Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Severija Janušauskaitė: „Mane vadina kino maniake, nes jaučiu satisfakciją, kai varau iki paskutinio“

Severija Janušauskaitė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr. / Severija Janušauskaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Einu sau švilpaudama! Ir beveik niekas Vilniuje manęs neatpažįsta“, – sako aktorė Severija Janušauskaitė, penktus metus garsinanti Lietuvos vardą Rusijoje, įvertinta kritikų, mylima gerbėjų, jau žengianti ir į Vakarų Europos kiną, o čia tyliai grįžtanti į savo ramybės uostą.

– Kai kalbėjomės prieš penkerius metus, Lietuvoje vis dar laukėte vaidmenų ir pasakėte frazę: „Manyje gyvena berniūkštis.“ Jis nedingo?

– Oi, ne! Draugų nuomone, dabar balansuoju tarp dvylikametės paauglės ir šešiasdešimtmetės bobulytės. Man tai komplimentas. Vadinasi, intelektas ir patirtis jungiasi su vis dar vaiko elgsena. 

Per penkerius darbo Rusijos kine metus jau pelnėte du prestižinius apdovanojimus: Nacionalinę Rusijos kino meno ir mokslo akademijos premiją „Auksinis erelis“ ir kino festivalio „Kinotauras“ apdovanojimą už geriausią moters vaidmenį Anos Melikian filme „Žvaigždė“. Yra ir kitų prizų. Sėkmė jus pakeitė?

– Manau, kad vidumi aš nepasikeičiau, man pačiai mano statusas toks pats. Ir kuo toliau, tuo mažiau jaučiuosi aktorė, o labiau žmogus, kūrėja, labiau bėgu nuo medijos, noriu likti inkognito, tačiau aplink mane viskas pasikeitė. Banga pasiūlymų, prašymai duoti interviu, perskaityti scenarijų, susitikti su režisieriais, fiziškai nebegali persiplėšti, nes filmuojiesi keliuose filmuose. Todėl turiu agentę ir kartais jau galiu nebesirūpinti daugybe dalykų.

Prieš kurį laiką sulaukiau dar vieno gundančio pasiūlymo – prancūzų. Paskambino jaunas režisierius, paprašė atsiųsti nuotrauką – ir gavau vieną iš pagrindinių vaidmenų filme, kuriame dirbs vienas iš legendinio režisieriaus Luco Bessono operatorių, filmuosis daugybė Europos žvaigždžių, tarp jų minimas ir Jeanas Reno. 

– Lietuvoje jūsų nuopelnai buvo tarsi nenoromis pastebėti, teko aiškintis, kodėl apskritai dirbate Rusijoje. Pajutote nuoskaudą?

– Šiokią tokią. Bet – ką padarysi. Nesusireikšminu. Visų aktorių pasiekimai išnyksta. Užsienyje yra daugybė puikių lietuvių menininkų, kuriais čia irgi ne itin džiaugiamasi. Ir nebūtinai dėl to, kad įžvelgiamas politinis momentas. Tai tik pretekstas. 

– Na, jeigu nesi krepšininkas...

Visur kitur jau seniai suvokta, kad kiekvienas bent šį tą pasiekęs žmogus kitoje šalyje yra gimtinės ambasadorius.

– Tai jau taip. Čia mūsų mentaliteto problema, kultūra pas mus nėra prizinėse vietose, mes neplėtojame kultūrinės industrijos, net turėdami tokį įspūdingą teatrą negalime su juo prasiveržti į platesnį pasaulį, nes niekas nesuinteresuotas, tarkim, keisti, gerinti Lietuvos įvaizdžio pasaulyje. Visur kitur jau seniai suvokta, kad kiekvienas bent šį tą pasiekęs žmogus kitoje šalyje yra gimtinės ambasadorius. 

– Visuose Rusijos spaudoje spausdintuose interviu, kuriuos skaičiau, pabrėžiama, kad esate jauna talentinga aktorė iš Lietuvos ir jūsų pavardę jau reikia išmokti tarti.

– Nustojau Lietuvoje duoti interviu, nes buvau vien kaltinama pozicijos neturėjimu. Aš ją turiu, tik ji nėra išklausoma, nėra domimasi mano darbais. Rusijoje taip pat susiduriu su klausimais, kaip aš žiūriu į juos ir taip toliau. Galiu pasakyti, kad Rusijoje dirbu su adekvačiai mąstančiais žmonėmis, kurie laikosi tokio pat požiūrio į savo šalies politiką, kaip aš, o su kitais tiesiog nebendrauju. 

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Severija Janušauskaitė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Severija Janušauskaitė

– Viena vertus, dabar pats geriausias jūsų laikas: jauna, turinti patirties, įvertinta, graibstoma. Kita vertus, jau galima ir perdegti nuo darbo krūvio. 

– Vaidmenų buvo nemažai – jau aštuoni. Margaritos vaidmuo „Žvaigždėje“ man atvėrė daug durų, o paskui, kai buvau įvertinta profesionalų, pasipylė siūlymai kurti pagrindinius vaidmenis, galėjau rinktis, kas man įdomu. Dirbu su įdomiu režisieriumi Aleksejumi Popogrebskiu 12 dalių seriale, Alionos Zvancovos filme „Norvegas“, filmavausi mažo biudžeto trumpo metražo juostose, kur žvaigždės dažnai vadina nemokamai ar už simbolinį atlygį, nes tai vertinama kaip tam tikra kino sporto rūšis, leidžianti neprarasti įgūdžių.

Dabar skauda visus raumenis, nes filme „Apie futbolą ir angelus“ vaidinu striptizo šokėją – tenka mokytis suktis aplink strypą. Ir dar su aukštakulniais, kurių nekenčiu, taigi ėmiau gerbti striptizo šokėjas, nes jų darbas labai labai sunkus. Man tai įdomi patirtis, geras vaidmuo: sėkmės ne itin lydima striptizo šokėja atsitiktinai susitinka dešimtmetį berniuką ir juodu, tokie be galo skirtingi žmonės, suranda bendrą kalbą. 

– Buvo vaidmenų, kurie įstrigo itin giliai, ką nors pakeitė, ko nors išmokė?

– Vienas iš pastarųjų projektų mane tikrai pakeitė. Visą praėjusių metų rugpjūtį gyvenau Estijoje, Narvos mieste, kur buvo filmuojama „Svajonių žuvis“. Šį mažo biudžeto filmą pasirinkau atsisakiusi kur kas geriau mokamų darbų, ir mano agentė, aišku, pasukiojo pirštą prie smilkinio.

Perskaičiusi scenarijų supratau: čia tai, ko aš noriu. Meilės, aistros, vyro krizės istorija, keistas, įdomus vaidmuo, tiesiog moteris gamta, moteris gaivalas. Buvo žvėriškai sudėtinga fiziškai, nes kasdien turėdavau nemažai laiko praleisti šaltame jūros vandenyje.

– Kaip įmanoma nesusirgti?

– Kai susikoncentruoji mėnesiui dviem, laikaisi visais būdais, tave šildo, klosto, trina, girdo karštais gėrimais, bet kitą dieną po atsisveikinimo vakarėlio jau sergi. Taip nutinka beveik po kiekvieno fiziškai ar psichologiškai sudėtingesnio filmo. Ir tai – normalu. Priimi tai kaip atsaką organizmo, kuris įspėja: „Taip, esi šaunuolė, bet pagalvok, ką su manimi darai...“ Šitas filmas apskritai pakeitė požiūrį į aktorystę, suformavo kažkokią atsitraukimo būseną.

Mėnesį gyvenome pabėgę nuo civilizacijos, labai kukliomis sąlygomis, sugalvojau, kad mano herojė turi vaikščioti basa, be apatinio trikotažo, užsimetusi bet kokį rūbą. Man priaugino ilgus plaukus, jokio grimo, jokių manikiūrų... Taip gyvendama atitrūksti nuo pasaulio tuštybių problematikos, ir tai daug ką keičia. Filmas drąsus erotiniu atžvilgiu, anksčiau daug kartų filmavausi meilės scenose, bet čia erotika kažkokia... tvinpyksiška, tamsi. Be to, teko valgyti gyvas žuvis... 

Roberto Daskevičiaus nuotr./Severija Janušauskaitė
Roberto Daskevičiaus nuotr./Severija Janušauskaitė

– Turbūt niekada nebijojote kadre būti negraži – filme „Norvegas“ grimas jus neatpažįstamai pabjaurino. Gyvas žuvis valgote, filmuojatės nuoga... Kas nors kine jums sunku?

– Filme „Norvegas“ man buvo labai smagu! Tapau albinose: išbalino plaukus, antakius, blakstienas, ir dar kreivus dantis įstatė. Tokia ir dar klaikiai apsirengusi vaikščiojau po Sankt Peterburgą, ir nė vienas vyras į mane nežiūrėjo, nė nemėgino kabinti. O sunku man ištverti gana ekstremalias sąlygas, kuriomis tenka filmuotis. Šąli, neišsimiegi, pervargsti, chaotiškai maitiniesi, alini save – bet tai juk mano pasirinkimas, negali nieko kaltinti.

Esu iš tų, kurie atsisako dublerių: jei dirbu, turiu dirbti iki galo, o ne imituoti darbą. Mane vadina kino maniake, nes jaučiu satisfakciją, kai varau iki paskutinio. Kuo toliau, tuo dažniau pastebiu, kad kai kurie aktoriai, kuriuos vadina žvaigždėmis, nepersistengia. Aš sėdžiu, šąlu, nė cypt, o žvaigždė po penkių minučių grasina, kad išeis iš aikštelės, nes jai šalta, bet kokia proga rodo kaprizus. Aš – lietuvė. Aš pripratusi nereikalauti ypatingų sąlygų, neišsidirbinėju, galiu ir ant kelmelio persirengti... 

– Maskva – daugeliui atvykėlių ne pats maloniausias miestas. Įpratote?

– Maskva – protu nesuvokiamų kontrastų miestas. Jo tempas vargina ir sekina – ypač pasibaigus filmavimo maratonams, bet aš po pusantros valandos skrydžio galiu pabėgti į Vilnių. Tas jausmas, kad esu ten laikinai, labai palaiko. Daugelyje Maskvos rajonų vanduo toks, kad negaliu praustis – prasideda alergija, ir kai maskviečiams pasakoju, kad mes Lietuvoje galime gerti vandenį iš čiaupo, jie netiki. Man kelia nuostabą, tarkim, pasipuošusios, gaiviais veidais moterys kokiame nors restoranėlyje – kaip jos suspėja dar būti ir gražios? Na, bet jos juk ten užaugo.

Aš ten visada esu ir būčiau kitokia: tyli, rami, mažakalbė. Tačiau žmonių bendravimas (kalbu apie menininkų ratą) – šiltas ir atviras, jie patys labai atsipalaidavę, nepaisydami įtampos, sunkmečio ar politinės padėties. Paradoksas: ten niekada negalėčiau gyventi, bet čia kartais pasiilgstu tokio santykio su žmonėmis. Mes labai susikaustę, įsigilinę į mažas savo problemytes, dažnai negerbiame kitą nuomonę turinčių žmonių.  

Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Severija Janušauskaitė
Gedmanto Kropio/žurnalas „Laima“ nuotr./Severija Janušauskaitė

– Net ir geranoriškam menininkų ratui jūs esate atvykėlė iš kitos šalies. Jums alsuoja į nugarą, jus varsto žvilgsniais šimtai tų, kurie gal irgi pretendavo į vaidmenis...

– Nesu naivi, žinau, kad ten didžiausia konkurencija, todėl neleidžiu sau galvoti, ką kas galvoja. Tave pasirinko – gerai. Nepasirinko šį kartą – gal pasiseks vėliau. Janušauskaitė nėra tinkama aktorė visur ir visiems.

– Vaidinate stiprias moteris. Taip susiklosto ar būtent tokius vaidmenis renkatės?

Kai filmuojuosi, negaliu suskysti, o paskui padeda tai, kad nebesijaučiu aktorė. Noriu kitokios veiklos. Turiu idėją savo pačios filmui, galvoju ir apie prodiusavimą, ir apie režisūrą.

– Nepasakyčiau, kad visos mano moterys stiprios. Tikriausiai – ryškios, turinčios charakterį. Viso pasaulio filmuose ir taip pilna palūžusių žmonų, meilužių ir draugių, pučiančių nosis į nosines ir kenčiančių, nes koks nors svarbus vyras jas paliko. Man nesvarbu: stipri ar silpna, graži ar negraži.

Vienas didžiausių iššūkių suvaidinti nestiprią moterį ir buvo filme „Svajonių žuvis“. Ten buvo psichologiškai sunki scena, kai išniekina surištą ir pakabintą ore mano heroję. Buvo siaubinga. Tai veikia net tada, kai suvoki, kad čia ne tavo gyvenimas. Baigus tos scenos filmavimą netgi ne kūkčiojau, o... Bet juk renkuosi sudėtingus iššūkius. Kai filmuojuosi, negaliu suskysti, o paskui padeda tai, kad nebesijaučiu aktorė. Noriu kitokios veiklos. Turiu idėją savo pačios filmui, galvoju ir apie prodiusavimą, ir apie režisūrą.

– Juk dar ir muziką kuriate. Esate ją sukūrusi dviem Lėlių teatro Šarūno Datenio spektakliams „Mergaitė su degtukais“ ir „Evoliucija“.

– Pamėginau. Gal nenuvyliau? Aišku, buvo baisoka, kad mane pasmerks kompozitoriai, mojuojantys diplomais, bet iš kai kurių sulaukiau pagyrimo. Įdomu ir sunku, bet labai įtraukia... Norėčiau sukurti muziką filmui. Ji man be galo svarbi, aš nuolat su ausinuku, esu iš tų, kurie naudoja vadinamuosius referensus kurdami vaidmenis.

– Kas tai yra?

– Įkvėpimo šaltinis. Man tai tam tikra muzika: visą filmavimo periodą ji skamba ausyse. Kol laukia išėjimo į aikštelę, vieni aktoriai bendrauja, juokauja, kiti užsidarę tyli, kai kas mezga, o aš klausausi muzikos.

Man, kaip užsienietei, lengva, nes kartais kitomis aplinkybėmis, ne per filmavimą, neatpažįstu tų jų megažvaigždžių. Paskui sako, kad kalbėjaisi su TUO ir TUO. Kai nežinai, kalbiesi paprastai... Priimi kaip žmogų – to man labai pradėjo trūkti kino pasaulyje. Paprastumo, kalbėjimo apie kiną, o ne apie šmutkes.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Severija Janušauskaitė
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Severija Janušauskaitė

– Jūsų sūnui Dovui aštuoneri. Jis įprato, kad mama grįžta trumpam, o išvažiuoja ilgam? Pamenu, kaip Ingmaro Bergmano filme „Rudens sonata“ suaugusi dukra išsako mamai, garsiai pianistei, savo vaikystės nuoskaudas...

– Savigrauža apima kiekvieną mamą, nesvarbu, esi aktorė ar bibliotekininkė. Mano ritmas dažniausiai toks: keturis mėnesius filmuojuosi, keturis būnu su juo. Kai manęs nėra, sūnus apsuptas labai didelės šeimos, turi daug draugų, auga laimingas vaikas.

O nuoskaudos? Juk visi jų turime. Mano tėvai – ne aktoriai, jie visada buvo su manimi, bet kažkada ir aš jiems išsakiau savo nuoskaudas. Esmė – kokia tu mama ir kaip augini savo vaiką.

– Vis pabrėžiate, kad Dovas – jūsų gyvenimo vyras.

– Taip – ir visada bus.

– Rusų spaudai esate pasakiusi daugiau: juk yra vyras, su kuriuo gyvenate...

– Stop stop stop... Jis egzistuoja, bet apie tai tiesiog nekalbu.  

– Gyvenime, laisvalaikiu jūs – tyli pelytė, skaitanti knygą, ar barų liūtė?

Jei aktorius nori sukurti kai ką truputį daugiau nei save, jis turi domėtis aplinka ir išsukti iš įprasto maršruto: teatras–baras–chebra–namai.

– Esu nuobodų nuoboda. Na, jei savaitę praskaitau, savaitgalį galiu užsukti į barą. Pašėlti moku, bet ribotai. Čia kaip „McDonald’s“ mėsainis ar cepelinai – kam jų valgyti kasdien, jei gali kartą per metus? Kam eikvoti energiją? Nesu nei labai buitiška, nei labai mamiška, bet tikrai smagiau visą dieną rėminti fotografės Sarah Moon reprodukcijas kaip vakar, nei lakstyti po kavines. Retai vaikštau ir į spektaklius – yra ir kitų meno rūšių, kuriomis domiuosi. Svarbu lavintis vien todėl, kad tai labai padeda ir kaip žmogui, ir kaip aktorei. Reikia kurti vaidmenį, susitinki su partneriu, turi rasti sąlyčio taškų: abu esame ką nors skaitę, matę, girdėję.

Rusijoje aktoriai labai domisi menu apskritai, yra labai intelektualių žmonių, toje terpėje tiesiog negali ko nors nežinoti, o jei nežinai – stengiesi sužinoti. Juk visa tai – įkvėpimo šaltiniai. Ir jei aktorius nori sukurti kai ką truputį daugiau nei save, jis turi domėtis aplinka ir išsukti iš įprasto maršruto: teatras–baras–chebra–namai. Mane pribloškia aktoriai, kuriems svarbu, kokiuose jie buvo vakarėliuose ir keliuose spektakliuose vaidina... O kas dar? Kas dar domina? O gal gali pagirti kolegą? 

– Oi, sunku gi...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt