Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Specialisto komentaras: Investicija iš didžiosios „I“

Rūta Vainienė
Gedmanto Kropio/„Laima“ nuotr. / Rūta Vainienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Apie ją nerašo ekonomikos vadovėliai. Apie tai nekalba finansų analitikai. Verslo puslapiams tai – svetima tema. Nėra skaičiuojamas šios investicijos atsiperkamumas. Ir nepaisant viso to, tai yra didžioji žmogaus gyvenimo investicija. Investicija iš didžiosios raidės. Tai – investicija į vaikus ir save.

Pamirškite burtažodžius apie žmogiškuosius išteklius, žmogiškąjį kapitalą, kurį turi ugdyti kažkas – darbdavys, mokykla ar valstybė. Ir motinystės išmokas su neapmokestinamuoju pajamų dydžiu už turimus vaikus palikite nuošaly. Kai apie vaikų ugdymą ir žmonių kvalifikaciją kalba koks ekonominės politikos formuotojas – jam visa tai tik bendrojo vidaus produkto kalvė. Kvalifikuoti darbuotojai dirba našiau, sukuria daugiau BVP ir sumoka daugiau mokesčių. Motinystės išmokas į aukštumas iškelia dėl to, kad dabar pagimdyti vaikai po poros dešimčių metų mokės pensijas ne kam kitam, o mums. 

Bepigu tiems, kurių gebėjimai itin specializuoti. Tada pasirinkimų aibė labai susiaurėja. Tačiau dauguma žmonių yra gana universalūs.

Visoje šioje diskusijoje „aš“ ir „mano vaikas“ tampa anoniminiais sraigteliais kažkieno vykdomoje ilgalaikės plėtros programoje, o juk programa visų pirma – kiekvieno asmeninė. Dažniausiai tai ir skamba kaip itin intymi užduotis – „surasti save“. Tada, kai rasi mėgstamą užsiėmimą, ir dirbti nereikės, kaip sakė Konfucijus. Paaiškėja, kad tai ne taip jau paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio! Bepigu tiems, kurių gebėjimai itin specializuoti. Tada pasirinkimų aibė labai susiaurėja. Tačiau dauguma žmonių yra gana universalūs. Kaip vaikai mokykloje: ir matematika – „gerai“, ir lietuvių – „puikiai“. Mano pažįstamas, jau perkopęs 50-metį ir didžiąją gyvenimo dalį pradirbęs televizijoje, tik neseniai suprato, kad jo pašaukimas – logistika. Dėlioti maršrutus. 

Reikalas tas, kad neišbandęs skirtingų veiklų „savęs“ neatrasi. O juk mes gyvename kaip? Mokykla, išsiprofiliavimas 10 klasėje, po to – aukštieji ar profesiniai mokslai ir darbas. Intensyviai ir be kokių apmąstymų, nes už apmąstymus niekas nemoka algos. Kada gi viską išmėginti ir išsirinkti? 

Pigiausias metas eksperimentuoti – vaikystė. Puikiai prisimenu savo nepasitenkinimą, kai vaikas pradeda lankyti vieną būrelį ir meta, kitą – meta, trečią – meta. Namie stovi nebemušamas būgnas, mėtosi teniso raketė, voliojasi nenaudojami riedlentė ir BMX, tūkstančiai išleisti įvairioms veikloms. O į eilę rikiuojasi nauji pirkiniai: gitara, sklandymo kursai, šachmatai, plaukimas, jojimas. 

Kas gali būti svarbiau nei atviros durys ir pagalba vaikui ieškant savęs tada, kai tai daryti tinkamiausias ir pats pigiausias laikas. 

Vienos išlaidos ir jokios naudos – štai ką norisi spontaniškai sušukti. O juk ne, tai – ne išlaidos ir visai ne prarasti pinigai. Tai ir yra toji didžioji gyvenimo investicija. Kas gali būti svarbiau nei atviros durys ir pagalba vaikui ieškant savęs tada, kai tai daryti tinkamiausias ir pats pigiausias laikas. Vaiko laikas yra pigus. O vaikas, kaip tyčia palankiai, – siekiantis žinių, smalsus ir imlus. Tai ir yra didysis skirtumas nuo to supratimo, kuris dominavo anksčiau ir vis dar aidi mūsų gyvenimuose, – ką pradėjai, tą pabaik iki galo. Griežk smuiku, nors ir grieždamas dantimis. 

Šį scenarijų – nekeisti pasirinktos (ar parinktos) pirminės vagos – kartojame ir vėliau. Viena pagyvenusi buhalterė po seminaro prisipažino, kad buhalterė ji – iš reikalo. Taip ir pasakė: „Gera buhaltere jau žinau, kad netapau, ir žinau, kad nebetapsiu net pusėtina balerina.“ Kuo nori tapti, nenutuokia dauguma abiturientų. Kur dingsta tas tikras vaiko žinojimas, kuo jis nori būti? Vairuotoju, veterinare, mokytoja. Paprastas, bet tikras. 

Paaiškinimų turbūt tiek pat, kiek gyvenimų, tačiau ne mažiausiai reikšminga ir tai, jog kažkuriuo metu nustojame investuoti į paieškas, kai dar nebūname radę. Jokiu būdu neteigiu, kad kaitalioti veiklas yra vertybė. Arba kad verta po mokyklos metus „ieškoti savęs“ gulint ant sofos ar bastantis su draugais. Tinginystę atpažįstame ir neleidžiame jai mūsų mulkinti. Bet lygiai tai pačiai tinginystei, tik jau iš kitos pusės, nereikia susitaikėliškai leisti gyventi, „kaip yra, taip gerai“, jei gerai nėra.

Ir dar vienas niuansas – šią investiciją į save ir savo vaikus tik pats ir tegali padaryti. Nenueisi pas konsultantą bankininką, biržoje akcijų kurso nepatikrinsi. Bet šiame kelyje nesi vienišas. Tiesiog įkvepia informacija, kad užsienio aukštosiose mokyklose daugėja 40-mečių studentų. Vaikystė tęsiasi?!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt