Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aktorius Dainius Gavenonis: „Tikiu, kad tikrai rimtas gyvenimo prasmės pamatas turėtų būti džiaugsmas“

Dainius Gavenonis
Dmitrijaus Matvejevo/žurnalas „Laima“ nuotr. / Dainius Gavenonis
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Bet aš tikrai nemačiau jos nuogos. Žiūrėjau į Elžbietą kine, o realybėje nemačiau“, – juokais ginasi aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Dainius Gavenonis. Teatras, kinas ir kasdienybė jo gyvenime taip stipriai susipynę, kad vargu ar išgyventų vienas be kito. Prieš mėnesį Dainius ženė raudonu kilimu į Kristijono Vildžiūno kino juostos „Senekos diena“ premjerą. Ar pavyksta aktoriui, kaip ir jo filmo herojui, išgyventi dieną, tarsi ji būtų paskutinė?

– Dainiau, „Senekos dieną“ filmavote prieš dvejus metus. Premjera įvyko tik prieš mėnesį. Kaip ilgai filmas gyvena aktoriaus atmintyje?

– Kartą su kolege Elžbieta Latėnaite per „Boriso Godunovo“ pertrauką mėginome prisiminti, kur, kaip ir ką filmavome. Kiek daug, pasirodo, esame pamiršę! Laikas plauna viską, todėl taip norisi, kad filmai pasirodytų kuo greičiau, kol dar yra dalis tavęs.

– Metai, dveji... Ar jie iš tiesų mus taip keičia?

– Daug kas keičiasi... Viskas keičiasi. Ir negrįžtamai. Žinau, negalima gyventi prisiminimais, tačiau kaip sunku nuo jų pabėgti, kai pasikeitimų tiek daug. Turiu keletą draugų ir dar mažiau draugių. Iš to nedaugelio dviejų jau nebėra. Prieš penkerius metus į kitą pasaulį išėjo Jūratė Paulėkaitė, prieš metus – menininkė Monika Vilčinskienė. Jų niekada nebebus, reikia jas paleisti, bet tų dviejų pirštų kumštyje taip trūksta. Net ir tada, kai prisipratini mintį, kad du menami piršteliai vis tiek gyvena kažkurioje tavo širdies kertelėje. Kalbame apie kertinius dalykus, bet profesijoje viskas irgi kinta. Juk būna, kad visko yra daug, o po pusmečio – nieko. Praėjusios vasaros pabaigoje planavau repetuoti vos ne monospektaklį, kitame spektaklyje laukė pagrindinis vaidmuo; viename kino filme turėjau likti gyvas įvykus sprogimui jachtoje, dar kitame – suvaidinti rusų kosmonautą, kuris atvirame kosmose sutinka amerikiečius. Svarsčiau, kaip visa tai suderinsiu, o šiandien sėdžiu su tavimi ir neturiu jokių planų. Na, gal vieną, apie kurį dar ne laikas kalbėti...

– Skaudu, kai kas nors neįvyksta? Išgyveni?

– Neįvyksta dėl įvairių priežasčių, šįkart – ne dėl to, kad aš ko nors nepadariau. Užtat nesigraužiu. Gal taip ir turėjo būti? Gal dabar man to nereikia? Neprisimenu, kada dar būčiau tiek daug kartų žiūrėjęs į dangų ir į tai, kas mane supa. Juk kai labai dirbi, matai tik šaligatvio plyteles nuo namų iki teatro. Į jas žiūrėdamas irgi galvoji apie tai, kas vyks teatre.

Dmitrijaus Matvejevo/žurnalas „Laima“ nuotr./Dainius Gavenonis
Dmitrijaus Matvejevo/žurnalas „Laima“ nuotr./Dainius Gavenonis

– Galiu spėti, kad tavo sūnus Adomas ploja rankomis, dažniau turėdamas tėtį namuose?

– Norėčiau, kad plotų, kad pagaliau suvoktų, jog stengiuosi kiekvieną jo dieną padaryti įdomesnę. Bet jis to nevertina ir už tai gaus diržų (juokiasi).

– Ir tu, ir tavo žmona, aktorė Rasa Samuolytė, aktoriai. Jums dažnai netgi tenka drauge vaidinti vienoje scenoje. Ar jūsų Adomas užaugo teatre, kaip kad dažnai nutinka aktorių vaikams?

– Su Rasa stengiamės, kad menas Adomo nekankintų. Kažkada, dar mažesnį, nusivedėme į vieną užsieniečių spektaklį „Menų spaustuvėje“. Pagalvojome, bus šokių, dainų, jam patiks. Nepatiko. Iš pykčio jis pradėjo triukšmauti, mušti mane. Žiūrovai mus tildė, o viena moteris, sėdėjusi priešais, netgi žaislą jam davė, kad tik nutiltų. Kai išėjome iš teatro, Adomas paaiškino: „Kaip tu nesupranti, kad man patinka ne teatras, kuriame sako „namas“, o teatras, kuriame sako „namelis“. Ne didžiosiomis raidėmis, o mažosiomis.“ Man tai buvo pamoka: menais vaiko gadinti nereikia.

– O jei ateis diena, kai sūnus pasakys, kad nori tapti aktoriumi?

– Neatkalbinėsiu. Nebent matyčiau, kad jis gerokai gabesnis kitkam. Bet jei degtų teatru ir aktoryste, tegu mėgina.

– Tu degei vaikystėje?

– Nuo penktos klasės. Nelabai tada ir žinojau, kas tas aktorius ir kokiu keliu jis turi eiti.

– Sužinojai per tuos metus?

– Jei atsisukčiau atgal ir suskaičiuočiau savo vaidmenis, turėčiau sakyti, kad žinau. Bet noriu nežinoti, nematyti, kur aktorystė prasideda ir kur baigiasi. Lenkų dramaturgas Witoldas Gombrowiczius savo knygoje „Ferdydurkė“ yra kalbėjęs apie tris taisykles, kurias turėtų prisiminti menininkas. Pirmoji – pamiršk savo mokytojus ir tuos, kieno pėdomis ketinai eiti. Antroji – sukurk save. Trečioji – sugriauk save. Pastaroji taisyklė yra pati sunkiausia. Tikrai išmintinga mintis – išsiveržti iš savęs. Juk kartais ko nors ypatingo nepavyksta nuveikti, nes pernelyg ilgai save statei. Griauti – pavojinga, pradėti viską nuo nulio – nedrąsu. Žaviuosi, kaip tai daryti moka Valentinas Masalskis ar Juozas Budraitis. Jie drąsūs menininkai, bet kartu ir tokie skirtingi, nes nesibaimina paneigti to, ką kalbėjo prieš dieną. „Nesu baigęs aktorinio, nieko nemoku, nežinau, kaip čia bus“, – režisieriams vis primena Juozas Budraitis ir kiekvieną savo vaidmenį pradeda nuo balto lapo. Štai kodėl ne viską norisi žinoti apie aktorystę.

Dmitrijaus Matvejevo/žurnalas „Laima“ nuotr./Dainius Gavenonis
Dmitrijaus Matvejevo/žurnalas „Laima“ nuotr./Dainius Gavenonis

– Sugriauti save, matyt, lengviau, nei surinkti iš naujo. Teatre turime daugybę klaikių savigriovos pavyzdžių. Ar tavo gyvenime irgi atsiranda duobių? Ar būna, kai atrodo, kad tavyje griūva ir aktorius, ir žmogus?

Tokia ta aktoriaus profesija... Visą laiką esi neramus. Dėl ko nors jaudiniesi, o jei ne, tai tampi sudžiūvusiu medžiu.

– Tokia ta aktoriaus profesija... Visą laiką esi neramus. Dėl ko nors jaudiniesi, o jei ne, tai tampi sudžiūvusiu medžiu. Todėl save ir laistome, kad būtume lankstūs, pažeidžiami, jautrūs. Maitiname, kad ne sudžiūtume ir ne perlūžtume, o galėtume lenktis į visas puses. Pavojingas duobes stengiuosi iš toli pamatyti ir apeiti. Nenoriu, kad mano duobės keltų skausmą žmonėms. Skausmo aplinkui ir taip pernelyg daug.

– Ar gali būti, kad šeima yra tavo stiprioji pusė, padedanti peršokti tas duobes?

– Yra daugybė dalykų, kurie mane stiprina. Pats juos pasiimu, nelaukiu: susisodinu Rasą ir Adomą į automobilį ir važiuojame pas žmogų, kurį tikrai norime aplankyti. Jeigu man būtina pasikalbėti su tėvu, galiu nulėkti iki Kauno, net jei vakare laukia spektaklis. Labai didelė dalis manęs yra iš to žmogaus, kuris gyvena Domeikavoje... Šeima ir draugai man daug reiškia. Netgi žmonės iš kito laiko... Būna, šimtą metų nesimatei, sugalvojai ir paskambinai tą pačią akimirką. Štai kas man suteikia tvirtumo, ramybės, kas duoda jėgų teatre ir kloja pagrindą po kojomis. Ir aš nebenustembu, kai draugas paskambina anksti ryte ir paklausia: „Ką veiki?“ Man jo klausimas neatrodo kvailas, nes aš – irgi toks. Noriu, kad taip būtų, nes kai gyvybės siūlas nutrūksta, pasidaro per vėlu klausti.

– Aktorius lyg ir turėtų būti prisipratinęs mirtį. Galima prie jos įprasti?

– Negalima. Man atrodo, kad žmonėms, kurie jau yra TENAI, mūsų turėtų irgi labai trūkti. Ir jei taip yra, tai yra gerai. Teatras visada domėjosi mirtimi. Mano herojui tenka susivaryti peilį į širdį dar neįpusėjus spektakliui „Lilijomas“. Mane gražiai aprengia, pašarvoja. Ką galvoju? Galvoju, kaip nuryti seiles, kad nesimatytų krutančio Adomo obuolio. Filosofinių būties klausimų tame karste tikrai nesprendžiu. Gal tik artimiesiems neramu – guliu baltu veidu ir nejudančiu Adomo obuoliu. Bet ten – komedija...

Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis „Lilijomas“
Dmitrijaus Matvejevo nuotr./Spektaklis „Lilijomas“

– Kristijono Vildžiūno kino juostoje „Senekos diena“ mirties nuojauta irgi stipri. Ir dar tas amžinai kankinantis klausimas: kaip pragyventi dieną, kad nereiktų dėl jos gailėtis? Ar sulaukęs 43-ejų žinai, kaip tai padaryti?

Pragyventi dieną, lyg ji būtų paskutinė... Nežinau, kaip gyvenama paskutinė diena, negaliu nė įsivaizduoti. Dvidešimties gal buvo aiškiau, dabar – nežinau.

– Visi galvoja, kaip prasmingai nugyventi gyvenimą. Pragyventi dieną, lyg ji būtų paskutinė... Nežinau, kaip gyvenama paskutinė diena, negaliu nė įsivaizduoti. Dvidešimties gal buvo aiškiau, dabar – nežinau. Tikiu, kad tikrai rimtas gyvenimo prasmės pamatas turėtų būti džiaugsmas. Šis jausmas duoda nesąmoningos, neišgalvotos pilnatvės. Kai žmogus sugeba džiaugtis, jis žydi. Žydėjimas yra tobuliausia žmogaus išsiskleidimo forma. Obuolys – vertinga, pumpuras – gražu, o žiedas įkūnija tobulą drąsą džiaugtis mirties akivaizdoje. Jis nuvys, bet šiandien – išsiskleidęs, ramus, bebaimis.

– Ar džiaugsmo nesustabdo tavo rimti, gilūs vaidmenys? Ne taip jau dažnai matau tave besišypsantį...

– Turiu tokią vilko kaukę, ji mane kartais saugo. Neseniai jauniems kolegoms pasakiau keletą gana stiprių žodžių. Nueidamas nusišypsojau, tamsoje jie mano šypsenos, matyt, nematė, ir pagalvojo: na, jau šitas niekada neatleis. Pasidalijau istorija su kolega Arūnu Sakalausku. Jis man sako: „Matai, ką apie tave galvoja žmonės, kurie tavęs iš tiesų nepažįsta!“ Bet iš tikrųjų esu kupinas džiaugsmo, atviras ir labai labai draugiškas (šypsosi).

– Ir, kaip sako bent kelios mano pažįstamos, labai gražus...

– (surimtėja ir nusuka kalbą) „Senekos dienoje“ vaidinu muzikantą, kuris išvyksta į Estiją savų prisiminimų. Realiame gyvenime jo prisiminimai taps manaisiais. Ir filme, ir tikrovėje aš turiu sūnų. Kai filmavome, kad mano herojus kalbasi su Lietuvoje likusiu sūnumi, iš tiesų kalbėjausi su savuoju. Filme nuolat grįžta jaunystė, o tikrovėje viename kambaryje gyvenu su vaikinu, kuris filme vaidina mane jauną. Ir dar daug daug tokių sutapimų: negyvenama sala, musės, lyg būtų užsakytos, mano fotoaparate užfiksuotos tikros akimirkos, kurios galėtų lengvai virsti kinu. Viskas sutampa, net šiurpu. Prieš išvykdamas į Estiją, klausiau Adomo, ko parvežti iš šios šalies ar iš negyvenamos salos. „Žemės parvežk“, – paprašė. Iškasiau žiupsnelį iš po saloje esančio švyturio, nufotografavau tą vietą. Sendaikčių turguje dar radau geležinių kareivėlių, su kokiais žaisdavau vaikystėje. „Tėti, žemė ir kareivėliai yra geriausia, ką esi man kada padovanojęs“, – pasakė Adomas. Gal taip ir negalvojo, tačiau pasakė kaip tikras sūnus iš seno klasikinio filmo.

Arūno Sakalausko nuotr./Dainius Gavenonis
Arūno Sakalausko nuotr./Dainius Gavenonis

– Ar grįžęs namo pasibaigus filmavimams pasakoji Rasai savo išgyvenimus?

– Juk visada kalbi apie tai, kas tau svarbu: kiną, teatrą, dailę ar poeziją...

Leisk pasmalsauti: kada Rasai skaitei eilėraštį?

– Vakar. Po daugybės metų iš naujo atradau Vytautą Mačernį. Viename jo eilėraštyje buvo ši diena. Rasa irgi pasakė: „Rodos, Mačernis tai parašė užvakar.“

– Neabejoju, jūsų visada klausia, kaip šeimoje sugyvena du aktoriai. Tarsi kitaip gyventų du mokytojai, du žurnalistai ar du gydytojai... Argi ne keista išskirti profesijas šeimoje?

– Man atrodo, šeima nepriklauso nuo profesijų. Aktorių šeimose skyrybos tokios pat dažnos. Gal tik nenormuotas laikas su kitais žmonėmis, vidurnaktį besibaigiantis teatras, kinas, besitęsiantis paromis kur nors Vladivostoke, labiau keičia aktorių gyvenimus nei tų, kurie į darbą išeina 8 ryto ir grįžta 5 vakaro.

– Bet jei žmogus brangus, juk galvoji, ką darai...

– Be abejo, reikia į tai žiūrėti profesionaliai. Tačiau žmogus yra žmogus: jei jis su kitu žmogumi praleidžia savaitę viename kambaryje, profesionalumas kažkur ištirpsta...

– Ir vis dėlto, kiekvienas savo šeimoje yra nusistatęs savo taisykles. Judu su Rasa susituokę dešimt metų, dar keletą prieš tai gyvenote kartu. Kaip jums sekasi išlaikyti gerus santykius?

– Tikiuosi, kad mes dar pakeliui, kad tai dar ne rezultatas. Pavyko mums ar ne, pasakysiu, kai susitiksime po 15 ar 20 metų.

– Tavęs nematyti lietuviškuose serialuose. Nekviečia?

– Kad tai, ką siūlė, nei žiūrėti įdomu, nei vaidinti yra ką. Tad kokia prasmė? Aš ne prieš tokį pasakojimo būdą ar formatą. Mačiau ne vieną puikų serialą. Tam, kad ką nors sukurtum, reikia turėti, iš ko. Pas mus iš nieko kuriama kažkas. O iš nieko niekas ir neatsitinka, kaip sakė Marius von Mayenburgas „Ugnies veide“.

– Daugelį aktorių suvilioja pinigai...

– Dirbti nemalonų darbą vien dėl pinigų? Argi negaila laiko? Kai kurie aktoriai serialuose randa, ką veikti, suprantu juos, tačiau aš – ne. Be to, nemokėčiau juose vaidinti.

– Nacionalinės premijos laureatas nemoka vaidinti? Įdomiai skamba!

– Nacionalinės premijos laureatas irgi žmogus (juokiasi).

– Džiaugiuosi, kad gavai ją ne tada, kai tau – 80.

– Aš irgi džiaugiuosi, kad man dar ne 80. Geras jausmas. Premiją tau duoda vieną kartą, žinoma, kad toks įvertinimas yra svarbus. Manęs daug kas klausė, kaip jaučiuosi. Gerai, sakiau. Nes tą jausmą gali apibūdinti arba vienas žodis, arba ir dešimt nepadės.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt