Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Gabija Urniežiūtė: „Gerbiu tėvą už tai, kad jis nebijojo į akis rėžti nepatogios tiesos“

Gabija Urniežiūtė
Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr. / Gabija Urniežiūtė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Jauna aktorė Gabija Urniežiūtė labai gerai išmoko, kas yra laisvė, – dar vaikystėje jai tą puikiai pademonstravo tėtis Stasys Urniežius, vilniečių gerai pažinotas kaip kunigaikštis Vildaugas. Išskirtinį tėvą turėjusi menininkė sako jo dėka supratusi, kad į ateitį reikia žiūrėti drąsiai ir savo gyvenimą aktyviai kurti pačiam.

– Pirmas tavo rimtas darbas – monospektaklis „Natašos svajonė“, rodomas Rusų dramos teatre. Daugiau nei valandą vienai išlaikyti publikos dėmesį gana drąsu. Tokia ir esi?

– Man patinka rizika, azartas, bet prieš rizikuodama visada jaučiu didžiulę baimę. Nėra taip, kad ją ignoruočiau ar man tai būtų nesvarbu. Monospektaklis, beje, rodomas ne kamerinėje aplinkoje, kaip įprasta, o Didžiojoje salėje – tai irgi neprideda drąsos. Tačiau man visada kyla klausimas, ką noriu padaryti: atsitraukti ar susikauti su savo baime? Ir jeigu pavyksta prieš ją laimėti, galiu tai įsirašyti kaip dar vieną savo gyvenimo pergalę. Vien todėl tokie iššūkiai jau įdomūs.
Aš bijau aukščio. O šiame spektaklyje yra mizanscenų, per kurias stoviu aukštai, netrūksta ir šuolių. Pirmosiose repeticijose stovėdavau užsilipusi ant dekoracijų po 10 minučių ir drebėdavau: „Aš nenušoksiu!“ Bet supratau, kad reikia ką nors daryti, ir užsirašiau į sportinės gimnastikos centrą – jame teko apie 200 kartų šokti iš tokio paties aukščio. Grįžus į repeticiją kojos daugiau nebedrebėjo. Labai gerai pasakė trenerė, kad tokiame aukštyje negali atsipalaiduoti, kūnas privalo jausti įtampą. Atsipalaidavęs prarandi pusiausvyrą, vadinasi, reikia suvokti kritimo grėsmę. Svarbu, kaip jai pasiruoši.

– Šiame spektaklyje vaidini šešiolikmetę, kovojančią dėl savo svajonės, iš vaikų globos namų. Buvę tavo vaidmenys kine ir seriale: gatvės vaikas, našlaitė... Toks tavo tipažas – likimo nuskriaustosios?

– Nemanau, kad tai sutapimai, – režisieriai visada sąmoningai mane rinkdavosi. Galbūt mano kūnas nėra toks atsipalaidavęs kaip kitų žmonių – aš nenustygstu vietoje, tarsi aplink nuolat tykotų pavojus. Kaip ir tie mano vaidinami vaikai, kurie nieko neturi, – žinau: ką pati susikursiu, tą ir turėsiu. Turbūt tas mano savarankiškumas matyti ir iš šalies.

– Kuo jis pasireiškia?

– Tarkim, labai anksti – vienuoliktoje klasėje – išėjau iš tėvų namų, nes nusprendžiau būti savarankiška. Nors tikrai namie blogai nebuvo. Išsinuomojau kambarį, nes gerai sekėsi susirasti visokių darbų: subtitruodavau filmus, vertėjaudavau, dirbau su kinu, montuodavau.

Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Gabija Urniežiūtė
Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Gabija Urniežiūtė

– Esi mergina prie technikos?

– Taip, man visada patiko interneto naujovės, techninės galimybės, mane traukia animacinių filmų kūrimas, bet patinka ir gyvasis pasaulis. Tiesiog kartais smagu pabėgti į virtualųjį – paskui daug drąsiau pasineri į teatrą. Turiu savyje ir tą racionaliąją pusę. Studijuodama irgi dažnai filmuodavau visokius filmukus. Kartu su bendrakursiais ir scenos kalbos dėstytoja Aldona Vilutyte atradome įdomų kino formatą – vizualiąją poeziją. Gal dar prie jos sugrįšime. Būtų visai gerai šiek tiek atitrūkti, kad paskui vėl šį tą naujo galėtume atnešti į teatrą.

– O tavo filmas apie tėtį Stasį Urniežių, garsųjį kunigaikštį Vildaugą, su kuriuo prieš gerą pusmetį visi taip jautriai atsisveikino, liko nebaigtas?

– Nespėjau daug nufilmuoti, nors vien dėl to pradėjome su tėčiu dažnai susitikinėti, kalbėtis. Vėliau sužinojau, kad filmą apie jį kuria jo geras draugas Deivis Nutautas, todėl stengėmės labiau padėti jam. Savo pačios medžiagos turiu nedaug, bet ketinu kada nors ją panaudoti. Po laidotuvių manęs, užėjusios į knygyną „Mint Vinetu“, paklausė, ar negalėčiau paskaityti tėčio poezijos. Užsukau į jo namus ir radau jau paruoštus didžiulius poezijos rinkinius – matyt, tėtis ketino juos išleisti. Šiaip jis buvo labai chaotiškas žmogus, ką parašydavo, tą išdalydavo. Turėjau mintį surinkti jo sonetus – prašyti visų pažįstamų, kad atsiųstų, ką turi, o žiūriu – jis jau pats viską surinkęs.

– Gera poezija?

– Tikrai labai gera. Yra senų, aštrių eilėraščių, parašytų iki nepriklausomos Lietuvos, vieno rinkinio pavadinimas „350 pasikalbėjimų su Karlu Marksu“. Jau įdomu. Arba yra eilėraštis „Amerikos prezidentui“: „Sėsk už stalo ponai Reigane / Mūsų laukia nelengvas pokalbis / Tu JAV prezidentas / Aš poetas iš Lietuvos...“ Stebėjausi skaitydama, juose racionalus protas susipynęs su didžiule emocija. Jau į galą sonetus tėtis rašydavo lengvesne ranka, o ankstesnė kūryba – rimta poezija!

– Tau labai jo trūksta?

– Beprotiškai. Nors stengiuosi kol kas nesidairyti į praeitį, gyvenu savo gyvenimą, vengiu žiūrėti nuotraukas ar vaizdo įrašus. Paauglystėje su tėčiu smarkiai konfliktavau, o paskui stipriai pamilome vienas kitą. Jis gal net nesąmoningai man užkodavo mintį, kad jeigu žmogus nori gyventi, turi būti laisvas. Aišku, iš pradžių tą laisvę suvoki labai primityviai, net nežinai iš viso, ką nori veikti, tau dar tik kyla klausimas, ką reiškia „laisvas“? Gal taip besvarstant ir formavosi sąmoningumas.
Po tėčio mirties labai susidraugavau su mama, anksčiau tarp mūsų tokio palaikomojo ryšio nebuvo. Mama dažnai man sakydavo „tėčio vaikas“ – gal net su pavydu, o dabar mudvi daug bendraujame. Netgi savo pažadėtam Ainiui, kuris režisavo „Natašos svajonę“, pasakiau: „Žinai, aš ne tavęs, o mamos klausysiu, kaip vaidinti.“ Ji patarė: „Tu viduje visko turi, neperspausk.“

Asmeninio albumo nuotr./Gabija Urniežiūtė su tėvu Stasiu Urniežiumi
Asmeninio albumo nuotr./Gabija Urniežiūtė su tėvu Stasiu Urniežiumi

– Tavo tėvai buvo išsiskyrę, bet gyveno viename bute. Tau tai niekada neatrodė keista?

– Atrodė (juokiasi). Dar gyvenau kartu, kai jie skyrėsi, – mes visada buvome temperamentinga, emocinga šeima. Taip, lėkštės irgi skraidydavo.

– Ar niekada nejautei gėdos dėl tėčio? Juk jis visada atrodė kitoks, ryškus, išsiskiriantis – neeilinis.

– Vaikystėje labai didžiavausi juo, mylėjau, daug kur drauge eidavome. Prisimenu iš tų laikų žmones mūsų namuose, vyno gėrimą, kažkokį chaosą, tą bohemišką romantiką, kai tėtis staiga visus nutildo, nes jo ketverių metukų Gabija nori „kai ką protingo“ visiems pasakyti (o aš tuo metu pasičiupusi Goethe „Faustą“, nes viršelis gražus, paukščiuko balseliu cituoju: „Žmogaus ryžtu neverta pasikliauti / Jis linkęs mėgautis ramybe pataluos!“), ir kaip mama į visa tai keistai žiūrėdavo. Ir tik po tėčio mirties perskaičiau jo interviu, kuriame pasakojo, kaip jis tuo metu mėgino nusižudyti iš nelaimingos meilės, bet nepavyko, nes nulūžo medžio šaka, ant kurios pasikabino virvę, ir nukrito ant stuburo taip skaudžiai, kad gyvenime daugiau to pakartoti nebemėgino... Prisimenu, kai mama šnekėdavo, kad mūsų namai – ne tokie, kaip visų, kad reikia daryti euroremontą arba persikelti į daugiabutį Pašilaičiuose, nors gyvenome Senamiestyje. Ir man tuomet atrodė, kad geriau gyventi normaliai, niekur nesikišant, neišsišokant. Būdavo, kai tėtis išgerdavo, parėkauti apie politiką ateidavo ir į mokyklą – man iš pradžių dėl to būdavo žiauriai gėda. Nesupratau, ką jis darydavo, nes kai tau 10 metų, žodis „politika“ nieko nereiškia. Tu tik matai, kad visi vaikai sėdi klasėje, o tavo tėtis vaikšto po mokyklą ir kažką rėkia. O paauglystėje, kai man suėjo 15-a, įvyko lūžis: kartą tėvas parkrito ant galvos ir gal savaitę pragulėjo ištiktas komos. Atsibudęs pusei metų tapo visiškai neutraliu, tyliu žmogumi, pabambančiu dėl sunkaus gyvenimo Lietuvoje. Supratau, kad nenoriu jo tokio matyti! Ir po pusmečio jis „grįžo“: vėl ėmė šėlti, išsiruošdavo, kaip sakydavo, į miestelį, susitikdavo su draugais, eidavo į renginius. Jau ir mane miestas ėmė masinti, pradėjau vaikščioti kartu, nes pasidarė įdomios jo vedamos naktinės ekskursijos po vienuolynus, bažnyčias, pagoniškas slaptavietes – užsieniečiai iki šiol už jas dėkoja. Tėtis labai gerai pažinojo Vilnių, galėdavo papasakoti daugybę istorijų, nes skaitydavo kasdien. Visada prie jo netoliese būdavo Šventasis Raštas, kokio nors lietuvių autoriaus knyga (jas tiesiog valgydavo) ir įvairių leidinių apie Vilnių.

– Kodėl jis pasivadino kunigaikščiu Vildaugu?

– Jis sakydavo, kad „vilkų daug“ ir kad „vilką sunku pagauti“. Tik po jo mirties sužinojau, kaip jis įkūrė vieną didžiausių – Gediminaičių – jaunimo organizaciją, leidusią savo laikraščius, puoselėjusią lietuvybę ir turėjusią apie tris tūkstančius narių. Kai tėtis perskaitė H. Hesse „Stiklo karoliukų žaidimą“, sugalvojo, kad turi padaryti kažką panašaus, kažką sužaisti, – iš pradžių dar nežinojo, ką tiksliai. Dvejus metus nešiojosi tą idėją ir tada įkūrė Gediminaičius. Šiais metais per Kovo 11-ąją jau užaugę jos nariai prisipažino, kad jiems tai atrodė pati kiečiausia organizacija Lietuvoje. O likus gal savaitei iki mirties tėtis dar kartą perskaitė „Stiklo karoliukų žaidimą“, matyt, jausdamas artėjant pabaigą, nes knygoje radau įdėtą jo eilėraštį apie mirties traukinį. Kai Užupio „Galeroje“ jam surengė didžiulį gimtadienį 59 metų proga ir paklausė: „Kunigaikšti, jeigu dabar taip švenčiate, koks bus jūsų jubiliejus?“, tėtis atsakė, kad 60-mečio nesulauks.

– Tavęs netrikdo, kad šalia skrybėlės ir pypkės dar vienu nepamainomu kunigaikščio Vildaugo atributu buvo tapęs dar ir butelis?

Gerbiu tėvą už tai, kad jis nebijojo visiems į akis rėžti nepatogios tiesos, už ką jam ir buvo priskiriama juokdario funkcija.

– Toks buvo to žmogaus pasirinkimas. Ir labai abejoju, kad iš nerūpestingo gyvenimo. Gerbiu tėvą už tai, kad jis nebijojo visiems į akis rėžti nepatogios tiesos, už ką jam ir buvo priskiriama juokdario funkcija. O gėrimas nebuvo vien jo asmeninė problema – tai yra visos Lietuvos bėda, kurią reikia spręsti tikrai ne vieno žmogaus mastu. Svarbu ne tiek drastiškai stabdyti tą gėrimą, kiek klausti, kodėl mūsų tauta taip geria? Kur slypi viso to priežastys?

Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Gabija Urniežiūtė
Tomo Kaunecko/žurnalas „Laima“ nuotr./Gabija Urniežiūtė

– Kada tau buvo pats sunkiausias laikotarpis?

– Dažnai prisifantazuoju, kad sunkiai gyvenu, – gal tik dabar nebe. Bet 2015-uosius prisiminsiu kaip vienus blogiausių. Buvo netekčių: ir tėčio, ir gero draugo iš artimiausios bendraklasių kompanijos – jo mirtis visus labai sukrėtė. Pastaraisiais metais daug jaunų menininkų susirgo depresija. Tai irgi labai įtraukia. Ilgai neturėjau darbo: pusmetį pasifilmavau seriale ir išėjau į niekur. Pusė mūsų kurso nuėjo į Kauno dramos, kiti – į Keistuolių teatrą.

– O tu?

– Aš pasakiau, kad noriu pamėginti gyventi pati. O tada supratau, kad esu niekas ir su kiekviena diena darausi dar didesnis niekas, nei buvau vakar. Nebeturėjau kitos išeities, privalėjau ko nors griebtis. Taip atsirado „Natašos svajonė“ – kursiokė pasiūlė šią pjesę, sakydama, kad man labai tiks. Monospektaklio minusas tas, kad labai daug turi repetuoti vienas. Pusę metų teatre taip ir sėdėjau su savimi. Kas nors pavyko, patyrei džiaugsmą, nori juo pasidalyti – niekam neįdomu, nes visi užsiėmę savo darbais. Tada su manimi dar beveik nedirbo spektaklio režisieriai Ainis Storpirštis ir Eglė Kižaitė, tad važiuodavau konsultuotis pas Valentiną Masalskį į Klaipėdą, sėdėdavau jo paskaitose. Esu jam labai dėkinga, kad taip geranoriškai mane priėmė! Ir viskas, ką pasakė per pirmąją repeticiją, pasiteisino. Grįžus į Vilnių ta užsitęsusi vienatvė mane pradėjo labai klampinti: galvoje ėmė suktis mintys „ką aš čia iš viso veikiu?“, kad manęs niekam nereikia. Viskas aplinkui atrodo tamsu, o mano jauni kolegos vaidina, premjeras leidžia, į pristatymus kviečia... Teko tai atlaikyti, kol galiausiai pamačiau šviesą tunelio gale. Bet vėliau, kai jau atsirado mūsų komanda, kilo toks azartas! Ir labai geras jausmas. Dabar aš didžiuojuosi savo darbu, žinau, kad tai yra geriausia, ką šiandien galiu padaryti.

– Kaip atsitiko, kad antruoju šio spektaklio režisieriumi tapo Ainis Storpirštis, profesionalus aktorius ir tavo gyvenimo draugas?

– Mes su juo daug kalbėdavomės apie pjesę – grįždavau namo ir man norėdavosi pasidalyti mintimis. Jis klausėsi, klausėsi, tada ėmė kalbėti, kad labai įdomi tema, herojė, o dar Zemfiros muziką leisite? Staiga sako: „Ateisiu į repeticiją pažiūrėti.“ Su Egle matom, kad vis labiau įsitraukia, imasi iniciatyvos, o galiausiai paaiškėjo, kad tos iniciatyvos labai daug. Eglei irgi buvo įdomu su juo dirbti, neprieštaravo, nerodė žūtbūtinių ambicijų, kas man labai patiko.

Vito Guobos nuotr./Gabija Urniežiūtė ir Ainis Storpirštis
Vito Guobos nuotr./Gabija Urniežiūtė ir Ainis Storpirštis

– Sakoma, merginos renkasi vyrus, panašius į jų tėvus. Tau ši taisyklė pasitvirtino?

Mes abu su Ainiu vizualiai labai panašūs. Kai pradėjome draugauti, niekas netikėjo, kad esame pora, dažnai jam sakydavo, kad sesę su savimi atsivedė.

– Mes abu su Ainiu vizualiai labai panašūs. Kai pradėjome draugauti, niekas netikėjo, kad esame pora, dažnai jam sakydavo, kad sesę su savimi atsivedė. O kadangi aš panaši į tėtį, tai atidžiau pažiūrėję atrastume, kas jį primena. Kad ir tas pats velnių priėdęs žvilgsnis. Vidinė energija – irgi tokia pati! Tiesą pasakius, man net jų balso tembrai vienodi – jie abu tenorai. Žinoma, skirtumų dar daugiau.

– Ar bendras darbas su Ainiu jūsų santykiams netrukdo?

– Kaip mes su juo dirbame ir kaip bendraujame namie – diena ir naktis. Prie kito žmogaus dirbdamas paprastai šiek tiek prisitaikai, stengiesi viską sakyti mandagiau, o mes rėžiame tiesiai šviesiai. Aišku, pasipykstame, atrodo – kartais net nekenčiame vienas kito, bet baigiasi repeticija ir vėl gerai. Grįžtame namo, pasidalijame įspūdžiais, padrąsiname vienas kitą ir nurimstame. Namie gyvenimas teka kitu ritmu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt