Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Apokalipsės raitelė Marine Le Pen – rafinuota, išsilavinusi, gąsdinanti

Marine Le Pen
Vida Press nuotr. / Marine Le Pen
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Marine Le Pen – prancūzų politikė, Vladimiro Putino gerbėja ir naujojo Michelio Houellebecqo romano „Pasidavimas“ herojė. Negi tikrai ši moteris – tradicinių Europos vertybių žlugimo simbolis?

Atrodo, kad taip, nes rafinuotos, išsilavinusios advokatės ir europarlamentarės bijomasi beveik tiek pat, kiek „Islamo valstybės“ ideologų. Ypač kalbant apie tą Europos dalį, kurią gąsdina prancūzės parama Rusijos politikai. Kitiems irgi yra apie ką pamąstyti: Le Pen kategoriškai stoja prieš Europos Sąjungą ir NATO. Tačiau – savo ruožtu – ji reikalauja ir uždaryti šalies sienas migrantams. Nūdienos politinių įvykių fone tokia pozicija teikia jai papildomų taškų.

Ne, Le Pen dar nesiūlo kirsdinti teroristams galvų, kaip jos tėvas Jeanas Marie Le Penas. Bet kol Europa buvo sąlyginai rami, tėtis buvo viso labo skandalingas politikas. O šiandien jo dukra posėdžiauja Europos Parlamente ir rimtai taikosi į Prancūzijos prezidento rezidenciją. Viena iš jos programos idėjų – šalis pasitraukia iš Europos Sąjungos. Vadinasi, baigsis bent jau toks pasaulis, kokį mes pripratę matyti pastarąjį ketvirtį amžiaus. Tik postmodernioje visuomenėje tą pabaigą praneša ne keturi raiteliai, o viena blondinė teisininkė...

„Scanpix“ nuotr./Marine Le Pen šalininkų mitingas Paryžiuje
„Scanpix“ nuotr./Marine Le Pen šalininkų mitingas Paryžiuje

Vieną iš Prancūzijos (ir pasaulio) istorijos vizijų pateikia ir Houellebecqas (autorius vadina knygoje veikiančius politikus tikraisiais vardais ir rašo apie 2022 m.). Visi tikisi, kad artėjančiuose Prancūzijos prezidento rinkimuose Nacionalinio fronto (taip vadinasi Le Pen partija) lyderė išeis į antrą turą, o paskui tradiciškai pralaimės socialistams – taip iki tol sukosi pasaulis. Prognozės nepasitvirtina: prezidentu netikėtai tampa Mohammedas Ben Abbesas, Musulmonų brolijos atstovas.

Houellebecqui labiau rūpi jo herojaus, vidutinio amžiaus Sorbonos profesoriaus Fransua, likimas, o ne Le Pen ir kiti politikai. Tačiau pats rašytojas jau knygos išleidimo dieną įėjo į istoriją pro priekines duris: 2015 m. sausio 7-ąją, kai „Pasidavimas“ pasirodė Paryžiaus knygynuose, islamistai sušaudė „Charlie Hebdo“ redakciją. Tądien visas pasaulis sužinojo tipiško prancūziško nedidelio tiražo žurnalo vardą, o Houellebecqo knyga (rašytojo karikatūra išspausdinta tame pačiame numeryje) gavo tokią reklamos kompaniją, kokią jis galėjo susapnuoti baisiausiame košmare. Juolab per išpuolį žuvo autoriaus draugas. Tačiau „Pasidavimas“ iškart tapo futurologų ir politikų Biblija: prezidentas Francois Hollande’as dar prieš teroro aktą viešai pareiškė perskaitysiąs knygą, sukėlusią tokius debatus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michelis Houellebecqas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Michelis Houellebecqas

Le Pen pakomentavo, kad Houellebecqo išgalvotas pasaulis kada nors gali tapti realybe (nūdienos politikai paradoksaliai pinasi su išgalvotu pasauliu). Ji nepraleido progos grakščiai įspirti Socialistų partijai, kitiems politiniams judėjimams ir patikino, kad su Houellebecqo aprašyta grėsme susidoroti gali tik jos Nacionalinis frontas. Pakanka pasitraukti iš NATO ir ES, glaudžiau bendradarbiauti su Rusija ir atsikratyti musulmonų ekspansijos. Skamba neįtikėtinai? Bet per 2012 m. prezidento rinkimus už Le Pen idėjas balsavo 20 proc. prancūzų ir politikė, kuriai tuomet buvo 44-eri, ką tik perėmusi partijos lyderio postą iš tėvo Jeano Marie Le Peno, iškart pasiekė tokį rezultatą, apie kokį mesjė politikas nė nesvajojo!

Tėčio dukra

Kaip visose padoriose pasakose, trečioji, jaunesnioji, Le Penų šeimos atžala buvo tikras tėvo vaikas. Ir kai tėvai, kartu nugyvenę bemaž tris dešimtmečius, skyrėsi, devyniolikmetė Marine iškart stojo Jeano Marie pusėn. Beje, skyrybos buvo išties dramatiškos: norėdama kuo labiau įžeisti buvusį sutuoktinį, buvusi ponia Le Pen pozavo nuoga prancūzų „Playboy“ versijai – toks skandalas konservatyvaus politiko kataliko šeimoje prilygo žemės drebėjimui.

Dar viena iš seserų Le Pen, Marie Caroline, taip pat nusisuko nuo šeimos patriarcho, tik jau dėl politinių priežasčių: ji su vyru įsteigė savo partiją, Nacionalinio fronto konkurentę. Trečioji sesuo Yann šiandien laikosi atokiau nuo politikos, tačiau visa galva į ją pasinėrusi jos dukra Marion – Prancūzijos Nacionalinės Asamblėjos deputatė (žinoma – nuo Nacionalinio fronto) ir savo garsiosios tetos Marine padėjėja. Bei – atsarginė šeimos viltis, jei šiai nepasisektų užimti Eliziejaus rūmų.

„Scanpix“/AP nuotr./Marion Marechal-Le Pen ir Marine Le Pen
„Scanpix“/AP nuotr./Marion Marechal-Le Pen ir Marine Le Pen

Tėtis Le Penas ne iškart apsisprendė, kurią iš trejeto princesių paskelbti sosto, tai yra partijos, kurią jis sutelkė 1972 m., paveldėtoja. Tam buvo rengiamos visos seserys (Marine ir šiandien prisimena, kaip mokykloje iš jų buvo šaipomasi, kad tėtis – fašistas). Merginos priklausė tėvo įkurtam politiniam judėjimui ir net šeimas kūrė su jo aktyvistais. Politika visada buvo jų gyvenimas ir jų gyvenimas visada buvo politikos dalis. Kai jaunylei Le Pen buvo aštuoneri, namo, kuriame gyveno politiko šeima, laiptinėje buvo susprogdinta bomba. Nei Marine, nei jos seserys, nei tėvai nenukentėjo, bet tai išties ne ta patirtis, kurios kas linkėtų mažai mergaitei.

Kaip ir tėvas, Marine mokėsi katalikiškojoje mokykloje ir licėjuje, o štai toliau kelias į viršūnes pradėjo skirtis. Jeanas Marie, žvejo ir siuvėjos iš Bretanės sūnus, keturiolikos likęs našlaitis, turėjo mažiau galimybių nei politiko, nors ir vadinamo fašistu ir kaltinamo antisemitizmu, dukra. Le Penas į politiką atėjo iš Užsieniečių legiono, padaręs aktyvią kariškio karjerą, ir, pavyzdžiui, galėjo sau leisti pareikšti, kad dujų kameros buvo viso labo Antrojo pasaulinio karo epizodas.

Tarkim, praėjusiais metais duodama interviu pareiškė, kad jos partija – geriausias Prancūzijos žydų skydas, juk ji stoja prieš musulmonus.

Marine – diplomuota kriminalinės teisės specialistė, šešerius metus praktikavusi kaip pabėgėlių advokatė, kurios paslaugas apmoka valstybė, visada norėjo veikti rafinuočiau. Tarkim, praėjusiais metais duodama interviu pareiškė, kad jos partija – geriausias Prancūzijos žydų skydas, juk ji stoja prieš musulmonus. Kartais nuožmi ir atvira pozicija atrodo sąžiningiau nei sudėtingi geopolitiniai išvedžiojimai... Ir mano priešo priešas – nebūtinai mano draugas. Tačiau Marine darkart pademonstravo, kad politiniais šachmatais žaisti ji moka.

Šachas karaliui

Karjerą šeimyninėje partijoje Marine pradėjo bemaž tais pačiais metais, kaip ir studijas, – aštuoniolikos. Po ketverių ar penkerių metų išdrįso reikšti savo balsą – ir visai nekeista, kad tonas buvo kitas nei tėvo. Pradžioje – žingsnis po žingsnio, vis dar prisidengiant tėvo vėliava ir talkinant jo rinkimų kampanijai, o paskui vis drąsiau taikė partiją sau.

Išsiskyrė su pirmuoju vyru, su kuriuo susilaukė trijų vaikų. Paskui – su antruoju. Abu jie buvo susiję su Nacionaliniu frontu: Franckas Chauffroy rėmė judėjimą, Ericas Lorio buvo vienas iš svarbių veikėjų. Ir vienas, ir kitas savo darbą padarė ir šviesiaplaukei ambicingai politikei nebebuvo įdomūs. Dabar – jau šešeri metai – šalia jos yra dar vienas politikas ir teisininkas Louis Aliot, ir bent kol kas šis ryšys patogus abiem. Galų gale juodu išpažįsta vieną ideologiją ir vakarais turi, apie ką pasikalbėti... Žinoma, jei tik Marine yra Prancūzijoje, kur jie abu su Louis turi namus Pietuose, o ne posėdžiauja Briuselyje.

Taip, Le Pen – Europos Parlamento narė (ir Marine, ir jos judėjimo pergalės šiuose rinkimuose, ypač antroji, pasiekta 2014 m. pavasarį, buvo išties triuškinamos – sakoma, kad tai buvo pirmieji rinkimai, kuriuose nugalėjo ultradešiniąja laikoma partija). Naujajame Europos Parlamente Nacionaliniam frontui priklauso 24 iš 74 prancūzams skirtų vietų – o juk Marine yra sakiusi, kad kova dėl naujosios Prancūzijos tik prasideda!

„Scanpix“/AP nuotr./Marine Le Pen
„Scanpix“/AP nuotr./Marine Le Pen

Vien už Krymo okupacijos pripažinimą Rusijos Federacija atsilygino Nacionaliniam frontui, prieš tai vienas iš Rusijos bankų skyrė Marine 9 mln. eurų kreditą.

Turint omeny atvirą Marine simpatiją Vladimirui Putinui, nieko keista, kad Europos Parlamento pozicija dažnai būna palanki Rusijai. Įdomu, ar jei kitas Amerikos prezidentas bus baltasis, Le Pen politika pasikeis? Antra vertus, vien už Krymo okupacijos pripažinimą Rusijos Federacija atsilygino Nacionaliniam frontui, prieš tai vienas iš Rusijos bankų skyrė Marine 9 mln. eurų kreditą: pasak politikės, Prancūzijos bankai atsisakė finansuoti jos partiją. Taigi, gal prezidentų kaita Baltuosiuose rūmuose daug ir nepakeistų.

Būtų galima nustebti, kodėl savo kūdikių – partijos ir dukters – neremia senasis Le Penas, turtingas kaip Krezas (ir, regis, šykštus kaip Gobsekas). Ir taip nesiskundęs finansais, 1977 m. jis paveldėjo savo politinio rėmėjo, cemento magnato Hubert’o Lambert’o turtą – 30 mln. tuometinių frankų (apie 5 mln. eurų) ir 5000 kv. m ploto pilį, kažkada priklausiusią madam de Pompadur. Tačiau nuo praėjusio pavasario Marine šeimos rezidencijoje Montretout nelaukiama, o Le Peno partija liko... be Le Peno. Įkūrėjo narystė buvo suspenduota, o rudeniop jis visai iš jos išmestas – senas geras Le Peno antisemitizmas ir juokai apie žydus ir krosnis kenkė jaunosios Le Pen politikai. Ir dar buvo nuostolingi: už holokausto neigimą ir prancūzų kolaboracijos su Hitleriu šlovinimą tėtukas gavo bene milijono eurų baudą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Marine Le Pen su tėvu Jean-Marie Le Penu.
AFP/„Scanpix“ nuotr./Marine Le Pen su tėvu Jean-Marie Le Penu.

Nenuostabu, kad keršydamas dukrai, kurią pats formavo kaip savo įpėdinę, Jeanas Marie pareiškė, kad ji tiesiog pasinaudojo jo darbo vaisiais ir jį išdavė. Senasis politikas ėmė reikalauti, kad Marine pasikeistų pavardę, – jam gėda vadintis taip pat, kaip Nacionalinio fronto prezidentė. Negana to, jis įsteigė naują politinį judėjimą (dar vieną!), kurį pavadino Prancūzijos vėliavos spalvų garbei ir kuris turėtų konkuruoti su dukters partija. Senasis politikas šansų dar turi. Tačiau Marine Le Pen jų turi dar daugiau – tiesiog šis personažas labiau atitinka nūdienos reikalavimus. Advokatė iki kaulų smegenų, užaugusi politikoje, moteris, trijų vaikų mama, apdovanota gera išvaizda ir iškalba.

Niekas negali paneigti, kad šios nerimo dienos Europoje – Marine laikas. Ir bent jau artimiausi jos siekiai aiškūs – Eliziejaus rūmai. Jeigu tam reikia aukoti karalių, t. y. tėvą, ką gi, velniop karalių. Antra vertus, politinės prognozės – ypač šiandien – rizikingas dalykas. Bet nepamirškime, kad Le Penų šeima turi dar vieną kozirį – jaunąją Marion. Taigi gal kada nors Eliziejaus rūmuose ir reziduos šviesiaplaukė prezidentė, pavarde Le Pen.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt