Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aidas Puklevičius: Mums reikia visokių patirčių

Aidas Puklevičius
"Mark and Migle" / LAIMA nuotr. / Aidas Puklevičius
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Šmaikščiu rašymo stiliumi ir erudicija garsėjantis Aidas Puklevičius, Lietuvos komunikacijos paslaugų agentūros „Fabula Hill + Knowlton Strategies“ kūrybos vadovas, turi labai įvairialypės gyvenimo patirties. Scenaristas ir rašytojas, socialinių tinklų ekspertas, buvęs žurnalų vyrams vyr. redaktorius, vyno gurmanas ir kalėjime karjerą baigęs diplomatas – apie jo likimo vingius išeitų visai neblogas siužetas. Tiesa, meilės linija šiame kūrinyje irgi būtų gana komplikuota.

Kaip scenaristas, gal galite išduoti, kas privalo būti seriale, kad žiūrovai tiesiog priliptų prie ekranų?

Turi būti gera istorija su visais privalomais jos elementais: konfliktu, kuris galiausiai išsprendžiamas, simpatiją ar net užuojautą keliančiu herojumi ar heroje, nors žavus niekšelis irgi gali būti patrauklus. Sunkiai įsivaizduoju serialą su visišku antiherojumi ar psichopatu, tiesa, pastaruoju metu išleista nemažai kūrinių, kur nesuprasi, kas teigiamas personažas, o kas neigiamas, – jie vis keičiasi. Taip pat herojui reikia antagonisto, su kuriuo kovotų, o kovodamas įveiktų įvairias kliūtis – tiek išorines, tiek vidines. Juk žiūrovas daug labiau įsijaus žinodamas ne tik tai, kad personažas tiesiog nušoko nuo tvoros, bet ir kad įveikė savo aukščio baimę. Žmonėms patinka klausytis istorijų, nes taip jie saugiai išgyvena nesaugius dalykus. Visiems norisi adrenalino, bet maloniau, kai pats niekur nešoki, tavęs niekas nebado – tiesiog stebi, kaip tai vyksta su kitu, sykiu gauni tam tikrų pamokų ar išgyvenimų.

Gal dėl to paties fenomeno tiek daug smalsuolių pritraukia realūs eismo įvykiai ar kriminalinės laidos?

Žmonėms malonu sužinoti, kad yra blogesnių už juos.

Čia atsiranda papildomų elementų: žmonėms malonu sužinoti, kad yra blogesnių už juos. Lygiai taip pat malonu suprasti (ne dėl to, kad linki aukai blogo), kad „man taip nenutiko“. Kas traukdavo viduramžiais į aikštes pasižiūrėti barzdotos moters ar dvigalvio veršiuko? Įspūdžiai, patirtys. Mums reikia visokių patirčių.

Esate dviejų knygų („Keturiolika „Restitucijos“ dienų“ ir „Sėkmės mokestis“) autorius, žinote, ką reiškia būti laisvuoju menininku. Ar draugaujate su disciplina ir ar mokate prisiversti sėsti prie stalo dirbti?

Kartais būna labai sunku. Kai turi knygos pradžią, matai galą, tau lieka „maža smulkmena“ nužygiuoti tuos 200 puslapių nuo pradžios iki galo. Anksčiau brolis man spardydavo užpakalį vis klausdamas: „Tai kur žadėtas updateʼas?“ Tuoj, tuoj!

Man regis, trečios taip ir neišspardė? Knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą ketinote išleisti gerokai anksčiau?

Išleidimo datą nukėliau į 2018-uosius, nes pradėdamas darbą nelabai įsivaizdavau jo apimtį. Apie Pirmąjį pasaulinį karą jau perskaičiau 180 knygų ir dar liko koks 120. Juk yra tiek visokiausių aspektų: kaip dirbo propaganda, kaip jo metu keitėsi moterų vaidmuo, kokie buvo miesto ir kaimo santykiai – daugybė dalykų, kurie iš esmės pakeitė visą iki tol buvusią visuomenę. Skaitau istorikų darbus, gretinu jų išvadas, mėginu atrasti ką nors savito. Svarbiausia, kad Lietuvai tai labai mažai pažįstama tema. Galbūt kai ką vertindamas ir suklysiu, bet norėdamas ką nors paaiškinti visada stengiuosi ieškoti pačios paprasčiausios priežasties. Dažnai viską nulemia tiesiog žmogiškos emocijos – jos nėra stipriai pasikeitusios nuo tų laikų, kai paišėme ant uolų ir vaikėmės mamutą. Iki šiol visiems norisi šilumos, meilės, aplinkinių įvertinimo.

Neseniai į feisbuką kažkas įkėlė prieš 17 metų darytą nuotrauką – drauge su Jogaila Morkūnu žaidžiate skvošą. Kaip pats pakomentavote, „minus 17 metų, plius 17 kilogramų“. Tai kur ištirpo tie kilogramai?

Matyt, pradėjau saikingiau valgyti, vakarais neprisikemšu. Gal ir stengiuosi prisižiūrėti, bet labiau tokiu itališku būdu: jeigu italas pastebi, kad sustorėjo, norėdamas geriau atrodyti pasisiuva kitą švarką. Galėčiau sakyti, kad laikausi vyno dietos, bet šiaip visi alkoholiniai gėrimai turi kalorijų. Tiesiog, man jie nedidina apetito. Jei išgeriu bokalą alaus, jaučiuosi, tarsi pavalgęs, – daugiau nebereikia.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Aidas Puklevičius
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Aidas Puklevičius

Kada tapote vyno žinovu ir kolekcininku?

Kai pirmą sykį paragavau gero vyno. Kartą akloje vyno degustacijoje man užteko pauostyti taurę gėrimo, paragauti ir pačiam sau netikėtai paskelbti, kad tai yra australiškas širazas iš Maklaren Veilio regiono, gamintojas „Fox Creek“, galiausiai, kad jis 2001 metų. Nes tai ir buvo mano pirmas prieš penkerius metus pas brolį paragautas tikrai geras vynas – taip jis man įstrigo į atmintį. Daugiau tikrai nėra nė vieno, kurį taip tiksliai atspėčiau, juo labiau kad vynas labai keičiasi priklausomai nuo šalies, metų, derliaus.

Tikru žinovu vis tiek netapsiu, nes neturiu vienos vyno srities, kuria domėčiausi. Norint aprėpti viską, reikia būti genijumi, turinčiu komisaro Rekso uoslę.

Kulinarija, regis, irgi domitės?

Tiesiog virėjauju, ir viskas. Pasižiūriu, ko turiu šaldytuve, ir gaminu. Kai man nutikdavo laimė sutikti merginą, kuri neskiria petražolės nuo mėsmalės, tekdavo rinktis: arba mirti badu, arba kasdien valgyti restorane, arba pradėti gaminti. Pradėjęs domėtis, ėmiau skaityti apie maisto chemiją, kokie procesai vyksta produktus termiškai apdorojant, kokia temperatūra tinkamiausia ir pan. Tai žinant, pasidaro labai lengva derinti atskirus produktus. Bet man labiausiai patinka žmogaus, kuriam darai valgyti, reakcija, jei jam skanu. Nes realiai ir gamini tik todėl, kad kitam suteiktum malonumą. Juk pats sau gali tiesiog įsimesti tam tikrą kiekį maisto skaitydamas knygą – visada skaitau, kai valgau vienas.

Kodėl iki šiol taip ir gyvenate vienas?

Kai suprantu, kad gresia pokytis, nesugebu nusipaišyti to pokyčio vien teigiamomis spalvomis.

Taip jau išėjo. Gal dėl mano charakterio problemų, neapsisprendimo, ko noriu, ilgalaikio įsipareigojimo baimės – velniai žino, tokie menki, bailūs dalykai. Vienos priežasties dažniausiai niekada nebūna. Kai suprantu, kad gresia pokytis, nesugebu nusipaišyti to pokyčio vien teigiamomis spalvomis. Jeigu kažkas bus kitaip, o dabar viskas gerai – kam keisti? Jeigu žinočiau, kaip kiekvienu atveju veikia žmogaus psichologija, čia nesikalbėčiau – turėčiau savo kabinetą ir pas mane visi eitų atsiimti receptų, kaip reikia gyventi.

Sakoma, kad visos mūsų baimės ir kompleksai – iš vaikystės.

Daugelis jų, nors mano tėvų šeima yra darni. Sudėtinga užfiksuoti tuos lemtingus praeities momentus, be to, ne visada įdomu kapstytis savyje – dabartinius poelgius daug lengviau aiškintis. Lįsti labai giliai per daug baisu, nesinori pakrutinti ten esančių demonų ar pačiam sau pasakyti, ką nejauku išgirsti. Be to, tikrai nemanau, kad visi yra sutverti būti poroje, – tai faktas. Esu tikras, ne visiems tinka tas standartas, kai berniukas sutinka mergaitę, abu įsimyli, susituokia ir ilgai bei laimingai gyvena.

Kartais berniukas sutinka berniuką...

Aišku, būna ir taip.

Pas mus dažnai apie žmones, ilgai nesukuriančius šeimos, reikšmingai pasakoma: „Tai čia viskas jau aišku...“

Taip, tokie kaimiški stereotipai. Kaime mėgstama mąstyti labai paprastai. Kaip pasakytų Žemaitijoje, kur praleidau daug vasarų pas mamos gimines, „uons vakius myl“ (vaikinas arba bernas žemaitiškai yra vakis).

Ne vienus metus esate dirbęs lietuviškų žurnalų vyrams FHM, „Playboy“ vyriausiuoju redaktoriumi. Geri buvo laikai?

FHM periodas – tai šaipymasis iš visko, iš ko tik galima šaipytis, pradedant mumis pačiais. Be to, leidinys, kaip reakcija prieš feminizmą, buvo politiškai nekorektiškas – šiais laikais tikrai neišgyventų. „Playboy“ – žurnalas su labai rimtais tekstais ir labai nerimtomis nuotraukomis. Bet man labiau patiko dirbti FHM, nes rašydavome nesąmones ir už tai dar gaudavome pinigų.

Jums patinka tyčiotis iš žmonių?

Ne, man patinka tyčiotis iš reiškinių. Žmonės gali būti tik konkretaus fenomeno iliustracija. Kai juokiesi iš kvailo asmens, šaipaisi iš kvailybės – jis tik to reiškinio iliustracija.

"Mark and Migle" / LAIMA nuotr./Aidas Puklevičius
"Mark and Migle" / LAIMA nuotr./Aidas Puklevičius

Ką manote apie Lietuvoje labai išplitusį pomėgį pasityčioti? Suaugusieji moksleiviams rengia „savaites be patyčių“, bet patys su malonumu šaiposi vieni iš kitų.

Man ir pačiam nutinka, kad perlenkiu lazdą, ir paskui labai negerai jaučiuosi. Tačiau stengiuosi laikytis vienos taisyklės: virtualioje erdvėje sakyti tik tai, ką pasakyčiau ir į akis. Jeigu kam nors gyvai galiu rėžti: „Dink iš čia, nes mums šioje visatoje per ankšta.“, tą patį galiu ir parašyti. Kartais jauti stiprią emociją kuriam nors žmogui, ypač jeigu ją sukelia tam tikri poelgiai. Tačiau kvaila būti drąsiam tik per didelį atstumą, kai šneka ne tavo burna, o pirštai. Man keista, kai nesąmones rašo ne anoniminiai, o feisbuko komentatoriai su savo vardais, pavardėmis ir nuotraukomis. Kartais vesdamas mokymus apie socialinius tinklus sakau: „Visada pagalvokite, prieš ką nors rašydami, nes ar norėtumėte, kad jūsų potencialus darbdavys, kuris galbūt jus samdo į aptarnavimo poziciją, perskaitytų, kaip bendraujate su kitais žmonėmis?“ Socialiniame gyvenime vidinė cenzūra neišvengiama. Ne visuomet gali pasakyti tai, ką nori, nes Žemė yra apvali.

Kaip atsitiko, kad teisininkas, buvęs perspektyvus diplomatas tapo rašytoju, kūrybinio rašymo mokytoju ir komunikacijos specialistu?

Teisininkai – labai kūrybingi žmonės! Kažkada stojau į teisę bijodamas, kad baigusį žurnalistiką mane nusiųs dirbti į kokio nors Pakruojo rajono laikraštį „Auksinė varpa“ ir būsiu priverstas rengti reportažus apie derliaus nuėmimą. Teisė atrodė universalesnis mokslas. O kai kūrėsi Užsienio reikalų ministerija, mane pasikvietė mums dėstęs profesorius, žinojęs, kad aš ir angliškai gerai moku – tais laikais tai dar buvo retenybė.

Diplomato karjerą kažkada sugriovė jūsų padarytas finansinis nusikaltimas, po kurio vienuolikai mėnesių netekote laisvės...

Tikrai tuo nesididžiuoju, bet vienas geras dalykas bent jau man asmeniškai iš to išėjo: aš nesu valdininkas. Šiaip nebūčiau ryžęsis pakeisti karjeros krypties ir gyvenimo pabaigoje turbūt būčiau galvojęs, anot Marko Twaino, ne apie tai, ką padariau, o apie tai, ko nepadariau. Žodžiu, vienintelis teigiamas aspektas, kad be mano paties noro viskas susiklostė taip, kad dabar darau tai, kas man patinka.

Vienuolika mėnesių kalėjimo atrodė labai daug?

Esu labai prisitaikantis žmogus. Po dviejų savaičių man atrodė, kad niekada laisvėje ir nebuvau.

Esu labai prisitaikantis žmogus. Po dviejų savaičių man atrodė, kad niekada laisvėje ir nebuvau. O kai grįžau, atrodė, kad niekada ten nebuvau. Šiaip svarbiausia buvo susirasti, ką veikti. Aš ir knygą rašiau, vienus mokiau anglų, kitus – vokiečių kalbų, labai daug žaidėme krepšinį.

Sako, būna studijų draugai visam gyvenimui, o kalėjimo?

Turiu porą bičiulių, su kuriais kartais susirašome: vienas gyvena Vokietijoje, kitas – Šveicarijoje. Kalėjime sėdėjo labai skirtingų žmonių, daugiausia jų – kareivukai, tarnavę Vidaus reikalų ministerijos pirmajame pulke ir atsidūrę už grotų dėl įvairių nusikaltimų. Bet buvo ir žmogžudžių. Apie vienus galvodavai, kad nėra bausmės, sunkesnės už tą, kurią jie nešiojasi savyje, o apie kitus – kad paskirti 15 metų jiems yra dar kokiais 40 metų per mažai.

Apie kalėjimus prikurta daugybė mitų, gal todėl ir pas mus kažkodėl žiauriai domimasi tuo pasauliu. Visokios durnės išteka už sėdinčiųjų Lukiškėse, apie tai rašoma, perimamas kalėjimo slengas. Kaip galima domėtis visiškai neįdomiu dalyku? Ten yra taip pat nuobodu, kaip žiūrėti į džiūstančias garažo duris

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt