Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Neįmintos paslaptys: prakeiktasis „Makbetas“ – drama, lemianti mirtis ir nelaimes

Šiurpoka Justino Kurzelio filmo atmosfera, 2015 m.
Vida Press nuotr. / Šiurpoka Justino Kurzelio filmo atmosfera, 2015 m.
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Teatrą visada gaubia paslaptys, ir tai – viena iš jo traukos sąlygų. Žmonės nori tikėti, kad storos teatro sienos skiria realybę nuo magijos. Aktorių nuomonė apie tuos dalykus yra kitokia nei žiūrovų, bet sąlyčio taškų galima rasti. Vienas jų – „Makbetas“, Williamo Shakespeare’o drama.

Aktoriai tiki, kad „Makbetas“ – užkeiktas. Jiems galima pritarti arba ne, bet daugelis šio spektaklio pastatymų jų dalyviams geruoju nesibaigia. Aišku (pasitelkime populiarią teoriją, kad mintys materializuojasi), kai tiki, kad sulauksi nelaimės, ji būtinai ateis. Kita vertus, tų nelaimių tiek prisikaupė, kad sunku jų nelaukti. Todėl teatro žmonės stengiasi vengti bent jau dalykų, kurie neva stimuliuoja prakeiksmą.

Pagrindinė taisyklė – netarti Makbeto vardo, o jei reikia įvardyti spektaklį, saugiau sakyti „škotiška pjesė“, „ta pjesė“ ar pasirinkti dar vieną iš tuzino variantų.

Pagrindinė taisyklė – netarti Makbeto vardo, o jei reikia įvardyti spektaklį, saugiau sakyti „škotiška pjesė“, „ta pjesė“ ar pasirinkti dar vieną iš tuzino variantų. Įdomu, kad Makbetą pavojinga minėti tik teatre, o visur kitur – prašom.

Prakeiksmas bjaurus tuo, kad nelabai aišku, kaip jo išvengti: neminėti vardo, nevaidinti spektaklyje ar išvis pamiršti tą istorinį asmenį? Ir senaties terminas čia netaikomas. 2001 m. Anglijoje garsi persona, mediumas Kevinas Carlyonas, pasižadėjo tą prakeiksmą panaikinti: iškviesti tikrojo Makbeto dvasią ir paaiškinti jai, kad verčiau gyventi taikiai. Tačiau kilnūs jo ketinimai buvo pakirsti iš pašaknų: Carlyonas nebuvo įleistas į Škotijos pilį, kurioje turėjo vykti okultizmo seansas. Tad ir istorijai nebuvo padėtas taškas...

Vida Press nuotr./Pirmasis „Makbeto“ puslapis
Vida Press nuotr./Pirmasis „Makbeto“ puslapis

Pernai pasirodė naujausia Shakespeare’o tragedijos ekranizacija – režisieriaus Justino Kurzelio filmas „Makbetas“. Iš pradžių jį vaidinęs aktorius Michaelas Fassbenderis interviu šmaikščiai pasakojo apie jaunystę: „Kai savo aktoriaus meistriškumo dėstytojai kažką pasakiau apie Makbetą, ji taip dėbtelėjo, lyg būtų ketinusi nutraukti man galvą: tada pirmą kartą išgirdau, kad šis vardas garsiai netariamas.“

Vida Press nuotr./Naujausias „Makbetas“ su Michaelu Fassbenderiu ir Marion Cotillard, 2015 m.
Vida Press nuotr./Naujausias „Makbetas“ su Michaelu Fassbenderiu ir Marion Cotillard, 2015 m.

O kai per filmavimą partneris Kenneth’as Branagh’as rimtai sužeidė Michaelą, jis prarado humoro jausmą. Ledi Makbet vaidinusi Marion Cotillard vos nenuskendo pelkėje ir šiaip nesidžiaugia vaidmeniu: sako, kad filmas buvo nesibaigianti tamsa. Ji net nepasirodė premjeroje – režisierius visiems aiškino, kad aktorė po darbų išsekusi.

Kas kaltas dėl prakeiksmo?

Sakoma, kad dėl prakeiksmo kalčiausias karalius Jokūbas I, Stiuartų dinastijos pradininkas, šiaip jau nekvailas vyras, kurio hobis buvo raganos: jis gerai išmanė, kaip jas atpažinti ir medžioti, net išleido knygą „Demonologija“. Shakespeare’as, prie karalienės Elžbietos I vartęsis kaip inkstas taukuose, dabar norėjo įtikti naujam valdovui ir priplakė prie „Makbeto“ visiškai pašalines raganas, negana to, panaudojo tikrų juodosios magijos ritualų. Pasekmių neteko laukti. Jau per pirmąjį „Makbeto“ spektaklį 1606 m. berniukas Halas Berridge’as, vaidinęs ledi Makbet, staiga mirė, o jį pakeitė pats maestro Shakespeare’as. Ši istorija paimta iš rašytojo Johno Aubrey (1626–1697) dienoraščių: jis galėjo pažinoti ir spektaklio premjeros dalyvius, ir žmones, bendravusius su pjesės autoriumi, nors pats tada ir neįtarė jokio prakeiksmo.

Vida Press nuotr./Londono karališkojo teatro „Makbeto“ plakatas, 1911 m.
Vida Press nuotr./Londono karališkojo teatro „Makbeto“ plakatas, 1911 m.

Apie tai, kad spektaklis neša nelaimes, pirmasis 1898 m. prakalbo teatro kritikas Maxas Beerbohmas. Galbūt jam tiesiog reikėjo pareklamuoti spektaklį, į kurį žmonės nesiveržė, o gal vyras, pasidomėjęs teatro istorija, pastebėjo kažkokią velniavą. Su tuo „Makbetu“ nuolat dėjosi negeri dalykai, nors spektaklis buvo rodomas retai. Antai karalius Jokūbas I nuo jo neapsalo, ir pjesė kone šimtui metų dingo iš repertuaro. Bet tą 1703 m. dieną, kai ji grįžo į Londono sceną, Anglijoje ėmė siautėti kone didžiausia šios šalies istorijoje audra.

Prakeiksmo ženklų būta įvairių: tai nukrisdavo dekoracija, tai vagys spektaklio metu ištuštindavo teatro kasą arba artistas įkrisdavo į orkestro duobę. 1721 m. kažkoks didikas, nuobodžiavęs per spektaklį, nutarė pasivaikščioti scena, o kai aktoriai jį išstūmė į užkulisius, grįžo su kilmingais draugeliais ir sudegino teatrą.

1849 m. „Makbetas“ baigėsi dar tragiškiau. Niujorko „Astor Opera House“ premjeroje turėjo vaidinti aristokratų numylėtinis Williamas Charlesas Macready, tad publika, kuriai labiau patiko jo dubleris Edwinas Forrestas, sukėlė riaušes. Protestas buvo toks audringas, kad atkakusios ginkluotosios pajėgos net ėmė šaudyti: 23 žmonės žuvo, o sužeistieji buvo skaičiuojami šimtais.

Vida Press nuotr./Spektaklio „Makbetas“ programėlė
Vida Press nuotr./Spektaklio „Makbetas“ programėlė

Makbeto prakeiksmas lydėjo ir pavienes asmenybes, net labai išskirtines. JAV prezidentas Abrahamas Lincolnas paskutinę savo gyvenimo savaitę plaukiojo garlaiviu „River Queen“ ir garsiai skaitė draugams ištraukas iš „Makbeto“. O kai išlipo į krantą, buvo nušautas teatro ložėje.

Nesąmonė

Aišku, yra žmonių, kuriems „Makbeto“ prakeiksmas atrodo nesąmonė. Vieni savo nuomonę grindžia tuo, kad pjesę lydintis nelaimių šleifas tėra sutapimų virtinė, liguistas žmonių noras susikoncentruoti į būtent šį vaidinimą ir ieškoti įrodymų, kad jis – prakeiktas. Kiti mėgina samprotauti logiškai, neva spektaklis – toks sudėtingas, kad sunku išvengti traumų. „Makbete“ tikrai daug veiksmo scenų ir specialiųjų efektų, ir jie ne visada būna saugūs.

Vida Press nuotr./Sakoma, dauguma šio spektaklio nelaimių nutinka dėl to, kad jo scenovaizdžiai užtemdyti
Vida Press nuotr./Sakoma, dauguma šio spektaklio nelaimių nutinka dėl to, kad jo scenovaizdžiai užtemdyti

1672 m. Amsterdame Makbeto vaidmens atlikėjas turėjo tikrą durklą ir netyčia nužudė kolegą, kuris vaidino Dunkaną. 1882 m. Williamas Rignoldas liko gyvas tik todėl, kad žiūrovų salėje atsirado gydytojas. 1926 m. Sybil Thorndike, vaidinanti ledi Makbet, vos nebuvo pasmaugta.

Tokių įvykių – daug, bet jie – iš tų laikų, kai artistai buvo laidojami už kapinių tvoros ir jų saugumas nieko nedomino. Dabar, kai aktorius it akies vyzdį saugo profsąjungos ir jiems už nugarų stovi draudimo kompanijos, kai prodiuseriai dreba, kad nenukristų nė plaukas jiems nuo galvų, tokios istorijos neatrodo savaime suprantamos. Juolab kad pavojingose filmų scenose dirba kaskadininkai, o teatro butaforai moka pagaminti durklus, kurie kažin ar ką nors sužeistų. Žinoma, visada lieka žmogiškasis faktorius – įsijautę į vaidmenis aktoriai gali pamiršti saugumo taisykles. Bet kažkodėl Otelas niekad nėra iš tikro smaugęs Dezdemonos, o štai „Makbete“ tokių dalykų pasitaiko.

Vida Press nuotr./Australų modernizuota „Makbeto“ versija, 2006 m.
Vida Press nuotr./Australų modernizuota „Makbeto“ versija, 2006 m.

„1947 m. vasario 27 d. Oldhamo karališkojoje ligoninėje po dviejų sunkių operacijų mirė aktorius Haroldas Normanas. Jį, vaidinantį Makbetą, persmeigė durklu kovos scenoje su Makdufu. Sakoma, kad trečiadieniais – tą dieną Normanas buvo sužeistas – jo šmėkla klaidžioja po Oldhamo „Coliseum Theatre“.“ Šią žinutę suklijavome iš tikro nekrologo ir vėliau atsiradusios „vaiduokliškos“ reklamos; netenka abejoti, kad ji veikė kaip magnetas. Sakoma, kad kai teatrams būna striuka, jie stato „Makbetą“: tikimasi, kad publika laušis į blogos šlovės lydimą spektaklį. O jei nesilaužia ir brangus pastatymas dar labiau klampina į skolas, kaltę galima versti juodajai magijai.

Tikra tiesa

Tikintys prakeiksmu irgi randa daug argumentų, kad šio spektaklio geriau vengti. Vienas jų – įtartinai dažnos „Makbeto“ aktorių mirtys (ypač turint omenyje, kad užsienio produkcijų trukmė skaičiuojama ne dešimtimis metų, o mėnesiais). Šiuo atžvilgiu rekordininkas yra 1942 m. spektaklis, kuriame Makbetą vaidino lietuvių kilmės aktorius Johnas Gielgudas. Vos prasidėjus gastrolėms, mirė vieną iš raganų vaidinanti Beatrix Fielden-Kaye, kiek vėliau – Marcusas Barronas (Dunkanas), o Miltonas Rosmeris (Bankas) turėjo palikti trupę, nes įsisirgo; antra ragana mirė tiesiog scenoje, šokdama aplink katilą. Negana to, nusižudė žmogus, atsakingas už dekoracijas.

Vida Press nuotr./Giuseppe Verdi „Makbetas“ Hamburgo valstybiniame operos teatre
Vida Press nuotr./Giuseppe Verdi „Makbetas“ Hamburgo valstybiniame operos teatre

Mirčių sąrašas tuo nesibaigia ir jos – įvairios. 1936 m. nuo plaučių uždegimo staiga mirė kritikas Percy Hammondas, prieš tai išdėjęs į šuns dienas Orsono Welleso „Makbetą“. Iš naujesnių pavyzdžių minėtinas Minesotos valstijos San Paulo miesto teatre 1970 m. pastatytas „Makbetas“: pagrindinio vaidmens atlikėjas George’as Ostroska scenoje krito negyvas. Vos 32 metų aktorių ištiko širdies smūgis. 1988 m. dainininkas Bantcho Bantchevsky atėjo į Giuseppe Verdi operą „Makbetas“ Metropolitane, įsitaisė viršutinėje ložėje ir per pertrauką tarp antrojo ir trečiojo veiksmų metėsi žemyn. Policija konstatavo savižudybę...

Blogą spektaklio aurą dažniau kuria ne mirtys, o kitos nelaimės, tiesa, kartais – didelės. Tad yra žmonių, kurie nenori tikrinti likimo. Regis, 1967 m. „Royal Shakespeare Company“ meno vadovas Peteris Hallas pasiūlė XX a. legendai, režisieriui Peteriui Brookui, statyti „Makbetą“, bet šis atsisakė, motyvuodamas tuo, kad bijo prakeiksmo. Hallas pasišaipė ir tragedijos ryžosi imtis pats. Tik nespėjo pasidžiaugti: baigiantis repeticijoms taip susirgo, kad pragulėjo visą laiką, kol buvo rodomas spektaklis.

Vida Press nuotr./Orsonas Wellesas – Makbetas, 1948 m.
Vida Press nuotr./Orsonas Wellesas – Makbetas, 1948 m.

Net tingu vardyti, kiek raganų krito į scenos šachtą, kiek kruvinųjų ledi ir makbetų patyrė avarijų, kiek makdufų operavo akis ar liko gyvi tik per plauką.

Didysis Laurence’as Olivier vaidino dviejuose lemtinguose „Makbeto“ pastatymuose 1937 ir 1955 metais. Per pirmąjį jo vos neužmušė sijos neišlaikiusi dekoracija – ji krito per kelis centimetrus nuo aktoriaus (tai buvo dar pusė bėdos, palyginti su tuo, kad per generalinę repeticiją mirė teatro direktorė Lilian Baylis ir nugaišo jos numylėtinis šuo, o spektaklio režisierius Michelis Saint-Denisas ir ledi Makbet – Judith Anderson – pateko į autoavariją). Per antrąjį Olivier vos neišdūrė akies partneriui Keith’ui Michellui... Gal užtenka? Net tingu vardyti, kiek raganų krito į scenos šachtą, kiek kruvinųjų ledi ir makbetų patyrė avarijų, kiek makdufų operavo akis ar liko gyvi tik per plauką. O tokių smulkmenų, kaip techninės bėdos ar savaime užsidegančios šviesos, niekas net nemini.

2014 m. „Lincoln Center Theatre“ Makbetą vaidino Ethanas Hawke’as. Bet spektaklio herojus buvo ne jis, o scenografas Scottas Paskas, kuriam kilo geniali mintis, kaip panaikinti Makbeto prakeiksmą. Ant scenos grindų jis nupiešė mandalą iš apskritimų, pentagramos ir septynkampių: lygiai tokią, kokią naudojo Elžbietos I matematikas ir astronomas Johnas Dee, norėdamas „bendrauti su angelais“. Sako, kad pentagrama padėjo.

Paprastai „Makbeto“ nelaimės siejamos su mirtimis ar fizinėmis traumomis. Bet yra ir kitų, psichologinių, dalykų, kurie dažnam aktoriui skaudesni už sulaužytą koją ar sutrenktą galvą. Šis spektaklis (lietuviškas versijas atmetame) labai retai sulaukia gerų recenzijų, nors Makbetas ir jo ledi – sudėtingi vaidmenys, jų atlikti dažniausiai kviečiamos žvaigždės, o prasti režisieriai neturi drąsos tokiems darbams. Ribinis atvejis – 2000 m. Brodvėjaus pastatymas su Kelsey Grammeriu ir Diane Venora. Kritikai jį taip puolė, kad „Makbetas“ buvo mikliai išbrauktas iš repertuaro: jo premjera įvyko birželio 10 d., o birželio 25 d. suvaidintas paskutinis spektaklis.

Vida Press nuotr./Harlemo klasikinio teatro trupė vaidina „Makbetą“ Niujorko parke, 2006 m.
Vida Press nuotr./Harlemo klasikinio teatro trupė vaidina „Makbetą“ Niujorko parke, 2006 m.

Labai dažnai, statant „Makbetą“, svarbesniems vaidmenims imama po keletą dublerių, tarsi norint apsidrausti, kad jei pusė jų išmirs, dar bus kam vaidinti. Net kai tokios mintys trupės nelanko, tarp aktorių prasideda trintis, nesąmoningi palinkėjimai, „kad kas nors atsitiktų“ ir vaidintų jis, o ne kitas.

Su šiuo spektakliu siejama ir daug nutikimų, kai paskutinę akimirką būdavo keičiami pagrindiniai aktoriai, o tai – didelis sukrėtimas ir atstumtiems, ir atėjusiems į jų vietą.

Su šiuo spektakliu siejama ir daug nutikimų, kai paskutinę akimirką būdavo keičiami pagrindiniai aktoriai, o tai – didelis sukrėtimas ir atstumtiems, ir atėjusiems į jų vietą.

2010 m. Mineapolio „Guthrie Theater“ statant „Makbetą“ Sally Wingert repetavo vieną iš raganų: „Pirmosios peržiūros išvakarėse man paskambino režisierius. Pasakė, kad susipyko su ledi Makbet vaidinančia aktore ir dabar tas vaidmuo bus mano. Apsipyliau ašaromis: „Aš nenoriu! Nenoriu!“, bet paskui vaidinau. Ir turėjau daug progų įsitikinti, kad tas spektaklis – prakeiktas.“

Vida Press nuotr./ Scena iš spektaklio, pastatyto Diuseldorfo Kapitolijaus teatre, 2006 m.
Vida Press nuotr./ Scena iš spektaklio, pastatyto Diuseldorfo Kapitolijaus teatre, 2006 m.

Kostas Smoriginas Eimunto Nekrošiaus „Makbete“ atsirado irgi tada, kai spektaklis jau lyg ir buvo baigtas, Italijoje net įvyko jo peržiūra. „Vieną naktį man skambina Eimis: „Galiu užeiti?“ Atėjo ir sako: „Man reikia, kad tu suvaidintum Makbetą.“ – „Eimi, išprotėjai! Taigi dirba kolega…“ – „Čia – mano problema.“ Jis iki paryčių pasakojo apie spektaklį, visus epizodus, perėjimus, ką jie reiškia, o paskui paliko knygą su penkiais pabrauktais monologais… Praėjo dvi savaitės, monologų niekas neprašo. Pagalvojau: „Fu, gal mane aplenkė ta naktinė invazija.“ Ne, skambutis. Pasirodo, per tą laiką Nekrošius ruošė dirvą, darė užuominas aktoriams: „Vieniems kojos lūžta, kiti susižeidžia, ir išvis pas mus ateis naujas žmogus.“ O visi nustėrę galvojo – į kieno vietą? Ir atėjau... Aktoriai verkė, nes Eimis pagal mane perdarė mizanscenas, visą spektaklį. Prieš premjerą sulaužiau Kuodytei pirštą, sau vos neišsimušiau dantų, Daliai Storyk – išmušiau. Man dukart buvo lūžę šonkauliai, ta pjesė mus visus persekiojo. Shakespeare’as „Makbete“ yra panaudojęs juodosios magijos žodžius, ir jo dramą jau 300 metų lydi nelaimės. Aš prieš spektaklį visada persižegnodavau, sukalbėdavau maldelę.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt