Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

F. E. Nesbit: svajonių mergaitės iš amerikietiškų žurnalų tragedija

Nesbit
Vida Press nuotr. / Florence Evelyn Nesbit
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kažkada ji buvo vadinama svajonių mergaite. Ir tai – savaime suprantama: visa Amerika pažinojo jos veidą, jis persekiojo atvirukuose, žurnaluose, kalendoriuose, kino plakatuose, puošė suvenyrus, saldainių, muilo pakuotes. Bet ši istorija apie tai, kad populiarumas ir laimė – dvi skirtingos sąvokos.

Florence Evelyn Nesbit (1884–1967) šiandien vadinama pirmuoju supermodeliu. Ji nebuvo panaši į grožiu garsėjusias amžininkes, kurios savo gyvenimus tvarkė kitų rankomis – išlaikomos turtingų sutuoktinių ar garbintojų. Evelyn padarė karjerą be jokio užnugario. Tačiau jos istorija visiškai nepanaši į pasakojimą apie drąsią, emancipuotą damą, mokančią pakovoti už save. Ta istorija išvis į nieką nepanaši – ji lyg kratinys iš Charleso Dickenso, Emileʼio Zola ir Edgaro Allano Poe romanų. Nesbit visada turėjo tai, apie ką svajoja statistinės pilietės: jos akinantis grožis buvo neatsiejamas nuo šou verslo, turtų, įtakos, garsių vyrų, sekso. Tačiau ji buvo ir Viktorijos laikų moteris – priklausoma nuo mamos, darbdavių, mylimųjų, anytų.

Visuomenė ja irgi pasinaudojo. Tai įvyko, kai Nesbit tapo liudytoja žmogžudystės byloje. Atvejis buvo aiškus kaip stiklas: kaltintojai turėjo žudiką, jo revolverį, minią žmonių, mačiusių, kas ką nušovė. Tačiau teismas, ilgainiui pavadintas „amžiaus procesu“, truko ilgai. Nesbit buvo klausinėjama valandų valandas ir tokių intymių detalių, kad teismas net nutarė į posėdžius neįleisti moterų: neva ten nagrinėjami faktai – per daug šokiruojantys. O ir spaudai uždraudė viešinti „gašlius, nepadorius, geidulį keliančius dalykus“. Tačiau Nesbit reitingams tai nepakenkė. Netgi atvirkščiai: tūkstančiai moterų ėmė kopijuoti kostiumą, Evelyn vilkėtą teismo proceso metu.

Vida Press nuotr./Florence Nesbit
Vida Press nuotr./Florence Nesbit

Beveik Pelenė

Jos vaikystė buvo kaip iš Dickenso romanų. Florence gimė Kalėdų dieną garbingoje šeimoje: tėvas Winfieldas Scottas Nesbitas buvo advokatas, motina Evelyn – namų ponia. Mergaitė, tėčio numylėtinė, augo, skaitė knygas, lankė šokių ir muzikos pamokas – buvo laimingas vaikas. Idilė baigėsi, kai visi persikraustė iš mažo miesčiuko į Pitsbergą ir netikėtai, sulaukęs vos keturiasdešimties, mirė tėvas. Išaiškėjo, kad jis buvo skersai išilgai prasiskolinęs. Nesbitų turtas buvo parduotas iš varžytynių, šeima liko be namų, glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus giminaičius. Ponia Nesbit ieškojo darbo, bet nerado; galiausiai, palikusi Florence ir keleriais metais jaunesnį Howardą, išvyko į Filadelfiją.

Sėkmė buvo šiaip sau: ponia ėmė dirbti pardavėja. Išsikvietė vaikus, net įtaisė juos į mokyklą, bet – trumpam. Anksčiau pinigų neskaičiavusi dama greitai suprato, kad jos algos niekam neužtenka. Mokykla buvo atšaukta, o vaikai – įdarbinti tame pačiame prekybos centre, kur dirbo mama. Kad tai įvyktų, teko juos kiek pasendinti. Florence gimimo metai ligi šiol nėra tiksliai žinomi, nes motina jais manipuliavo pagal vaikų įdarbinimo įstatymus.

Jau tada dažnas praeivis atsigręždavo į mergaitę su didžiule raudonų plaukų kupeta (Florence turėjo airiško ir škotiško kraujo), baltutėle oda ir juodomis akimis. O kartą, kai dvylikametė spitrinosi į vitriną, galvodama, kad tokių gražių audinių niekada neturės, prie jos priėjo moteris ir pasiūlė pozuotojos darbą. Kas tai yra, mažoji raudonplaukė nesuprato, todėl sutikimą davė mama: atliekami pinigai nebūtų pakenkę, nes šeima skurdo.

Greitai pasklido gandas apie nuostabią mergaitę, jos paklausa augo. Pati Florence tuo nesidžiaugė, buvo tiesiog pavargusi.

Tie pinigai buvo 1 JAV doleris už penkias valandas. Tiesa, anuomet jo vertė buvo didesnė nei dabar, bet vis tiek neadekvati kaina už vergišką darbą – tiek laiko sėdėti ar stovėti nejudant. Mažylė Florence dirbo daugiau už suaugusiuosius: savaitę triūsdavo parduotuvėje po dvylika valandų, o sekmadieniais pozuodavo dailininkams. Greitai pasklido gandas apie nuostabią mergaitę, jos paklausa augo. Pati Florence tuo nesidžiaugė, buvo tiesiog pavargusi. Ir nė neturėjo, kam pasigirti, kad, tarkim, dailininkės Violet Oakley vitražai su jos portretais pasklido po visą Pensilvaniją ir net pasiekė Niujorką.

Kai mergaitė sulaukė penkiolikos, pasikartojo sena istorija: misis Nesbit išvyko į Niujorką, motyvuodama, kad ten ras gerą darbą. Aišku, nerado. O kai vaikai persikėlė pas ją ir Florence suprato, kad jei nepozuos, gresia badas, ponia tapo dukros agente. Pirmasis mergaite susidomėjo Jamesas Carrollis Beckwithas – ir tai buvo didelė sėkmė. Šis tapytojas, globojamas turtingiausio Amerikos žmogaus – Johno Jacobo Astoro (vėliau paskendusio su „Titaniku“), ėmė rūpintis jaunute pozuotoja, rekomenduodavo ją savo draugams. Neprireikė daug laiko, kad provincialė taptų geidžiamiausiu Manhatano modeliu.

Ji pozavo madingų žurnalų viršeliams („Vanity Fair“, „Harperʼs Bazaar“, „Cosmopolitan“, „Ladies’ Home Journal“ etc.), laikraščių iliustracijoms, kalendoriams, atvirukams, kortoms; reklamavo viską, ką tik buvo galima reklamuoti. Florence tapo pirmąja „pin-up“ mergina, nes dauguma jos nuotraukų buvo skirtos kabinti ant sienos. Populiarus fotografas Joelis Federis paauglei mokėjo jau 5 JAV dolerius už pusdienio trukmės fotosesiją. Dailininkai irgi išnaudojo Florence. Bet labiausiai merginos reitingus pakėlė Charlesas Dana Gibsonas, tų laikų mados diktatorius: jo „Gibson Girl“ – pieštos mergaitės – buvo vertinamos kaip stiliaus ikonos, laikmečio grožio idealas. Florence atrodė geriau net už jas, o 1905 m. jos portretas „Moteris: amžinas klausimas“ sukėlė didžiausią ažiotažą.

Bet tai buvo kiek vėliau. O kol kas (vis dar penkiolikmetė) ji Brodvėjaus teatre gavo vaidmenuką. Merginos karjeroje tai buvo tik epizodas, bet ne toks jau bereikšmis. Ten, nubraukusi vieną vardą, ji tapo Evelyn Nesbit. Be to, atsirado daug gerbėjų. Gražuolė juos vijo, neva – per seni, bet, atrodo, ne amžius buvo kaltas. Kai viena iš trupės šokėjų supažindino Evelyn su Stanfordu Whiteʼu, ji neišsigando, kad vyras – triskart vyresnis už ją. Jis atrodė patikimas kaip Konstitucija: buvo įtakingiausias Amerikos architektas, garsėjo turtais, senienų kolekcijomis, labdara.

Vida Press nuotr./Stanfordas White'as
Vida Press nuotr./Stanfordas White'as

Lemtingos pažintys

Raudonplaukis, su didžiuliais tos pačios spalvos ūsais, pagyvenęs, tačiau berniukiškas Whiteʼas darė įspūdį moterims. Bet net saulė turi dėmių: vyras mėgo skaisčias mergaites. Jis, vedęs trijų sūnų tėvas, garsėjo kaip beviltiškas lovelasas. Evelyn buvo labai naivi, jei patikėjo, kad architektas tiesiog nori ją, tokią talentingą, paremti. Nors iš pradžių viskas buvo kaip pasakoje: jis nešė brangias dovanas, aprengė ją nuo galvos iki kojų, atvėrė duris į aukštuomenę, visiškai pavergė motiną – beje, dešimčia metų jaunesnę už jį. Šioji lengviau atsikvėpė (pagaliau nebereikėjo skaičiuoti centų) ir meldėsi Whiteʼui. Ir kai jis padovanojo bilietą į Pitsbergą, Evelyn mama dingo iš akiračio. O architektas liko vienas su savo mergaite.

Architekto žodžiai: „Neverk, kačiuk, visoms taip nutinka. Dabar tu – mano. Tik nesakyk mamai...“

Nesbit memuaruose detaliai aprašoma lemtinga diena – Whiteʼo apartamentai, išgerto šampano kiekis, pabudimas greta suvedžiotojo, nuostaba, kad ji – nuoga ir praradusi nekaltybę, architekto žodžiai: „Neverk, kačiuk, visoms taip nutinka. Dabar tu – mano. Tik nesakyk mamai...“ Aišku, kad ji nieko nesakė, nes White’as ją tenkino: taip gerai Evelyn niekada negyveno. Ji ir toliau lankėsi slaptame vyro bute su veidrodžiais, sunkiomis raudono aksomo užuolaidomis ir tokiu pat audiniu aptrauktomis sūpuoklėmis (Whiteʼas jausdavo pasitenkinimą supdamas pusnuoges mergaites). Tačiau Nesbit gerbėjas nemokėjo prisirišti ilgam. Greitai jis ėmė pirkti dovanas kitoms nepilnametėms.

Vis dėlto Whiteʼas nebuvo visiškas padugnė. Gal Evelyn buvo išskirtinė tarp jo pasijų, nes, metęs ją, architektas nenustojo domėtis „eks“ gyvenimu. Jis įtaisė Nesbit į internatinę mokyklą Naujajame Džersyje, kad paauglė gautų šiokį tokį išsilavinimą ir pabūtų tarp savo vienmečių. Pagal išgales rūpinosi jos karjera. Jis mokėjo už Evelyn brolį, atiduotą į privačią mokyklą. Galiausiai, budriai sekė, kas sukasi jos orbitoje, ir įspėdavo, kai pažintys būdavo prastos... Matyt, netikę vyrai buvo Evelyn karma, nes jau senatvėje moteris atviravo, kad Stenny (taip ji vadino Whiteʼą) buvo geriausias jos pažinotas žmogus.

Šiaip jau Evelyn netrūko pretendentų į ranką ir širdį. Bėda, kad jos mama norėjo žento milijonieriaus, o išdavikas Whiteʼas pavyduliavo. Tad abu nuožmiai sukildavo prieš visus Nesbit gerbėjus, ypač jei šie būdavo jauni ir gražūs. Taip Evelyn (kiek padraugavusi) atstūmė garsų polo žaidėją Jamesą Waterbury, perspektyvų žurnalų leidėją Robertą Collier, žinomos aktorių dinastijos palikuonį Johną Barrymoreʼą, nors laukėsi jo kūdikio. Kai Nesbit pasijuto nėščia, nedvejodama pasidarė abortą (spaudoje pasirodė žinučių apie išpjautą apendicitą) ir, spaudžiama Whiteʼo, metė mylimąjį.

White’as stojo piestu ir prieš naują Evelyn kavalierių Harry K. Thaw. Šiuokart – ne vien iš pavydo. Narkomanas, smurtautojas, nestabilios psichikos Thaw tikrai nebuvo svajonių jaunikis. Bet dabar svarų žodį tarė mama. Ji norėjo patekti į aukštuomenę, gerai gyventi, o toks žentas kaip Harry būtų išsprendęs ponios problemas: jo šeimos, valdžiusios geležinkelius, turtas buvo per 40 mln. JAV dolerių. Tad paklusni duktė Evelyn neatstūmė Thaw, nors vienintelis jausmas, kurį jai kėlė tas vaikiško veido vyrukas, buvo baimė.

Vida Press nuotr./Florence Nesbit ir Harry K. Thaw
Vida Press nuotr./Florence Nesbit ir Harry K. Thaw

Thaw ją pamatė Brodvėjaus spektaklyje „Laukinė rožė“. Evelyn vaidmuo buvo mažutėlis, bet merginos grožio sukrėstas Harry spektaklį žiūrėjo keturiasdešimt kartų. O paskui panoro artimesnės pažinties: 1903 m. jis pasiūlė mamai ir dukrai pasivažinėti po Europą. Gudrus kaip visi psichopatai Harry organizavo prašmatnią, bet tokią varginančią kelionę, kad vyresnioji Nesbit jos neištvėrė ir pusiaukelėje panoro grįžti namo. Evelyn liko viena su Thaw.

Jis ne pirmą kartą pasipiršo, ji ne pirmą kartą atsakė. Harry pareikalavo, kad Evelyn paaiškintų, kuo jis per prastas. Ir tol merginą terorizavo, kol ji papasakojo apie savo santykius su Whiteʼu, jau praeitą etapą. Milijonierius įtūžo: jo išrinktoji nėra nekalta! Bet kelionė tęsėsi. Tik dabar Thaw parinkdavo specifinius maršrutus, susietus su tyromis mergelėmis: tarkim, vietas, kur apsireiškė Švč. Mergelė Marija ar gimė Žana dʼArk. Pastarosios gimtajame Domremy kaime, bažnyčios svečių knygoje, Harry paliko įrašą: „Ji nebūtų išsaugojusi nekaltybės, jei kur nors greta būtų vaikščiojęs Stanfordas Whiteʼas.“

Kelionė po Prancūziją dar buvo pakenčiama: pora gyveno viešbučiuose, tad Thaw apsiribodavo psichologiniu teroru. Bet vėliau jis išnuomojo viduramžių pilį Austrijoje – ten mūrai buvo garsui nepralaidūs. Harry baudė Evelyn: nuplėšęs drabužius, plakdavo rimbu, įremdavo į galvą revolverį, kurį visada nešiojosi, prievartaudavo. O aprimęs užrakindavo kambaryje iki kito kankinimų seanso. Tai truko dvi savaites. Įbaugintą, išsekusią Nesbit išgelbėjo Amerikos spauda, kuri anksčiau laiko paskelbė, kad Pitsbergo milijonierius Thaw Europoje vedė šou mergaitę. Šoko ištikti Harry tėvai iškėlė ultimatumą: jei sūnus gyvens su ja, neteks teisių į turtą. Thaw skubiai susikrovė lagaminus ir metėsi namo – tikinti gimdytojų, kad jokios artistės jam nerūpi.

Tačiau Evelyn neilgai ilsėjosi be Harry. Pabendravęs su tėvais Pitsberge, jis vėl atsirado Niujorke; kartais būdavo nelauktai charizmatiškas, kartais – toks, kokio Evelyn baidėsi. Bet ir tada, kai būdavo geros nuotaikos, ir tada, kai siautėdavo, Harry prašydavo jos rankos ir žadėdavo stebuklingą ateitį. Ir vieną dieną Evelyn nusileido. Gal iš nevilties. O gal todėl, kad širdies gilumoje pritarė mamai: nors ir kokie išbandymai jos laukė, tai buvo geriau už gyvenimą vieno kambario butuke... Pora susituokė Pitsberge 1905 m. Ir jau per vestuves buvo aišku, kad stebuklų nebus: jaunikis nutarė, kad nuotaka neverta baltos suknios, tad pats sukūrė jai juodą, rudai apkraštuotą kostiumą. Na, o vėliau abu persikėlė į Pitsbergą, į nežinia kaip numaldytų Thaw tėvų gotikinius namus.

Anyta kaip įmanydama engė marčią (ir, aišku, privertė ją atsisakyti karjeros), o Harry taip ir neatleido Evelyn „išdavystės“ su Whiteʼu. Tai virto paranoja: Thaw nutarė žūtbūt sugadinti Whiteʼo reputaciją, net samdė privačius detektyvus, kad stebėtų kiekvieną architekto žingsnį.

Amžiaus byla

1906 m. sutuoktiniai susiruošė į Europą. O dieną prieš tai jie praleido Niujorke. Vakare didelis miuziklų mėgėjas Thaw panoro pamatyti „Mamʼzelle Champagne“ premjerą. Evelyn sunerimo vos patekusi į teatrą ir prisėdusi prie žiūrovams skirto stalelio: šį pastatą projektavo Whiteʼas ir čia jis nuolat rymodavo, stebėdamas kordebaleto mergaites. Nesbit paniškai bijojo dviejų savo vyrų akistatos, todėl ėmė tempti Harry lifto link. Bet šis ištrūko, grįžo į salę. Ir kai prasidėjo miuziklo finalas („Aš galėčiau mylėti milijoną merginų“), apsėstasis Thaw pamatė Whiteʼą. Priėjo prie jo, išsitraukė revolverį ir tris kartus šovė į veidą. Nors vieną kartą pataikė į petį...

Vida Press nuotr./Florence Nesbit
Vida Press nuotr./Florence Nesbit

Milijonieriai teisiami kitaip nei eiliniai piliečiai. Thaw mamytė organizavo galingą reklamos kampaniją su šūkiais, atvirukais, plakatais apie pabaisą Whiteʼą. O centrine proceso figūra tapo Evelyn. Anyta jai pažadėjo neskausmingas skyrybas ir 1 mln. JAV dolerių, jei šioji išgelbės savo vyrą nuo elektros kėdės. Ir Nesbit karštai įrodinėjo, kad Whiteʼas buvo visiškas išgama: porino apie atimtą nekaltybę, apie architekto rengtas orgijas, kūrė kažkokias istorijas apie iškrypėliškus jo poreikius. Kol įsikišo pats prezidentas Theodoreʼas Rooseveltas ir pareikalavo uždaro teimo proceso, kad nebūtų tvirkinama tauta. Niekas net nemėgino abejoti Evelyn, o kiti liudytojai buvo išklausyti atsainiai. Tarkim, viešnamio šeimininkė, pasakojusi, kad Thaw nuolat tyčiodavosi iš jos mergaičių, jas kankindavo ir žalodavo. Galiausiai prisiekusiųjų balsai pasidalijo beveik po lygiai: vieni kaltino Thaw nužudymu būnant afekto būsenos, kiti jį išvis laikė didvyriu.

Teismo proceso baigtis visus tenkino. Anyta nedavė Evelyn jokio milijono ir net užblokavo banko sąskaitas, bet Nesbit atgavo laisvę. Harry buvo izoliuotas aštuoneriems metams. Grotos tėvų sūnelio nebaidė: jis miegojo pūkų pataluose ir pietaudavo prie balta staltiese dengto stalo, be to, nebuvo labai saugomas, todėl retkarčiais pabėgdavo. Paleistas anksčiau laiko Thaw vėl pateko į dienraščių antraštes: buvo kaltinamas devyniolikmečio Fredo Gumpo pagrobimu ir kankinimu. Vėliau vyras mėgino žudytis ir ilgam atsidūrė psichiatrijos klinikoje...

Post scriptum

Teismo metu Evelyn buvo tik dvidešimt dveji. Bet „amžiaus procesas“ tapo jos karjeros kulminacija ir įvykiu, kuris aptemdė ateitį. Jau senatvėje moteris prasitarė: „Stanny Whiteʼas mirė, bet mano likimas buvo žiauresnis. Aš turėjau gyventi.“

Evelyn vėl pozavo, šoko, dainavo, vaidino vodeviliuose. 1910 m. jai gimė sūnus Russellas: moteris dievagojosi, kad jo tėvas – Thaw. Šis jau senokai sėdėjo, bet vaikas neva buvo pradėtas per vieną Nesbit apsilankymą kalėjime. Harry kategoriškai neigė tėvystę ir sakė, kad jokie „benkartai“ jo milijonų nepaveldės… Evelyn reitingai smuktelėjo: publika norėjo „biso“ – lemtingos moters ir dėl jos galvą pametusio vyro, laukė naujų skandalų, bet jų nebuvo. Ir antrosios jos tuoktuvės atrodė kažkokios blankios: gražuolė 1916 m. ištekėjo už šokių partnerio Jacko Cliffordo, bet už poros metų šis ją metė, pavargęs būti „misteriu Evelyn Nesbit“. Atrodo, nuovargis nekankino tik Thaw, kuris vis dar mokėjo detektyvams, kad šie sektų jo buvusią žmoną.

Pati Evelyn nenorėjo pamiršti praeities. Ji dalijo interviu, rašė atsiminimų knygas, vaidino pusiau biografiniuose filmuose iškalbingais pavadinimais: „Moteris, kuri davė“, „Noriu pamiršti“, „Jos klaida“ ir pan. Thaw vėliau gyrėsi, kad mokėdavo Evelyn 300 JAV dolerių mėnesinę pašalpą („Kaip atminimą apie smagiai praleistą laiką“), bet kažin ar ji tik iš nuobodulio ėmė dirbti dar ir kavinės administratore. O ketvirtajame dešimtmetyje Nesbit pavargo: dukart mėgino žudytis, pasidarė priklausoma nuo alkoholio ir morfijaus. Bet geri genai saugojo: Evelyn, jau atšventusi penkiasdešimtmetį, vis dar versdavo vyrus atsigręžti ir dirbo burleskos šokėja. O vėliau rado jėgų išsikapstyti iš duobės.

Vida Press nuotr./Evelyn Florence Nesbit su sūnumi
Vida Press nuotr./Evelyn Florence Nesbit su sūnumi

Po karo Nesbit tyliai ir kukliai gyveno Los Andžele, amatų mokykloje dėstė skulptūrą ir keramiką (istorija nutyli, kur pati jų mokėsi). 1947 m. miręs Thaw jai paliko 10 tūkst. JAV dolerių, tiek pat senutė gavo kaip filmo „Mergaitė raudonose sūpuoklėse“ konsultantė. Nors ką ji ten patarinėjo, nelabai aišku: Nesbit (ją vaidino Joan Collins, visiškai nepanaši į Evelyn) ekraninė biografija buvo kupina prasimanymų, romantizuota ir labai nutolusi nuo to, ką jai teko išgyventi.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt