Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pavojaus jausmas Salvadore

Salvadoras
Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr. / Salvadoras
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Vienas populiariausių klausimų grįžus iš kelionės po Centrinę Ameriką: ar per porą mėnesių ten neišgyvenome pavojingų situacijų?.. Nenuostabu, kad šnekos apie Centrinę Ameriką prasideda nuo pavojų, grėsmės gyvybei ir kitų odą šiurpinančių temų: Gvatemala, Nikaragva, Hondūras ir Salvadoras yra šalys, „padovanojusios“ pasauliui „N-19“ – didžiausią ir žiauriausią nusikalstamą gaują Amerikoje.

Bet kuriam savisaugos jausmą turinčiam ir besiruošiančiam vykti į minėtus kraštus žmogui, atlikusiam elementarius namų darbus, turėtų kilti labai natūralus nerimas prieš keliant koją į bet kurią šių valstybių. Mes iš savo kelionės maršruto nusprendėme išbraukti Hondūrą, nuostabiai leidome laiką Nikaragvoje ir Gvatemaloje ir gana keistai – mažiausioje Centrinės Amerikos šalyje Salvadore…

Perkant autobuso bilietus Nikaragva–Salvadoras mus užtikrina, kad San Salvadorą (šalies sostinę) pasieksime 9 val. vakaro ir galėsime išlipti centrinėje miesto dalyje, prie pagrindinės aikštės ir visų viešbučių… San Salvadore išlipame 2 val. ryto degalinėje, labai arti miesto, pasak mus atvežusio autobuso vairuotojo. Miesto nesimato, tik kažkur tolumoje šviečia žiburiai. Nerimą sustiprina faktas, kad esame vieninteliai keleiviai, išlipę toje „stotelėje“. Autobuso vairuotojas užveda variklį…

Rašydama „ginkluotas“ turiu omenyje metro ilgio ir rankos storio vamzdį stovinčio, sėdinčio ar miegančio sargybinio rankose, pirštas – būtinai ant gaiduko.

Degalinės operatorius nežino „patikimo taksi vairuotojo“ (taip ir sako!), bet iš kažkur už kelių minučių prisistato „taksi“ be jokių skiriamųjų ženklų. Pro grotų užtvarą (vėliau pamatėme, kad tokias turi visi kioskai) su mumis kalbantis degalinės darbuotojas ramina, kad šis taksistas, kurio jis nepažįsta, yra patikimas.

Sėdame į mašiną, laikomą taksi, ir judame iki artimiausio viešbučio. Akimis sekame apkaltus grotomis ir apjuostus spygliuota viela pastatus, kurių kiekvieną saugo ginkluotas sargybinis. Rašydama „ginkluotas“ turiu omenyje metro ilgio ir rankos storio vamzdį stovinčio, sėdinčio ar miegančio sargybinio rankose, pirštas – būtinai ant gaiduko. Svarstau, kaip susiklostytų, jei sargybinį kas netyčia išgąsdintų (kad ir sprogstanti pro šalį važiuojančio taksi padanga)…

San Salvadoras, kurio nepamatome

Taksistas atveža iki artimiausio viešbučio. Prie įvažiavimo iš karto pasigailiu, kad neprašiau „artimiausio gero“ viešbučio. Sunkūs metaliniai viešbučio vartai atsiveria kaip filme, kai herojai nori patekti į kokį itin saugomą kalėjimą. Už diržo pistoletą užsikišęs viešbučio administratorius klausia, ar liksime visą naktį (nes vyrukas priešais mus užsisako kambarį kelioms valandoms ir užsidaro su dviem vietinėmis, nevyniojant į vatą, prostitutėmis).

Po stresą kėlusios kelionės, daugybės ginklų (tiek esu mačiusi tik filmuose) vaizdų ir kankinama minties apie būsimą nakvynę „valandiniame“ viešbutyje (tokiais dažniausiai naudojasi prostitutės ir jų klientai) nesinori net miegoti (arba iš viso sėstis ant lovos) – tik įsijungti televizorių ir atsigerti ko nors raminančio nervus. Užsisakome alaus ir paprašome įjungti televizorių. Administratorius susigėsta, dukart perklausia, ar mes tikrai norime žiūrėti televizorių, ir prieš įjungdamas nudelbia akis. Ten vietoj muilo operų rodo filmus muilo voniose, bet iš kitos operos, t. y. pornografiją.

Gėrimus mums pristato irgi gana keistai: išgirstame kažkokių durų atidarymą, beldimą į mūsų kambario sieną ir tų durų uždarymą. Atidarome kambario duris, o administratorius vėl nudelbia akis, įeina ir pakelia dangtį stale, paima šio viduje esantį alaus butelį ir paduoda mums. Suprask, slaptas „langelis“ tiems, kas nenori būti trukdomi.

Ryte taksisto paprašome nuvežti į pagrindinę San Salvadoro aikštę ir dėl visa ko priduriame: „Ten, kur saugu.“ Vietoj Plaza Central jis atveža iki prekybos centro, o kai sutrikę paklausiame, kodėl, atsako: „Patys norėjote atsidurti ten, kur saugu.“ Pusryčiauti tenka Pizza Hut.

Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr./Salvadoras
Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr./Salvadoras

Kriokliai, kurių nepasiekiame

La Ruta de las Flores (liet. „gėlių kelias“) – žaliuojantis, bet metų pradžioje dar be žydinčių gėlių, su mažais kolonijinės architektūros kaimais ir gardaus vietinio maisto kioskais pakelėje. Važiuojame autobusu ir sustojame viename iš miestelių, čia ieškome viešbučio ir gauname pasiūlymą miegoti bažnyčioje. Tokia nakvynė tikrai tiktų į mūsų ekstremalių nakvynių kolekciją, pradėtą prieš dieną šalies sostinėje. Keliaujame iki kito miestelio – Chuajuos, kuriame yra vienas viešbutis ir jokių svečių. Viešbučio administratorius Andresas pristato miestelio įžymybę – Monterėjaus upės krioklius, iki kurių – 15 min. pėsčiomis nuo viešbučio. Vos įsikūrę, išsiruošiame prie jų.

Andresas pasisiūlo mus pavėžėti, bet vietoj krioklių nuveža iki policijos nuovados. Ten vienas pareigūnas, apsišarvavęs nuo galvos iki kojų, žiūri televizorių ir liepia grįžti rytoj ryte. Grįžti ko? „Kad būtų pareigūnas, galintis palydėti jus iki krioklių“, – paaiškina. Pasirodo, šitą kelių minučių kelią mus turi lydėti turistų policija su šautuvais. Vieniems eiti nevalia: anot budinčio policininko, gali apiplėšti ir nušauti.

Nenorime būti apiplėšti, o ypač nušauti, tad popietę leidžiame Plaza Central (gerai, kad miestelyje nėra prekybos centro): nusiperkame tarkuotų ledų su užpiltu sirupu, apžiūrime prekystalius su suvenyrais ir Fernando Llorto piešinių reprodukcijomis, labinamės su vietiniais. Gyvenimas čia atrodo ramus ir tik pravažiuojantis sunkvežimis su kareiviais (o gal šiaip ginkluotais vyrukais) priekaboje primena, kad esame vienoje nesaugiausių Centrinės Amerikos šalių.

„1932 m. šį regioną sukrėtė siaubingos valstiečių skerdynės, kai dauguma kavos augintojų buvo išžudyta vyriausybės karinių pajėgų už planuojamus maištą ir protestus. Tikslus aukų skaičius nežinomas, bet siekia netoli 30 000“, – skaudžią istoriją pristato Andresas.

Gaujos, kurių nesutinkame

Kaip rašoma „Vikipedijoje“, 2015 m. Salvadoras tapo pavojingiausia valstybe, esančia ne karo zonoje. 100 000 gyventojų teko 104 žmogžudystės. 2015 m., palyginti su 2014 m., nužudymų skaičius išaugo 67 procentais. Su tokiais nusikaltimais kaip pagrobimai, prekyba žmonėmis, narkotikais, automobiliais ir ginklais nuolat siejami gaujų nariai.

„Dėl visko kaltos Jungtinės Amerikos Valstijos, – paklaustas apie savo šalies istoriją tęsia Andresas. – Nuo 2000 m. iki 2004 m. iš JAV į Centrinę Ameriką buvo deportuota 20 000 nusikaltėlių. Jų šeimos, 1980 m. pabėgusios nuo pilietinio karo, įsikūrė Los Andžele, kartu atsivežė savo mažus vaikus ir niekada jų neregistravo kaip JAV piliečių. Jie įsiliejo į vietines grupuotes ir suaugę buvo deportuoti į savo gimtąsias šalis, apie kurias nieko nežinojo.“

Andreso žodžiais, vietinė valdžia neturėjo supratimo, kas yra jų naujieji piliečiai, nes JAV imigracijos taisyklės draudė pareigūnams atskleisti deportuotųjų kriminalinę praeitį (!). Salvadoras buvo gera dirva nusikaltėliams: nusikalstamumo toleravimas ir paplitęs naudojimasis ginklais, destrukcija valdžioje ir visuomenėje po pilietinio karo (1980–1991 m.) tarp Salvadoro vyriausybės, karinės chuntos, remiamos JAV, ir komunistinių revoliucinių judėjimų, palaikomų Sovietų Sąjungos per Kubą.

Maras (gaujos) didėjo verbuodamos vietinį jaunimą (Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 45 procentai Centrinės Amerikos gyventojų yra jaunesni nei 15 metų). Salvadore (šalyje, kurios populiacija – 6,5 mln. žmonių) gaujos dabar turi 10 000 narių ir dar dukart tiek jaunų sekėjų. „Dažnai užverbuojami devynerių metų vaikai. Jie įšventinami mušimu: trys vyresni vaikai muša naujoką 13 sekundžių“, – pasakoja Andresas.

Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr./Salvadoras
Eglės Šimkevičiūtės-Kulvelis nuotr./Salvadoras

Saugumas, kurio nepatiriame

Visiems jau įgrisusi šita padėtis, tikriausiai ir patiems gaujų nariams, bet jie nebeturi jokių galimybių gyvenime, jie yra iškritę iš darbo rinkos.

Paklaustas, kaip Salvadoras gali susitvarkyti su gaujų problema, Andresas patrauko pečiais: „Visiems jau įgrisusi šita padėtis, tikriausiai ir patiems gaujų nariams, bet jie nebeturi jokių galimybių gyvenime, jie yra iškritę iš darbo rinkos. Niekas jų nesamdo, jeigu jie turi priklausomybę gaujai patvirtinančią tatuiruotę. Darbdaviai priverčia nusivilkti marškinėlius, kad įsitikintų, ar žmogus neišsitatuiravęs.“

Paskutinis mus dominantis klausimas – apie turistų saugumą. Prisipažįstame Andresui, kad San Salvadore jautėmės nesaugūs, čia negalėjome aplankyti krioklių be policijos palydos, iki šiol nematėme nė vieno turisto, o po tokių istorijų man baisu lipti ir į autobusą, vykstantį Gvatemalos link. Andresas pataria į šituos nuogąstavimus nekreipti dėmesio: „Nebijok, nes autobusų vairuotojai irgi bijo, tad atsisako važiuoti į pavojingas zonas.“

Saugiąją Salvadoro pusę mums pristatė amerikietis Thomas, kurį sutikome jau iškeliavę iš šalies, Meksikoje. Vaikinas aiškino gyvenantis Salvadoro El Tunco miestelyje jau dvejus metus, gyrė pajūrio bangas, kalnus ir ugnikalnius, šalies žmones (prie pastarojo komplimento galime prisidėti ir mes), prisiminė, kad vos atvykęs neteko kompiuterio, bet didesnių pavojų nei jam, nei kitiems ten gyvenantiems užsieniečiams nebuvo kilę ir jam bei jo draugams užsieniečiams patinka Salvadoras. Ir tada pridūrė: „Žinoma, dar nė vienas mano pažįstamas užsienietis nepradėjo pažinties su šalimi San Salvadore naktį…“

Vizitinė kortelė

Maža Salvadoro šalis keliautojams turi pasiūlyti visko po truputį: nuo poilsio prie jūros ir kolonijinių miestų iki dienos išvykų po kalnus ar ugnikalnius. Štai kelios vietos, kurias rekomenduoja pamatyti Salvadore jau porą metų gyvenantis amerikietis Thomas.

Tasumalis – vieni įspūdingiausių ir didžiausių majų statinių Salvadore. Archeologai skaičiuoja, kad pirmieji gyventojai čia atsikraustė 5000 m. pr. Kr. ir gyveno iki XI amžiaus. Yra manoma, kad Tasumalis buvo svarbus pirklių ir apeigų centras, o jo pavadinimas majų kalba reiškia „piramidė, kurioje deginamos aukos“. Architektūrinis kompleksas buvo atrastas 1940 m., bet tik nedidelė dalis teritorijos yra prieinama lankytojams. Didžioji dalis vis dar paslėpta džiunglių.

El Tunco – madingas keliautojų ir banglentininkų paplūdimio miestas. Rytais galima banglente čiuožti ant bangų, per atoslūgį tyrinėti kvapą gniaužiančias uolas arba atsipalaiduoti ant juodojo smėlio paplūdimio, vakare stebėti įspūdingą saulėlydį, o naktį dūkti diskotekose.

Sučitotas – kolonijinis miestas kalnuose, 50 km į šiaurės vakarus nuo sostinės San Salvadoro. Tai kultūros židinys, kur dažnai vyksta menų ir maisto festivaliai, prikviečiantys lankytojų iš visos šalies. Miestas sužavės kolonijine ispanų architektūra ir… paukščiais. Sučitotas įsikūręs paukščių migravimo zonoje, tad čia jų galima pamatyti daugiau nei 200 rūšių.

Ilopangas – vulkano krateryje atsiradęs ežeras centrinėje Salvadoro dalyje. Didžiausias šalies vandens telkinys. Jo plotas – 72 kv. km, gylis – 240 m. Ežeras populiarus tarp atostogautojų dėl savo stiklinio paviršiaus ir nuostabaus vaizdo į šalia esančius ugnikalnius.

Puerta del Diablo, arba „Velnio durys“. Mitais ir legendomis apipinta vieta, kur buvo aukojami ir į prarają metami nuteistieji. Iš dviejų didžiulių riedulių suformuotos uolos atveria nepakartojamą Salvadoro panoramą ir traukia ekstremalių pojūčių ištroškusius turistus. Vingiuotas takas veda į apžvalgos aikštelę, iš kur matyti nuostabus vaizdas į vietinių gyventojų miestelį Pančimalką, Ilopango ežerą ir dviejų kraterių San Visentės ugnikalnį su Ramiuoju vandenynu fone. Čia yra daugiau nei 60 uolų laipiojimo maršrutų, nusileidimo lynais linijų, ekskursijų po uolas ir kitų ekstremalių atrakcijų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 2 Kelionė Salvadoras
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt