Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Brandos barometras: sulaukus 40-ies negalima pykti ant tėvų

Mama ir dukra
Vida Press nuotr. / Mama ir dukra
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Pasidžiaugti šeimynine laime ir idile, kai po vienu stogu susiburia kelios kartos kad ir tradicinių šventadienio pietų, gali nedaugelis. Kiek suaugusių žmonių skuba pas senstančius tėvus norėdami su jais pasikalbėti, atitrūkti nuo kasdienybės, nes žino, kad ten bus išklausyti ir ras dvasinę atgaivą? Ir kiek jų užsuka tik per didžiąsias šventes jausdami, kad tai yra nelabai malonus, bet privalomas darbas?

Neretai tokie šeimyniniai susibūrimai baigiasi abipusiais priekaištais, kaltinimais ar net barniais. Iš jų su palengvėjimu grįžtama į kasdienybę mintyse užsidėjus pliusą – bendravimo duoklė tam kartui atiduota.

Dėl pačių įvairiausių priežasčių daugelio santykiai su tėvais nuo pat vaikystės yra prasti, lydimi nuolatinių konfliktų, o epizodiškas bendravimas pateisinamas skubėjimu ir užimtumu. Studijos, vėliau darbas, vaikų auginimas yra puikūs pretekstai retai susitikti. Lyg laimės paukštę besivydamos moterys skuba kurti savo gyvenimo: ištekėti už kitokio nei tėvas vyro, auklėti vaikų kitaip, nei pačios buvo augintos, ir jokiose gyvenimo srityse nekartoti tėvų klaidų.

Vida Press nuotr./Šeima
Vida Press nuotr.

Kiekvienas tėvų žodis ar priekaištas sukelia prisiminimų, pažadinamos vaikystės ar jaunystės nuoskaudos.

Tačiau vieną dieną gyvenimas atsiribojus ir nutolus nuo tėvų baigiasi – jie pasensta. Tėvams prireikia priežiūros ir pagalbos: nupirkti maisto produktų, nuvežti pas gydytojus, nuprausti, sutvarkyti namus. Sunkiausi būna ne darbai, kuriuos reikia nudirbti, bet seni ir nauji nesutarimai, kylantys, kai tėvai paslapčiomis nustoja gerti vaistus, nes nutarė taupyti savo ar jūsų pinigus; kai norite juos išmaudyti ar perrengti, aršiai priešinasi, nors nešvara akivaizdi; kai ima pamokslauti, kad ne taip auklėjate vaikus... Apipila priekaištais ir su neslepiamu pavydu pasakoja apie „tobulus“ giminaičių, draugų vaikus. Nekreipia dėmesio į jūsų amžių ir pasiekimus, elgiasi kaip su nieko neišmanančia nepilnamete. Jei taip kalbėtų nepažįstami žmonės, greičiausiai emocingų konfliktų nekiltų – į svetimus senukus lengva žiūrėti atlaidžiai. Bet kiekvienas tėvų žodis ar priekaištas sukelia prisiminimų, pažadinamos vaikystės ar jaunystės nuoskaudos. Norisi išrėkti, įrodyti, kad jau seniai esate ne vaikas, kad pasaulis stipriai pasikeitė ir kad jūsų noras, pavyzdžiui, keisti jų drabužius ir prausti duše rodo ne panieką ir bjaurėjimąsi senu žmogumi, o yra elementarus rūpinimasis.

Išaugti iš vaikystės

Vaikystė yra bene svarbiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Iš jos ateina baimės ar pasitikėjimas, formuojasi savivertė, mokomasi spręsti konfliktus. Vieni prisiminimai ir patirtys teigiami, kiti – ne. Ir pagrindinis laimingos arba nelaimingos vaikystės režisierius buvo jūsų mama ar tėtis. Fizinis ar psichologinis smurtas, pernelyg dideli lūkesčiai, nuolatinė kontrolė, noras, kad vaikas pagaliau nuveiktų tai, kas nepavyko jiems, kišimasis į visas gyvenimo sritis – sudėtingi santykiai su tėvais ima formuotis labai anksti. Daugelis tėvų uždėjo savo vaikams sunkų emocinį krūvį, nes vertino ne juos pačius kaip asmenybes, o tik jų pasiekimus. Priežastis, kaip klostosi santykiai, lemia tokie, regis, ne itin reikšmingi dalykai: ar buvote lauktas vaikas, ar jus nuolatos lygino su broliais ir seserimis, koks buvo tėvų išsilavinimas, emocinis intelektas, šeimyninio gyvenimo įgūdžiai.

Vida Press nuotr./Mama ir dukra
Vida Press nuotr.

Galima leistis į tokią savianalizę. Ji gali būti prasminga, jei norite pažinti save. Tačiau gyvenime buvo ir kitas laikas, kai mokėtės, dirbote ir savo asmenybę formavote pati, veikiama kitų jums svarbių asmenybių, knygų, patirčių. Negi peržengusi 40-metį ir sulaukusi savų vaikų vis dar ieškosite paaiškinimų ten, smėlio dėžėje? Gal pagaliau atėjo laikas kurti gyvenimą atsikračius praeities demonų? Tik taip galite keisti santykius ir su tėvais. Neverta tikėtis, kad keisis jie, tačiau jūsų elgesys, reakcijos į situacijas gali pagaliau baigti nervų karą.

Nauja realybė

Žmogus išgyvena daug virsmų: iš vaikystės į paauglystę, vėliau jaunystę, brandą, senatvę. Vieni geba sėkmingai pereiti šiuos gyvenimo tarpsnius, kiti užstringa kuriame nors iš jų.

Kai žmonės sensta ir supranta, kad vaikai jau suaugę, o jie – pasenę, susitaiko su savo amžiumi ir ima elgtis kitaip: nustoja domėtis nereikalingomis smulkmenomis (ką ir už kiek pirkote, kur leidote savaitgalį), ima suprasti, kad jie už suaugusių vaikų gyvenimą jau nebėra atsakingi (kokias taisykles nustatote savo šeimoje, kaip bendraujate su vyru). Kiti gi ir toliau įsivaizduoja esantys visažiniai nepakeičiamieji, galintys nurodinėti savo vaikams, nesvarbu, kiek metų šiems bebūtų, kokias pareigas jie beeitų ir kokią padėtį visuomenėje beužimtų.

Pirmuoju atveju pereiti į naują bendravimo kokybę lengviau. Tereikia dažnesnių nuoširdžių pokalbių ir tėvai pasijus laimingi. Nors jūsų santykiai nebuvo idealūs, dabar jie gali pasikeisti. Galbūt tėvai suprato savo klaidas, nori pagaliau su jumis susitaikyti ir baigti ginčus dėl amžinybės šviesoje tokių beprasmių dalykų... Būkite atvira šiems pokyčiams. Viena geriausių jungčių – anūkai. Pasitaiko, kad bendraudami su mažaisiais seneliai stengiasi ištaisyti klaidas, kurių padarė augindami vaikus. Suteikite jiems tokią galimybę! Juk turbūt ir savo vaikų už kai ką norėtumėte atsiprašyti?

Vida Press nuotr./Brandi pora
Vida Press nuotr.

Didieji kartų konfliktai dažnai kyla būtent todėl, kad vyresni žmonės dar nenori atsisveikinti su aktyviu gyvenimu, neįvertina jaunosios kartos gebėjimų ir pervertina savuosius.

Sudėtingiau antruoju atveju. Didieji kartų konfliktai dažnai kyla būtent todėl, kad vyresni žmonės dar nenori atsisveikinti su aktyviu gyvenimu, neįvertina jaunosios kartos gebėjimų ir pervertina savuosius. Kai norėsis išrėkti savo valdingai mamai (gerokai rečiau – tėčiui), kad metas liautis lįsti į suaugusio žmogaus gyvenimą, pagalvokite, kodėl ji taip elgiasi? Galbūt jos savivertė priklauso nuo vienintelio dalyko – kokia mama ji yra. Ir tas įsivaizdavimas gali radikaliai skirtis nuo jūsų – juk ji augo kitoje socialinėje, kultūrinėje aplinkoje. Kartais seni žmonės negali nustoti kontroliuoti savo vaikų, nes neturi kitų būdų pasijusti reikalingi. Suteikite jiems progą: pasiteiraukite, kaip mama kepa savo šventinį pyragą, paprašykite padėti sudaryti šeimos genealoginį medį, paklausinėkite apie jų tėvus ir senelius, jaunystę, kartu perverskite nuotraukų albumus. Gali būti, kad ne tik sužinosite įdomių šeimos istorijos faktų, bet ir išgirsite atsakymų į daugybę iki šiol neatsakytų „kodėl?“ Seni žmonės mielai dalijasi prisiminimais – kuo dažniau kalbėsite apie praeitį, tuo mažiau laiko ir energijos turės pasenę tėvai kištis į jūsų kasdienius reikalus.

Vida Press nuotr./Sena moteris
Vida Press nuotr./Sena moteris

Svarbiausia – nepamirškite pasitikrinti, ar pati neužstrigote paaugliškų ambicijų ar jaunatviško maksimalizmo etape.

Brandos barometras

Anksčiau tėvų ir vaikų santykiuose silpnojo pusėje buvote jūs, kai turėjote įrodyti savo tiesas, išsikovoti laisvių ir teisių. Dabar tokią poziciją užima tėvai: visuomenė stipriai pasikeitė, nemažai dalykų jie nesupranta, sunkiai prisitaiko, o prastėjant sveikatai ir suvokiant, kad gražiausia, kas galėjo nutikti, jau buvo, apima ir liūdesys, ir pyktis. Tvarkytis su šiais gyvenimo pokyčiais ir emocijomis jie neretai tiesiog nemoka. Skirtingai nei jūs, randanti daugybę psichologinių patarimų žurnaluose ir internete, jūsų mamos kartos moterys, kamuojamos pokarinių nepriteklių totalitarinėje visuomenėje, su visais gyvenimo iššūkiais turėjo susidoroti pačios. Todėl įžengusi į brandos dešimtmetį pagaliau turėtumėte pažvelgti į mamą ar tėtį jau ne nelaimingo, reikalaujančio vaiko akimis, bet suaugusio, pasirengusio duoti žmogaus. Santykiai su senstančiais tėvais dabar yra jūsų asmeninės brandos barometras. Ir jūs buvote ne tik vaikas, bet ir mama, todėl žinote, kad nėra paprasta kurti idealius santykius su savo atžalomis. O juk tėvų karta susidurdavo su gerokai daugiau iššūkių.

Supraskite, nes...

Vaikai senesnės kartos moterims neretai buvo pirmiausia vargas, o ne džiaugsmas. Tai lėmė objektyvios priežastys: primityvios nėštumo kontrolės priemonės, sunkios buities sąlygos, mažai psichologinių žinių ir pagalbos, vaikų auginimas ir darbas tuo pat metu.

Tradicinis kartų konfliktas Lietuvoje yra itin akivaizdus, nes susiduria ne tik kelių kartų gyvenimo būdai, bet ir dviejų labai skirtingų visuomeninių sąrangų subrandinti žmonės.

Todėl ne vien matykite viskuo nepatenkintus, nesupratingus ir keistai mąstančius senukus – įžvelkite jų sunkų ir dažnai nelaimingą gyvenimą. Tradicinis kartų konfliktas Lietuvoje yra itin akivaizdus, nes susiduria ne tik kelių kartų gyvenimo būdai, bet ir dviejų labai skirtingų visuomeninių sąrangų subrandinti žmonės. Sovietmetis paženklino tėvų kartos, atėjusios dar iš kaimiškos kultūros, gyvenimą labiau, nei kartais susimąstote. Amžinas deficitas suformavo taupumą, neretai pereinantį į godumą. Galbūt erzina, kad mama kaupia viską: vienkartines maisto pakuotes, jaunystės drabužius, ir užuot sočiai pavalgiusi, atideda eurų juodai dienai. Tačiau gal būtent šios savybės buvo reikalingos, kai ji vertėsi per galvą, kad pagelbėtų, kai studijavote? Tėvai pamokslauja, kad jūsų vyras nemoka įkalti vinies, o jūs, užuot konservavusi sodo gėrybes, ilsitės pajūryje? Nesiteisinkite. Prisiminkite, kad norėdami bent pusėtinai gyventi jie turėjo po darbo triūsti kaimuose ar soduose, todėl darbo pasidalijimas daugumai iki šiol nesuvokiama sąvoka.

Vida Press nuotr./Seno žmogaus rankos
Vida Press nuotr.

Jie patys dažniausiai buvo auklėti taip, kad tėvai vaikams turi būti besąlyginiai autoritetai, o ne draugai. Vaikas paprastai buvo suvokiamas kaip objektas, o jo mušimas – normali auklėjimo priemonė. Taip augino juos, taip neretai elgėsi ir patys. Gal ir mūsų tėvai būtų mėginę mus auklėti kitaip, jei tėčiai nebūtų susidūrę su šiurkščia „vyriškumo mokykla“ kariuomenėje, patyčiomis mokykloje („vyrai neverkia“), o mamos nebūtų priverstos palikti trijų mėnesių kūdikių valdiškuose lopšeliuose ar pas senus tėvus kaimuose.

Tėvai – tik svečiai

Žmogaus amžius yra rimta priežastis keisti savo elgesį ir požiūrį į jį. Vienaip reaguojame, kai aikštijasi trimetis, kitaip – kai paauglys. Todėl kai ima erzinti į aštuntą ar devintą dešimtį įkopęs senolis, nereikia į jį žvelgti taip, kaip į savo bendraamžį. Senam žmogui, kaip ir mažam vaikui, atleistina daugiau. Metų našta, ligos, išgyvenimai keičia žmones. Jie darosi užmaršūs, taupūs, įtarūs, nervingi, egocentriški, silpnesni ir liūdnesni, vis sunkiau juose atpažinti savo mamą ar tėtį. Arba ima kaltinti, kad aplinkiniai laukia jų mirties. Liūdna, tačiau ne visi moka, nori ir gali susidoroti su senatvės iššūkiais. Brandūs ir išsilavinę žmonės supranta, kad dabar atėjo laikas pagelbėti tėvams. Ir ne tik materialiomis gėrybėmis ar padedant tvarkyti buitį. Padėti susitaikyti su amžiumi ir vieniems su kitais gali būti pati gražiausia ir prasmingiausia tėvų ir vaikų santykių kulminacija.

Vida Press nuotr./Senutė
Vida Press nuotr.

Juk tėvai jus kažkada pašaukė iš nebūties ir davė ne tik gyvenimą, bet ir daugybę dalykų, kurių nevertinate, nes jie yra savaime suprantami. Laikas pamiršti praeities nesutarimus, juk buvo ir šviesių dienų! Gera žinoti, kad esate kieno nors laukiami ir mylimi – tegul ir labai savotiška meile. Pasaulis atrodo saugesnis, nes nuo amžinybės skersvėjų kol kas saugo senoji karta.

Bendravimą su senais tėvais pamėginkite keisti taip:

  • akcentuokite pozityvius dalykus. Pagirkite mamos paruoštus pietus, padiskutuokite su tėčiu apie politiką. Jei jūsų nuomonės skiriasi, tiesiog išklausykite nesistengdama jo įtikinti. Savo nuomonę vis dažniau pasilaikykite sau ar diskusijoms su bendraamžiais.
  • išklausykite jų samprotavimų. Vertinkite senų žmonių kalbą ir elgesį atlaidžiai. Suteikite jiems galimybių išsikalbėti. Tai leis jiems pasijusti ne tokiems vienišiems.
  • nesivelkite į žodžių karą. Stenkitės vengti temų, kurios erzina tėvus ar yra abiem pusėms jautrios. Galbūt draugai arba pažįstami jus supykdytų ar įžeistų pasakę tokius dalykus, tačiau tėvams atleiskite.
  • klausinėkite apie jų jaunystę. Apie praeitį mėgsta kalbėti beveik visi seni žmonės. Nemalonius pokalbius galite kreipti šia linkme ir taip išvengti nereikalingų konfliktų.
  • darykite, o ne kalbėkite. Tėvai atsisako gerti vaistus, praustis? Nepamokslaukite apie būtinybę tai daryti. Jei ką nors privalote atlikti, darykite tai ryžtingai, kuo mažiau kalbėdama ar įrodinėdama. Kartu būkite švelni ir supratinga: „Miela mamyte, gydytojos liepimu privalau tau duoti šiuos vaistus.“, „Žinau, kad neseniai tave prausiau, bet norėčiau pasižiūrėti, ar tau bus patogiau, jei pamėginsime kitaip.“
  • nudžiuginkite juos paprastais dalykais. Kasdien paskambinkite paklausti, kaip jiems sekasi. Nupirkite laikraštį ar skanumyną, nuvežkite aplankyti gimtųjų vietų.
  • neįrodinėkite savo tiesų ir nesistenkite keisti jų požiūrio. Juk jūs subrendusi ir protinga. Nesvarbu, kad tėvai su jumis elgiasi kaip su vaiku, jūs su jais elkitės kaip brandi asmenybė. Nepriminkite praeities nesutarimų.
  • santykiai su senstančiais tėvais – pavyzdys jūsų vaikams. Todėl juos pagerinti yra prasminga ir savo labui. Jūsų vaikas nežino, kaip jautėtės, kokių nuoskaudų patyrėte, bet mato jūsų šiurkštų elgesį su savo seneliais: jis gauna iš jūsų žinią, kad senstantis žmogus yra vertas mažesnės pagarbos.
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt