Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„Laimos“ klubas: Kada mes, lietuviai, išmoksime šypsotis?

Blogos emocijos
Vida Press nuotr. / Blogos emocijos
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kodėl lietuviai viešumoje dažnai atrodo nelaimingi, šypsenos jų veiduose kur kas retesnis reiškinys nei rūpesčio grimasos? Kodėl mums sunku pasisveikinti įėjus į liftą ar parduotuvę?

Apie tokias vidinio atšiaurumo priežastis pasikalbėjome su istorijos profesoriumi Alfredu Bumblausku, televizijos prodiusere ir laidų vedėja Edita Mildažyte, psichologe Aiste Jasaityte ir muzikos prodiuseriu Lauru Lučiūnu.

Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Lauras Lučiūnas, Edita Mildažytė, Alfredas Bumblauskas, Aistė Jasaitytė
Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Lauras Lučiūnas, Edita Mildažytė, Alfredas Bumblauskas, Aistė Jasaitytė

– Ar grįžę iš užsienio kelionių pastebite, kad tautiečiai gatvėse mažai šypsosi, nėra itin mandagūs ir ne visada geranoriški nepažįstamiems?

– E.Mildažytė: Jeigu lygintume save su Pietų šalių gyventojais, tai man netgi patinka, kad esame kitokie. Kai lietuvis atkerpa, pasveria ir pasako savo vieną sakinį, jis tą ir galvoja. Kokie nors italai ar gruzinai, kurie tiesiog gyvena gatvėje ir namo pareina tik permiegoti, dažnai pliurpia visokias nesąmones. Jie žino, kieno vaikas kada nuėjo į mokyklą, kur ir su kokia skarele, kokiais batais išėjo žmona. Vienos tautos daugiau laiko praleidžia gatvėje, kitos – namuose.

– A.Bumblauskas: Man irgi smagu, kad lietuviai yra šaltesni ir nelenda į dūšią. Ir visiškai nepatinka Rytų taisyklės, kai žmogus šnekina tave kalbėdamas kažkokius niekus ar klausinėdamas, kas jam visai neįdomu.

– E.Mildažytė: Tarkim, žydai gali tau dešimt kartų per dieną paskambinti ir paklausti, ar jau atvažiavai, ar viskas gerai pasisekė, nes jeigu šiandien kalbėjome apie tai, kad tau turi pasisekti, tai mes linkime, kad tau ir pasisektų... Pasakysiu atvirai – mane tas nervina, nes tai visiškai nereikalingas tekstas. Man nepatinka, kai mane pasisodina prie kokios nors arbatos, tarkim, Gruzijoje ar arabiškuose kraštuose ir audžia smegenis apie dalykus, apie kuriuos man neįdomu šnekėtis. Tas mandagus pokalbio palaikymas neteikia jokio džiaugsmo. Yra tūkstančiai daug įdomesnių užsiėmimų, pavyzdžiui, kokią nors knygą paskaityti užsidarius namuose.

– A. Bumblauskas: Kartais paklausi žmogaus, kaip jam sekasi, ir jis iš tikrųjų pradeda viską nuosekliai pasakoti, o bepasakodamas pamažu ima rūstėti nuo savo gyvenimo.

– Lauras turbūt apsilanko begalėje viešų vakarėlių. Ar lietuviai moka juose užkalbinti svetimą žmogų ir neįpareigojančiai, maloniai paplepėti? Anglakalbiai šiam „žanrui“ apibūdinti turi terminą „small talk“. Bet dauguma mūsų, man regis, mieliau tyliai pastovės kamputyje ar paskęs savo telefone, nei mandagiai pašnekins kokį nepažįstamąjį.

– L.Lučiūnas: Aišku, pas mus viskas vyksta žymiai kukliau. Kuo labiau į Rytus ar Pietus, tuo lengviau ten žmonės bendrauja. Jeigu lygintume, atrodytų, kad Lietuvoje apskritai visi tyli ir niekas nekalba. Gyvename savotiškoje sankryžoje tarp Rytų ir Vakarų. Bet mūsų vakarėliuose irgi vyksta daug ilgų pokalbių apie nieką, nors žmonės bendrauja, atrodytų, intensyviai. Tačiau palaipsniui visi išsiskirsto į grupeles ir galiausiai pradeda diskutuoti apie tai, kas jiems iš tikrųjų įdomu.

Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Lauras Lučiūnas, Edita Mildažytė
Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Lauras Lučiūnas, Edita Mildažytė

E.Mildažytė: Nemėgstu bendrauti su veikėjais, kurie po antros vyno taurės prie tavęs pristoja, ima sukti už guziko ir nerišliai pasakoti: „Ei, žinok, aš turiu kaimyną, kuriam reikia padėti...“ Man visada norisi sakyti – tai eik ir padėk.

– E.Mildažytė: Būkim biedni, bet teisingi: tu gali šnekėtis apie bet ką su vyru, kuris tau patinka. Arba su žmogumi, kurio tau reikia ir su kuriuo galbūt ketini turėti bendrų verslo ar kitokių planų. Tačiau nemėgstu bendrauti su veikėjais, kurie po antros vyno taurės prie tavęs pristoja, ima sukti už guziko ir nerišliai pasakoti: „Ei, žinok, aš turiu kaimyną, kuriam reikia padėti...“ Man visada norisi sakyti – tai eik ir padėk.

– Drovumas pradėti pokalbį, tam tikras uždarumas – mūsų tautos bruožai? Nuo ko tai priklauso – klimato, kuriame gyvename, ar dar ko nors?

– A.Jasaitytė: Susideda daug faktorių: ir klimatas, ir istorinės aplinkybės. Yra agresijų, karų išgyvenusių tautų ir yra jų išvengusių – tai irgi daro didelę įtaką. Istorinę traumą patyrusioje tautoje atsitraukimas nuo visuomenės, baimė yra labai natūralūs dalykai. Šalių, kurios nežino, kas yra agresija, atstovai daug laisvesni, žymiai lengviau užmezga santykius, daugiau pasitiki kitais. Nuo patirties priklauso, kiek žmogus gali atsiverti, kiek tiki, kad kitas jo nenuskriaus, neišduos ir panašiai.

– E.Mildažytė: Galėčiau papildyti, kad yra tautų, patyrusių smurtą, ir yra tautų agresorių. Man patinka stebėti, kaip oro uostuose elgiasi didelių ir agresyvių šalių atstovai ir kaip mažų. Jeigu estas stovi, tai jis stengiasi, kad jo aplinkiniai nepastebėtų, garsiai nekalba, kad niekas nežinotų, iš kur jis. Bet jeigu tai amerikietis ar rusas, būtinai rėks ką nors per visą salę savo pažįstamam ar nepažįstamam. Todėl, kad jie jaučiasi visiškai saugūs, linkę į agresiją ar ją provokuoja.

– L.Lučiūnas: Yra dar miesto ir kaimo kultūros. Miesto žmonės nėra linkę vienas su kitu per daug bendrauti, nes neturi tam laiko.

– A.Jasaitytė: Aš esu miestietė, bet man čia asmeniškai labai trūksta nuoširdaus bendravimo. Ne apie orą, ne malonaus ir paviršutiniško, o tikro, kai kitas tau gali pažiūrėti į akis ir būti šalia ne tik tada, kai tai yra mandagu, bet ir kai liūdna ar norisi nuoširdumo. Mieste visi skuba, lekia ir dažniau grindžia santykius naudos principu „aš – tau, tu – man“. Nuo to priklauso ir santykių kokybė. Bendravimas vien iš mandagumo man labai neįdomus. Naujosios technologijos irgi nemoko užmegzti su žmonėmis ryšio: šiais laikais nereikia įdėti daug pastangų į santykius, nereikia kažkur važiuoti, šalti, kad susitiktum, nes parašei į feisbuką ir susikūrei iliuziją, kad turi daug draugų. Tačiau siekdamas komforto labai daug ir prarandi. Žlugus iliuzijoms atlaikyti užgriuvusį vienišumą iš tikrųjų labai sunku.

Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Aistė Jasaitytė
Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Aistė Jasaitytė

– E.Mildažytė: Grįžtant prie tautinio identiteto, kažkokiame populiariame žurnale neseniai perskaičiau apie tyrimą, kai pirmos kartos žiurkes paleisdavo bėgioti ant karštų grindų. Šitaip jos šokinėdavo net iki ketvirtos kartos, nors grindys nebebūdavo karštos. Kitaip tariant, joms genetiškai persidavė baimės jausmas. Prisiminkime savo prosenelių kartas: išsivadavome iš baudžiavos, tada pirma nepriklausomybė, vėliau viena okupacija, kita, karas, pokaris, trėmimai ir t. t. Galiausiai vėl nepriklausomybė – tai irgi stresas, ypač kai esi brandaus amžiaus, nes turi visiškai pertvarkyti savo gyvenimą. Manau, dažniausiai tas mūsų uždarumas, pernelyg didelis atsargumas kyla iš tų baimių ir žinojimo „nelįsk, nes nutrenks“. Genetiškai persiduoda kažin kokie kodai.

– Gera proga paklausti istoriko: ar kalta sovietinė okupacija, ar šaknys slypi daug giliau, kad mes dažnai vengiame akių kontaktų ir apskritai esame linkę kiekviename nepažįstamajame įžvelgti priešą?

– A.Bumblauskas: Gal taip nėra, kad visur matome priešus, bet Edita teisi: visa mūsų istorija – nuolatinis stresas. XX amžiuje per visą šimtą metų gal tik ketvirtą dešimtmetį turėjome padoresnį laiką. Ir dabar mes gyvename geriausiais laikais, nors ir taip, žiūrėkit, kiek nerimo aplinkui. Istorikas gali tik tiek pridurti, kad mūsų istorija, lyginant, tarkim, su kokios Švedijos, perdėtai traumuota. Net pavydas ima, kai pasižiūri, kad Švedijoje nuo XVI amžiaus buvo nuolatinė civilizacijos pažanga. Šalies teritorijoje paskutinis mūšis vyko 1587 metais! Lietuvoje tuo metu tik kilo naujoji nelaimių banga: Maskva užėmė Polocką, paskui tvanas, tada valstybės padalijimai, baudžiava, Rusijos carizmas ir t. t.

– Ir mes kaip tos žiurkės iki šiol šokinėjame ant šaltų grindų?

– A.Bumblauskas: Būtent.

– E.Mildažytė: Palyginkite, ką reiškia gyventi būnant amerikiečiu, kai tau nuolat kalama į smegenis, koks esi didvyris, ir ką jaučia lietuvis, kuris visą laiką yra žeminamas savo valdžios, savo žiniasklaidos, netgi savo šeimos ir, galų gale, savo moters, kuri kiekvieną rytą pasako, koks tu durnas, nes pakankamai neuždirbi.

– A.Jasaitytė: Galime kalbėti ir apie kolektyvinę traumą. Mano močiutė, paklausta apie praeitį, puola į ašaras ir net negali šnekėti apie tai, ką yra patyrusi, nes viskas dar labai arti. Mano arba mano vaikų karta jau daug lengviau gali iš šalies į viską pasižiūrėti, kitaip kurti santykius, būti sąmoningesnė, nes toji trauma taip stipriai nebeveikia.

Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Alfredas Bumblauskas, Aistė Jasaitytė
Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Alfredas Bumblauskas, Aistė Jasaitytė

– Kai kas linkęs bėdą, kodėl mes tokie paniurę, suversti saulės trūkumui.

– E.Mildažytė: Iš kur žmogus gauna energijos? Iš maisto, saulės ir kito žmogaus.

– A.Bumblauskas: Yra ir civilizacijų skirtumų. Neseniai lankiausi Minske, Kaliningrade. Mus gi 25 metus jau moko, kad reikia šypsotis, nors man kartais tyčia nesinori. O ten vis dar veikia taisyklė: jeigu aš viršininkas – tu durnius, jei tu viršininkas – aš durnius.

– O pas mus neveikia? Pavyzdžiui, aptarnavimo sferose?

– A.Bumblauskas: Turiu vilties, kad vis mažiau. Kad tampame vis labiau civilizuota, vakarietiško mąstymo visuomene.

– L.Lučiūnas: Padavėjai pas mus palyginus gerbiami, o klientai beveik mandagūs.

– Ar sveikinatės susitikę nepažįstamą žmogų kur nors miške ar parke, užėję į liftą ar parduotuvę? Ar mes apskritai galime nusiimti nuo veidų tas amžino rūpesčio kaukes?

– E.Mildažytė: Šypsokis žmonėms gatvėje ir tau nusišypsos!

A.Jasaitytė: Jeigu žmogus neįsisąmonina savo pykčio, jis jį ima reikšti ar demonstruoti nesąmoningai ir dažnai pats nesupranta, kas su juo vyksta. Todėl labai svarbu suprasti pykčio priežastis.

– A.Jasaitytė: Jeigu žmogus neįsisąmonina savo pykčio, jis jį ima reikšti ar demonstruoti nesąmoningai ir dažnai pats nesupranta, kas su juo vyksta. Todėl labai svarbu suprasti pykčio priežastis. Jis, kaip emocija, reikalingas žmogui, bet svarbu, ar mes mokame su juo elgtis konstruktyviai.

– E.Mildažytė: Žinote, kada Lietuvoje pagerės bendras psichologinis klimatas? Kai anoniminiai komentarai pasidarys bent per pusę pozityvūs.

– A.Bumblauskas: Tas išorinis šypsojimasis man buvęs nebuvęs. Aš ir pats nežinau, ar nuėjus, tarkim, į viešąją pirtį man sveikintis ar nesisveikinti? Tai nėra didžioji problema. Bet bjaurių anoniminių komentarų pritvinkusi visuomenės dalis man atrodo be galo liguista.

– A.Jasaitytė: Tai rodo labai didelį menkavertiškumo jausmą. Nenorėdamas parodyti savo menkumo žmogus gali užsipulti kitą, pademonstruoti išpūstą ego. Menkindamas kitą jis jaučiasi stipresnis.

– Kokios galėtų būti kitos mūsų uždarumo, atšiaurumo, nemokėjimo bendrauti priežastys? Gal ne tik istorinės, bet ir ekonominės?

– A.Jasaitytė: Jeigu asmuo negali patenkinti savo bazinių poreikių: pavalgyti, turėti stogą virš galvos, jaustis saugiai, be abejo, jis tampa piktas.

– E.Mildažytė: Kiek aš esu mačiusi laimingų bomžų! Nors pritariu Aistei dėl būtinųjų poreikių patenkinimo, ypač vyresniame amžiuje, nes dauguma pas mus jaučiasi nesaugiai. Tačiau galiu duoti paprastą pavyzdį. Tarkim, žadina mama vaiką: „Kelkis, ir vėl pramiegojai!“ Jam beskubant nukrito pastos: „Vėl priteršei kriauklę!“ Arba išpylė pieną: „Žiūrėk, žioply, ką darai!“ Visiems stresas, visi išsiskirsto, diena sugadinta. Kita šeima, tos pačios sąlygos. Atsikelia vaikas, jo dar traiškanotas akis mama išbučiuoja. Nudribo pastos, sako: „Žiūrėk, kaip panašu į krokodilą.“ Pienas išbėgo – geras ženklas! Diena bus visiškai kitokia. Ekonominė padėtis ne tokia jau svarbi, kiek esame linkę kaltės jai suversti. Nes nuo to, kokį turi mobilųjį telefoną, skambinančių tau nepadaugėja.

Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Lauras Lučiūnas, Edita Mildažytė
Jurgos Radzevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Lauras Lučiūnas, Edita Mildažytė

– A.Jasaitytė: Emociškai apleisti vaikai gali augti ir vaikų namuose, ir pasiturinčiose šeimose. Jeigu tėvai neleidžia savo vaikui pajusti, kad jo poreikius jie mato ir vertina, kad jis yra mylimas besąlygiškai, aišku, kad toks žmogus šaltėja, agresyvėja ir kituose pradeda matyti priešus.

– A.Bumblauskas: Pridurčiau dar vieną dalyką: mes gyvename šiek tiek keistame humanitarų sukurtame iliuzijų pasaulyje. Mums visą laiką atrodo, kad aukso amžius buvo kažkada. Ir niekas nemoko, kad istorijoje visada buvo prasčiau nei dabar. Kol to neįrodai, žmogui regisi, kad prie Vytauto ar Smetonos buvo gerai, o dabar blogai. Nereikia ieškoti sąmokslo. Galiu pasakyti, kad ir prie Vytauto buvo blogai, ir prie Smetonos. O iki jų dar blogiau, nes galvas kapodavo taip, kaip dabar džihadistai: paskaitykite, kaip 1205 metais žiemgaliai nupjaustė lietuviams galvas, susidėjo į vežėčias ir nuvežė vaikučiams, matyt, futbolo pažaisti. Šiandien nuo to esame gerokai nutolę ir mūsų laikais niekas galvų nebepjausto. Drįsčiau sakyti, kad dabar gyvename pačiais geriausiais laikais savo istorijoje.

– E.Mildažytė: Žmogų formuoja du dalykai – šeima ir mokykla. Jeigu mūsų vaikams tenka vienas ar du geri mokytojai, tai jau Dievo dovana. O dar geriau būtų, jeigu mokykla lavintų ir jų erudiciją, ir emocinį intelektą.

– O ką daryti mums, jau susiformavusiems žmonėms?

– A.Jasaitytė: Užtenka vien noro imti draugiškiau žvelgti į aplinką ir pradėti nuo savęs – nekaltinti valdžios, klimato, ekonomikos ar dar ko nors.

– E.Mildažytė: Bet kai tu eini Italijoje, šviečia saulė, nei per karšta, nei per šalta, tiesiog savaime norisi šypsotis. Kai lauke minus dvidešimt trys ir sniegas su lietumi, galvoji tik apie tai, kur greičiau užeiti ir sušilti.

– L.Lučiūnas: Šaltis veido raumenis sutraukia ir neišeina šypsotis...

– E.Mildažytė: O kai kas nors pernelyg plačiai šypsosi, aišku, kad turi kažkokį interesą. Ir jei dar sako: „Frend, frend, espešial prais for jū...“ Tad mes, lietuviai, labai faini.

A.Bumblauskas: Jei tik pajunti, kad aplink per daug chamizmo, šiurkštumo, agresijos ar kitokių niekų, traukis į šoną. Tada ir individualus santykis su kitu pamažu ims keistis.

– A.Bumblauskas: Reikėtų palinkėti visuomenei kuo toliau, tuo labiau visais įmanomais būdais mėginti kurti humaniškesnę atmosferą. Jei tik pajunti, kad aplink per daug chamizmo, šiurkštumo, agresijos ar kitokių niekų, traukis į šoną. Tada ir individualus santykis su kitu pamažu ims keistis. Kaip gali keistis žmogaus požiūris į pasaulį, jeigu jis yra apstumdytas, primuštas, įžeistas?

– L.Lučiūnas: Reikia lavintis visapusiškai ir išmokti neįsižeisti. Nes jeigu to nenori, nesi nusiteikęs, niekas tavęs ir neįžeis.

– E.Mildažytė: Ir kaip galima pažeminti žmogų, kuris taip nesijaučia? Neįmanoma užduotis. Man iš tikrųjų visi žmonės atrodo labai geri ir tikrai retai susiduriu su piktais. Bet tada kiekvieną kartą labai nuoširdžiai nustembu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt