Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Ieva Andrejevaitė: „Mano namai ten, kur mano batai“

Ieva Andrejevaitė
Redos Mickevičiūtės nuotr. / Ieva Andrejevaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kad ir kokie būtų valstybių santykiai, visada yra žmogiškasis faktorius. Vasario 16-ąją Lietuvoje vyko filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera ir jame Ieva Andrejevaitė yra mūsų laisvės personifikacija. O kol kas Londone gyvenanti aktorė žinomesnė svetur.

– Dabar jau aišku, kad jūsų išvažiavimas turėjo prasmę. O prieš penkerius metus jokios abejonės negraužė?

– Reiktų pradėti iš toliau. Aš nuo darželio laikų buvau lyderė: tryškau energija, buvau žmogus, kuris viską organizuoja. Labai gerai mokiausi, lankiau dvarionkę ir dailės mokyklą, šokau, dainavau, piešiau, žaidžiau krepšinį, plaukiau, ir viskas vyko vienu metu, ir viskas sekėsi. Kai stojau į akademiją, man irgi atrodė, kad galiu kalnus nuversti: būsiu geriausia aktorė, pakeisiu pasaulį! Bet ten susidūriau su dar aštuoniolika tokių pačių kaip aš, susirinkusių į vieną vietą. Ir supratau, kad nebesu geriausia. Pradėjau abejoti savimi, ėmė nesisekti. Aš gal ir dėjau mažai pastangų, kad būtų kitaip, gal išsigandau. Mano ankstesnis gyvenimėlis buvo sėkmingas ir saugus, niekada nereikėjo kovoti už save, o čia staiga prireikė, ir nuleidau rankas.

Aišku, nuo ryto iki nakties gyvenome toje akademijoje, tose dulkėse, beveik nakvodavome ten. O baigusi ją Rusų dramos teatre turėjau garbės atlikti pagrindinį vaidmenį šokio spektaklyje „Bėganti su vilkais“, vaidinau kažkokiuose serialuose. Bet nieko daugiau neplanavau, leidau prabėgti metams. Ir vieną dieną supratau, kad arba reikia keisti specialybę ir vėl studijuoti, arba labai rimtai užsiimti jau turima. Neatsimenu momento, kai sugalvojau, kad turiu išmėginti kino aktorystę ir – ne Lietuvoje, kur labai maža industrija. Bet susikroviau lagaminėlį ir išvykau į Londoną.

– Viena į niekur?

Naktį kuris nors grįžta, kepa koldūnus, o mes gulime ant to nudususio čiužinuko su šimtu svarų kišenėje ir nežinome, kas bus toliau.

– Į niekur, bet su draugu, irgi aktoriumi. Aišku, turėjome, kur pernakvoti. Pradėjome taip, kaip visi, kurie Londone glaudžiasi mažuose kambarėliuose. Mums pripūtė čiužinį, jis išsileido, paskui valandą pūtėme patys, jis vėl išsileido. Miegojome bendroje patalpoje, kuri – ir virtuvė, ir svetainė; ten gyveno gal septyni žmonės. Naktį kuris nors grįžta, kepa koldūnus, o mes gulime ant to nudususio čiužinuko su šimtu svarų kišenėje ir nežinome, kas bus toliau. Londone be agento esi niekas, tačiau nepuolėme iškart jo ieškoti, norėjome įsikurti, apsiprasti. Bet, praėjus vos keletui mėnesių, pažįstamas paprašė, kad atskrisčiau jam padėti į Maskvą, kur lietuviai organizavo šventinį renginį: „Už viską sumokėsime – kelionę, viešbutį.“ Nuvykau. Ir supratau, kad reiktų ten įleisti šaknis. Bėgau per Maskvą į kažkokią kontorą keisti bilieto ir likau – viena, nemokėdama kalbos.

– Bet, sprendžiant iš pavardės, jūsų tėtis – rusas?

– Aš ir gimiau Rusijoje, tik aštuonių mėnesių buvau pargabenta į Vilnių. Bet tėtis iš didžiulės meilės mamai labai greitai išmoko kalbą ir mes šnekėdavome tik lietuviškai. Aišku, kieme buvo vaikų rusų, kažkiek mokėjau tą kalbą. Man net atrodė, kad – puikiai, todėl Maskvoje drąsiai skambindavau kastingų direktoriams ir agentams. Viena agentė pasakė: „Pabandykime.“ Ir, vos tik grįžau į Londoną, ji man pranešė, kad yra net keli kino bandymai, tarp jų didelis projektas, nors šansų gauti tą vaidmenį nedaug: herojė – maskvietė, filologė, rusų kalba turi būti puiki. Bet aš, jei tik matau, kad laukia sunkumai ir bus įdomu, neriu stačia galva: man nereikia, kad kas nors atidarytų duris, – pati atsidarysiu ir įeisiu...

Visi iš manęs juokėsi: „Kam ten tavęs reikia?! Niekam.“ O aš sakiau: „Duokite man metus ir aš jums įrodysiu.“ Metų neprireikė – jau po kelių savaičių filmavausi. Dėl manęs net pakeitė „Startup“ scenarijų, herojė tapo lietuve, kuri atvažiavo į Maskvą, neturėdama ten nei giminių, nei draugų. Tai buvo reali mano istorija. Kino bandymų vis daugėjo, agentė man pasiūlė apsigyventi Maskvoje, o ir pati pagalvojau, kad daug nepriskraidysiu, nes niekas tų kelionių neapmoka.

Redos Mickevičiūtės nuotr./Ieva Andrejevaitė
Redos Mickevičiūtės nuotr./Ieva Andrejevaitė

– Vis dėlto, kodėl režisieriui prireikė niekam nežinomos lietuvės?

Gal man padėjo kaip tik bloga rusų kalba ir tai, kad nesidrovėjau kalbėti: pati kurdavau žodžius, du sujungdavau į vieną.

– Ne manęs reiktų klausti. Gal man padėjo kaip tik bloga rusų kalba ir tai, kad nesidrovėjau kalbėti: pati kurdavau žodžius, du sujungdavau į vieną, vartojau anglų ir lietuvių kalbų vertinius. Režisieriui tai atrodė labai žavu, jis net atėmė iš manęs scenarijų, sakė, kad aikštelėje improvizuočiau: „Kai tu šneki, galima mirti iš juoko.“ Prisimenu, kartą paklausė: „Вы умеете кататься на коньках?“ („Jūs čiuožinėjate pačiūžomis?“). Žodžio „коньки“ nesupratau, bet žinojau, kas yra „конь“ („arklys“), ir pamaniau, kad esu klausiama, ar moku jodinėti kažkokiais mažais arkliukais, gal – poniais. Ėmiau aiškinti, kad jei arklys eina lėtai, tai galiu, nes esu mėginusi, o jei greitai, tai – ne. Visi į mane žiūri apvaliomis akimis, bet neperklausia, apie ką kalbu. Ir tas nesusipratimas vyko kelias dienas. O paskui man skambina ir klausia: „A у вас есть свои коньки?“ Galvoju: kas čia per bajeriai, iš kur aš galiu turėti arklių, ir dar – daugiskaita? Todėl žaismingai atsakau: „Kol kas neturiu, bet greit turėsiu.“ Kai galiausiai išsiaiškinome, kad kalbama apie pačiūžas, man jau buvo pasamdytas treneris. Bet pasakiau, kad nereikia, nes puikiai čiuožiu... Tokie nesusipratimai režisierių žavėjo. Aišku, prisidėjo ir mano, lietuvės, kitokia vaidyba, kitoks mentalitetas.

– Naujausi jūsų darbai – „inteligentiški“: anglų kalbos mokytoja filme „Geras berniukas“ ir smuikininkė istoriniame seriale „Baudėjas“. O šiaip kokie vaidmenys jums siūlomi? Egzistuoja kokia nors klišė?

– Man vis tenka gražuolės, karalienės, princesės; esu vaidinusi valiutinę prostitutę, bet ir ji buvo aukštuomenėje besisukanti dama. Aš pati svajoju vaidinti ką nors, kas yra kuo toliau nuo mano tipažo: nevykėles, narkomanes; noriu būti kitokia – kreiva, šleiva, be dantų, nes tie vaidmenys įdomesni, juos sunkiau kurti. Bet man siūlomi pagrindiniai vaidmenys (tos herojės, kurios turi traukti akį) ir visada sakoma: „Jei mums prireiks negražios, mes ir paimsime negražią.“ O dar labai norėčiau suvaidinti kokią nors Larą Kroft, kad reiktų bėgti, šaudyti, muštis – man tai labai patinka. Jau akademijoje buvau ta, su kuria per judesio pamokas rodydavo naujus triukus, nes žinojo, kad Ieva neturi baimės jausmo.

– Pralėkė pro šalį koks nors vaidmuo, kurio labai norėjote?

– Daug. Kiekvienas vaidmuo gali būti tavo gyvenimo vaidmuo, nes jo gerumas priklauso nuo to, kaip pati jį sukursi. Ir kartais būna labai skaudu, ypač kai įveiki visus įmanomus turus. Buvo, kad šešis kartus ėjau į tą pačią atranką; režisierius jau spaudė ranką ir partnerius, žinomus aktorius, rinko vos ne pagal tave. Tu jau vaidini, matai save aikštelėje, vos ne skaičiuoji pinigus, kurių dar nėra... Esu perėjusi labai daug kastingų, bet finale susiduri su kokia nors garsia aktore ir ji užima tavo vietą. O tau pasakoma: „Atleiskite, bet jūs per mažai žinoma.“ Vis dėlto, rusų kino industrija – labai uždaras ratas, filmuojasi vis tie patys aktoriai, nes pinigai uždirbami iš jų. Europoje geriau, ten ieškoma naujų veidų.

Luko Balandžio nuotr./Ieva Andrejevaitė
Luko Balandžio nuotr./Ieva Andrejevaitė

– Ar megapolio aktorius gali tikėtis sėkmės be papildomų pastangų: spaudos, reklamos, dar kažko?

– Šioje industrijoje taip yra: jei sudarai įspūdį, kad esi visur kviečiamas, geidžiamas, laukiamas, įdomus žurnalistams, vadinasi, ir mums esi reikalingas. Manęs dabar visi klausia, kaip čia man taip pasisekė? Aš netikiu tokiu dalyku kaip sėkmė. Aš tiesiog dirbu – net tada, kai gali atrodyti, kad pramogauju, einu raudonu kilimu vilkėdama gražią suknelę. Važinėju į Berlyno, Kanų ir visus didžiuosius festivalius. Nesu pakviesta, nevažiuoju su filmu, bet investuoju į juos savo laiką, sveikatą, pinigus. Turi visada būti pasitempusi, gražiai atrodyti, vilkėti vakarines suknias; paskui visa tai viešinti, dėti į savo socialinius tinklus. Kaip kad viešinti savo keliones. Ir tai kuria įspūdį, kad gyveni nuostabų žvaigždės gyvenimą. Tokia žmonių pasąmonė, toks suvokimas. Reikia būti matomai, ieškoti kontaktų.

Kartais taip mielai iškeisčiau visa tai į pagulėjimą lovoje su knyga ar gerą filmą. Tu būni peršalusi, be nuotaikos, pavargusi, susipykusi su savo vaikinu, bet turi eiti į kokį nors renginį. Žmonės, nežinantys profesijos užkulisių, nesupranta, kaip tuo galima skųstis. Ir į festivalius vykstu ne tam, kad pasimaivyčiau, pasimėgaučiau geru oru. Festivaliuose tūkstantį kartų pasakoji vis tą pačią savo istoriją – kas tu, kur vaidinai, kokia esi žavinga, nuostabi, reikalinga. Pašneki dešimt minučių su vienu, apsikeiti vizitinėmis kortelėmis, pasisuki dešimties laipsnių kampu ir kitam pasakoji tą patį. Toks tas darbas. Pavargsti, sėda balsas, nebeturi jėgų bėgioti su aukštakulniais. O vėliau, surinkusi šūsnis kortelių, visiems rašai, siuntinėji savo nuotraukas, savo CV, klausinėji, kaip jiems sekasi. Turi palaikyti ryšį su tais žmonėmis, kad važinėjimas į festivalius nebūtų beprasmis.

– Pati sugalvojote taip gyventi?

– Pati. Nebuvo žmogaus, kuris būtų tai patyręs ir man pasakęs: „Žiūrėk, yra tokia sistema.“ Ir ta sistema neveikia šimtu procentų: niekada negali žinoti, ar pavyks. O gali pavykti nuėjus į turgų bulvių, jei už tavęs atsistos režisierius, su juo netyčia susipažinsi ir būsi pakviesta: „Ateik pas mane į atranką.“

Būna daug nusivylimų. Bet jau matau ir grįžtamąją vertę. Praėjus keleriems metams nuo to laiko, kai Kanuose buvau pirmą kartą, man rašo žmonės, su kuriais tada susipažinau, kad norėtų pabandyti mane kažkokiam vaidmeniui. Visa tai – ilgas, ilgas darbas. Bet aš noriu filmuotis visame pasaulyje, o pažintys lemia labai daug. Jei kovosi, gausi ir medalį... Aišku, norėtųsi, kad viskas būtų lengviau, paprasčiau, kad greičiau pasidarytum žinoma. Būti garsenybe nėra mano tikslas, man kaip tik labai reikia savo asmeninio kampo. Bet – būsi viešas, gausi darbo, net galėsi rinktis. O kol aš kovoju už tai, kad apskritai gaučiau vaidmenų, apie pasirinkimą nėra kalbos. Nors ir atsisakau prastų ar man nepriimtinų projektų.

– Kaip į jūsų „sistemą“ įsikomponuoja Emilijos vaidmuo?

– Tai buvo kažkoks stebuklas. Vieną dieną tiesiog pabudau su mintimi, jog pasinaudojau kitomis šalimis, kad galėčiau savo patirtį parnešti į Lietuvą. Tikiu, kad mintys materializuojasi, todėl pradėjau apie tai labai daug galvoti ir kalbėti. Susiradau mūsų režisierius feisbuke, rašiau žinutes, kad aš tokia esu, kad sutinku net su mažiausiu vaidmenuku. Vienas iš tų adresatų buvo Donatas Ulvydas, bet jis mano laiško nepamatė, nes nebuvo aktyvus feisbuko vartotojas. O po dviejų mėnesių sulaukiau skambučio iš „Editos kastingo“: gal galėčiau skaipu pakalbėti su Ulvydu, kuris ieško aktorės? Pašnekėjome, jis man atsiuntė scenarijų: „Noriu išgirsti tavo nuomonę.“ Atsimenu, tada filmavausi Minske ir Jaroslavlyje, buvau nemiegojusi, pavargusi, sujautrėjusi, bet specialiai pasirinkau naktį traukinyje, kad perskaityčiau scenarijų. Ir, tikrai nemeluoju, niekada nesu taip verkusi ir patyrusi tokio sukrėtimo, kaip tada. Pagalvojau: padarysiu bet ką, kad tas vaidmuo būtų mano. Suprantu, kaip tai skamba, bet nebuvo jokio: „Prašau, prašau, paimk mane.“

Aš tikiu, kad viskas ateina tada, kai nereikalauji, nespaudi, nesi desperatiškas. Turi sudaryti įspūdį, kad ne tau jų reikia, o jiems – tavęs. Parašiau Donatui ilgą laišką apie tai, ką galvoju, net scenarijų pakritikavau. Bet ir neslėpiau, kad man būtų garbė kurti tą vaidmenį, kad tikrai sugebėčiau. Ir labai greitai gavau atsakymą: „Žinai, Ieva, aš trejus metus ieškojau Emilijos ir pagaliau ją radau.“ Jis net nebuvo manęs matęs gyvai.

– Filme simbolizuojate laisvę, o pati kiek tos laisvės turite? Na, esate laisva rinktis tokį gyvenimo būdą.

Turėjau laiko pažinti save – per nuoskaudas, per didžiulius iššūkius. Taip ir pajutau laisvę.

– Kad žinotum, kas yra laisvė, turi žinoti, kas tu esi, kas tau svarbiausia. Per keletą pastarųjų metų patyriau daug pokyčių, perversmų, tragedijų. Tai buvo laikas, kai teko labai greitai subręsti, per vieną dieną suaugti. Aš vis dar vėjavaikiška ir pasiutusi, bet mano atsakomybės jausmas labai sustiprėjo, tapau atsakinga už daug žmonių, už pačią save. Turėjau laiko pažinti save – per nuoskaudas, per didžiulius iššūkius. Taip ir pajutau laisvę. Supratau, kad esu savo likimo kalvis ir ta vadinamoji sėkmė priklauso tik nuo manęs. Net jei tau kas nors nukris iš dangaus, reikės už tai atidirbti: ką gauni nemokamai, yra tik avansas, negali tikėtis, kad taip bus visada. Todėl gyvenu taip, kaip gyvenu: darbas yra brangiausia, ką turiu.

TV3 nuotr./Donatas Ulvydas ir Ieva Andrejevaitė
TV3 nuotr./Donatas Ulvydas ir Ieva Andrejevaitė

– Ar tai reiškia, kad neturite mylimo draugo?

– Aš esu tėčio dukrelė. Jis man – didžiulis autoritetas: šeimos galva, vyras, džentelmenas. Mačiau jo santykius su mama, meilę jai. Esu tėčiui sakiusi: „Tu taip užkėlei kartelę, kad dabar man sunku ką nors įsimylėti.“ Nes vyras turi būti toks, kaip tėvas. Ir dar jis turi suprasti visas mano gyvenimo peripetijas, visus važinėjimus, nuogumo scenas filmuose ir tai, kad ten – ne aš, tik mano fizinis kūnas. Negalėčiau būti su kuo nors, kas tam prieštarautų…

Mano širdis – laisva, atvira. Visi galvoja, kad šeima, vaikai trukdo karjerai. Aš manau kitaip: tai dovana, pliusas, ir jie iš tavęs nieko neatima. Aišku, neturiu tokios patirties, negaliu tvirtinti kategoriškai. Suprantama, kai esi vienas, turi daugiau laiko sau. Dviese jau būtų kitaip. Nes jei aš myliu – myliu labai stipriai, visa atsiduodu kitam, pati sau tampu nebesvarbi. Mama net sakydavo: „Ieva, truputį pabūk egoistė! Tai tu šunis ir katinus gelbsti, tai – draugus, tai vaikinui galvą glostai.“ Aš tik dabar supratau, ką reiškia tas gerasis egoizmas, kai galiu skirti laiko sau tobulinti… Nieko neieškau, nieko nelaukiu, bet kaip mano širdis yra atvira naujiems darbams, žmonėms, įspūdžiams, nuotykiams, taip ji atvira ir meilei. Kai nespaudi, tie dalykai patys ateina.

– Ką atsakote, kai kas nors klausia, kur jūsų namai?

– Namai – ten, kur mano batai. Aš labai lengvai adaptuojuosi naujose vietose ir kelionės – didžiulė mano aistra. Būna momentėlių, kai guli neaišku kokiame pasaulio krašte, svetimoje lovoje, viešbutyje, ir galvoji, kur tave užnešė... Bet iš tikrųjų Vilnius yra mano namai. Dažnai į jį grįžtu, net jei nėra reikalo: čia pailsiu, aplankau senelį, brolį, pabūnu su savo katinais.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt