Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nuodų istorija: nuo masinių nuodijimų Antikoje iki pragaištingų žiedų Renesanso laikais

Paveikslas, vaizduojantis nunuodytą Kleopatrą
Vida Press nuotr. / Paveikslas, vaizduojantis nunuodytą Kleopatrą
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Blogų papročių istorija sena kaip pasaulis. Laimei, kai kurios nedoros tradicijos beveik nugarmėjo į praeitį. Pavyzdžiui, pomėgis spręsti problemas per skrandį: pagirdai ar pamaitini varžovą kuo nors netinkamu, ir – amen, jo nebėra. Nuodai – nuostabi tema. Ypač kai ją gvildeni jaukiai susiraičiusi krėsle ir rami, kad toji taurė tave aplenks.

Nuodijimo pradžiamoksliui tiktų Agathos Christie romanai. Kažkas paskaičiavo, kad 25 jos knygų herojai mirė išgėrę cianido, užvalgę žiurknuodžių ar dar ko nors. Aišku, tai – tik vaizduotė, bet senutė ne šiaip sau fantazavo: kadaise dirbusi su vaistais, ji puikiai išmanė nuodus.

Ne iš piršto laužta ir Christie detektyvų aplinka: prestižiniai kurortai ar tylūs Anglijos kaimeliai, kur liokajai – ištikimi ir nuolankūs, tarnaitės – mažaraštės, o nuodytojų vaidmuo dažniausiai tenka kilmingoms damoms. Christie meto nepavadintum nuodytojų aukso amžiumi, bet istorijos su mesjė Puaro ar mis Marpl – senos kaip pasaulis. Bent jau tuo atžvilgiu, kad visais laikais nuodijama buvo panašiai. Skiriasi ne žolės ar kristalai, o sąlygos, kurios skatino ar tramdė „nesveikos mitybos“ šalininkus. 

Vida Press nuotr./Laikraščio „Le Petit Journal“ viršelis, skelbiantis versiją, kad aktorius Rudolphas Valentino buvo nunuodytas (1927 m.)
Vida Press nuotr./Laikraščio „Le Petit Journal“ viršelis, skelbiantis versiją, kad aktorius Rudolphas Valentino buvo nunuodytas (1927 m.)

Statuso simbolis

Tikroji toksikologijos istorija prasideda su antika, nes anuomet nuodytojams buvo sudarytos šiltnamio sąlygos.

Žodis „toksikologija“ – graikų kilmės, nors graikai anaiptol ne pirmi nuodus naudojo kaip problemos sprendimo priemonę: tai vyko ir senovės Egipte, ir genčių laikais. Bet tikroji toksikologijos istorija prasideda su antika, nes anuomet nuodytojams buvo sudarytos šiltnamio sąlygos. Jos buvo tokios, kad net kronikų autoriai nesuvokdavo, ar jiems fiksuoti choleros epidemiją, ar tautiečiai krito kaip musės, nes buvo nuodijami. 

Nuo to ir reiktų pradėti: gydytojai dar nemokėjo nustatyti mirties priežasties, tad negalėjo prisiekti, kad pilietis buvo nunuodytas, o ne mirė kaip nors natūraliau. Žudikai jautėsi saugūs. Kita aplinkybė, leidusi jiems siautėti, buvo žinių apie nuodus gausa. Kiekvienas raštingas niekšas galėjo paskaityti medicininės botanikos pradininko Dioskorido veikalą „De materia medica“ (su 600 augalinės, gyvūninės ir mineralinės kilmės vaistų aprašais) ar kokio nors žolininko instrukciją, kaip naudoti jo prekę. Toji informacija atrodydavo maždaug taip: buvo pasakoma, koks kiekis žolės ar kristalų žmogų gydo, koks ima kenkti sveikatai, o koks gali pasiųsti pas šv. Petrą; ką vartojant ne iškart gauni galą, o nuo ko krinti kaip pakirstas. Trečia bėda buvo ta, kad aprašytais vaistais buvo prekiaujama kiekvienoje pakampėje. 

Vida Press nuotr./Jacques'o Louis Davido paveikslas „Sokrato mirtis“
Vida Press nuotr./Jacques'o Louis Davido paveikslas „Sokrato mirtis“

Satyrikas Juvenalis vadino nuodus statuso simboliu, nes piemenims nebuvo prasmės galabyti vienam kitą. Nuodijimas tapo patricijų tradicija: žmonos be vargo atsikratydavo vyrų, posūnių, podukrų, vaikai – tėvelių, jei šie sugalvodavo ilgai gyventi. Aulas Vitelijus Germanikas nunuodijo motiną ir keletą kilmingų bičiulių. Imperatoriaus Augusto žmona Livija Druzila – vyro (iš pirmosios santuokos) anūkus, o patį sutuoktinį pamaitino užnuodytomis figomis, kad jos sūnus gautų valdžią.

Agripina pasiuntė anapilin vyrą Klaudijų ir visus, kas menkino jos galią, trukdė sūnui Neronui tapti imperatoriumi. O šis nuvarė į kapus savo įbrolį Britaniką, turtingą tetą, dar gerą pulką kilmingų romėnų; sakoma, net buvo sumanęs išnuodyti visą Senatą. Keista, kad to nepadarė. Antai toks Lucijus Asprenas vienu sykiu nunuodijo 130 savo svečių. Ir – nieko: teismas buvo priverstas jį išteisinti.

„Statuso simbolis“ turėjo dar vieną reikšmę: nuodai buvo privilegijuota mirties forma, kai nelikdavo kitos išeities. Pavyzdžiui, Pranciškaus Smuglevičiaus paveikslas „Sofonisbė gauna iš vyro laišką ir nuodus“ – apie tai, kaip Kartachenos kunigaikštytė pateko romėnams į nelaisvę ir mylimasis, negalėdamas merginos išgelbėti, parūpino jai mirtino gėrimo. Patricijai visada turėdavo nuodų juodai dienai. Net nuodijimas, kaip mirties bausmė, buvo skiriamas tik ypatingiems piliečiams. Kai Neronas nutarė atsikratyti savo mokytojo ir bendražygio Senekos, liepė jam išgerti maudų arbatėlės, bet šioji, matyt, buvo per silpna; tada nuodams atsparus filosofas buvo pasmaugtas garų pirtyje.  

Populiariausi antikos nuodai buvo maudos, kurpelės, opijus, mandragoros, drignės, beladona (šunvyšnės), nuodingieji grybai. Ir, savaime suprantama, bekvapis, beskonis arsenikas – tobulas nusikaltimo įrankis. Nors šiaip jau tų augalų ir mineralų buvo įvairiausių, nes ir paklausa buvo įvairi. Pasitaikydavo „jautruolių“, kurie nenorėdavo atimti giminaičiui gyvybės: jie ieškodavo žolyčių, kurios sukeltų paralyžių, silpnaprotystę, haliucinacijų, komą...

Kartais net atrodo, kad anuomet visi buvo neadekvatūs, ko nors prisigėrę ar prisiuostę. Kas žino, gal siaubūnas Kaligula būtų buvęs romus kaip ėriukas, jei ne jo žmona Kesonija, girdžiusi vyrą kažkokiais afrodiziakais, kurie skatino ne tik aistras, bet ir pamišimą.

Romėnai daug negudravo – nuodų dėdavo į maistą ir gėrimus, todėl visi padoresni namai turėdavo valgio ragautojų – vergų ar laisvai samdomų žmonių.

Užnuodyti peiliai, plunksnos, adatos (kaip ir nuoduose mirkytos suknelės – iš mito apie Medėją) buvo naudojami nedažnai. Romėnai daug negudravo – nuodų dėdavo į maistą ir gėrimus, todėl visi padoresni namai turėdavo valgio ragautojų – vergų ar laisvai samdomų žmonių. Ilgainiui šios rizikingos profesijos atstovų prisikaupė tiek, kad jie net įsteigė savo korporaciją. O kai paprotys nuodyti pasiekė apogėjų, atsirado kitas verslas – prekyba priešnuodžiais. Tai buvo įvairūs mišiniai, vadinti teriaku ar mitridatu. Pastarajam vardą davė istorinis asmuo Mitridatas IV; jį nugalėjęs Pompėjus ant varžovo stalo rado raštą, ką vartoti, kad nebūtų baisūs jokie nuodai: „Sutrini 1 graikinį riešutą, 2 džiovintas figas, 20 lapelių rūtų ir 1 kruopelę druskos; viską sumaišai ir suvalgai ant tuščios.“ Gal pravers? 

Įberti ko nors į maistą ar gėrimą lyg ir nereikėjo didelio mokslo, bet tarp nuodytojų netrūko virtuozų. Reitingų viršūnėse turėtų būti Lokusta, mitri moteriškė, šiandien vadinama pirmąja samdoma žudike. Visa Roma ją vadino Lokusta Nuodytoja, poniai ne kartą teko sėdėti kalėjime, tačiau kuris nors senatorius ar imperatorius ją būtinai ištraukdavo: vieni bijojo, kad teismo procese bus pagarsinti jų interesai, kiti tikėjosi ateityje pasinaudoti jos paslaugomis. Garsiausias Lokustos patronas buvo Neronas. Jis nuodytoją brangino labiau už motiną: paskelbė jos neliečiamybę, pakėlė į aristokrates, po kiekvieno gerai atlikto darbo dovanodavo vilų ar žemių. 

Vida Press nuotr./Graviūra, vaizduojanti legendinę karalienę Boadiceą, mirštančią išgėrus nuodų
Vida Press nuotr./Graviūra, vaizduojanti legendinę karalienę Boadiceą, mirštančią išgėrus nuodų

Lokusta buvo tikra savo darbo entuziastė. Ji be perstojo gilino chemijos ir biologijos žinias, kūrė naujas formules, derinius, bandė juos su vergais ir nusikaltėliais. Todėl švilpaudama numarino net tunto sargybinių ir maisto ragautojų saugomą Klaudijų: vieni visą dieną vėmė, kiti lakstė tuštintis, o tarnų paliktas imperatorius užvalgė nuodingų grybukų. Kai Neronas paprašė kaip nors tyliai nužudyti Britaniką, Lokusta pasistengė, kad šio agonija atrodytų kaip epilepsijos priepuolis – vienas iš tų, kurie kankino Nerono įbrolį... Ponios verslas klestėjo, o Neronas apsimetė nepastebintis, kad godi Lokusta aptarnauja pusę miesto. Ji jautėsi tokia saugi, kad net atidarė savo mokyklą ir joje dalijosi patirtimi; dvi jos auklėtinės, Martina ir Kanidija, vėliau išgarsėjo kaip talentingos nuodytojos. Pati pedagogė baigė liūdnai. Nužudžius Neroną imperatoriumi tapęs Servijus Sulpicijus Galba padarė galą Lokustos neliečiamybei: ji buvo atiduota laukiniams žvėrims.

Žiedų epocha

Viduramžiai paliko nemažai akademinių tekstų apie nuodus, taigi jie tebebuvo aktualija. Pasiūla tapo įvairesnė, imta vartoti cianidus, strichniną, sunkiuosius metalus. Pasaulio galingieji dar labiau saugojosi: dėl menkiausio skrandžio negalavimo lėkdavo visų galvos – pradedant virtuvės šefu, baigiant smulkiais patarnautojais.

Umberto Eco romane „Rožės vardas“ rašoma apie užnuodytus puslapius, bet šiaip jau niekas nesivargino konkurentą pašalinti kaip nors originaliai. Karalius Henrikas mirė užvalgęs žuvies su „papildais“, karalius Jonas – išgėręs vienuolio pasiūlyto vynelio. 

Spalvingesnis buvo Renesansas: nuodijimas tapo kone mada. Net caras Ivanas Rūstusis įsigijo asmeninį nuodytoją, olandą Eliseusą Bomeliusą (metraščiai rašė, kad jį carui pakišo lietuviai). Anglija irgi nesnaudė, jei tikėsime didžiuoju Williamu Shakespeare’u. Labai nesigilinant, pakanka vien „Hamleto“: Gertrūda pila nuodų savo vyrui į ausį, paskui pati išgeria Hamletui skirtą taurę; Danijos princas persmeigia Klaudijų užnuodyta rapyra ir dar priverčia gerti užnuodytą vyną...

Rusija ar Anglija negalėjo konkuruoti su Bordžų valdoma Italija, kur buvo žudoma išradingai ir net elegantiškai.

Aišku, Rusija ar Anglija negalėjo konkuruoti su Bordžų valdoma Italija, kur buvo žudoma išradingai ir net elegantiškai. Sakoma, kad popiežius Aleksandras VI Bordža nuodydavo itin noriai: jo aukomis galėdavo tapti kardinolai (šių turtai atitekdavo jam), per daug plepios kurtizanės, kuo nors neįtikę tarnai. Aleksandro VI pamėgta kantarela, balta pudra iš arseniko ir ispaninio vabalo, buvo gera tuo, kad suveikdavo ne iš karto: ateidavo žmogus į svečius, skaniai pavalgydavo, pagerdavo, o po dienos ar mėnesio sunegaluodavo ir baigdavo žemiškąjį kelią. 

Vida Press nuotr./Paveikslas, vaizduojantis Borgia šeimos narius – pagarsėjusius nuodytojus vardan asmeninių ir politinių tikslų
Vida Press nuotr./Paveikslas, vaizduojantis Borgia šeimos narius – pagarsėjusius nuodytojus vardan asmeninių ir politinių tikslų

Popiežiaus sūnus Čezarė Bordža nešiojo žiedą su liūto galva ir nuodų pripildyta adatėle; jam gal buvo net nuobodu, nes problemos išsispręsdavo vos paspaudus aukai ranką. Tą triuką sugalvojo ne jis (jau Hanibalas eidavo kariauti mūvėdamas panašų daiktą) ir ne vien Bordža mėgo tokius aksesuarus. Nuodų žiedus anuomet nešiojo visi snobai. Žiedai su adatėlėmis atrodė kaip įprasti masyvūs papuošalai, nes spyruoklė iššaudavo dyglį tik atidarius dangtelį. O be adatos tai buvo itin praktiškas aksesuaras: po brangakmeniu paslėptame „lizdelyje“ vyrai laikydavo sausųjų kvepalų ar mylimosios garbaną. Bet uždara ertmė idealiai tiko ir nuodams, kai prireikdavo nepastebimai įberti jų į taurę kaimynui. 

Italų mokykla buvo žinoma ir Prancūzijoje, ją ten sėkmingai eksportavo Kotryna Mediči: pasimirė visi, kas stovėjo jos vyro ir vaikų kelyje į valdžią. Į prancūzų rūmus Kotryna atsivežė savo astrologų, alchemikų, magų ir labai ypatingą asmenį – parfumerį Rene le Florentiną. Jį karalienė saugojo kaip akies vyzdį. Vienintelis kelias į vyro laboratoriją buvo slaptas koridorius iš jos miegamojo. Niekas tuo nesistebėjo (kvepalų formulės iš seno buvo vagiamos), bet greitai pasklido kalbų, kad Rene žvakių šviesoje gamina dar ir nuodus.

Kotryna mėgo jais įtrinti dovanoms skirtą juvelyriką, knygas ar kokius kitus daiktus, kurių galėjo prireikti jos priešams. Jai labai pravertė ir istorinis Rene išradimas – galimybė panaikinti prastą odos kvapą, prisodrinus ją svaigių aromatų. Ši naujovė prancūzus varė iš proto: visi pirko kvapius batelius ir pirštinaites. Neatsispyrė pagundai ir Henriko IV motina Jeanne d’Albret, tik jos pirštinės buvo užnuodytos. Velionės sūnus taip įsibaimino, kad pats virdavo kiaušinius ir valgydavo tik juos.

Vida Press nuotr./Racine'o dramos „Britannicus“ iliustacija – nunuodijimo scena
Vida Press nuotr./Racine'o dramos „Britannicus“ iliustacija – nunuodijimo scena

Renesansas pasiūlė dar vieną naujieną – nuodingąsias piliules. Giovanni Battista della Porta parašė traktatą apie nuodus „Magiae naturalis“ (1558 m.), kur sudėjo daug gerų receptų. Pagal juos vaistininkai ėmė gaminti tabletes. Ypač populiarios buvo „Venenum lupinum“: trintas stiklas ir deimantas, sumaišyti su kurpelėmis, negesintomis kalkėmis ir medumi. 

Amžiaus skandalas

Atėjo metas, kai prancūzai nušluostė nosį italams. Alexandre’as Dumas galėjo rašyti romanus nieko neišgalvodamas – aplinkui buvo pilna nuodytojų. Paryžiuje jie rodė tokį entuziazmą, kad teismai net nesiimdavo nagrinėti pavienių mirčių, tik – masines. Garsiausią procesą, žinomą kaip Nuodytojų byla (1677–1682 m.), inicijavo Liudvikas XIV, bet ir jis ilgai delsė, nes į tą reikalą buvo įpainiota pusė rūmų, o tai kompromitavo karalių. Vis dėlto proceso (tiesa, uždaro) neišvengta. Jis nebuvo labai humaniškas, tad nuodų kankinami pardavėjai noriai vardijo savo klientus.

Padėtis buvo išties skandalinga. Visų klientų pavardės Liudvikui XIV buvo puikiai žinomos; tarp jų pateko net markizė Montespan, ilgametė karaliaus meilužė, pagimdžiusi septynetą jo vaikų. Paryžiaus policija turėjo 442 įtariamuosius ir išdavė 367 arešto orderius, iš kurių 218 buvo panaudoti pagal paskirtį. Tačiau mirties bausmės sulaukė tik 36 žmogeliai: gal – patys žiopliausi, nes kiti, pasinaudoję pažintimis ir kyšiais, išsislapstė ar atsipirko netolima tremtimi. 

Viskas prasidėjo nuo markizės de Brinvilliers, kurios vardu Dumas pavadino vieną savo romaną (Arthuro Conano Doyle’io „Odinis piltuvėlis“ – irgi apie ją). Į jos istoriją nesigilinsime – pakaks to, kad madam ir jos meilužis ševaljė de Ste. Croix nunuodijo markizės seną vyrą, tėvą ir du brolius. Nors ponia svaigiai pralobo, jokie debesys virš jos galvos nepakibo. Gal dėl to, kad porelė dirbo atsakingai: neskubėdavo, nuodus išbandydavo su ligoniais, daug eksperimentuodavo.

Bėda, per vieną tokį eksperimentą de Ste. Croix prisiuostė pražūtingo viralo ir pasimirė. Jo namuose rasti popieriai labai sudomino policiją. Madam kelerius metus slapstėsi, bet 1676-aisiais buvo pagauta ir giljotinuota. Ši byla atkreipė dėmesį į daugybę keistų mirčių ir privertė pašiurpti Liudviką XIV: juk ir jį kas nors gali nunuodyti! 

Vida Press nuotr./Nuodai
Vida Press nuotr./Nuodai

Bet Nuodytojų bylos epicentre atsidūrė ne markizė, o persona, žinoma kaip la Voisin. Ji, galinti mokėti už suknią 15 tūkstančių livrų (pusę pasiturinčios šeimos metinių pajamų), buvo pati tikriausia aferistė: raganavo, būrė iš veido ir rankų, laikė juodąsias mišias, organizavo šėtoniškas apeigas. Gamino nuodus „Sėkmės pudra“ ir „Meilės pudra“, kurie padėdavo prancūzų aristokratams gauti jiems nepriklausantį palikimą ar geresnį statusą. Ponia nemėgo banalaus arseniko – jos etiketės buvo klijuojamos ant makabriškų mišinių iš žmogaus pelenų, rupūžių, kurmių dantų ir pan. (plius kokių nors tikrai nuodingų žolelių).

La Voisin prekės buvo beprotiškai brangios, bet ir klientai – ne iš patvorio. Vien markizė de Montespan už ponios paslaugas atidavė milijoną livrų. Markizė nunuodijo karaliaus favoritę, kad atgautų prarastą padėtį, bet tai buvo tik „žiedeliai“. Trylika metų de Montespan Liudviką XIV girdė „afrodiziaku“ iš kūdikių kraujo ir jų trintų kaulų, kurį ruošdavo la Voisin, o madam tuo metu melsdavosi šėtonui. Tai atrodo kaip prasto siaubiako epizodas, bet istorikai jo neneigia. Kaip ir to, kad, suėmus pudrų autorę, jos sode buvo rasta 2500 sudarkytų kūnelių. Ragana la Voisin buvo sudeginta ant laužo, o jos klientai išsaugojo sveiką kailį. 

Malonios sinjoros būrėsi į draugijas: laisvalaikiu ne siuvinėdavo ar megzdavo, o keisdavosi nuodų receptais. 

Atrodo, ką nors blogesnio jau būtų sunku sugalvoti. Bet italai neketino lengvai pasiduoti. Jų nedrebino „amžiaus“ skandalai, tačiau šiokiadieniai nebuvo ramūs.

XVII a. Romoje ir Venecijoje net veikė mokyklos, kuriose buvo dalijamasi patirtimi, kaip nunuodyti artimą savo. Malonios sinjoros būrėsi į draugijas: laisvalaikiu ne siuvinėdavo ar megzdavo, o keisdavosi nuodų receptais. 

Vida Press nuotr./Moteris, pilanti į taurę nuodus
Vida Press nuotr./Moteris, pilanti į taurę nuodus

Garsiausia visų laikų serijinė žudikė irgi buvo italė – Tofana iš Palermo, viena iš viešnių Michailo Bulgakovo raganų puotoje („Meistras ir Margarita“): moteriškė pasiuntė į dausas 600 žmonių, jei neskaitysime to, kad jos firminiu vandenuku naudojosi dar kelios kartos. Tą skystį veikiausiai išrado ne ji, o jos mamytė Thofania d’Adamo, kurios vyras mirė kažko netinkamo išgėręs ar suvalgęs. Bet duktė sėkmingai naudojosi mamos receptu.

„Acqua Toffana“, pagamintas iš šunvyšnių ir arseniko, buvo parduodamas kaip veidą balinantis losjonas. Viliamės, kad Tofana įspėdavo mados aukas, jog pakanka vieno lašo ant lūpų, ir jokio grožio nebeprireiks. Bet buteliukų su šv. Mikalojaus (prilygstančio Kalėdų Seneliui) atvaizdu dažniausiai pirkdavo sutuoktiniais nusivylusios moterys. Jas Tofana informuodavo konkrečiau: kokios dozės reikia, kad vyras nusilptų, kokios – kad nekiltų iš lovos, o kokios, kad šv. Mikalojus duotų didžiausią dovaną – laisvę. Tofana buvo gal net populiaresnė už Motiną Teresę. Ir kai popiežiaus policija bandė ją suimti, vietos bažnyčia paslėpė nuodytoją. Žudikę pavyko sučiupti tik tada, kai buvo paskleista gandų, kad ji užnuodijo Romos vandenis…

Tuo nuodų istorija tikrai nesibaigia. Žmonės taip įprato mirti nenatūraliai, kad net ligos būdavo priskiriamos prie kriminalinių atvejų. Vis dar tikima, kad madam Pompadur mirė ne savo mirtimi; kad Wolfgangas Amadeus Mozartas pasakė žmonai, jog kažkas jį nunuodijo, ir sėdo rašyti „Requiem“; kad Napoleonas nebūtų miręs, jei kažkas nebūtų jam padėjęs…

XIX a. pradžioje atsiradusi teisminė toksikologija, o viduryje – teisminė chemija tarsi teikė vilties, kad nuodytojai išsigąs, nuleis garą. Bet tas amžius atrado ir strichniną, nikotiną, morfijų. Prireikė dar šimtelio kito metų, kad žudikų mąstysena pasikeistų. Šiandien galėtume diskutuoti, kas geriau – kontrolinis šūvis į galvą ar taurė nuodų, bet kriminalinės kronikos rodos, kad pastaroji versija pasitaiko retokai.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt