Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Altruistas, arba Kai gerumas teikia malonumą

Darius Petrikauskas
LAIMA nuotr. / Darius Petrikauskas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Iš mažo miestelio kilęs, buvęs Baltijos šalių kiokušin karatė čempionas Darius Petrikauskas įsitikinęs, kad sportas iš esmės pakeitė jo gyvenimo kryptį. Mokančiam pakovoti už save vaikinui nebuvo būtina šlietis prie pernelyg agresyvių kompanijų, kad jaustųsi saugus, nesijautė ir nepritapėliu, priverstu sėdėti namie. Dabar jis pats keičia kitų vaikų gyvenimus.

Esate labai įvairiapusiškas žmogus: kiokušin karatė mokytojas ir muzikos grupės prodiuseris, filmų kūrėjas ir kaskadininkas, plėšikų siaubas ir policijos kritikas...

Na, policija šiame sąraše atsidūrė visai neseniai, ir tai tik keletas pareigūnų. Vieną vakarą su drauge važinėjome po Vilniaus senamiestį, ieškodami vietų būsimam mano filmui apie gatvėje gyvenančią mergaitę. Maždaug pirmą valandą dėmesį patraukė įtartina kompanija: keturi treningais vilkintys jaunuoliai sekė pagyvenusį kostiumuotą vyriškį. Mačiau, kad jis ėmė rakinti uždaro liuteronų bažnyčios kiemo vartus, o kiti jį stebėjo. Kai grįžome apsukę ratą, du jaunuoliai buvo likę saugoti įėjimo, kiti du – dingę. Paskui išgirdome pagalbos šauksmą. Iššokau iš mašinos, įlėkiau į bromą, mane išvydę jaunuoliai paleido vyriškį ir ėmė bėgti artyn, vienas jų – lyg kažką traukti iš rankinės. Suveikė instinktas, įvyko konfliktas.

Kas slepiasi po fraze „įvyko konfliktas“? Mušėtės su visais keturiais?

Ne, tik su dviem, bet sulaikiau visus keturis. Dabar vyksta policijos tyrimas.

Kurio galėjo ir nebūti, jeigu ne jūsų atkaklumas?

Na, taip – iškviestas policijos ekipažas nesusikalbėjo su užpultu vyriškiu, kuris, kaip paaiškėjo, buvo neįgalus kompozitorius iš Vokietijos, vieną užpuoliką išsivežė, bet greitai paleido. Kitą dieną nuvykome į komisariatą pasidomėti, kada mus kvies į apklausas. Paaiškėjo, kad toks įvykis net neužfiksuotas, nes pareigūnai parašė, kad visi išsiskirstė taikiai, niekas nenukentėjo ir jokio užpuolimo nebuvo. Pasirodo, tam vokiečiui niekas nieko nepaaiškino, jis nežinojo, kad turi rašyti pareiškimą policijai. Pradėjome domėtis, gilintis. Policininkai net atkalbinėjo kelti bylą. Juokingiausia, kad mums belaukiant į komisariatą užėjo vienas iš tų plėšikų. Pasirodo, tai vietinis, policijai puikiai žinomas narkomanas, tą naktį tik paleistas iš areštinės. Pamatęs mus spruko, bet tada greitai buvo sugautas.

Kam jums reikėjo viso to vargo ir laiko gaišimo?

Rizikavau gelbėdamas žmogų, tada policijai viską „padėjau ant lėkštutės“ ir staiga visus paleidžia.

Kitą rytą atsikėlęs irgi taip pagalvojau – kam? Rizikavau gelbėdamas žmogų, tada policijai viską „padėjau ant lėkštutės“ ir staiga visus paleidžia. Mus skatina būti pilietiškus, jei matome skriaudžiamą vaiką, mušamą moterį – nedvejoti, pranešti. Tai va pranešiau, o kas iš to? Gal tie jaunuoliai toliau siautė tą naktį, nes kai taip lengvai išsisuko, jiems tikrai turėjo užaugti sparnai.

O jums?

Man tikrai ne. Ypač kai sužinojau, kad tyrimas net nepradėtas, ir kai komisariate ėmė stebėtis, ko aš apskritai į visa tai kišuosi. Bet aš visada buvau teisybės ieškotojas.

Savo auklėtiniams, klubo „Energijos smūgis“ nariams, dabar esate puikus pavyzdys, kaip kartais praktiškai praverčia kiokušin karatė. Kodėl, gyvendamas Vilniuje, dirbate su aplinkinių miestelių ir rajonų vaikais?

Važinėju į Trakus, Vievį, Juodšilius – treniruoju per 100 vaikų. Jeigu nuomočiau salę tik vienoje vietoje, daug vaikų savaime atkristų, nes tėvai nemėgsta atžalų vežioti per visą miestą – renkasi savo rajoną. Kai treniruotės vyksta mokyklos salėje, vaikas iškart po pamokų gali eiti sportuoti. Aš pats kilęs iš kaimo Akmenės rajone, man miestelių, kaimų vaikai priimtinesni. Vilniečiai labiau mėgsta žaidybinio pobūdžio, linksmesnes treniruotes, o mes su auklėtiniais nežaidžiame. Mes ir vasarą neatostogaujame, sportuojame, kitaip vaikai pyktų – jie nebijo krūvio. Sostinėje ir šiaip didesnis pasirinkimas. Jei Vilniuje 7–8 metų vaiko paklausi, kokius būrelius lankė, gali išvardyti ir dešimt.

Kiokušin karatė galima pradėti treniruotis bet kokio amžiaus ar yra riba, kada jau per vėlu?

Pradėti galima bet kada. Kažkada sporto klubuose vesdavau treniruotes ir studentams, ir vyresniems žmonėms, bet jie porą mėnesių palankydavo, paskui kur nors išvažiuodavo; arba treniruodavosi metus, o kitus nuspręsdavo pailsėti – nebūdavo tęstinumo. Man patinka susirinkti vaikus nuo 6 metų, stebėti, kaip jie auga, tobulėja, kartu rengtis varžyboms. Nedarau iš to verslo, nes treniruočių kaina nedidelė, palyginus su kitų Vilniaus klubų, – dirbu labiau savo malonumui.

Asmeninio archyvo nuotr./Darius Petrikauskas su mokinėmis
Asmeninio archyvo nuotr./Darius Petrikauskas su mokinėmis

Kurti kiną – dar vienas jūsų malonus pomėgis? Tiesa, šiek tiek netikėtas kaip karatistui.

Kinu susidomėjau tapęs kaskadininku. Pirmą kartą mane pakvietė į trumpametražį filmą, kuriam reikėjo gerai kovojančių žmonių. Jame vaidino tuomet dar mažai žinomi aktoriai Mantas Stonkus, Ramūnas Cicėnas, Žilvinas Tratas. Neblogai pasirodėme, tad po kurio laiko pakvietė į kitą projektą – Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą!“ Buvau aktoriaus Danielio Nehme dubleris baro ir vestuvių muštynių scenose. Nes aš tiek ir tesugebu – muštis (juokiasi). Mane priėmė ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje žinoma kaskadininkų komanda „Vilkas“ – neseniai nusifilmavau viename amerikiečių filme. Pamačiau visą kino kūrimo virtuvę, man patiko, tad nusprendžiau ir su savo auklėtiniais sukurti socialinį filmą prieš patyčias. Suorganizavome vasaros stovyklą, su kaskadininkais paruošėme scenas – filmukas išėjo visai neblogas.

Juk jam reikėjo scenarijaus, režisieriaus, operatoriaus, montažo režisieriaus ir t. t.?

Scenarijų sugalvojau, pats režisavau, o filmavo, montavo tuo užsiimantys profesionalai. Vėliau net prezidentė tą mūsų filmą „NEskatink smurto – NEtoleruok patyčių“ naudojo kaip iliustraciją kalbėdama apie patyčias, jis sulaukė daugiau nei 2 milijonų peržiūrų. Filmuku dalijosi visi, kas norėjo, netgi atsirado veikėjas, nusprendęs pasisavinti autorystę, nes titruose nėra nurodyta konkrečių kūrėjų – tik mūsų klubo „Energijos smūgis“ pavadinimas. Žodžiu, sulaukėme pripažinimo.

VIDEO: Altruistės - neskatink smurto, netoleruok patyčių

Ir patikėjote savimi kaip menininku?

Na, vaikams filmukas patiko, mokyklose jį demonstravo kaip mokomąją medžiagą. Mane dar maloniai nustebino, kad jokių aktorių kursų neturėję mokiniai – pirmokai, antrokai – suvaidino kone idealiai. Tad pamanėme – kodėl nekurti toliau apie vaikų globos namus, socialiai remtinas šeimas? Kaip tik ir pirmojo mūsų filmo premjera vyko labdaros renginio metu. Visi, kas atėjo, atnešė žaislų, dovanų – juos vėliau išvežiojome skurstančioms šeimoms. Taip ėmiau domėtis vaikų globos namais. Daugumą jų apvažiavau, susirašiau talentingų vaikų, kurie gerai dainuoja, piešia, groja, kontaktus.

Tiesiog ėmėtės tokios asmeninės iniciatyvos?

Kodėl dainuoti, vaidinti gali tik turintys daug pinigų arba įtakingus tėvus?

Taip. Mano ir tėtis toks idėjinis, labai tikintis, daug padėjęs savo miestelio bažnyčiai, remdavęs žmones – jis turėjo paminklinių akmenų dirbtuvėlę. Be to, man visada kildavo klausimų, kodėl dainuoti, vaidinti gali tik turintys daug pinigų arba įtakingus tėvus. Mano tikslas – parodyti, kad ir socialiai pažeidžiamose šeimose yra talentingų vaikų. Taip iš dviejų mergaičių sukūriau grupę „Altruistės“, jų balsai skambės mūsų naujausio filmo „Tėvo istorija“ garso takelyje.

Kaip jūsų šefuojamoms merginoms sekasi lietuviškame pramogų pasaulyje?

Žmonėms neįdomu, kai nėra jokių skandalų. Tarkim, pasirodo antraštė, kad vaikų namų grupė pristato naują dainą, – niekas net nuorodos nepaspaudžia. Nors tiems, kas pasiklauso, grupės dainos patinka. Jeigu būtų parašyta, kad atlikėja nukrito nuo scenos ar apsinuogino, visiems pasidarytų smalsu. Kai savo feisbuko puslapyje įdedu prasmingą, jautrią, jų pačių sukurtą dainą, skirtą Mamos dienai ir toms moterims, kurios nesirūpina savo vaikais, sulaukiu tik apie 30 „like“. O jei paskelbiu savo šuns nuotrauką, iškart tų „like“ būna apie 500. Apmaudu, ypač žinant, kiek į tą dainą įdėta darbo, kiek jėgų reikėjo mergaitėms kuriant žodžius, nes vienos jų mama žuvusi, kiek širdies atiduota... Bet mane tai dar labiau stumia į priekį, skatina nenuleisti rankų. Tai rimta, nuoširdi ir tikra grupė, jai nereikia nuogybių ir skandalų.

Žinau, kad galėtume specialiai paskelbti vieną kitą išgalvotą istoriją, surengti įdomesnę fotosesiją, feisbuke susipykti su kokiu žinomesniu žmogumi – žiūrėk, jau apie grupę ir rašo. Tačiau su merginomis stengiamės visame tame nedalyvauti. Daryti šou iš to, kad jos augo vaikų globos namuose? Jos tai perteikia savo dainomis ir nesiruošia koncertuoti klubuose. Jurgita labai talentinga, kiek nuvežu ją pas kompozitorius, visi prognozuoja jai puikią ateitį. Agnė, kuriai jau 18-a, iš muzikos gal negyvens, bet šiaip labai stipri, puikiai mokosi, itin darbšti, užsivedusi – ji gali daug pasiekti per mokslus.

Bet ir jūs ne nuo to pradėjote. Kažkada draugystė su mergina, norinčia būti scenoje, lėmė, kad tapote visai kitokios popgrupės prodiuseriu?

Tai grupei labiau reikėjo už kažką įrašinėti dainas ir siūtis sukneles. Su Indre draugavome gal trejetą metų – tik po to atsirado „Kitokios“. Visiškai nesikišau į grupės atliekamą muziką. Ir nors rašydavo, kad esu prodiuseris, buvau tik finansuotojas.

Asmeninio archyvo nuotr./Indrė Burlinskaitė ir Darius Petrikauskas 2013 m.
Asmeninio archyvo nuotr./Indrė Burlinskaitė ir Darius Petrikauskas 2013 m.

Skaičiau, kad atlikėja dėl mylimojo pavydo buvo priversta mesti lengvąjį kultūrizmą. Esate pavydus?

Sportuojančios moterys – labai gerai ir labai gražu, bet pozavimas scenoje su medžiagos skiautelėmis, kurias vadina bikiniu, man nepriimtinas. Žinau, kokia auditorija ten susirenka: turtingi seniai, kurie apžiūrinėja ir balsuoja už patinkančias merginas. Jeigu esi sportiška – valio, bet ar reikia staipytis ant scenos? Nors dažnai pastebiu, kad jeigu nuėjai į sporto klubą ir nenusifotografavai, galima sakyti, nė nebuvai treniruotėje. Atsiranda kažkoks iškreiptas požiūris: sportuoji ne dėl savęs, o tam, kad įkeltum nuotrauką į feisbuką.

Kažkada spaudoje netgi buvote pavadintas „berniuku gražuoliuku“. Kaip reaguojate į tokius komplimentus?

Gal jie nematė mano randų? Arba ką nors supainiojo. Kam kalbėti apie vyro grožį? Gražesnis už beždžionę ir jau gerai (juokiasi). Vyras turi tiesiog atrodyti tvarkingai.

Savo socialinės tematikos filmus kuriate be jokių rėmėjų, investuodamas asmenines ir šeimos lėšas. Kodėl?

Manęs daug kas klausia, kodėl investuoju į muzikos grupę, kuriamus filmus. Galiu pasakyti, kad man tokia veikla teikia malonumą. Vieni laisvalaikiu leidžia pinigus baruose, kiti ilsisi užsienyje ar perka geras mašinas – aš važinėju su visiškai paprasta. Atostogavau pirmą kartą šią žiemą, per savo trisdešimtąjį gimtadienį, – kalėdiniu laikotarpiu buvau Egipte. Ir tai tik dėl to, kad artimieji kone privertė išvažiuoti. Man geriausios atostogos yra ką nors kurti – aš nuo to kaifuoju ir atsipalaiduoju. Tai kur kas smagiau, nei nueiti į barą ir pragerti 500 eurų. Jau geriau juos investuosiu į naują dainą.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt