryšį. Kad būti plaukų stilistu yra pašaukimas, Nijus pajuto ne iš karto. Provincijoje gimusi ir augusi jo karta turėjo vienintelį tikslą – ištrūkti į didmiestį bet kokia kaina, nesvarbu, ką tu ten dirbtum.

Devyniasdešimt procentų Nijaus bendraklasių tapo vadybininkais, nes mokytis amato buvo gėda – ne prestižas. O jis, linkęs į humanitarinius mokslus, pasirinko filosofijos studijas universitete, tačiau jau antrame kurse suprato, kad vis dėlto nenorėtų būti pseudofilosofu, postringaujančiu ŠMC bare prie bokalo alaus. Aišku, galėjo baigti studijas, dirbti mokytoju miestelio vidurinėje, paskui siekti mokyklos direktoriaus kėdės, galiausiai – pretenduoti į rajono Švietimo skyriaus darbuotojus. Tačiau tai Nijaus neviliojo. Mėnesiai, praleisti Berlyne, paveikė jo mąstymą taip, kad noras tapti kokio nors amato meistru tik didėjo.

Kad būtų šilta, švaru, kad suptų malonūs ir stilingi žmonės, nealintų fizinis krūvis – štai apie ką hedonistiškai svajojau ir supratau, kad tokia galėtų būti kirpėjo profesija.

Tai, kas anksčiau atrodė gėdinga, tapo vertybe. „Darbe norėjau komfortiškų sąlygų: kad būtų šilta, švaru, kad suptų malonūs ir stilingi žmonės, nealintų fizinis krūvis – štai apie ką hedonistiškai svajojau ir supratau, kad tokia galėtų būti kirpėjo profesija. Viena, ko bijojau, – prasitarti apie tai mamai, miestelio medicinos darbuotojai, kuriai, maniau, būtų buvę skaudu matyti nieko nepasiekusį vienturtį sūnų – viso labo kirpėją. Juolab kad vyras kirpėjas prieš keliolika metų Lietuvoje atrodė kaip anomalija. Tačiau, savo nuostabai, iš jos sulaukiau pritarimo ir tolerancijos.“

Slogiausiai Nijus jautėsi mokydamasis Vilniaus buitinių paslaugų ir verslo mokykloje, nes aplinka, susiformavusi iš „niekur neįstojusių“, jį žlugdė. Laimei, pavyko pasistažuoti pas pripažintą meistrę ir pedagogę Rasą Starkovskienę. Aptarnaudamas iki aštuonių klienčių per dieną, kirpimo meistras šiandien gyvena taip, kad jam nereikia skrupulingai skaičiuoti kiekvieno cento ir nuolat jaudintis, kad galbūt jau rytoj bus atleistas iš darbo. 

Ką žinote apie barzdaskučius? 

Panaši stabilaus ir užtikrinto, tačiau labai dinamiško ir kūrybingo gyvenimo nuotaika tvyro salone „Woxx Barbers“, kurį įkūrė iš Dublino grįžęs ir puikų profesinį bagažą parsivežęs barzdų stilistas Raimondas Pasternackis.

Gedimino Žilinsko nuotr./Raimondas Pasternackis
Gedimino Žilinsko nuotr./Raimondas Pasternackis

Iš Šiaulių kilusiam stilistui plaukų menas nebuvo kažkas nepažįstamo, nes nuo mažens matė, kaip savo grožio salone darbuojasi kirpėja mama. Užuot pasirinkęs Sporto universitetą (tuometį KKI), nes buvo perspektyvus orientavimosi sporto atstovas, bendraklasių nuostabai, Raimondas nuėjo „plaukų kryptimi“. Tie, kas laidė užgaulias pašaipėles, gal jis „toks“ (suprask – gėjus), po metų kitų jau kaip klientai sėdėjo Raimondo kėdėje. Vėliau meistras emigravo ir dirbo Dubline, prestižiniame Graftono gatvėje įsikūrusiame dvylikos kėdžių vyrų plaukų kirpimo ir barzdų dizaino salone „Barbershop Grafton“. Šis salonų tinklas tvirtai laikosi Airijos rinkoje, turi penkiolika filialų visoje šalyje, tačiau Raimondas nepabijojo būti pranašu gimtajame krašte. Šiandien jo drąsa pasitvirtino su kaupu.

Drabužį gali nusipirkti tokį, kokį nešioja viena ar kita garsenybė, o barzdos nepakartosi – ji tavo vienintelė.

Savo hepeningais su profesionaliais modeliais jis jau išgarsėjo ne tik Vilniuje, bet ir Rygoje. Iki tol Lietuvoje barzdaskučio amatas buvo žinomas nebent iš tarpukario istorijos arba iš Gioacchino Antonio Rossini operos „Sevilijos kirpėjas“, tačiau pasaulyje įsibėgėjusi barzdų mada pasiekė ir mus. Kita vertus, lietuvis klientas toli gražu nebe tas, kurį Raimondas kirpdavo prieš dešimtmetį, – tai tikras kosmopolitas: išsilavinęs, neabejingas madai, paragavęs vakarietiško gyvenimo, kur kas reiklesnis įvaizdžio estetikai nei, pavyzdžiui, airis. „Sužinojęs, kad aplinkui vis daugėja madingų vyriškų drabužių parduotuvių, supratau, kad ir man čia vieta, – salonu Rotušės aikštėje džiaugiasi Raimondas. – Beje, drabužį gali nusipirkti tokį, kokį nešioja viena ar kita garsenybė, o barzdos nepakartosi – ji tavo vienintelė.“ 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt