Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Pasukusios kitu keliu

Trys herojės - Liucina Rimgailė (k.), Kristina Lisauskė (d.virš.) ir Milda Mitkutė - neišsigando didelių permainų.
Redos Mickevičiūtės nuotr. / Trys herojės neišsigando didelių permainų
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Nelabai tikime amerikiečių apklausa, kurios išvados pesimistiškai skelbia, kad patenkame tarp trijų nelaimingiausių pasaulio šalių. Gal ir nesame patys džiugiausi, bet kasdien matome daugybę dirbančių su šypsena. Tokios ir mūsų herojės – be baimės ieškančios savo kelio.

Renginių organizatorė Liucina Rimgailė niekada nesvajojo užsidirbti milijono, bet visada norėjo daryti džiaugsmą teikiantį darbą. Su vyru Tadu, buvusiu šokėju, atidariusi kavinę ir kepyklėlę „Liu Patty“ ir jau išgarsėjusi kaip keksiukų ir tortų kepėja, jauna moteris būtent dabar jaučiasi savo vietoje.

Rūtos Mickevičiūtės nuotr. /Liucina Rimgailė
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Liucina Rimgailė

Kaip gimsta sprendimai pasukti gyvenimą kiek kitu kampu?

Visada buvau iš tų pirmūnių, kurios ne tik mokosi, bet ir smagiai leidžia laiką su draugais. Galėjau studijuoti užsienyje, bet likau mokytis komunikacijos ir informacijos Vilniaus universitete, dabar magistrantūroje studijuoju ryšius su visuomene – esu pleputė, mėgstu greitas apsukas, tad reklama, komunikacija – mano sritys. Gavau daug aukštosios matematikos, informatikos, vadybos žinių bendram išprusimui – ir tai dabar man padeda darbe, nors kai pati stabteliu ir pagalvoju, kaip ir kodėl atsidūriau būtent čia, galiu tik pasakyti: taip išėjo! Nesu konditerė ir nuo šešerių metų blynų nekepiau. Kai mokiausi, daugybę valandų praleisdavau prie kompiuterio, o įvairiausių kulinarijos tinklaraščių skaitinėjimas, žinių apie konditeriją rinkimas man buvo tarsi atsipalaidavimo būdas. Iš pradžių receptus išmėgindavau pati, paskui tai, ką iškepiau, paprasčiausiai nufotografuodavau telefonu, įmesdavau į feisbuką. Vis labiau ėmė patikti maisto fotografija, ji, o kartu ir visokie eksperimentai virtuvėje ir buvo tas kabliukas, ant kurio užkibau...

Turėjote kantrybės preciziškai raityti papuošimus ant kiekvieno mažo keksiuko? Juk tai daug laiko suėdantis darbas...

Man nepatinka, kai norima viską gauti lengvai ir akimirksniu, aš niekada to nesitikėjau.

Turėjau – nes man maisto estetika yra numeris vienas! Mes juk viską renkamės akimis. Buvau mokytoja pati sau – viską išmokau iš visagalių google ir youtube, nors daug kas tvirtina, jog tai neįmanoma. Man nepatinka, kai norima viską gauti lengvai ir akimirksniu, aš niekada to nesitikėjau. Štai žmonės ateina ir prašo: paaiškink, kaip tiksliai viską padaryti. Jei reikia – sužinosi. Galiu tik patarti, o ne iškloti viską paraidžiui. 

Tad mylimą vyrą pakerėjote dar ir saldėsiais?

Ne, Tadas tik čia juos pradėjo ragauti. Bet smagu, kad būtent jis mane prieš metus paskatino, taip sakant, „išeiti į žmones“, sukurti savo puslapį internete. Iš pradžių kepdavau draugams, o paskui jau ėmiau nebeišsitekti savo virtuvėje. Radau šias patalpas ir iškart supratau, kad čia, buvusiame tamsiame ir nejaukiame alaus bare, kurio lankytojai džiūgaudavo gavę alaus bokalą už 3 litus, galime įkurti mažą jaukią kavinukę. Mano auksarankis vyras daug ką padarė pats, prisidėjo sesė, mama ir draugai. Ir kas, kad tai – ne centras, o rami vietelė miegamajame rajone ir kad jos reikia paieškoti. Žmonėms trūksta tokių mažų kavinių prie namų, mes ir patys netoliese gyvenam, todėl žinom, kad ne visi ir ne visada išsiruošia po darbo į miesto centrą kur nors jaukiai pasėdėti ar nusipirkti saldumynų.

Ko nesitikėjote atidarydama savo kavinę?

Keistos kai kurių žmonių reakcijos. Ir aš dalyvavau viename TV projekte, ir vyras, tad kartais, būdavo, užsuka kokia moteriškė tiesiog į mus pažiūrėti, o paskui sako: „Tai ką jūs čia parodysite? Kur čia tie išgirtieji keksiukai?“ Arba nuomonė: „Ai, tau gerai: žinomas vyras, turtingi tėvai, o dar spauda apie jus rašo...“ Pastebiu, kad kritikuoja tie, kurie nieko nedaro... Bet visa tai atsveria fantastiški mūsų nuolatiniai klientai, draugai, kaimynai ir šiaip pozityvūs žmonės. Net pabelsdami į langą prabėgantys vaikai. 

***

Kažkada paklausiusi ne širdies, o proto balso, Kristina Lisauskė baigė studijas Kauno medicinos universitete ir nuoširdžiai siekė karjeros – vadovavo vienam privačiam šeimos medicinos centrui. Dabar ji – populiarėjančio prekės ženklo, „Gėda Pelėda“ rankinių, kūrėja. 

Rūtos Mickevičiūtės nuotr. /Kristina Lisauskė
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Kristina Lisauskė

Visuomenės sveikatos studijos buvo duoklė tėvams? 

Tikrai taip. Kai atėjo metas pasirinkti dailę ar mediciną, pamenu vakarinį pokalbį prie arbatos su mama: ji tiesiog paklausė, ar aš pažįstu kokį nors Lietuvoje gerai gyvenantį dailininką. Tuo metu neturėjau, ką atsakyti. Taigi, viskas nukrypo į mediciną. 

Susitarėte su savimi, kad puikiausiai be tos dailės išgyvensite?

Dailė visada buvo su manimi. Aliejiniai dažai, teptukai, drobės, naktinis tapymas, emocijos, bet buvau jauna ir labai naivi mergina, tad išsikėliau sau rimtus gyvenimo tikslus, net nesusimąstydama, ar tai ir yra mano troškimai. Taigi planas po studijų buvo toks: dirbti pagal specialybę ir siekti karjeros. Viskas tuomet buvo aiškiai į stalčiukus sudėliota, surikiuota ir apibrėžta. Taip ir gyvenau. Laiptelis po laiptelio siekiau tų savo uždavinių. Pasiekiau, įgyvendinau, o tada susiėmiau už galvos ir pagalvojau: ką aš čia veikiu? Ir užvaldė toookia baimė – supratus, kad daugybę metų iššvaisčiau kažkam, kas manęs visai nedžiugina! 

Betgi iš šalies žvelgiant turbūt viskas atrodė gražiai. Mergina tapo direktore, turi saugų nuolatinį darbą, puiku. 

Esu svajoklė, tikiu likimo ženklais, tad nusprendžiau, kad tiesiog suprasiu, ko man toliau imtis. 

Taip, visi buvo patenkinti, net ir aš jaučiau pasitenkinimą kai kuriais savo gyvenimo etapais. Gyvenau juk patogiai, be rūpesčių. Ir palaipsniui netgi užmigo mane vis pagraužiantys kirminėliai. Bet pamenu jausmą, kuris apimdavo vis dažniau ir dažniau, – tai tarsi pabusti naktį iš košmaro ir suvokti, kad tai, ką darau, man visiškai netinka! Ne, ne, ne, ne! Buvau drąsi ir neklausiau, ką kalba aplinkiniai, – vieną dieną ėmiau ir viską mečiau. Aišku, mama pasiteiravo, iš ko gyvensiu... Bet turėjau santaupų. Ir mano tikslas dabar buvo tinginio tikslas – kurį laiką nieko neveikti. Esu svajoklė, tikiu likimo ženklais, tad nusprendžiau, kad tiesiog suprasiu, ko man toliau imtis. Šventai tikėjau, jog man pasiseks tai suvokti, tai ir nesiplėšiau. Iškart išmoviau į Egiptą ir visą kelionę pramiegojau – pagaliau galėjau tai sau leisti, nes anksčiau katastrofiškai trūko poilsio, miego, laiko sau. Niekada nesu miegojusi taip ramiai – niekas negraužė, išnyko visos problemos, skubėjimas, lėkimas. 

Ar buvo baisu sugrįžti į tikrąjį pasaulį? Juk galėjo nebūti jokių ženklų, slinkti dienos ir mėnesiai karštligiškai mėginant sugalvoti, ką veikti?

Buvo. Ir kai imi dairytis, ko norėtum, o niekas netinka ir neįtinka... Taip praėjo kokie keturi mėnesiai. Pasitikėjimas savimi tuomet ėmė mažėti, vis pagalvodavau: o jeigu taip nieko ir nerasiu, jei teks grįžti ten, iš kur išėjau? Tai mane labiausiai gąsdino. Bet mano prekės ženklas radosi tuomet, kai pasiuvau (aišku, su meistro pagalba) vyrui odinę rankinę. Ir šiam ji be galo patiko, nors mano vyras itin išrankus. Viską lėmė tarsi atsitiktinumas: ruošėmės kelionei ir suplyšo jo mėgstamos rankinio bagažo rankinės užtrauktukas. Iki tol jau buvau susipažinusi su vienu odos meistru, nuostabiu aštuoniasdešimtmečiu Marceliumi, siuvančiu senovine „Singer“ mašina, tad turėjau, su kuo konsultuotis. Iki šiol prisimenu mūsų vakarines pamokas – jis man ne tik perdavė savo amato paslaptis, bet ir išpasakojo visas savo jaunystės šunybes ir nuotykius. Visus technologinius dalykus, visas rankų darbo smulkmenas išmokau iš jo. O juk mokiausi slapta – vyras apie tai nieko nežinojo. Tad kai įteikiau jam tą rankinę, akis išpūtė. Ir taip ji patiko, kad pasidėjo šalia lovos. Tai mane labai nudžiugino. 

Niekam nesipasakojote bijodama, kad gal nepavyks?

Ne visai – tiesiog nebuvau apsisprendusi, kad eisiu būtent tuo keliu. O kai apsisprendžiau ir  sugalvojau, kad mano prekės ženklas vadinsis „Gėda Pelėda“, ėmė dėtis keistų dalykų. Pasijutau, lyg pelėdos mane persekiotų: jos apsigyveno ir priemiestyje prie namų, ir dažnai praskrisdavo važiuojant į darbą – tai ir buvo patvirtinimas, kad viską darau teisingai. 

O ko nesitikėjote?

Tokios staigios sėkmės. Tiek užsakymų, kiek planavau pusmečiui, užgriuvo mane per mėnesį. Nebuvo taip, kad vakare atsiguliau, o ryte pabudau jau žinoma. Ne, reikėjo sunkiai padirbėti, bet buvo smagu justi, kad nauja veikla lekia šuoliais, o ne nedrąsiai įsibėgėja. Negaliu patikėti, kad su „Pelėdomis“ aš tik metus, nes atrodo, kad taip dirbu jau dešimt. Ir tas geras jausmas viduje – kad jau seniai turėjau būti čia, kur esu... 

***

Kai kuriems žmonėms beveik neįtikėtina, bet faktas: be jokio pradinio kapitalo Milda Mitkutė su kolega Justu Janausku ir komanda sukūrė tarptautinį verslą. Jos interneto svetainė „Vinted“ (www.manodrabuziai.lt) tapo populiari ne tik Lietuvoje, o anksčiau Milda savęs net neįsivaizdavo verslo pasaulyje. 

Rūtos Mickevičiūtės nuotr. /Milda Mitkutė
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Milda Mitkutė

Prieš kelerius metus su draugu Justu interneto svetainės, skirtos prasmingai panaudoti nereikalingus drabužius, idėją įgyvendinote per dvi savaites. O ką veikėte iki tol?

Gyvenau smagų studentiško gyvenimo laikotarpį, buvau pasirinkusi VDU kultūros vadybos magistrantūros studijas. Jaučiau silpnybę kultūros mokslams ir savo gyvenimo krypties tiksliai nežinojau, tik jaučiau, kad ir vadyba man nesvetima. 

O drabužiai daug ką reiškė jūsų gyvenime? Man kažkodėl neatrodote panaši į tą, kuri nesitraukia nuo veidrodžio.

Na, prieš šešerius metus turėjau nemenką priklausomybę nuo naujų pirkinių. Esu tokia pati kaip visos merginos pasaulyje – man rūpi, kaip atrodau ir kokia mano apranga. Jei esi studentė, tam, ko norisi, dažnai pinigų neužtenka, o kartais iš principo nesinori daug mokėti už tai, ką vilkėsi tik kelis kartus arba, žinai, kitur nusipirksi perpus pigiau. 

Jūsų bendraamžėms priimtiniau pirkti internetu, kai kurioms vyresnėms vis vien įdomiau matuotis, rinktis ir „pačiupinėti“. Jums to netrūksta?

Naujoji karta beveik viską, ne tik drabužius, perka internetu, todėl atsiranda įgūdžių. Dvidešimtmečių ir tų, kurioms per 50, vartojimo įgūdžiai gerokai skiriasi. Jaunai merginai nebaisu pirkti internetu, nes ji geba tiksliai atsirinkti tai, kas jai idealiai tiks. Tai kartos bruožas – mes daug laiko praleidžiame internete, tad atsiranda savotiška uoslė daiktams. 

Viskas sparčiai keičiasi, o kai pradėjote, virtualus pasaulis dar nebuvo taip susiliejęs su realiu. Nebuvo baimės, kad nepasiseks?

Supratau, kad yra daug tokių merginų kaip aš – joms paprasčiau apsipirkti ar parduoti spaudant klavišus, o ne keliaujant pas drauges su lagaminais drabužių. 

Iš pradžių, dvejus metus, tai buvo mano ir mano kolegos Justo hobis. Turėjau labai daug nereikalingų drabužių, kai kurie buvo visai nauji, su etiketėmis. Pagalvojau: o kodėl gi iš jų neužsidirbus? Taigi mano, o paskui ir mano draugų drabužių nuotraukos svetainėje buvo pradžių pradžia. Žmonės ėmė pirkti, parduoti, keistis ar dovanoti. Supratau, kad yra daug tokių merginų kaip aš – joms paprasčiau apsipirkti ar parduoti spaudant klavišus, o ne keliaujant pas drauges su lagaminais drabužių. 

O kada atėjo momentas, kai suvokėte, jog hobis virto rimta veikla?

Abu su Justu kurį laiką dar triūsėme savo darbuose. Viskas susiklostė natūraliai: prasidėjo krizė, viešųjų ryšių agentūros, kurioje dirbau, apsukos gerokai sumažėjo, tad aš dar kurį laiką su draugu pakeliavau, o paskui pamatėmė, kaip vis sparčiau auga mūsų hobis, kuriam skirdavome gal dvi valandas per dieną. Ir supratome, kad pats metas rimtai kibti į šitą veiklą ir išeiti iš savo darbų. Kad galėtume visą dėmesį skirti „Vinted“. Be to, ir mūsų svetainės narės prašydavo vis daugiau naujų funkcijų: taip atsirado forumas, tam tikros jo temos, skelbimų kampelis, paieškos sistema. 

Vadovaujatės ekologiškomis idėjomis, kad reikia išmesti kuo mažiau daiktų?

Tokio žodžio stengiuosi nevartoti, esu linkusi vadinti „prasmingesniu vartojimu“. Dabar atėjo metas, kai tiesiog smagiau pirkti iš kito žmogaus. Mūsų močiučių ir mamų laikais drabužiai būdavo visiškai sunešiojami, o dabar kelis kartus užsivelkama ir ieškoma naujo šeimininko, nes jie dar kokybiški ir madingi. Taigi, visuomenės vartojimo įpročiai labai pakito: turime daugiau drabužių, nei turėdavo ankstesnės kartos, bet jie keliauja iš vienų spintų į kitas. O mūsų misija – atidaryti visų merginų spintas! Kartais užsigalvoji, kad Amerikoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje jau esi atvėrusi beveik 5 milijonų merginų spintas, tad imi svajoti atverti jų dar ir dar...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt