Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Architektas D.Margueritteʼas: 80 proc. prancūzų sienas dažo tik baltai

Didier namai
Laima Velvet nuotr. / Didier namai
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Europos dekoruotojų ir interjero architektų federacijos prezidentas, interjero agentūros įkūrėjas ir dėstytojas paryžietis Didier Margueritteʼas į susitikimą atvyko ant dilbio nešinas motociklininko šalmu – taip taip, jis neįsivaizduoja savo gyvenimo gimtajame Paryžiuje be manevringos transporto priemonės, o namų – be kokybiško grotuvo ir milžiniškos muzikos įrašų kolekcijos.

– Jūsų gimtojo miesto namų stogai, jų estetika – tiesiog neatsiejama architektūros dalis ir vis dar paslaptinga ne tik turistams, bet ir vietiniams gyventojams.

– Kai XIX a. visų laikų garsiausias Paryžiaus architektas Georgesʼas Eugeneʼas Haussmannas performavo miesto veidą, stogams jis suteikė savitą gyvenimą. Ypač mano kartos miestelėnams jaunystėje jie buvo ir pasimatymų, ir flirto, ir slėpimosi nuo tėvų vieta. O palėpės ir mansardos garsėjo ne tik miniatiūriniais tarnaičių kambarėliais – jose lizdus sukdavo ir balandžiai, ir įsimylėjėliai. Mes, skirtingai nuo dabartinių dvidešimtmečių, labai jauni stengėmės kuo greičiau palikti tėvų namus, o finansiškai prieinamiausias nuomos variantas ir būdavo tos karvelidės ar negyvenami tarnaičių kambariai. Šiandien, kai Europa išgyvena ekonominį nuosmukį, kai didmiesčiai pučiasi nuo naujų atvykėlių, Paryžiuje būstas vis labiau įgauna demokratiškų gyvenamosios vietos bruožų, todėl ir palėpės, mansardos nūnai išnaudojamos kaip vientisos erdvės.

Išleidęs į gyvenimą jau užaugusius savo vaikus, būdamas be šeimos, šiandien mėgaujuosi vienatve ir šimtu procentų atsiduodu tik darbui. Nesu prisirišęs prie namų dekoracijų – jas be širdies graužaties galiu keisti, išskyrus itin brangias nuotraukas, kai kuriuos kelionių suvenyrus, kaip aš sakau, žaisliukus, taip pat gausią įvairių žanrų muzikos įrašų kolekciją ir, žinoma, mobilųjį telefoną: jei tik jo reikiamu momentu nerandu po ranka, akimirką susierzinu. Panašiai kaip nerasdamas ieškomos knygos: taip taip, popierinės knygos, nes elektroninių tiesiog nekenčiu.

Laima Velvet nuotr./Didier namai
Laima Velvet nuotr./Didier namai

– Tačiau net ir globalizacijos laikais Paryžiaus rajonai vis dar atspindi gyventojų socialinį statusą: juk sakoma, jei nori sužinoti apie prancūzo pajamas ir išlaidas, paklausk, kuriame rajone jis gyvena.

Paryžiuje žmonių klasifikacija pagal tam tikrus kvartalus vis dar labai ryški.

– Tai – akivaizdi tiesa. Paryžiuje žmonių klasifikacija pagal tam tikrus kvartalus vis dar labai ryški: vietiniai, jei ir keičia butus, tai paprastai daro tuose pačiuose ar gretimuose rajonuose, o nauji atvykėliai, laimei, dar negali diktuoti ir primesti savo gyvenimo būdo – jie yra priversti prisitaikyti prie jau nusistovėjusių sąlygų. Paryžiaus interjero architekto pirmasis žingsnis prieš susitinkant su klientu – detaliai ištyrinėti jo pasirinktą kvartalą, sužinoti, kodėl ne konkrečiame name, o būtent konkrečiame kvartale jis nori gyventi, kodėl jį traukia tos vietos atmosfera. Tyrinėju, kokio stiliaus aplinkui atidaryti restoranai ir butikai, kaip rengiasi žmonės, kokia sukurta urbanistinė infrastruktūra. Pavyzdžiui, pasirinkęs ketvirtą rajoną (šalia Žoržo Pompidu meno centro), kuriame viduramžiais plytėjo Senos užlietos pelkės, nuo kurio iš esmės prasidėjo miesto plėtra, kuriame puikuojasi rotušė ir kuris paprastai žinomas kaip gėjų bendruomenės gyvenamoji vieta, žmogus save identifikuoja kaip pasiturintį vienišių. Paprastai toks klientas būna itin išrankaus rafinuoto skonio metroseksualas, dažniausiai menininkas, architektas ar dizaineris, gal kiek primenantis Niujorko hipsterį ar bobo (buržuazinės bohemos) tipažą. Jis išmano ne tik drabužių, bet ir interjero madas, negana to, jis jas diktuoja.

Kitoks žmogus gyvena, pavyzdžiui, septintame (netoli Eifelio) ar šešioliktame (netoli Triumfo arkos) rajonuose. Jis uždirba didelius pinigus arba yra paveldėjęs iš protėvių nemenką turto dalį, tačiau iš architekto reikalauja to, ką geriausio mato baldų ir interjero salonuose ar specializuotuose dizaino žurnaluose. Kita vertus, šių rajonų klientas dažnai būna jau net ne prancūzas, o atvykėlis iš Artimųjų Rytų ir valdantis kokią nors dujų ar naftos verslovę.

Kad ir kaip būtų skaudu, šiuose rajonuose jau pamažu traukiasi XIX a. susiformavęs tipiškas buržuazinis prancūzų interjeras ir jo vietą okupuoja egzotiškos marmurinės erdvės, auksu dengti paviršiai, atsiranda daug prabangios eklektikos. Visai kitokia buržuazinio stiliaus namų (hotels particuliers) situacija – jie saugomi valstybės paveldo įstatymų, tad brutali saviveikla čia negalima. Be to, tuos namus dažniausiai įsigyja ne pavieniai asmenys, o įmonės.

– Kokios aplinkybės jus patraukė domėtis prancūzų interjerais, o vėliau juos ir kurti?

80 proc. prancūzų sienas dažo tik baltai... Tai pati „patogiausia“ spalva butą parduodant ar nuomojant.

– Buvau tipiškas prancūzų šeimos vaikas, kuriam tėvai nuo mažens diegė gerą aplinkos skonį, skatino domėtis daile ir muziejais. Iki šiol esu įvairaus žanro muziejų fanas. Augau bene ramiausioje Paryžiaus vietoje, kairiajame Senos krante, penkioliktame rajone. Praeito amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžioje mano kambarys atrodė panašus į apelsiną – dominavo išskirtinai oranžinė ir violetinė spalvos. Skirtingai nuo belgų, prancūzų namai mano jaunystėje visada būdavo labai spalvingi: nors vyraudavo pasteliniai atspalviai, bet sienų tapetai visur atrodė itin dekoratyvūs ir ornamentiški. Šiandien 80 proc. prancūzų sienas dažo tik baltai... Tai pati „patogiausia“ spalva butą parduodant ar nuomojant. Kad interjero dizaineris susikurtų vardą ir taptų įtakingas, reikia ne tik turėti gero scenografo talentą, bet ir išsiugdyti jautrių spalvotyrininko pojūčių. Laimi tas, kuris geba interjere žaisti šviesa ir spalvomis, – štai tik tada klientą atbaidysi nuo baltų sienų sindromo.

Studijavęs ir meną, ir rinkodarą, daugelį metų dirbau vienoje amerikiečių kompanijoje, tačiau kai reikėjo rinktis – važiuoti dirbti į JAV ar, atsisakius pelningo kontrakto, likti Europoje, pasirinkau antrąjį variantą ir išvykau į Lozaną studijuoti interjero dizaino. Šveicariją pasirinkau tik todėl, kad daugelis Paryžiaus panašaus profilio aukštųjų mokyklų buvo šiek tiek užsisenėjusios, nes iki šiol pačios progresyviausios namų dekoravimo idėjos gimsta kitur – Šveicarijoje, Belgijoje, Olandijoje. Kita vertus, jau ir pats buvau brandaus amžiaus, tad Paryžiuje mokytis su aštuoniolikmečiais nesijaučiau nusiteikęs (juokiasi). Savo mieste tiesiog neradau tinkamų interjero dizaino studijų, kurios dar atitiktų ir mano amžių.

Šiandien mano dekoravimo stilių didžiąja dalimi lemia kliento skonis. Gaila, nesu drabužių dizaineris, kad, įvaldęs bent jau tris konstrukcines linijas, galėčiau kurti tokius apdarus, kurie sudomintų (o gal atgrasytų?) būsimus klientus. Interjero dekoravimas jau iš anksto, net nepradėjus dirbti, yra kompromisas.

Laima Velvet nuotr./Didier Margueritte
Laima Velvet nuotr./Didier Margueritte

– Kas, jūsų akimis, šiandien yra pats baisiausias prancūzų gero skonio priešas?

– Prancūzų skonį šiandien formuoja... „Ikea“: šios švedų kompanijos invazija ne tik į mano tėvynainių namus, bet ir į mentalitetą yra tiesiog neišmatuojama. Todėl dizainerio funkcija kuo toliau, tuo labiau darosi vis mažiau įtakinga ir reikšminga. Būna užsakovų, kurie, remdamiesi švedų idėjomis, reikalauja sukurti tai, ką jie matė „Ikea“ vitrinose, tik naudojant kokybiškesnius kitų kompanijų gaminius. Vidutinė prancūzų šeima savo interjerą keičia maždaug kas penkerius septynerius metus, pusė visų vartotojų naudoja dizaino padirbinius, nesiekia žūtbūt turėti autentiškų, iš originalių ir kokybiškų medžiagų sukurtų daiktų. Greitojo maisto idėjos persikėlė ir į madą, ir į namų kūrimą.

Kitas priešas, kuris mūsų mentalitetą veikia griaunamai, – tai masiškai plintantys ekonominės klasės viešbučių tinklai, tokie kaip amerikiečių „Hilton“ ar „Best Western“. Čia apsilankęs žmogus lieka tarsi nuasmenintas, tarsi perrengtas prastos kokybės uniforma. Atlikęs išsamią aplinkos analizę, įsigilinęs į socialinį žmonių statusą, privalau prisiminti, kad dekoruotojas visų pirma – psichologas, o gal ir gydytojas: kiekviena „invazija“ į svetimus namus pažeidžia intymią erdvę ir, manau, yra panaši į mediko invaziją į žmogaus organizmą. Jei šeimą vadiname visuomenės ląstele, vadinasi, įsiveržiu į ląstelę. Viengungis, heteroseksuali pora, homoseksuali pora, vieną vaiką turinti šeima, auginanti du vaikus, tris... Taigi visos šios sudedamosios komunikacijos su sociumu dalys be išlygų lemia ir būsimo būsto dekoravimą.

Modernios jaunos poros sprendimus su dekoruotoju priima pasitardamos lygiavertiškai, tarp vyresnių prancūzų porų paskutinis žodis – moters. Kiek ambicingiau ginčijasi gėjų poros, nes jų estetiniai skoniai ir poreikiai itin jautrūs. Aš pats sau reikliausias esu, kai ką nors gaminu virtuvėje laukdamas draugų. Jei dar matau, kad patiekalas nepavyks, tada oi oi oi... (juokiasi). O geriausiai galvą išvėdina muzika ir motociklas, kuriuo taip mėgstu nardyti po Paryžių.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt