Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Geidžiamiausias japonų menininkas – Takashi Murakami

Takashi Murakami menas
Vida Press nuotr. / Takashi Murakami menas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Dar reiktų gerai pasvarstyti, kuris iš jų garsesnis – rašytojas Murakami ar dailininkas ta pačia pavarde. Knygas skaito ne visi, o štai antrojo herojaus dizainą puikiai žino net tie, kurių menas nė iš tolo nejaudina. Juk būtų sunku rasti žmogų, nepastebintį „Louis Vuitton“ rankinių.

Takashi Murakami (g. 1962 m.) baisiai nervinasi, kai yra vadinamas japonų Andy Warholu: „Aš juk nevartoju narkotikų!“ Tačiau vyras, atšventęs 55 metų sukaktį, nori nenori priklauso tai pačiai menininkų kategorijai, kaip ir kultinis amerikietis. Murakami yra teoretikas, moka motyvuoti savo meną šimtais svarių argumentų, bet juk eiliniam žiūrovui saldainis yra saldainis, nesvarbu, į kokį popierėlį įvyniotas. Ir dailininko populiarumą lemia ne jo filosofija, o kūriniai: linksmi, spalvingi, ekspresyvūs, įkvėpti otaku subkultūros, japoniškų komiksų (manga), animacijos. Besivaipančios gėlės, psichodeliniai grybukai, meškiukai, kaukolės, akys – tai vis Murakami.

Šiandien jis yra įtakingiausias ir geidžiamiausias japonų menininkas. Jei reikia įrodymų, prašom: 2008 m. „Sotheby’s“ aukcione Murakami „Mano vienišas kaubojus“ parduotas už rekordinę sumą, viršijančią 15 milijonų JAV dolerių. Dar daugiau dailininkui uždirba jo „fabrikas“, iš pradžių vadintas „Hiropon Factory“, vėliau – „Kaikai Kiki“: studija, kur jis ir dešimtys asistentų tapo, kuria skulptūras, instaliacijas, dizainą, filmus, planuoja meno muges ir festivalius etc. Murakami išvis žmogus orkestras: filosofas, galerininkas, parodų kuratorius, režisierius, verslininkas, visų galų meistras. Ir šiaip žvaigždė, šalia kurios pabūti ne gėda. Kai Murakami savo parodai (regis, „Tate“ galerijoje) panoro filmuko apie japonų jaunimą, spėkite, kas jame vaidino pagrindinę heroję princesę? Ne kokia nors miela japoniukė, o Kirsten Dunst.

Jis įrodė, kad „aukštoji“ ir „žemoji“ kultūros menkai skiriasi, nes ir vienoje, ir kitoje viską kuria plokščias vaizdas.

Warholui buvo inkriminuojama, kad jis ištrynė ribas tarp tikros dailės ir popso, meną pavertė komercijos objektu. Murakami padarė tą patį, bet jo situacija buvo kita. Japonai iki XIX a. vidurio net neturėjo žodžio „menas“, nematė didelio skirtumo tarp unikalių kūrinių ir gatvėje perkamų paveikslų. Dar neseniai vieno Tokijo prekybos centro paskutiniajame aukšte veikė „Seibu“ muziejus: žmonės, prisipirkę kojinių, batų, kosmetikos, galėjo pažiūrėti Georgios OʼKeeffe ar Vasilijaus Kandinskio parodą, žemiškus dalykus gretindami su aukštomis materijomis. Tad Murakami noras meną paversti patrauklia preke japonams buvo aiškus. Kaip ir jo „Superflat“ teorija: palyginęs animacinius filmus su Edo periodo (1603–1868 m.) tapyba, vyras įrodė, kad „aukštoji“ ir „žemoji“ kultūros menkai skiriasi, nes ir vienoje, ir kitoje viską kuria plokščias vaizdas.

Marcas Jacobsas (vadovavęs „Louis Vuitton“ mados namams) labai paprastai išaiškino, kuo jį patraukė Murakami: „Man visada patiko neišsprendžiamas klausimas: kas buvo pirma – kiaušinis ar višta? Žiūrėdamas į Murakami darbus, aš irgi nerandu atsakymo: ar menas imituoja gyvenimą, ar gyvenimas – meną?“

Gamintojo nuotr./„Louis Vuitton“ rankinė
Gamintojo nuotr./„Louis Vuitton“ rankinė

Murakami baigė Tokijo meno universitetą. Jo tėvas, taksistas, sunkiai surinko pinigų sūnaus mokslams, todėl tas sūnus stengėsi nenuvilti šeimos: septynerius metus sukandęs dantis studijavo tradicinę japonų tapybos techniką. Ir tik paskui sugalvojo, kad ji dvelkia pelėsiais, o jam reikia kažko modernaus. Tiesą sakant, visa japonų dailė Murakami atrodė apkerpėjusi, todėl pirmieji jo kūriniai buvo panašūs į vakarietišką konceptualųjį meną. Garsiausias jų buvo „Randoseru projektas“ (1991 m.): įvairiaspalviai objektai, panašūs į mokyklines japonų kuprinukes, pasiūti iš pavojingų ir egzotiškų gyvūnų odos – hipopotamo, banginio, kobros. Jau tada Murakami vardas buvo įsimintas, ir 1994 m. jis gavo stipendiją studijuoti Niujorke.

Jaunuoliui pakako proto suvokti, kad Amerikoje jo vakarietiški menai kels nebent žiovulį. Todėl Niujorke, dešrainius užsigerdamas kokakola (nesveiką maistą Murakami dievina ligi šiol), tapo savo tautos patriotu ir ėmė garsinti otaku subkultūrą. Kas tai yra, nesunku įsivaizduoti, jei esame girdėję apie Harajuku kvartalą ar nuotraukose matę otaku paauglių, pamišusių dėl komiksų, animacijos, kompiuterinių žaidimų, mokslinės fantastikos. Šiandien jais žavisi visas pasaulis, o prieš dvidešimt metų, kai Murakami į juos nusitaikė, ši subkultūra buvo leisgyvė. „Jaučiau, kad atrasiu kažką nauja, susiejęs save su tuo, kas nevertinama.“

Praėjus vos porai metų Murakami iš stiklo pluošto sukūrė „Mis Ko2“, vėliau „Christie’s“ aukcione tapusią pirmuoju menininko rekordu. Kainą užkėlė Vakarų kolekcininkai; o japonai (ypač otaku šalininkai) piktinosi didžiulėmis panelės krūtimis, neatitinkančiomis jų grožio standartų. Antrąją tautos įtūžio bangą sukėlė seksuali nuogalė „Hiropon“ (taip vadinosi pokariu populiarūs narkotikai), paskui – besimasturbuojantis „Mano vienišas kaubojus“. Visos šios skulptūros buvo panašios: toks vaikiškų komiksų ir pornografinių žurnalų hibridas. Bet dailininko herojų ratas plėtėsi, atsirado Misteris DOB – Peliuko Mikio ir paties Murakami antrininkas, misteris Smailas, kūdikėliai Kiki ir Kaikai, būrys kitų šelmiškų personažų, ir tautiečių širdis kaustantis ledas aptirpo...

Vida Press nuotr./Takashi Murakami menas, Misteris DOB
Vida Press nuotr./Takashi Murakami menas, Misteris DOB

Jei tikėsime pačiu japonu, jis nuolat graužiasi ir skendi baimėje, kad kada nors idėjos išseks ir neliks darbo.

Prieš kiekvienos parodos atidarymą Murakami pasisiuva ekscentrišką kostiumą, kad būtų panašus į savo personažus. Ir visiems atrodo, kad menininkas gyvena kažkokį spalvingą, neįprastą gyvenimą. Bet iš tiesų jam pavydėti nėra ko. Jei tikėsime pačiu japonu, jis nuolat graužiasi ir skendi baimėje, kad kada nors idėjos išseks ir neliks darbo – vienintelio dalyko, kuris jį nuoširdžiai domina. „O kam dar galėčiau skirti laiką? Žmonos nėra, vaikų irgi.“ Nors žmonos klausimas pakimba ore. Tokį statusą turinti ponia vis dėlto egzistuoja – kažkur kitame mieste, ir dailininkas su ja bendrauja tik telefonu. Murakami ir čia apsidraudžia viena iš savo teorijų: atseit pokalbiai telefonu – daug realesni už vykstančius akis į akį, nes juos galima įrašyti ir išklausyti dar kartą. Na, bent jau aišku, kodėl jis neturi palikuonių.

Vida Press nuotr./Takashi Murakami menas, Gėlių kamuolys, 2002 m.
Vida Press nuotr./Takashi Murakami menas, Gėlių kamuolys, 2002 m.

Murakami yra didelis asmenukių mėgėjas ir socialinių tinklų entuziastas. Ten vyras ne tik skelbia naujienas, bet ir ieško nepripažintų talentų. Menininkas labai remia jaunimą, nors ir savęs neskriaudžia. Maestro surinkti dailininkai pirmiausia dirba jam, tik paskui – sau. Ir jei Murakami kokį nors gabų vaikiną įsiūlo gerai galerijai, už tai ima procentus nuo parduotų paveikslų. Tačiau niekas nebando tuo piktintis, nes visus uždirbtus pinigus jis investuoja į meną, o pats gyvena kaip asketas. Net neaišku, ar jis turi normalią lovą, mat dažniausiai visur tamposi miegmaišį. Šio paniškai bijo galerininkai ir muziejininkai: miegmaišis reiškia, kad Murakami nakvos ten, kur rengiama jo paroda, o tarkim, Versalyje ar Niujorko „MoMa“ tokie dalykai netoleruojami.

Asketas milijonierius turi šiokių tokių silpnybių, bet ir jų veikiausiai reikia įkvėpimui. Murakami supirkinėja meno kūrinius, augina kaktusus ir lotosus, veisia gupius ir įvairius vabalus. Tiesa, negalima sakyti, kad vyras jaučia pasitenkinimą badydamasis pirštus ar šerdamas žuvytes, – visu tuo rūpinasi jo darbuotojai, o menininkas tik grožisi rezultatais... Dar jis kaupia unikalią kolekciją – savo nagų, odos, galvos ir barzdos plaukų. Sako, gal kada nors medicina taip pažengs, kad pagal jų DNR galės užželdinti plikę ar seniokišką odą pakeisti jauna...

Murakami feisbuke – irgi ne vien paveikslai. Ten pirmiausia pamatome Pom – riestanosę beveislę kalytę, mirtiną dailininko draugę. Ją, parsivežęs iš kažkokios salos, Murakami augino, treniravo ypatingais metodais, samdė jai prižiūrėtojų, tapė, vedžiojo į savo parodas; net bandė poruoti su Džeko Raselo terjeru ir išvesti naują veislę. O dabar stingsta iš siaubo, pagalvojęs, kad tas vienintelis jam artimas padaras amžinai negyvens. Ir net turi vilties, kad pirmiau anapilin iškeliaus jis pats.

Apie mirtį Murakami mėgsta pakalbėti. Kartais jis būna tikras bambeklis: ima vaidinti nuskriaustą, skųstis, kad amžininkai jo nevertina. Ir, aišku, apibendrina: va kai jis mirs ar nusižudys, visi grauš nagus, suvokę, ką prarado. Tikėkimės, tai bus dar negreitai, nors Murakami mėgstami dešrainiai negerina sveikatos.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt