Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Laimos“ klubas: Ar reikia mokytis moteriškumo?

LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą
Mariaus Žičiaus nuotr. / LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Moteriškumo meno, moters magijos ir kitos mokyklos, mokančios, regis, savaime suprantamų moteriškų dalykų, kuriuos anksčiau vienos kitoms perduodavo šeimos moterys, išgyvena renesansą. Tai tik dar viena mada ar suvyriškėjusių ir nusidirbusių damų mėginimas atrasti save kaip laimingą moterį?

Apie tai susitiko pasikalbėti aktorė Ineta Stasiulytė, radijo laidų vedėja, rašytoja Ugnė Barauskaitė, Deivių mokyklos vadovė Rūta Černiauskaitė ir asmeninis treneris, svetainės www.kilo.lt įkūrėjas Andrius Pauliukevičius.

Moterys stengiasi tobulėti, nes siekia būti geros visur ir visada. Vyrams, atrodo, stengtis nereikia, nes jie jau savaime vertybė. Kas nors girdėjo apie vyriškumo mokyklą?

Ineta: Vyrams natūralu jungtis į grupuotes ir partijas, kad galėtų konkuruoti tarpusavyje, o moterims užtenka būti pačioms savimi. Jei moteris yra moteriška, jai nereikia su niekuo konkuruoti ar ką nors įrodinėti – ji į grupes, seminarus ar paskaitas ateina apsikeisti informacija ir pabendrauti. 

Rūta: Vyrai labiau orientuoti į verslo, o ne santykių tobulinimo ar asmeninio tobulėjimo seminarus. Moterys labiau ieško dvasinių dalykų. 

Andrius: Turėtume atskirti, kas yra moters idealas ir kas – vyro idealas. 

Kas, Andriau, jūsų vyrišku požiūriu, asocijuojasi su moteriškumu?

Andrius: Švelnumas, silpnumas, trapumas, dėmesys savo antrajai pusei. Moterys daug dėmesio skiria savo išvaizdai, o vyrai varžosi, kas stipresnis, kas daugiau uždirba, todėl jie nori būti lydimi sėkmės ir ieško žinių, kaip tokiems tapti. 

Mariaus Žičiaus nuotr. /LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą
Mariaus Žičiaus nuotr. / Andrius Pauliukevičius

O moterys to nenori? Ar jų sėkmės siekis apsiriboja žiniomis, kaip gražiau apsirengti, išmokti gracingai vaikščioti su aukštakulniais ir tinkamai elgtis su vyru? Ineta lankė moteriškumo meno kursus. Padėjo?

Ineta: Taip, tai veikia. Netikite – pamėginkite. Juk visą gyvenimą mes savęs ieškome, kasdien ką nors suvokiame, atrandame, prarandame ar išmokstame – todėl gyventi ir nuostabu. 

Andrius: Vyrai irgi daug ko mokosi. Tik kam jiems vyriškumo mokykla? Kad išmoktų pamatuoti tepalo lygį automobilyje? Jie ir taip išmoksta.

Ugnė: Atsiverti feisbuką – žinomas dainininkas prašo pagalbos: „Gal kas gali pakabinti lentynas?“ Galvoju: Viešpatie, argi suaugusiam vyrui reikia ieškoti specialisto tokiam menkniekiui? Mano aplinkoje vyrai mokėjo ir moka visus vyriškus darbus, bet štai yra ir kitokių. Juos – į vyriškumo mokyklą!

Rūta, jūs rengiate seminarus moterims. Ko jos ten ieško?

Rūta: Ateina jaunų moterų, jau turinčių šeimas ar dar tebesvajojančių apie antrąsias puses, ateina ir užkietėjusių karjerisčių – visos jos nori išmokti atskleisti savyje daugiau moteriškumo naudodamosi skirtingomis praktikomis, atsipalaiduoti nuo gyvenimo įtampos, surasti gyvenimo džiaugsmą. 

Mariaus Žičiaus nuotr. /LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą
Mariaus Žičiaus nuotr. /  Rūta Černiauskaitė

Bet jei esi moteris, tai ir esi moteris. Juk moteriškumas ne gramais sveriamas... Mūsų mamų kartai net nekildavo toks noras – „ieškoti moteriškumo“. Kas dabar nutiko?

Rūta: Nutiko taip, kad moteris kuo toliau, tuo labiau slegia rūpesčiai, joms keliama vis daugiau reikalavimų, todėl jos jaučia įtampą. Darbe jos turi dirbti lygiai su vyrais, o namie – būti tobulos mamos, žmonos ir nešti didžiulę buities naštą. Kursuose jos bendraudamos atsipalaiduoja ir pamažu ima atrasti savo moteriškumą.

Vyrai įprato, kad moterys parneša nemažą dalį finansų, kartais net didesnę nei jie, taigi jos turi būti stiprios kaip mulai, bet štai namie turi virsti švelniomis gėlelėmis.

Rūta: Taip, jų reikalavimai tikrai nemažėja. Iš pažįstamų moterų girdžiu, kad vyrai absoliučiai nesivaržo tiesmukai laidyti replikų apie jų išvaizdą.

Ugnė: Ar tik ne „Laimoje“ skaičiau interviu su balerina ir šokėja, kuri pasakojo, kaip jos draugas pasipiktino, kai ji per atostogas priaugo tris kilogramus. Ar aš tame pačiame pasaulyje gyvenu? Kad koks nors vyras man tik pamėgintų tai pasakyti!

Mariaus Žičiaus nuotr. /LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą
Mariaus Žičiaus nuotr. / Ugnė Barauskaitė 

Net nemėgintų, manau. Kai apsidairau aplink, nustembu, kiek pažįstamos moterys turi įdomios veiklos. Žinau, kad Ugnė jau seniai šoka rytietiškus šokius studijoje „Orientalija“ ir kartais pati moko naujokes.

Ugnė: Taip, tai vienas iš mano hobių. Ir tai ne tik hobis ar fizinė veikla. Tai visame pasaulyje populiarus dalykas – moteriška bendruomenė, kurioje gali būti kitokia, nei, tarkim, būtum sporto klube. Ten ir grožio standartai kitokie: tau leidžiama būti tokiai, kokia esi, o ne spraustis į tam tikrus rėmus. Tos šokių treniruotės – tai ir ritualas, ir bendrystė. Apskritai visas problemas yra daug paprasčiau išspręsti su moterimis. Pasišneki kokias penkias valandas moteriškoje draugijoje ir pasidaro viskas aišku! 

Rūta: Žiemą ir mes su seminarų dalyvėmis kartą per mėnesį nuomojamės pirtelę, susigalvojame visokiausių grožio procedūrų, šnekamės.

Ugnė: Jei turi moterišką kolektyvą – puiku, o jei neturi, atgaiva gali tapti ir grožio salonas.

Ineta: Įsivaizduojate, kiek daug pasirinkimų turime?

Dabar jei tu esi moteris ir ko nors nemeti, jautiesi kaip balta varna. Nes juk būtinai turi mesti kilogramus (mažiausiai – tris), o paskui reikia mesti vartoti mėsą, miltinius patiekalus, kavą ir pusę savo raciono – kad būtum tobula. 

Ugnė: Spauda, televizija ir visuomenė nuolat prikiša, kokia tu netobula: štai čia tavo „probleminės sritys“, štai jau prasideda „bikinių sezonas“, čia reikėtų suspausti, čia nuimti, o ten palyginti. Todėl kai ateini šokti pas gerą mokytoją, kuri tave išmoko veidrodyje save pamatyti gražią, o ne „probleminę“, gyvenimas nušvinta: išsitiesi ir išvysti karalienę. Ir matosi, kaip po kelių mėnesių ar metų moteris pasikeičia. Ne kilogramai, kuriuos numetė ar nenumetė, svarbu – ji išmoksta save priimti tokią, kokia yra. Tik kartais gaila, kad po treniruotės, išlindusios iš tų puikių rytietiškų drabužių ir suspaudusios save dalykiniais kostiumėliais, įsispraudusios į nepatogius batus ir pasikišusios po pažastimi laptopus, moterys atvirsta į sunerimusias verslo damas, besiskeryčiojančias, kad kažkas užstatė joms automobilius.

Mariaus Žičiaus nuotr. /LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą
Mariaus Žičiaus nuotr. / Ineta Stasiulytė

Ineta: Moterų susitikimuose gali jaustis graži tokia, kokia esi. Ir net bėgdama su tuo laptopu, žinodama, kad tavęs laukia milijonas darbų, gali jaustis puikiai, jei pradedi gyventi moteriškai, o ne vyriškai. Tai reiškia – lengviau, maloniau, paprasčiau, su šypsena. Dirbant su savimi, galima pasiekti, kad visos situacijos, kurios kažkada gadino nervus, tavęs nebeslėgs. Ir grįš namo ne siaubas su laptopu, o graži užsiėmusi ir daug nuveikusi moteris. 

INESA: Dirbant su savimi, galima pasiekti, kad visos situacijos, kurios kažkada gadino nervus, tavęs nebeslėgs. 

Ugnė: Vyriškas elgesio modelis kartais nėra naudingas net vyrams – jie daugiau už mus „užsidirba“ infarktų ir insultų. Nes neleidžia sau paprastai, kaip moterys, pasakyti, kad „kaip nors išsisuksiu!“ 

Ar moterys save pakankamai myli ir vertina? 

Ineta: Meilės sau reikia mokytis. Yra daug savęs kankinimo būdų, kurie atrodo normali kasdienybė: plėšytis tarp šimtų darbų, įtikinėti, kad stengiesi dėl ko nors, kas to net neprašė...

Ugnė: Arba, pavyzdžiui, varyti be atostogų kelerius metus, nes esą niekas tavęs nepakeis.

Rūta: Moterys mano, kad „gera moteris“ turi stengtis dėl vyro, vaikų, darbo, bet ne dėl savęs. 

Ugnė: Aišku, kad ne visos save myli. Ateina pas mus į šokius, pavyzdžiui, naujokė. Tai ar būtina „pasipuošti“ tokiu treningu, kuris net į sodą netinka? Moterie, būk tokia graži, kad pati norėtum į save žiūrėti veidrodyje! Viena mano mokinė paskui prisipažino: „Aš metus ieškojau, ką gražaus apsirengti...“ Mums jau į kraują įaugę ieškoti savo trūkumų, o ne privalumų. Ir tai atėję iš vaikystės, kai kokia nors frazė ar nereikšminga pastaba taip giliai įsispaudžia, kad veikia mus labai ilgai. Pavyzdžiui: „Tu negraži.“, arba: „Tau nieko neišeis.“ Ir tada savo gyvenimu stengiesi pateisinti lūzerio poziciją: myliu, bet manęs nemyli; dirbu, bet niekas nevertina; sėdžiu ant dietos, bet kilogramai auga. Ir tų „bet“ vis atsiranda. Dažnai tik kitų akyse ieškome įvertinimo, kad galėtume vertinti save. Ilgai ir aš šalia savo gražių draugių jaučiausi „įdomi“. O jau kiek kartų girdėjau, kad stora... Kai tik reikia kokiai nors fotosesijai aprengti, vis girdžiu: niekur tu netelpi, kas čia per dydis? O kai nueinu pas gydytoją, liepia priaugti nors kiek kilogramų, kad geriau funkcionuočiau. 

Ineta: Dar studijų metais nuėjau į vieną aktorių atranką, ėmiau pildyti anketą, pažiūrėjo į mane ir tarė: „Nesi tu gražuolė, bet charakteriniams vaidmenims tiksi.“ Manęs tai nenuliūdino, nes tokie vaidmenys man yra jėga!

Andrius: Mokykloje buvau labai liesas ir atėjus metui, kai labai norėjosi patikti mergaitėms, vietoj susižavėjimo joms keldavau tik šypseną... Tada pasirinkau būdą pasikeisti – pradėjau sportuoti. Todėl nesuprantu žmonių, išgyvenančių dėl to, ką jie gali pakeisti, – juk bet kurią figūrą galima patobulinti. Savo pavyzdžiu tai galiu įrodyti: visus dalykus, dėl kurių buvau nepatenkintas, pakeičiau, atsikračiau kompleksų. Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Nori būti lydimas sėkmės ir gražus – būk. 

Mariaus Žičiaus nuotr. /LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą
Mariaus Žičiaus nuotr. /LAIMOS klubas: diskusija apie moteriškumą

Bet ar laimės jausmas priklauso nuo figūros?

Andrius: Iš dalies priklauso. Tarkim, Rūta vadovauja Deivių mokyklai. Jei ji atrodytų kaip čeburekų kepėja, ar pas ją kas nors eitų?

Eičiau, jei ji būtų linksmas, charizmatiškas žmogus, nes deivės gi nebūtinai kūdos.

Andrius: Gal būtumėte viena iš nedidelio būrelio jai prijaučiančių, bet didelės sėkmės turbūt ta mokykla nesulauktų ir Rūta čia nesėdėtų. Nesuabsoliutinu kilogramų ir centimetrų, bet išvaizda – didelė dalis sėkmės, ypač jei dirbi grožio ar sveikatos industrijoje. 

Rūta: Grožio ir moteriškumo supratimas irgi evoliucionavo. Juk anksčiau apvalesnių formų moterys buvo laikomos gražuolėmis, apvalumai simbolizavo vaisingumą. Dauguma moterų dabar stengiasi būti itin lieknos figūros, panašesnės į paauglius berniukus. Kartu su pakitusiomis formomis, kad ir kaip būtų keista, keičiasi ir vidus – moterys vyriškėja, todėl ir reikalingos moteriškumo mokyklos, kad nepamirštume, kas esame. Dauguma turi nemažai teorinių žinių, kaip elgtis, kaip gyventi, kad būtų laimingesnės, bet ne visada jas moka pritaikyti. 

Ugnė: Tai kad sveiko fiziologinio moteriškumo nebėra kur pritaikyti. Dabar moteris gimdo nebe dešimt, o vieną ar du vaikus – ir kam jai tie apvalumai? Jis susitraukia iki lieso sekso objekto išvaizdos, dirba vyriškus darbus ir stengiasi šiek tiek pagražinti savo gyvenimą. Sakote, Andriau, kad jei nori, tai ir keiti savo išvaizdą. Pažįstu krūvą vyrų, kurie guli prie televizoriaus parėmę pilvus ir nieko nenori. Į bet kokį klausimą ar raginimą toks tipas atsako vienu sakiniu: „Aš jau toks esu...“

Ineta: Moterys yra vyro maistas. Mes jį maitiname energija, maistu, seksu. Kuo mes jį pamaitiname – tą jis ir turi... Jei pačios keisimės, keisis ir jie. 

Ugnė: Aha, viskas labai gerai – bet tai gal veikia, kai tas vyras jau yra namie. O jei jį dar medžioji?

Ineta: Galiu tave pataisyti? Tu sakai: „Dar medžioji.“ Medžiotojai yra vyrai. 

O moterys tai jau nemedžioja? (Neištvėręs įsiterpia fotografas Marius.)

Ineta: Moteris turėtų būti tokia, kokią norėtųsi sumedžioti. 

Ugnė: Turėtų. Bet nebūtinai taip daro. Manau, kad visai nesvarbu, kokie yra to vyriškumo ar moteriškumo idealai, svarbu, kad poroje tiems žmonėms gerai. 

Moterys įsitikinusios, kad pirmiausia reikia pasitobulinti figūrą, o tada jau – medžioklės sezonas atidarytas! 

Andrius: Moterys, kurios ateina pas mane, tikrai to nori ir džiaugiasi, jeigu pavyksta, – tai jų įsisąmonintas tikslas. O neįsisąmonintas – atsikratyti asmeninių išgyvenimų, išsikalbėti, įsikrauti energijos. Todėl mes, treneriai, kartais jaučiamės labiau kaip psichologai. Kai treniruoji moterį, ją išklausai, kai vyrą – labiau dalijiesi su juo patirtimi. Ar bendrauji su laiminga, ar su nelaiminga moterimi, paaiškėja labai greitai: su laiminga tu apsikeiti gera energija, su nelaiminga – po tos valandos jautiesi išsekęs... 

UGNĖ: Mes susikoncentravusios į negatyvą, visada laukiame kritikos.

Ugnė: Mes susikoncentravusios į negatyvą, visada laukiame kritikos. Kartą per repeticiją, kai viena grupė šoko, o kita žiūrėjo, paprašiau ne kritikuoti, o kiekvienai šokėjai pasakyti po du komplimentus. Juk net jei šoka pradinukė keverza, galima pagirti jos rankų mostą ar šypseną – žmogus akyse prasiskleidžia! 

Ineta: Lygiai taip pat pradėjau vieną susitikimą su merginomis, kai kalbėjomės apie moteriškumą. Ne visoms, beje, komplimentus priimti yra džiugu – kai kurios jaučiasi nejaukiai, tarsi nebūtų jų vertos. Kolegė Aušra Štukytė sugalvojo gerą pratimą ir juo naudojuosi: eidama gatve pastebėjusi nepažįstamą moterį turiu sugalvoti jai komplimentą.

O juk dažniausiai šmėsteli tokia mintis: „Kokie baisūs batai...“, arba: „Jau kaip keistai plaukus nusidažiusi...“

Ineta: Konkurencija („aš geresnė už kitą“) – vyriška savybė. Konkuruodami vyrai ilsisi: stovi prie mašinos, spardo ratą ir dėsto, ko ten gero automobilyje pridaryta ir kurio „bolidas“ geresnis. Jei mes rodome viena kitai, ką nusipirkome, ir konkuruojame tarpusavyje, greitai pavargstame.

Rūta: Užsienyje moterys nesistebi, jei kita nepažįstama moteris pagiria jų išvaizdą. Pamėginkite tai padaryti čia...

Ineta: Esu tai dariusi daugybę kartų. Diena nušvinta ir man, ir jai. Svarbu pačiai pradėti tai daryti, o ne laukti geresnių laikų!

Mūsų kultūroje komplimentų beveik nelikę: kas jau ką labai giria...

Ugnė: Mes net pasisveikinti su nepažįstamu bijome, ką jau kalbėti apie pagyras. Kai miškelyje prie namų vedžiodama šunį mėgindavau sveikintis su sutiktais subjektais, į mane žiūrėdavo kaip į durną. Džiūgaudavo tik senukai, matyt, prisimindavo savo vaikystės kaimą. O štai patenki į kitą kultūrą ir matai, kad viskas kitaip, nes žmonės treniruoti būti kitokie, – ir net tu pati ten kitokia. Nukrinta ten tau nosinaitė, pribėga vyriškis, pakelia, nusišypso – jautiesi moteris. Nukrinta čia, stengiesi jaustis moterimi, lauki lauki – niekas nepribėga. Apsidairai ir pajunti žvilgsnį, bylojantį: „A ką yra?“

Iš Inetos žvilgsnio matau, kad ji norėtų pozityviau užbaigti mūsų pašnekesį.

Ineta: Esu tikra, kad ką „užsakome“, kuo gyvename, ką mintijame kasdien savo gyvenime, tą ir turime. Kai JAUČIAMĖS moterimis, atsiranda tikras VYRAS šalia, o kai MĖGINAME JAUSTIS moterimis, šalia geriausiu atveju atsiranda SUBJEKTAS. Žinoma, galima ginčytis, nepritarti, kaltinti ar net daužyti galvą į sieną, bet galiausiai tenka pripažinti, kad gyvendamos ir gyvendami pagal savo prigimtį atrandame tikrą laimę ir meilę.

Vizažistė Toma Kisieliūtė, fotografuota kavinėje „Pirmas dublis“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt