Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorė Violeta Podolskaitė: „Aš viską darau maksimaliai“

Violeta Podolskaitė
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr. / Violeta Podolskaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Iš pradžių kažkokia mergina sako Violetai Podolskaitei: „Jūs man tokia graži!“ Paskui pora vyrų prieina pasisveikinti. Visi ją kalbina, visi pastebi. Bepigu – sėdime Vilniaus miesto savivaldybės 20-ame aukšte, kur nėra scenos distancijos. Violeta dabar čia būna dažniau nei teatre.

– Turite aibę pareigų Savivaldybėje ir kitur, bet žmonėms visada būsite aktorė. Tai gera profesija ar nelabai?

– Blogiausia, kad viską lemi ne tu. Gali turėti ir potencijos, ir talento, ir kūrybiškumo, bet monospektaklių visą gyvenimą nevaidinsi. Todėl esi priklausomas nuo režisieriaus, nuo partnerių, nuo administracijos, daugybės kitų dalykų. Kartais tavęs nereikia metų metais, o laikrodis tiksi. Gal ir turi pereiti tuos pragaro ratus, kad patobulėtum, atrastum save, gal čia net ne aktorystė – gyvenimas.  

– Ar jūsų karta neturėjo lengvatų? Dalia Tamulevičiūtė jus globojo, Eimuntas Nekrošius buvo kurso draugas...

– Mes – tikrai ypatingas dešimtukas: mūsų nepaliko, buvome visi kartu, laikėmės vienas kito. Ir Jaunimo teatre buvo aukso amžius. Dirbdama su Nekrošiumi, su Tamulevičiūte pajutau profesijos gelmes. Ypač kai ruošiau Sonios vaidmenį („Dėdė Vania“): jei kalbėsime apie panirimą į gylį, tai buvau netoli Marianų įdubos. Ir supratau, kad esu gera aktorė.

Negali norėti, kad tai tęstųsi, tačiau bent kartą gauti tokios patirties – didelė laimė. O paskui buvo prastovos, ir gal tai išsiveržė į mano visuomeninę veiklą. Nors – ne, man veiklos visada reikėjo. Amžinatilsį vyras (Zigmas Gružinskas) juokdavosi: „Jei tu savo energiją nukreiptum į namus, tai žinai, kaip mes gyventume?! Bet namuose tau niekas nerūpi, viską matai tik pro langą.“ Gal manyje kas nors sutrikę, kad matau tik į tolį. Dar sakydavo: „Vaikšto, vaikšto paniurusi. Bet užtenka vieno skambučio, kam nors ko nors prireikia, ir ji iškart tupia į žemą startą: eiti, bėgti, daryti, imti.“ Atsidurčiau dykumoje, tai ir ten pastatyčiau parkingą. Mano skveras auga, ąžuolai žaliuoja.

Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Violeta Podolskaitė
Luko Balandžio/15min.lt nuotr./Violeta Podolskaitė

– Esate asmeninio skvero savininkė?

– Pašilaičių Ugnijos skveras – mano žingsniais išmatuotas. Atsikėlę čia gyventi radome paliktą statybinių atliekų sąvartyną. Kai pradėdavo vėjas kelti sūkurį, puldavau uždarinėti langų. Ir pagalvojau: palauk, taip neturi būti. Valdininkai į kalbas nesileido: „Koks skveras? Nėra pinigų!“ To ir užteko, kad užsivesčiau.

Trejus metus buvau „16-o namo gyventoja“, seniūnija nežinojo nei mano vardo, nei pavardės. Skambindavau jiems ir skambindavau, lįsdavau, prašydavau, kad tvarkytų, organizuodavau talkas. Būdavo, grįžtu namo, nespėju pastatyti mašinos, o paskui mane jau eina kokios penkios moterys, pasirengusios „darbui ir gynybai“, – kaimynai buvo nuostabūs. Priverčiau Savivaldybę atvežti žemių. Atvežė – tik ne juodžemio, o durpių. Tą vakarą atminsiu, kol būsiu gyva: iš visų devynaukščių ėmė plaukti piliečiai – su kibirais, su maišais. Atsistojusi šaukiu: „Ką jūs darote?!“ O man: „Ko čia rėkauji, dar atveš.“ Ir vėliau dar daugelį metų gretimų namų gyventojai raudavo žolę ir kasdavo durpes pomidorams. O aš sakydavau pastabas... Paskui sodinome ąžuolus.

Kino studijoje garsindama filmą sulaukiau skambučio iš seniūnijos: „Ponia gyventoja, veža ąžuolus, kur juos sodinti? Kur planas?“ Kažkas iš kolegų nugirdo mano pokalbį: „Ką – tu Pašilaičiuose dirbi darbų vykdytoja?“ Skvero pavadinimą irgi aš sugalvojau, rinkau parašus. Dabar, kai ten pilna mamyčių ir porelių, niekas net nesuvokia, kad skvero galėjo nebūti. O aš turiu geros patirties, žinau, ką reiškia tris valandas laukti už durų, kol patenki pas poną viršininką. Todėl stengiuosi padėti žmonėms, kuo galiu.

– Girdėjau, kad Pašilaičiuose garsėjate ir kaip muzikantė?

– Anksčiau, kol dar nebūdavo visų fejerverkų, per kiekvienus Naujuosius metus dvidešimt minučių po dvylikos išeidavau į kiemą su akordeonu, kitas kaimynas – taip pat, o trečias – su armonika. Iki keturių ryto grodavome lauke, vykdavo pageidavimų koncertas. Visi kiemai subėgdavo, gretimo devynaukščio senimas parimdavo balkonuose. O ryte nuo mašinų kapotų nukrapštydavome prišalusias šampano taures. Kartą radau skelbimą: „Pirksiu butą. Bet tik šitame kieme.“ 

– Teatre jūsų energija praverčia ar virsta minusu?

Man labai sunku kam nors paklusti. Dar gerai, jei suprantu, ką darau, tikiu, kad taip reikia. Bet jei tik kas nors man netinka, pasišiaušiu. O teatre taip elgtis negalima: pasakė ir vykdyk...

– Minusas yra tai, kad man labai sunku kam nors paklusti. Dar gerai, jei suprantu, ką darau, tikiu, kad taip reikia. Bet jei tik kas nors man netinka, pasišiaušiu. O teatre taip elgtis negalima: pasakė ir vykdyk...

Nekrošius buvo radęs gerą sprendimą, kai repetavau Džuljetą: „To, to ir to būtinai reikia. O toliau – vaidink, kaip nori.“

Arba atsistodavo prieš mane: „Nu, Vilka, nu, davai, nu, nuoširdžiai...“ (jis nėra daugiakalbis), ir atsiverdavo tokios emocijos, kad ne tas žodis – galėdavau verkti, raudoti, juoktis. Jis kažką pamurkdavo, o aš eidavau ir darydavau, ką reikia.

Bet kai kitas imdavo aiškinti, kaip turiu nešti padėklą, – viskas: taip užsiverdavau, kad tapdavau bejėgė. Studijų metais dėstytoja ateidavo su Čibiru, numesdavo cigarečių pakelį: „Darom etiudus.“ Atsinešdavo tokią raudoną knygą, kurioje rašydavo „taip“ arba „ne“. Man užtekdavo to, kaip jie į mane pažiūrėdavo, kad toje knygoje prie mano pavardės visada būtų „ne“. 

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Violeta Podolskaitė
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Violeta Podolskaitė

– Už ką jūsų kursas garbino Tamulevičiūtę?

– Ji išmokė nemeluoti, būti tikrus. Išmokė dirbti. Mušė mus žiauriai, nebūdavo taip, kad pakeltų ir neštų. Todėl man dabar nebaisu, kokioje situacijoje beatsidurčiau. Žinau, kad viską turiu daryti pati, nelaukdama pagalbos. Ach, tau sunku? Tai galvok, ką daryti, kad palengvėtų. Ir kai jau pasieki visišką dugną, pradedi kabintis. Niekas nebūna ant lėkštutės padėta. 

– Na, bent vyrą gavote „ant lėkštutės“?

– Tik neseniai supratau, kad laimingas esi tada, kai su žmogumi gali būti be kaukės. Mes visi jas nešiojame – visur. Ir labai reti atvejai, kai gali būti, koks esi: gal ne pats mieliausias, bet suprastas. Aš tokį žmogų turėjau. Mes juk – itališka šeimynėlė. Sakydavau, kad Gružinskas – vienintelis žmogus, kuris mane pakenčia. Galėdavau bartis, sakyti bet ką bet kokiais žodžiais. Mes taip gerai vienas kitą pažinojome, kad galėjome tai sau leisti.

Ir su mano mama tokie patys santykiai. Kartą, kai dukra buvo dar maža, aš nei iš šio, nei iš to leptelėjau: „O dabar jei ką ir turėsiu, tai tik dvynukus.“ Mama kaip šoko: „Vienos negali normaliai prižiūrėti, o dar dviejų reikia!“ Prasidėjo kone muštynės, mama ėmė krautis lagaminus. Įvykio liudininkė anyta pasislėpė kažkur sode ir kai po gero pusvalandžio išdrįso grįžti, nepatikėjo savo akimis – mudvi su mama draugiškai gėrėme kavą. „Jau maniau, kad jūs išsiskirsite visam gyvenimui.“

Toks mūsų stilius ir būdas nuleisti garą: praūžia cunamis, ir vėl ramu iki kito karto. Zigmas prisitaikė. Jis su mano mama geriau sugyveno negu aš: būdavo, abu susėda ir ima svarstyti, kaip ir ką ta Violeta. Ir dar klausia: „Tau ne laikas eiti į teatrą?“ – atseit, netrukdyk. 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Zigmas Gružinskas ir Violeta Podolskaitė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Zigmas Gružinskas ir Violeta Podolskaitė

– Kam sakyti ačiū už tokį vyrą? Likimui?

– O kam dar? Ligi tol penkerius metus draugavau su vaikinu, net dukart važiavome į santuokų biurą paduoti pareiškimų ir dukart jis buvo užrakintas. O iš kur atsirado Gružinskas ir kaip susuko man galvą – visiška mistika. Aišku, nelabai aš veržiausi tekėti už to pirmojo, ir jis neskubėjo. O Zigmas pasakė: „Supratau: reikia paimti ir – greitai. Kitą dieną ji jau gali nebenorėti.“ Pirmą kartą susitikome gruodžio 11-ą; pareiškimus nunešėme sausio 6-ą, nepraėjus nė mėnesiui... O neseniai buvo jo mirties metinės. Išvis namai dabar ištuštėjo: esu tik aš, mama ir mano jaunėlis. Dukra jau seniai turi savo šeimą, vidurinis sūnus – irgi. Turiu keturis anūkus: Luką, Marką, Majų, Gabrielių. Bernais mane apmėtė.

– Tai tikrai išmanote vaiko gerovės klausimus. Nėra pas mus tos gerovės, ar ne?

Aš pati užauginau tris vaikus, bet mielai pasimokyčiau, nes nežinau, kaip juos auginau, – kažkaip. Jau nekalbu apie tai, kas vyksta šiandien.

– Ji parūpsta tik prieš rinkimus, nors nuo jos viskas prasideda. Vaiko auginimas ir auklėjimas palikti savieigai: instinktai veikia, ir to pakanka. Aš pati užauginau tris vaikus, bet mielai pasimokyčiau, nes nežinau, kaip juos auginau, – kažkaip. Jau nekalbu apie tai, kas vyksta šiandien. Ar žinote, kelinta karta auga vaikų globos namuose? Iš ten išėję vaikai, dar nespėję subręsti, gimdo savo vaikus, ir tie atsiduria globos namuose: taip sukasi koks trečias ketvirtas ratas. O kiek yra vaikų, kurių tėvai emigravo? Net normaliose šeimose tėvai negali vaikams skirti laiko, nes turi kovoti dėl išgyvenimo. Tai uždelsto veikimo bomba. Kažkas yra ne taip, jei žudomės ir netyla pagalbos linijų skambučiai.

– Jūsų teatrų vaikams ir jaunimui asociacija „Asitežas“ irgi bando padėti nepilnamečiams. Kaip ji atsirado?

– Norėjau į mūsų teatrą privilioti jaunimo ir ėmiau rengti vaikams ekskursijas po jį. Į vieną pateko tarptautinės ASSITEJ narių. Jie ir pasakė, kad turiu imtis „Asitežo“. Gerai. Atsimenu, atsisėdau prie stalo ir galvoju: na, įkūrėme, tai įkūrėme. Dabar esu tokia reikšminga persona, o ką daryti toliau – nei pieštuko, nei popieriaus. Bet už poros metų, 2003-iaisiais, jau organizavau pirmąjį tarptautinį festivalį. Nemiegojau kokius du mėnesius, buvau apimta panikos: ką daryti, visi jau važiuoja, o aš neturiu pinigų. Jų galiausiai gavau, bet ramiau nepasidarė – buvau viena, be jokios komandos.

Kartą, kildama namo į Šeškinės kalną, pamaniau: jei dabar įvyktų avarija ir mane užmuštų, visas festivalis eitų velniop, nes niekas nežinotų, ką daryti toliau. Ne, reikia ką nors keisti. Dabar jau esu su komanda: turiu žmonių, kurie dar nesugadinti pinigų ir dirba už minimalų atlygį.

– Juk ir jūsų karjera prasidėjo nuo vaikiško spektaklio „Bebenčiukas“.

– Dieve, koks tai buvo lažas! Net trečią savo vestuvių dieną jį vaidinau, važiavau iš Marijampolės. Spektaklis buvo geras, bet kai jam reikdavo aukoti kiekvieną sekmadienį – ačiū!

– Pagal dešimties balų sistemą kiek duotumėte sau, kaip mamai?

– O Jėzau, jau čia tai savęs nesureikšminsiu. Aišku, aš labai myliu vaikus ir stengiuosi dėl jų, tik visada buvau baisiai užimta. Tačiau turėjau puikų vyrą, mama labai padėdavo. Būdavo, tik grįžti iš gastrolių ir iškart norisi padaryti namie savo tvarką. Tai mama sakydavo: „Ko čia parlėkei!? Buvo taip ramu be tavęs.“

Gružinskas suprato mane, niekada nevaržė. Atvirkščiai, netgi stūmė: „Tu gali, tu turi, tau reikia. Važiuok, eik.“ Net į filmavimą, kai dukrai buvo du mėnesiai, išgrūdo, nors tų „Bendraamžių“ – šešios serijos. Jis žinojo, ko man reikia. Kartais pasakau sau: užtenka, dabar ilsėsiuosi. Viskas baigiasi tuo, kad po dviejų savaičių skambinu gydytojai. O jau kai pradedu su ja bendrauti, pasidaro visai blogai. Pasveikstu tik kai atsiranda veiklos. Gal praeitame gyvenime buvau ryklys? Jis vis juda, o kai sustoja, tai nudvesia.

– Bet juk jūs – Dvyniai. Turėtų būti ir kažkokia kita pusė.

Aš viską darau maksimaliai: jei atsijungiu, tai atsijungiu, o jei dirbu, tai rūksta. Nebūna, kad truputį pagulėsiu ir truputį padirbėsiu.

– Esu baisi tinginė. Ir dar Gyvatės ženklo: gulėčiau prieš saulę susirangiusi ir nieko man netrūktų. Matyt, organizmui reikia pusiausvyros, ir ta pasyvumo būsena – tam, kad galėtum vėl kilti. Seniai būtum po velėna, jei vien tik lakstytum.

Aš viską darau maksimaliai: jei atsijungiu, tai atsijungiu, o jei dirbu, tai rūksta. Nebūna, kad truputį pagulėsiu ir truputį padirbėsiu. Aš net paprasto rašto negaliu parašyti taip, kaip reikalauja forma. Keikiu save, žinau, kad eikvoju laiką, bet kartojama schema – negyvas dalykas, o man reikia kurti. Mane užveda, užneša. Vakar rašiau vieną protokolą, kad jį kur perkūnas – vėl išplėstiniais sudėtiniais sakiniais. Na, negaliu dirbti valdiškai.

– Bet tai – nuostabu!

– Anksčiau buvo daug kalbama apie gyvūnų gerovę. Ačiū Dievui, dabar tų gyvūnų nebežudo, bet viskas prasidėjo mano kabinete. Sukviečiau žmones: „Klausykite, jei pinigų nėra ir nebus, pamėginkite kurti. Rašykite į Brigitte Bardot fondą, į „Animal Planet“ – bet kur. Prašykite pagalbos.“ Šneku, visi užsirašinėja į bloknotus ir matau, kad vos tramdo juoką. Ir ką? Brigitte Bardot fondas sureagavo, jau daug metų iš jo lėšų sterilizuojamos katės. Tai įvyko. Ne viskas priklauso nuo pinigų – reikia kūrybos.

– Jums niekada netrūko vienatvės? 

– Aš laimingiausia, kai niekur nereikia eiti. Man net keista, kad žmonės nori savaitgaliais susitikti, pasėdėti, ką nors atšvęsti. Tas pats būdavo Zigmui. Nors nelabai mums ir pavykdavo kur nors išsiruošti. Buvome užsitraukę visų giminių rūstybę: jie vis kviečia mus į balius, o Zigmas filmuoja, aš vaidinu... Vienatvė – būtina. Ypač kai yra tai, ką vadinu apsinuodijimu žmonėmis. Turi išsilaižyti. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt