Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė ir modelis Sienna Miller: „Apranga padeda pasakyti, kas tu, parodo tavo kūrybingumą“

Sienna Miller
„Lindex“ nuotr. / Sienna Miller
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Sienna Miller – viena geriausių dabarties aktorių. Pakanka pažiūrėti bent porą jos filmų, kad tuo įsitikintume. Taip pat ji – puikus modelis, šiuo metu – „Lindex“ veidas. Dar – moteris, kuri aršiai gina privačią erdvę; jei reikia – net per teismą. Visa kita žinome tik iš „Vikipedijos“ (turtinga paveldėtoja, vakarėlių mėgėja) ir spaudos, kuri visada ieško sensacijų ir nepavargsta gilintis į Miller santykius su Jude’u Law, jos dukters tėvu Tomu Sturridge’u, su visais kino partneriais…

Kas išties rūpi žvaigždei, kokia ji? „Laima“ pasinaudojo išskirtine galimybe pakalbinti Sienną Miller ir viską sužinoti iš pirmų lūpų.

– Esate gavusi labai rimtų apdovanojimų, daug kartų buvote jiems nominuota. Jei atmestumėte kitų vertinimus, kuris vaidmuo jums pačiai įdomiausias?

– Pernai Brodvėjuje rodėme „Kabaretą“, buvau Sali Boulz. Ji – nuostabus personažas, idealiai sugalvotas. Negana to, miuziklą režisavo Samas Mendesas. Tai buvo fantastiška kelionė, jaučiausi nešama dainų ir šokių. Niekada nebuvau patyrusi nieko panašaus ir neįsivaizduoju, kur dar galėčiau gauti tokios geros kūrybinės patirties. Kitas man labai įdomus vaidmuo – Edie Sedgwick.

– Toji Edie, kuri buvo Andy Warholo mūza ir stiliaus ikona? Jūs taip pat esate stiliaus ikona. Kaip manote, septintajame dešimtmetyje tas statusas reiškė tą patį, ką dabar?

– Nemanau, kad kas nors labai pasikeitė. Visais laikais žmonės ieško pavyzdžių, kurie juos įkvėptų, ir visada atsiranda žmonių, kurie tampa mados vedliais. Skiriasi nebent aplinkybės – tuometinės ir dabartinės. Septintasis dešimtmetis ir jo stilius buvo išties beprotiški. Užaugo karo meto tėvų vaikai ir jie maištavo prieš santūrią gimdytojų madą. Pati aplinka buvo įkvepianti, bet Edie ir joje atrodė išskirtinė: jos juodos pėdkelnės ir milžiniški auskarai buvo tarsi uniforma. Net makiažas buvo kaip kaukė, slepianti tikrąjį veidą: labai tankūs antakiai, tirštai nuteptos blakstienos, mėlyni vokai. Man tai nebūtų priimtina, o Edie tiko.

„Lindex“ nuotr./Sienna Miller
„Lindex“ nuotr./Sienna Miller

– Daugelis jūsų darbų siejasi su mada. Kuo ji jus traukia?

Mada – nuostabi saviraiškos forma. Manau, apranga padeda pasakyti, kas tu, parodo tavo kūrybingumą.

– Mada – nuostabi saviraiškos forma. Manau, apranga padeda pasakyti, kas tu, parodo tavo kūrybingumą. Dabar, kai esu mama, nebeturiu tiek laiko galvoti apie madą, kiek jo turėdavau anksčiau. Bet kai nelabai gerai jaučiuosi ir noriu pataisyti nuotaiką, pirmiausia keičiu drabužius... Kas kita – mano profesinė veikla. Aišku, smagu būti modeliu ir vilkėti gražias sukneles, tačiau nė vieno iš savo darbų negalėčiau išskirti kaip ypatingo pasiekimo. Modelio darbas išvis nėra tai, apie ką daug galvoju ar į ką labai gilinuosi.

– O kaip raudonas kilimas, ant kurio visada traukiate akį? Tai – šventė?

– Tai tikrai ne linksmybės, o darbas. Jo dalis. Ir – gana didelė įtampa. Yra žmonių, kurie ją lengvai įveikia, bet apie save to nepasakyčiau. Mielai tų švenčių išvengčiau.

„Scanpix“/Xposurephotos.com nuotr./Sienna Miller
„Scanpix“/Xposurephotos.com nuotr./Sienna Miller

– Kodėl jus taip dažnai kviečia vaidinti biografiniuose filmuose?

– Nežinau, kodėl taip nutinka. Tai nėra mano pasirinkimas. Vaidinti realius žmones labai įdomu: tyrinėti jų gyvenimus, klausytis jų istorijų, sutikti juos. Su malonumu tai darau ir daryčiau ateityje. Bet tikrai nesu užsibrėžusi tikslo sukurti kuo daugiau biografinių vaidmenų. Tiesiog viskas taip klostosi.

– Kaip jaučiatės vaidindama realią moterį, kuri gali pasakyti: „Atsiprašau, bet jūs ekrane visai nepanaši į mane!“?

– Šis jausmas išties bauginantis. Žinai, kad jos ateis ir žiūrės, ką padariau, ir kad turės savo nuomonę apie tai... Savaime suprantama, prieš filmavimą stengiuosi praleisti su jomis kiek įmanoma daugiau laiko. Nesistengiu tapti antrininke – tik noriu perprasti jų asmenybes. Bendravimas su tomis moterimis buvo nuostabi patirtis: su Alfredo Hitchcocko aktore Tippi Hedren („Mergina“) ar Taya Kyle („Amerikiečių snaiperis“) – pastaroji tapo gera mano drauge.

– Yra dalykų, kurių nedarytumėte ekrane ar scenoje?

– Noriu išmėginti viską ir kad ta patirtis būtų kuo įvairesnė, daryti tai, ko nesu dariusi anksčiau. Man neįdomūs žmonės, kurie žino, kaip dera elgtis, kuriems viskas klostosi gerai. Labiau traukia destruktyvūs, suluošinti gyvenimo. Kaip kad Edie, kuri buvo labai žavi ir įdomi asmenybė, bet elgėsi it savižudė.

– Turite kokių nors profesinių baimių?

– Aišku! Nuolat bijau, kad padariau ne viską, ką galėjau, kad per mažai dirbu, kad netobulėju. Esu sau kritiška. Bijau, kad būsiu bloga mama, jei visą dėmesį sutelksiu į darbą, ir bijau, kad nieko gera nenuveiksiu, jei tą dėmesį skaidysiu. Vaidindama teatre (o tai darau dažnai) irgi nervinuosi, artėjant filmų premjeroms ar kokiems šou apima nerimas. Suprantate, tai profesija, kai eikvoji save ir tas eikvojimas tampa kritikos objektu. Baisu, bet drauge nuostabu, nes pragyvenimui užsidirbi iš to, kad vaidini, esi profesionali aktorė. Man patinka mano darbas, patinka žmonės, kurie susiburia ne dėl pinigų, o tam, kad ką nors sukurtų. Patinka tyrinėti įvairias asmenybes, studijuoti jų prigimtį, psichiką. Per tai geriau pažįsti žmones.

– Esate sakiusi, kad jūsų gyvenimas – dviejų dalių: „iki kūdikio“ ir „po jo“. Kas taip stipriai pasikeitė?

– Viskas! Laiką dabar reikia dalyti, jis nebėra vien tavo – bent jau taip, kaip buvo anksčiau. Daug ką tenka daryti miego sąskaita. Nuolat turi rinktis, kas tau svarbiau. Nebegali būti egoistė, veikti, ką nori, net jei tai susiję su darbu, nes tavo sprendimai gali nulemti kito gyvenimą. Tačiau jauti didžiulį pasitenkinimą, kai matai, kaip tas mažas žmogiukas auga. Iš vaiko išmoksti daugybę dalykų, ir tai niekada nesibaigia.

Vida Press nuotr./Sienna Miller
Vida Press nuotr./Sienna Miller

– Ar sunku derinti motinystę ir karjerą?

– Dabar dukrai Marlowe treji metai. Planavau, kad kol ji bus visai maža, labai daug dirbsiu. Taip ir buvo. Laimei, mano darbas – ne biure (kur negali ateiti su vaiku), o kūrybinėje aplinkoje, tarp žmonių, kurie nepyksta, kai aplinkui sukiojasi mažyliai. Ligi šiol ją visur imdavau su savimi, bet rugsėjį vesiu į mokyklėlę ir turėsiu sulėtinti tempą, būti išrankesnė. Pastaruoju metu vaidinau trijuose filmuose, todėl galiu nuleisti garą. Ar bent jau pasakyti: „Aš labai norėčiau dirbti šiame projekte, bet gal mums pavyktų tai padaryti per Velykų arba vasaros atostogas?“ Aš taip ir ketinau: dukrai ūgtelėjus, nesiimsiu visko, kas siūloma, daugiau laiko skirsiu jai. Juk, tiesą sakant, man nebūtina visą laiką dirbti.

– Kartą Marion Cottilard skundėsi, kad labai sunku dieną būti ledi Makbet, o vakare grįžti pas sūnų ir būti jam gera mama. Jums tokios problemos pažįstamos?

– Taip, žinau, ką tai reiškia. Kai vaidinau „Kabarete“, darbas buvo išties sunkus ir vaidmuo – toks, kurio nelengva atsikratyti, kuris tau daro poveikį. Pamenu, kartą repeticijų metu nusivedžiau dukrą papusryčiauti. Ir mano pustrečių metų mergaitė pasakė: „Mama, noriu, kad nebebūtum Sali. Noriu, kad būtum mano mamytė.“ Man plyšo širdis! Tikrai sunku atskirti darbą nuo gyvenimo... Dabar kaip tik laukia filmas, kuriame vaidinsiu airę. Būtų gerai palavinti kalbą, bet duktė namie man draudžia kalbėti su akcentu. Tačiau vos tik kur nors susiruošiame ir einame į mašiną, ji iškart leidžia kalbėti airiškai, nes tai jau nebe namai. Ji labai aiškiai žino, kas jai priimtina, kas – ne.

„Scanpix“/Xposurephotos.com nuotr./Sienna Miller ir Tomas Sturridge'as su dukra Marlowe
„Scanpix“/Xposurephotos.com nuotr./Sienna Miller ir Tomas Sturridge'as su dukra Marlowe

– Gal Marlowe turi nuomonę ir apie mamos vaidmenis?

– Dar per maža, kad ją turėtų, nelabai ką supranta. Ji tik žino, kad mama vilki kažkokius juokingus drabužius ir kalba juokingais balsais. Bet jai patinka mano aplinka – tas įdomus, kūrybingas pasaulis. Net per savo nemėgstamo „Kabareto“ repeticijas ropšdavosi į sceną ir šokdavo ten su kažkokiais kaspinais. Ji – drąsi mergaitė. Sutrinka nebent tada, kai pamato, kad mama staiga tapo tamsiaplaukė ir kalba kažkaip nesuprantamai.

– Kaip judvi leidžiate laiką?

– Nuvežu ją į darželį, paimu iš jo. Vaikštome po parką. Vakar kepėme avižinius sausainius: aš mėgstu gaminti, o ji mėgsta suktis aplinkui. Kai galime, keliaujame į kaimo vasarnamį pas mano mamą ir jos draugą. Skaitome knygas, jodinėjame, einame žiūrėti viščiukų. Nieko ypatingo mes neveikiame – tiesiog darome tai, ką daro visos mamos ir dukros.

– Nejaučiate diskomforto dėl kokiame nors parke jums ir mergaitei rodomo dėmesio?

– Londone galime vaikščioti visai ramiai, niekas į mus nežiūri. Išsikovojau privatumą.

– Bet aš žinau, kaip atrodo jūsų dukra, mačiau daugybę jos nuotraukų.

– Jos, matyt, darytos Amerikoje. Anglijoje draudžiama spausdinti jos veidą, yra teismo nutartis. Amerikoje – irgi. Tačiau nesame apdraustos nuo to, kad kas nors nufotografuos telefonu ir įmes nuotrauką į internetą. Nesu laiminga, kad dukters veidas viešinamas, kad nėra pagarbos mūsų privačiai erdvei. Kita vertus, tai – dalis mano gyvenimo, mano darbo, kad ir kaip man nepatiktų. Lazda visada turi du galus. Niekada nesidžiaugiau dėmesiu, padariau, ką galėjau, kad jo būtų kuo mažiau. Ir tikrai nesinaudoju dukra kaip jauku, nevedu jos į tokius renginius ar vietas, kur patirtų spaudimą. Niekada taip nesielgsiu. Šiaip jau negaliu skųstis: žmonės gerbia mūsų nenorą viešintis.

– Kas, be dukros, yra jūsų mylimiausi, artimiausi žmonės?

Visur, kur dirbau, kur filmavausi, yra žmonių, kuriuos labai noriu pamatyti. Gyvenimas tuo ir gražus, kad, bėgant metams, kaupi ne tik patirtį, bet ir žmones.

– Mano reklamos agentės, kurios sėdi jums už nugaros, – tai dvidešimt ketveri metai draugystės. Mano šeima, kuri man labai artima. Dar – daugybė bičiulių iš mokyklos laikų. Mes visi kažkaip vienu metu susilaukėme vaikų, taigi dabar yra dvi draugų kartos – nuostabus dalykas. Aš apskritai esu laiminga, nes turiu artimų žmonių visame pasaulyje. Galiu nuskristi į Niujorką ir ten rasti geriausių draugų. Galiu jų sutikti Los Andžele. Visur, kur dirbau, kur filmavausi, yra žmonių, kuriuos labai noriu pamatyti. Gyvenimas tuo ir gražus, kad, bėgant metams, kaupi ne tik patirtį, bet ir žmones. Labai branginu mokyklos draugus – iš tų laikų, kai mums visiems buvo dešimt. Mes palaikome ryšius, žinome, kad turime vieni kitus. Jie man padeda neatitrūkti nuo žemės.

„Lindex“ nuotr./Sienna Miller
„Lindex“ nuotr./Sienna Miller

– Juk kartais tingu net žinutę nusiųsti telefonu... Kaip visiems randate laiko?

– Jo nereikia daug. Tu užsuki pas ką nors, kas nors aplanko tave. Kai vaidinau „Kabarete“, draugai su vaikais atskrido į Niujorką, savaitę visi gyveno pas mane. Vasarą kartu atostogaujame mano kotedže Anglijoje, susirenkame ten savaitgaliais. Atvyksta mano ir dukters geriausios draugės, taip pat – mano mamos: trys geriausių draugių kartos. Mano gyvenimas tikrai beprotiškas, bičiulės irgi neturi daug laiko, bet randame, kaip pabendrauti.

– Turite kokį nors palaimos apibūdinimą?

– Banalų: palaima – kai esi su šeima, su draugais; kai jauti stabilumą, kai tau ramu; kai yra židinys ir gera vonia.

– Tikite likimu ar jaučiatės kaip moteris, kuri pati jį kuria?

– Net nežinau, ar tikiu. Tiesiog gyvenimas kažkaip eina ir kartais atneša laimės. Daugeliu atžvilgių aš labai laiminga ir už daug ką dėkinga: už tai, kas esu, kaip mąstau, už tai, kad, nepaisydama nieko, sugebu išsaugoti pozityvų požiūrį į pasaulį. Man labai sekasi, bet aš ir dirbu labai sunkiai... Patogu manyti, kad esama kokių nors antgamtinių jėgų, ko nors, kas lemia įvykius, tačiau man atrodo, kad reikia galvoti savo galva ir šiek tiek kontroliuoti likimą.

„Lindex“ nuotr./Sienna Miller
„Lindex“ nuotr./Sienna Miller

– Nieko nenorėtumėte pakeisti?

– Norėčiau turėti daugiau savigarbos. Reiktų kaip nors ją pakelti: nesistengti visiems patikti, negalvoti, ką kiti apie tave mano. Po truputį stengiuosi tai daryti... Yra daugybė dalykų, kuriuos norėčiau pakeisti. Bet kai pažiūriu į savo gyvenimą iš šalies... Esu sveika, mano artimieji sveiki ir, atrodo, laimingi. Ar galiu dar ko nors reikalauti? Gal dėl to ir noriu sulėtinti tempus, nebebūti tokia aktyvi.

– Ką veikiate dabar?

– Pernai gruodį baigiau filmuotis Beno Afflecko režisuotame „Live by Night“. Dirbti buvo labai įdomu ir filmas turėtų būti geras. Šiuo metu nieko neveikiu, neturiu konkrečių planų. Nusprendžiau, kad trumpai pabūsiu tik mama. Aplankysiu savo tėtį, nuvešiu dukrą pas jį į Karibus. Praleisiu laiką su juo, su draugais. Tiesiog pasimėgausiu ramybe.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt