Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Laimos“ klubas: Įvaizdis - dar ne viskas

„Laimos“ klubas: diskusija apie profesijas ir stereotipus
Gretos Skaraitienės nuotr. / „Laimos“ klubas: diskusija apie profesijas ir stereotipus
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Prisipažinkime, kad dažnai, išgirdę apie žmogaus profesiją ar pareigas, užkabiname jam etiketę: kyšininkas, lengvabūdė, pinigų maišas, višta, nuoboda. Arba paskelbiame nuosprendį: ai, visi jie tokie...

Stereotipus iš mūsų galvų šį kartą mėgina iššluoti aktorė Aušra Štukytė, namų šeimininkė Daiva Bakutienė, Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius Rytis Gurkšnys, onkoimunologas, biomedicinos mokslų daktaras Adas Darinskas.

Turbūt kiekvienas jūsų esate girdėjęs įvairių nuomonių apie tai, ką veikiate gyvenime. Dauguma merginų, esu įsitikinusi, pavydi Aušrai: darbelis esą nesunkus ir malonus. Ir dar besifilmuodama dažnai legaliai bučiuojiesi su svetimais vyrais.

Aušra: Ak, štai kaip į mano profesiją žiūrima. Na, prie tokios nuomonės galiu pridurti: išėjau, pasistaipiau, pašūkavau – štai tau ir spektaklis. Ir dar – tai pats geriausias pasaulyje užsiėmimas, nes tenka daug keliauti, filmuotis, būti dėmesio centre ir už tai gauni nepadoriai daug pinigų. Na, o realybė, žinoma, kiek kitokia: nuo šešių ryto – filmavimo aikštelėje, po jos – repeticijos teatre, susitikimai dėl renginių, vakare, įskaitant savaitgalius ir šventes, – spektakliai arba renginiai... Ir visa tai už gana kuklų honorarą. Visas gėris – mėgstamas darbas! Šešeri metai studijų Muzikos ir teatro akademijoje, o paskui amžina praktika.  

Gretos Skaraitienės nuotr. /Aušra Štukytė
Gretos Skaraitienės nuotr. /Aušra Štukytė

Aušra, o kaip įsivaizduotumėte kunigo Ryčio profesiją? Ji atrodo lengva?

Aušra: Aš manau, kad kunigystė yra pašaukimas. 

Bet turbūt, be pašaukimo, reikia visą gyvenimą mokytis dar labai daug dalykų.

RYTIS: Žinau, kad, žmonių akimis, kunigo darbas yra šiek tiek paslaptingas, kai kuriems atrodo, kad ir labai sunkus. Manau, kad kitos profesijos ar net šeimyninis gyvenimas yra sunkesni išbandymai.

Rytis: Suprantama. Bet be pašaukimo šitame kelyje, kuris turi savų sunkumų ir savų džiaugsmų, ilgai neištvertum. Žinau, kad, žmonių akimis, kunigo darbas yra šiek tiek paslaptingas, kai kuriems atrodo, kad ir labai sunkus. Manau, kad kitos profesijos ar net šeimyninis gyvenimas yra sunkesni išbandymai. Auginti vaikus, uždirbti šeimai pinigų – nemaži iššūkiai. Mes, kunigai, to nepatiriame. Tenka dažnai išklausyti skundų dėl nenusisekusio šeimyninio gyvenimo, bet tada galiu žmogų padrąsinti, suteikti jam galimybę pažvelgti į jo situaciją iš šalies, padėti pamatyti šviesiąją gyvenimo pusę. Na, net jeigu sutuoktinis – labai bjauraus būdo, tai vis vien jis turi bent ką nors gero! Ir net jeigu žmogus pasakoja, koks nemėgstamas jo darbas ir kokie nemalonūs jo bendradarbiai, vis vien siūlau ieškoti pozityvumo. Man smagu, kad galiu žmogui suteikti daugiau šviesos. 

Daiva kažkada pasirinko ne karjerą, o šeimą, nes manė, kad puikiai suderinti šias svarbias gyvenimo sritis nėra paprasta. Manau, kad į karjerą orientuotoje visuomenėje tikrai esate pajutusi pašaipų požiūrį į tokį pasirinkimą? 

DAIVA: Mano gyvenimo prioritetai buvo išdėstyti taip, kad šeima – ne karjera buvo pirmoje vietoje, o finansinės šeimos galimybės man leido rinktis. 

Daiva: Taip, dar mokykloje skaitėme Žemaitės apsakymą „Petras Kurmelis“ – yra ten tokia Marcė, triūsianti namie nuo ryto iki vakaro. Apie namų šeimininkę galvojama kaip apie Marcę arba kaip auksinio narvelio gyventoją, kurios diena prasideda kirpykloje, o baigiasi masažo salone. Trečias variantas – į depresiją panirusi moteris, santuokos saitais susijusi su ją iš pareigos išlaikančiu vyru, kuriam ji nebeįdomi, nes vyras turi savo gyvenimą. Lietuvoje gyvi štai tokie namų šeimininkių stereotipai, bet yra moterų, kurios jų neatitinka, ir aš – viena iš jų. Man pasisekė, kad mano santuoka yra tokia, kokios norėjome. Mes kartu jau 28 metus, o 24-erius esu namų šeimininkė. Neblogas stažas. Mano gyvenimo prioritetai buvo išdėstyti taip, kad šeima – ne karjera buvo pirmoje vietoje, o finansinės šeimos galimybės man leido rinktis. 

Gretos Skaraitienės nuotr. /Daiva Bakutienė
Gretos Skaraitienės nuotr. /Daiva Bakutienė

Niekada nesigailėjote?

Daiva: Kiekvienam ateina toks amžiaus tarpsnis, kai imi galvoti, ar tavo sprendimai tikrai buvo teisingi. Vienu metu, kai sūnus užaugo, o dukra ūgtelėjo, ėmiau galvoti, kad gal jau ir man reikia eiti į darbą, įrodyti, kad aš tikrai galiu dirbti. Sudėliojusi visus pliusus ir minusus supratau, kad nieko man nereikia įrodinėti, nes ir taip esu įvertinta. Tik vienam reikia, kad jį įvertintų užkėlę ant aukšto pjedestalo, o kitam tereikia namie užlipti ant kėdės... Vienu metu manęs klausinėdavo: „O tai ką tu darai?“ Buvo toks laikas, kai lankiau vienus kursus po kitų, iki šiol, kad ir nedaug, padedu vyrui darbuotis šeimos įmonėje – niekada nebuvo taip, kad neturėčiau, ką veikti. Vėliau net nustojau teisindamasi vardyti, ką kasdien veikiu, – paprasčiausiai ramiai atsakydavau ir atsakau: gyvenu. Nes gyvenimas susideda ne vien iš karjeros. Tik reikia suvokti, kad svarbiausia turėti vidinį pasaulį, kurio sienos – su paveikslais, ir tada bus viskas gerai. Karjeros aukštumas pasiekusios moterys dažnai paaukoja jai labai labai daug... Ir ne visos yra tikrai laimingos. 

Kalbant apie daug dirbančias aktores, reta ilgai išgyvena santuokoje. Ką manote apie tai, Aušra?

AUŠRA: Netikiu, kad šeima ir aktorystė – nesuderinama. Antraip Muzikos ir teatro akademijoje mums turėtų iškart pasakyti: pamirškite šeimą!

Aušra: Reikėtų pradėti nuo to, kad aktorių gyvenimas yra gana viešas. Todėl fiksuoti nelaimingai pasibaigusias aktorių meilės istorijas lengviau nei, tarkim, apskaitos sistemos vadybininkų. Žinomų, garsių asmenybių gyvenimas visada žadina smalsumą, tad apie jas mes ir skaitome, kartais spėju, kad mano kaimynės bibliotekininkės gyvenimas ne mažiau įdomus ir intriguojantis nei kokios nors žvaigždės. Netikiu, kad šeima ir aktorystė – nesuderinama. Antraip Muzikos ir teatro akademijoje mums turėtų iškart pasakyti: pamirškite šeimą!

Girdėjau, kad taip ir pasako.

Aušra: Yra daug pesimistiškai nusiteikusių žmonių, kurie nuolat kartoja, kad beprasmiška daryti tą ar aną, tarkim, moterys – raganos, o vyrai – vargšai arba kiaulės. Jei tuo vadovausimės ir neneigsime tų faktų, nieko gyvenime ir neatrasime. 

O štai Adas nesiliauja atradinėjęs. Svajojote apie mokslininko karjerą?

Adas: Iki dešimtos klasės visiems atrodė, kad iš manęs nieko gero nebus. O paskui įvyko lūžis ir pradėjau labai gerai mokytis. Kažkas mane suinstaliavo... Mano šeimoje ir giminėje beveik visi medikai, mokslų daktarai, tad ir aš buvau kišamas į mediciną. Gerai, kad neįstojau. Tada pasukau į molekulinę biologiją.

Gretos Skaraitienės nuotr. /Adas Darinskas
Gretos Skaraitienės nuotr. /Adas Darinskas

Bet labai nenutolote – sėkmingai kuriate vaistus vėžiui gydyti ir vadovaujate kamieninių ląstelių bankui. Reikalingas ir kilnus darbas. Tik štai mokslininkai dažnai eiliniam piliečiui atrodo kaip atitrūkę nuo gyvenimo nykūs keistuoliai, įnikę į savo siaurą sritį ir nieko daugiau nematantys. Nei jie šoka, nei dainuoja...

ADAS: Stereotipuose apie išsiblaškiusį mokslininką yra tiesos. Dauguma mūsų – introvertai. Tačiau geras mokslininkas yra kaip menininkas – jis turi kurti. 

Adas: Dar ir kaip šoka ir dainuoja! Tik savo rate. Taip, mes darbe nuobodoki. Tokie susivėlę baisūs einšteinai. Bet, tarkim, per mokslinių darbų gynimą... Pamatytumėte mus linksmybėse. Mes kaip raganos: atrodom pikti, su šluotom lakstantys, bet būnam ir kitokie. Kai į šabą atskrendam... Stereotipuose apie išsiblaškiusį mokslininką yra tiesos. Dauguma mūsų – introvertai. Tačiau geras mokslininkas yra kaip menininkas – jis turi kurti. Seni stereotipai tokie: perskaičiau knygą, įsigilinau į faktus, jais tikiu ir todėl nieko naujo neatrasiu. Reikia faktais netikėti, juos paneigti ir kurti visiškai naujus dalykus. Taip ir atsiranda atradimų – paneigiant senas normas. 

Mokslininkas buityje – vargas žmonai?

Adas: Kai kurie. Tie, kurie mėgsta daug rašyti. O kiti mėgsta daugiau dirbti – save priskiriu prie šitų. Nes rašymas, kaip monotoniškas darbas, varo mane iš proto. Man veiklos reikia! Todėl namie viską moku, tik pyragų nekepu. Tie, kurie dirba laboratorijose, gerai sukasi ir virtuvėje. Na, kad namie retai būnu, tai faktas. Ir galiu sugalvojęs šeštadienio rytą eiti į darbą, nes norisi. 

Gretos Skaraitienės nuotr. /„Laimos“ klubas: diskusija apie profesijas ir stereotipus
Gretos Skaraitienės nuotr. /„Laimos“ klubas: diskusija apie profesijas ir stereotipus

Dabar toks metas, kai žmonės nesikoncentruoja į vieną sritį – aprėpia ir artimas jai. 

Aušra: Nebūtinai net artimas. Aš ir mano žmogus jau visą sezoną organizuojame protų mūšius. Tai nesusiję su mūsų profesijomis – tiesiog hobis peraugo į naują veiklą.

Kunigas Rytis dar yra ir koučeris, ir lektorius. Tai nebūdinga kunigams ir turbūt sulaukiate skeptiškų vertinimų?

Rytis: Taip, žmonėms kyla klausimas, kam man to reikia. Baigęs teologijos mokslus, pasirinkau studijuoti vadybą. Į mane žiūrėjo keistokai – juk grupėje buvau vienas toks. Tačiau man, kaip bažnyčios vadovui, verslo pasaulio žinios yra naudingos. Padėti žmonėms galima įvairiai, todėl mes rengiame paskaitas – esu baigęs nemažai psichologijos kursų. Lyderystės, psichologijos, vadybos principus įmanoma sujungti su dvasingumu. Tikiu, kad žmonėms to reikia, nes negalima atskirti dvasinių dalykų nuo kasdieninių rūpesčių.

Gretos Skaraitienės nuotr. /Rytis Gurkšnys
Gretos Skaraitienės nuotr. /Rytis Gurkšnys

Turbūt tai patrauklu šiuolaikiniam žmogui, kuris ieško naujesnės bažnyčios, nei ta, kuri buvo prieš penkiasdešimt metų?

Rytis: Mano svajonė būtų bažnyčioje sukurti tokią svetingą ir draugišką erdvę, kad žmogus, net kitaip mąstantis, kitaip gyvenantis, jaustųsi priimtas ir išeitų palengvėjusia širdimi. Kitose šalyse taip jau yra. Aš tikiu, kad taip bus ir Lietuvoje.

Adai, o jūs tikite, kad Lietuvoje mokslininkai turi perspektyvų? Nes daug jaunų žmonių išvažiuoja dirbti kitur.

Adas: Lietuvoje karjerą gali padaryti bet kas. Tikrai. Svarbiausia – dirbk! Mokiausi ir stažavausi keliose šalyse. Nėra ten nieko gero. Tu ten visada būsi svetimas. Ir kai tau išdauš automobilio stiklą, net nekviesi policijos, nes jie nesivargins triūsti dėl kažkokio emigranto. Mano nuomone, visa emigracija remiasi tuo, kad savo šalyje žmonės tingi dirbti. Kodėl kaimuose, mažuose miesteliuose bedarbystė? Imk kauptuką ir dirbk! Ūkininkai dejuoja, kad nėra kam dirbti, nes visi geria. Mesk gerti, eik dirbti, turėsi karjerą ir pinigų. Išvažiuoti esą lengviau. Nei lengviau, nei ką. Bendravau su užsienyje dirbančiais mūsų mokslo žmonėmis: jie gauna pagal tų šalių standartus mažas algas, o kainos – didelės. 

Bet galima pasimokius ir padirbėjus grįžti.

Adas: Per dešimt metų žmonės visiškai iškrinta iš lietuviškos realybės. Jie tampa nepritaikomais arba sunkiai pritaikomais elementais. Jų jau kitas mentalitetas, o čia nelabai kam rūpi jų kuklūs nuopelnai: keli moksliniai straipsniai žurnaluose. Jie zyzia, kad Švedijoje buvo geriau, o mes žiūrim ir nesuprantam, kodėl jie taip keistai elgiasi. Nes jie jau priprato prie tenykščio gyvenimo ir, mūsų akimis, tapo keistoki. Na, net merginos užkalbinti nesugeba! 

Ar čia jaučiatės vertinami? Pavyzdžiui, jūs, Aušra?

Aušra: Taip. Ir apskritai man labai pasisekė, nes dauguma žmonių, su kuriais tenka susidurti, yra išsilavinę, protingi, įdomūs, puikiai sugeba save išreikšti. 

O jūs, Adai?

Adas: Prieš kokį 150 metų mokslininkais tapdavo didikai, kurie galėdavo leisti pinigus mokslui ir turėdavo tam laiko. Tai būdavo pramoga protui – visą gyvenimą tyrinėti kokius nors vabalus. Dabar jaunas mokslininkas turi būti nusiteikęs gauti niekingai mažą algą, jei neturi kito pinigų šaltinio, pavyzdžiui, palikimo ar nėra gudrus ir darbštus užsidirbti iš įvairių projektų. Sovietinė invazija ir trėmimai išnaikino turtingąją inteligentiją; liko tie, kurie greitai susuko savo versliukus, tik štai mokslu jie neužsiima. Bet gal jų vaikai užsiims? O mes? Mes sugebame užsidirbti iš įvairių projektų, užsitikrinti minimalią materialinę bazę, kad galėtume toliau kurti. 

Gretos Skaraitienės nuotr. /„Laimos“ klubas: diskusija apie profesijas ir stereotipus
Gretos Skaraitienės nuotr. /„Laimos“ klubas: diskusija apie profesijas ir stereotipus

Daiva, aš matau, kad jauni žmonės nėra taip labai susikoncentravę į karjerą, kaip jų tėvų karta. Jie gali mesti savo darbus, postus ir metams kitiems išvykti, pavyzdžiui, į Pietų Ameriką.

Daiva: Ir aš matau, kad dabar daug kas keičiasi. Per krizę žmonės suprato, kad gali staiga netekti darbo, gali bankrutuoti jų verslas. Vieną dieną tu bankininkas, kitą – niekas. Tie, kurie dalyvauja beprotiškose karjeros lenktynėse, kartais perdega. Ateina nauja karta, kuri taip labai nesimeldžia materialinėms vertybėms.

Adai, važiuotumėte rytoj į ilgą kelionę aplink pasaulį?

Adas: Ne. Nes man labai įdomu tai, ką darau. Aš pataikiau į dešimtuką. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Aušra Štukytė
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt