Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Alina Orlova. Per liūdesį ateina šviesa

Alinos Orlovos koncerto akimirka
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr. / Alinos Orlovos koncerto akimirka
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Scenoje pasirodo liekna garbanota mergina juoda suknele, sėdasi prie klavišinio instrumento ir dainuoja gana liūdnas, melancholiškas dainas. Tačiau išgirdę jos nuoširdžias, savaime išsprūstančias frazes tarp kūrinių („Šiandien pagrosiu popuri iš savo geriausių ir ne tik geriausių dainų...“) žmonės geraširdiškai juokiasi. Taip dažnai atrodo dainininkės, dainų autorės Alinos Orlovos koncertai.

Ką prieš lipdama į sceną jaučiate stipriau – džiaugsmą ar nerimą?

Kaip ir prieš kokias nors šventes, apima toks malonus jaudulys. Kai žinai, kad artėja tam tikra data, visada šiek tiek jaudiniesi, ruošiesi, jauti šiokį tokį azartą, nes nelabai žinai, kaip viskas bus, nesvarbu, kad daug kas kartojasi, – visa tai irgi yra šventės dalis. Žodžiu, geras jausmas.

Ar pavyksta suderinti savo introvertišką natūrą su visišku atsivėrimu scenoje?

Esu introvertė, bet man lengviau būti atvirai prieš publiką nei gyvenime. Muzika mane išlaisvina.

Iš tiesų, esu introvertė, bet man lengviau būti atvirai prieš publiką nei gyvenime. Muzika mane išlaisvina. Taip susiklostė, kad man tiko šitas būdas perteikti emocijas, išreikšti save labiau nei vien žodžiais. Man patinka pats kūrybos procesas: tuo momentu, kai daina dar nebaigta, tiki, kad laukia kažkas gero, dar yra šiokios tokios paslapties, malonu atrasti, ko ir pati nesitikėjau, nes kažkokiu būdu tai atsiranda. Groti koncerte – visai kitas potyris. Šiaip gana keistas užsiėmimas, kai susimąstai ir pažvelgi į viską iš šalies: susirenka žmonių, tu būni ant pakylos, ką nors rodai, visi žiūri, vyksta kažkoks dalijimasis.

Ir kuo jums tas dalijimasis patinka?

Namuose galiu groti viena arba dainuoti draugams, bet scenoje tampu publikos dėmesio objektu. Žmonės klausosi, stengiasi išgirsti, aišku, supranta savaip, o aš stengiuosi duoti jiems tai, ką turiu geriausio, ką labiausiai norėčiau atskleisti. Apskritai toks veiksmas įmanomas tik kai yra ir publika, ir atlikėjas.

Ar turite didelių svajonių groti kokioje nors konkrečioje vietoje, tam tikrai publikai ar su kokiu nors ypatingu žmogumi?

Mano svajonės labai abstrakčios, jas sunku įvardyti, ypač jei kalbame apie muziką. Norisi, kad būtų labai gražu. O ką tai reiškia? Argi tai konkretu? Neturiu didelių ambicijų siekti populiarumo ar pan. Mano kūryba vis tiek nišinė, be to, norint būti išgirstam pasaulyje, reikia nepaprastai daug dirbti ne tik su muzika. Neužtenka vien sugroti hitą. Antra vertus, kai viskas smarkiai užsisuka, nebe tiek daug laiko lieka muzikai, nebesi toks pat laisvas, tad tai nėra mano siekiamybė. Esu laiminga dėl to, kaip gyvenu dabar. Tiesiog noriu groti dar geriau, gražiau, subtiliau.

Dainuojate trimis kalbomis, vieną dainą – net ispaniškai pagal Federico Garcios Lorcos žodžius. O kuria kalba – lietuvių ar rusų – jums geriau išreikšti save?

Dainuoti bet kuria kalba gerai... Mano gimtoji yra rusų, bet lankiau lietuvių darželį, mokyklą, nes tėvai taip sugalvojo. Netipinis sprendimas, juk Visaginas – rusakalbių miestas, tada turėjo penkias rusų ir tik dvi lietuvių mokyklas. Tautybių jose buvo visokiausių: lenkų, baltarusių, ukrainiečių, rusų... Mano tėvas – Lietuvos lenkas (iš Vilniaus krašto), kažkada su šeima persikėlęs į Kazachstaną, kur vaikystėje persikraustė ir mano mama, gimusi Rusijoje. Ten jie susipažino ir grįžo į Lietuvą.

Jūsų dainose tiek daug liūdesio! Net kyla klausimas, ar esate laimingas žmogus?

Jos gana melancholiškos, bet per liūdesį ateina šviesa – man taip gražu. Mano dainos – ne vien minoras, jose visada yra kaita, liūdnas natas keičia mažorinės. Aišku, tekstai irgi nėra labai pozityvūs, bet linksminti ir nėra mano tikslas. Nors per koncertus gali būti ir juokinga, ir graudu – emocinga, jeigu pavyksta. Man atrodo, esu laiminga, kiek tik žmogus apskritai gali būti laimingas. Nemanau, kad laimė – tęstinė būsena, labiau tikiu ilgesniais ar trumpesniais džiaugsmo momentais. O laimė yra jau vien tai, kad gyveni. Mano gyvenime paprastai viskas smarkiai keičiasi: tai aukštyn, tai žemyn – visiški kraštutinumai. Matyt, toks būdas.

Jei nutinka kas nors nelabai gero, mieliau išsipasakojate draugei ar sėdate kurti dainos?

Ne visada pavyksta ką nors parašyti, žiūrint, kaip tau negera. Jei esi visiškai tuščia, nieko iš savęs neišgausi. Tam reikia turėti jėgų, minčių, mokėti į viską pažvelgti iš aukščiau. Nėra taip, kad sėdžiu visa nelaiminga ir rašau dainas. O su žmonėmis reikia šnekėtis. Kartais būna tokia savijauta, kad tikrai daug geriau su kuo nors pasikalbėti.

Jūs neretai esate įvardijama kaip bene dažniausiai užsienyje koncertuojanti Lietuvos muzikos žvaigždė. Taip ir yra?

Man labai nepatinka pernelyg aukštinantys epitetai. Visų pirma tai neskoninga, perspausta, per saldu ir apskritai neatitinka realybės. Reikėtų kaip nors subtiliau rašyti. Esu tiesiog muzikantė, groju, rašau dainas. Kita vertus, gal aš per daug priekabiai ar per daug jautriai į viską žiūriu? Publikai, matyt, reikia visokių mitų.

Kokios temos jus labiausiai domina? Apie ką mėgstate diskutuoti su draugais?

Apie žmogų kaip reiškinį, apie tam tikrus istorijos etapus – gali būti daug įdomių temų.

Jums visai tiktų studijuoti antropologiją. Beje, kokia situacija su jūsų mokslais?

Viskas gerai – nėra mokslų (juokiasi). Esu baigusi tik mokyklą ir nėra taip, kad kuri nors specialybė labai trauktų. Gal aplinkui per daug pasirinkimų, nes turiu visokių polinkių. Po mokyklos mėginau stoti į grafikos specialybę Dailės akademijoje, bet nepavyko. Tada prasidėjo muzikinis etapas. Galbūt mokslams dar ateis laikas. Tik žinau, kad nenorėčiau toliau mokytis muzikos – noriu išlaikyti šiek tiek naivų priėjimą prie jos, nes mokslas dažnai viską paaiškina taip, kad sunku išlaikyti paslaptį sau pačiam. Išmoksti, kaip reikia, ir galbūt nebegali daryti, kaip jauti ar norisi. Aš tik fantazuoju, juk nežinau, kaip būtų iš tikrųjų. Aišku, reikėtų pasimokyti atlikimo technikos, tada galėčiau dar geriau groti, bet šiaip nemąstau apie tolimą ateitį.

Vis dar piešiate?

Šiek tiek, nors ir nebe taip intensyviai kaip anksčiau. Mėgstu fotografuoti, turiu juostinį, momentinį fotoaparatus, galbūt kada nors savo nuotraukomis pavyks apipavidalinti albumą.

Ar turite mylimą žmogų? Galvojate apie savo pačios šeimą?

Turiu daug mylimų žmonių (juokiasi). Nesu vieniša, šeimos irgi teoriškai norėčiau, tik kol kas sunku save įsivaizduoti šiame vaidmenyje. Manau, tokie dalykai ateina tada, kada ir turi ateiti. O vaikus labai myliu, man jie – šviesiausi pasaulio žmonės, dar tikri ir nuoširdūs. Patinka juos stebėti. Apskritai žmogaus gimimas atrodo kaip stebuklas, net neįtikėtina, kad visi pasaulio gyventojai yra atsiradę iš moterų ir visi yra turėję mamą.

Jūsų santykiai su mama geri? Turbūt mėgsta paskubinti jus dėl anūkų?

Na, aš pati esu vėlyvas vaikas, todėl ir jai sakau, kad laiko dar turiu. Bet, aišku, negali nuspėti savo likimo – ateitis parodys. Santykiai su mama gana artimi, mes apie daug ką pasišnekame, mama dalijasi savo mintimis apie pasaulį, aš – savo. Mano tėvai labai smagūs ir atviri.

Ar jums patinka grįžti į Visaginą, koks jis yra dabar?

Jis įkurtas labai gražioje vietoje, gamta ten nuostabi ir ji niekur nedingo. Ypač vasarą, kai daug šviesiau, Visagine labai gera. Žiemą žymiai mažiau žmonių nei tais laikais, kai aš mokiausi. Kažkada tai buvo jauniausias miestas Lietuvoje, bet visi išvažiavo, trūksta darbo vietų. Nors, man atrodo, Visaginas po truputį atsigauna: vasaromis visi atveža vaikus, pasidaro daug linksmiau, visur labai švaru, sutvarkyta. Galėčiau ten gyventi – juk jis visai netoli Vilniaus.

Man regis, pritaptumėte bet kurioje pasaulio vietoje, kur tik yra menininkų kolonijų. O kurioje šalyje geriausiai jaučiatės?

Geriausiai jaučiuosi šalyje, kurioje gimiau, o ta šalis yra Lietuva. Jos gamta, žmonės, jų kalba, vietos dvasia man artimiausi ir suprantamiausi. Kitur mane paprastai traukia tai, kas nėra būdinga mūsų kraštams, kas nepažįstama, nematyta.

Kažkada esate sakiusi: „Visada pasirenku vietas, kuriose noriu groti.“ Ar vis dar?

Na, dabar, rodos, nebeliko vietų, kuriose nenorėčiau groti. Laikui bėgant, tapau ne tokia išranki. Bet esminis motyvas koncertuoti nepasikeitė – tai nuoširdus noras atsiverti, atlikti savo muziką.

Artimiausias pasirodymas dainuojamosios poezijos renginyje „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – dėl sielos komforto ar tiesiog duoklė šiam žanrui?

Tai tiesiog pasirodymas festivalyje. Aš tuo užsiimu, groju įvairiuose festivaliuose. O žanrai mane mažai domina.

Pastebėjau, kad vertinate natūralumą, nesate iš tų, kurios naudoja makiažą kasdien, ir netgi kartą prisipažinote: „Kartais juo iš manęs sukuriama labiau moteris, nei jaučiuosi esanti.“ Kaip jūs apskritai suprantate sąvokas „moteriškumas“, „vyriškumas“, kiek jos jums svarbios?

Man atrodo, kad visos žmonių suformuluotos sąvokos yra gana sąlygiškos. Todėl jos negali būti man itin svarbios. Visų pirma, jaučiuosi žmogus. Toliau – visa kita.

Kas, tarkim, pasikeičia, kai bendraujate su patinkančiu priešingos lyties asmeniu? Turbūt įsijungia kažkokie pasąmoniniai dalykai, tam tikras giliai užkoduotas elgesys?

Turbūt. Manau, kad šį klausimą reikėtų užduoti psichologams ar kitiems žmonių tyrinėtojams. Aišku viena: dėl šios abipusės lyčių traukos žemėje vis atsiranda naujų žmonių. O tai yra nuostabu

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt