Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Architektė Zaha Hadid – viena prieš visus

Zaha Hadid
Vida Press nuotr. / Zaha Hadid
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Ji mirė prieš metus, sulaukusi vos 65 metų. Ji net nebuvo panaši į pagyvenusią moterį. Dėvėjo tampres ir „Issey Miyake“ palaidines, kurios jai velniškai tiko, turėjo ilgus plaukus ir išraiškingas milžiniškas akis. Žurnalistus, paskambinusius jai į duris, ištikdavo laikinas paralyžius: „Nesitikėjau, kad jūs – tokia graži!“

Nesinori sakyti, kad kiekvienam skirtas jo laikas. Architektė Zaha Hadid (1950–2016) laiko turėjo per mažai. Atsigulė į Majamio ligoninę pasigydyti banalaus bronchito, o ten sustojo širdis. Pažįstantys Hadid turbūt nenustebo: jos motoriukas patyrė tiek išbandymų, kad galėjo pavargti.

Princas Charlesas, 2004 m. teikdamas jai ordiną, maloniai pasiteiravo: „O jūs esate ką nors pastačiusi Anglijoje?“

Garsiausia mūsų laikų architektė, kurios statiniais kliedi pasaulis, kuri gavo visas prestižines architektų premijas plius Britanijos ordiną, laurus susišlavė tik į senatvę, po ilgų ignoravimo metų. Net princas Charlesas, 2004 m. teikdamas jai ordiną, maloniai pasiteiravo: „O jūs esate ką nors pastačiusi Anglijoje?“

Hadid biografija – kelių veiksmų drama. Prasideda ji tuo, kad mergina iš Irako nutarė studijuoti Londone ir ten liko gyventi. Viskas sekėsi, visi žavėjosi jos talentu, bet tik tol, kol ji niekam nestojo skersai kelio. O kai nutarė kurti pati, išaiškėjo du momentai: architektų valdose nėra vietos moterims ir juo labiau – idėjoms, kurios ardo įprastą tvarką. Daug metų Zaha buvo vadinama „popierine architekte“, nes visi jos projektai keliaudavo į stalčių. Kai pasaulis galiausiai kapituliavo ir pripažino jos talentą, atsirado kitų problemų. Hadid tapo žvaigžde kaip tik prasidėjus 2008 m. krizei, kuri „skandino“ visus išsišokėlius: tada reikėjo ne kosminės architektūros, o pigių, praktiškų objektų.

Prieš mirtį Hadid darbai buvo suplanuoti dešimčiai metų į priekį. Bet ji nebuvo Antoni Gaudi, už kurį mūru stojo tėvynainiai, nesukdami galvos, ar jo pilys – praktiškos. Hadid neturėjo tėvynės: Irakas jos išsižadėjo, o Anglija, kuriai ji keliasdešimt metų mokėjo didžiulius mokesčius, ją vis tiek laikė svetima. Todėl „niekieno“ architektė nuolat buvo kuo nors kaltinama. Kol turistai vorele tursendavo žiūrėti Hadid šedevrų, kol jie buvo fotografuojami iš paukščio skrydžio ar varlės rakurso, spauda nesnaudė. Menininkė buvo puolama dėl meto aktualijų ignoravimo, neefektyvaus erdvės panaudojimo, baisių statybų kainų ir brangaus statinių eksploatavimo, ploto netaupymo, žmogaus poreikių nepaisymo, etc. Hadid tekdavo išklausyti priekaištų net už tai, kad jos statybose žūva žmonės, tarsi darbo saugumas būtų architekto kompetencija. Kartą ji, trenkusi durimis, išėjo iš BBC laidos, kai ši tapo panaši į kaltinamąjį procesą.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Zaha Hadid ir Serpentine Sackler galerijos priestatas Londone
AFP/„Scanpix“ nuotr./Zaha Hadid ir Serpentine Sackler galerijos priestatas Londone

Zaha gimė Bagdade, turtingo verslininko šeimoje. Šeima gyveno Bauhauzo stiliaus name, ir Zaha nuo mažens bandė aiškintis, kodėl jos sofa nepanaši į visas kitas sofas, o veidrodis – asimetriškas. Sulaukusi dešimties mergaitė informavo tėvus, kad bus architektė. Tėvai, pasaulietiški musulmonai, nė nemanė dukros atkalbinėti. Anuomet Irako sostinė buvo kosmopolitinis, naujoms idėjoms atviras miestas, niekas čia netrypė moterų teisių, tad Zahos noras neatrodė kažkoks beprotiškas. Vis dėlto, mokytis ji išvyko kitur: iš pradžių studijavo matematiką Beirute, vėliau – architektūrą Londone. Zahos dėstytojas Architektų asociacijos mokykloje, garsus olandas Remas Koolhaasas, jau studijų metais pasakė: „Hadid yra grožis ir jėga; planeta, kuri turi asmeninę orbitą.“ Ir iškart po baigiamųjų egzaminų jis įdarbino merginą savo Metropolitano architektūros biure.

Jai iškart buvo išaiškinta: architektūra – per daug rimtas menas, kad į jį pretenduotų infantilios mergaitės.

Hadid po trejų metų nutarė dirbti sau. Jai iškart buvo išaiškinta: architektūra – per daug rimtas menas, kad į jį pretenduotų infantilios mergaitės. Solidžius kolegas jos darbai veikė kaip bulių raudona skraistė, kurios negali nepaisyti, nors ji varo iš proto. Zaha savo piešinių neslėpė palėpėje – nešdavo juos į viešumą, dalyvaudavo konkursuose ir laimėdavo. Tarkim, 1995 m. nugalėjo 268 vyrus konkurse Kardifo Cardiff Bay operai statyti. Komisija buvo bejėgė paneigti, kad jos projektas – geriausias, tad paskelbė papildomą konkursą, bet ir vėl laimėjo Hadid. O kai garbingoji taryba nebeturėjo, kur trauktis, valdžia tiesiog atsisakė finansuoti statybas. Zaha verkė, pyko, kaltino britus ksenofobija ir rasizmu, o labiausiai – moterų diskriminacija. Ir buvo arti tiesos. Tais laikais anglų architektų bendruomenė buvo panaši į slaptą ložę: vyrai rinkdavosi džentelmenų klubuose ir ten, papsėdami pypkutėmis ar žaisdami golfą, spręsdavo savo reikalus, dalydavosi objektais. Apie tai, kad jų elegantiškoje brolijoje atsirastų kažkokia arabė, negalėjo būti kalbos.

Vida Press nuotr./Zaha Hadid
Vida Press nuotr./Zaha Hadid

Hadid buvo keturiasdešimt trejų, kai jos projektas pirmą kartą virto realiu statiniu, ir tai buvo ne balažin kas – „Vitra“ baldų kompanijos gaisrinė, dėl kurios, matyt, niekas nesivaržė. Paskui dešimt metų vėl buvo popieriniai darbai, o turtingi giminaičiai, užsukę pas Zahą, palikdavo vokelių su pinigais, kad ji galėtų sumokėti savo biuro darbuotojams. Kai menininkė 2004 m. gavo Pritzkerio premiją (tokį architektų Nobelį), galėjo pasigirti tik vienu reikšmingu statiniu – Rozentalių šiuolaikinio meno centru Sinsinatyje.

Šiandien Hadid pastatai puošia Londoną, Milaną, Neapolį, Marselį, Seulą, Saragosą, Majamį, daug kitų pasaulio miestų. Liko galybė pasakiškų projektų, kurių nerealizavo jau garsi „Zaha Hadid Company“: Dubajaus opera ir finansų birža, Tokijo 2020 m. olimpinių žaidynių stadionas, kt.; taip pat Vilniaus Guggenheimo muziejus, turėjęs stovėti šalia Baltojo tilto.

Vida Press nuotr./Dubajaus opera
Vida Press nuotr./Dubajaus opera

Žvaigžde tapusi Zaha buvo apdovanojama kone už kiekvieną naują statinį, nors tie, kurie ją kritikavo, kartais būdavo teisūs. Pavyzdžiui, „Vitra“ pastate dabar rengiamos parodos, nes gaisrinei jis visiškai nebuvo pritaikytas. Romos šiuolaikinio meno ir architektūros muziejus (MAXXI), atvirkščiai, kritikuojamas už negerą ekspozicinę erdvę. Hadid centras „Galaxy Soho“ Pekine yra fantastiškas, bet milžiniški, vienas į kitą pertekantys pastatai neatpažįstamai pakeitė istorinį senamiestį, o tai nėra gerai. Tam tikrų nesklandumų sukelia ir projektai „iš stalčiaus“, kurie buvo pritaikyti kitam tikslui, kitai geografijai.

Hadid nejaudino nei statinių vieta, nei kam nors nepritaikytos erdvės: „Architektūra nėra aptarnaujantis menas. Ji turi būti nepanaši į nieką, veikti gatvės gyvenimą, traukti žmones, keisti jų bendravimą. Per mano darbus visuomenė taps progresyvesnė, humaniškesnė.“

Jos pastatai išties neturi analogų, peržengia visas vizualias ir technines architektūros ribas. Hadid kūriniuose netrūksta simpatijų kampuotam XX a. pradžios rusų avangardui, bet šiaip jau jos intervencija į vyrų pasaulį yra labai moteriška. Zahos kūryboje dažna įsčių forma, jos linijos – jausmingos, lanksčios, slystančios, tekančios, o idėjos – tokios neįmanomos, tarsi būtų gimusios iš moteriškos intuicijos, o ne vyriškos logikos.

Vida Press nuotr./Hungerburgo stotis
Vida Press nuotr./Hungerburgo stotis

Zaha pasakodavo istoriją, kaip buvo pakviesta į VIP vakarėlį. Durininkas, ją pamatęs, vos nenualpo: „Bet čia neįleidžiamos moterys!“ Ir tai vyko XXI amžiuje – ne egzotiškoje papuasų gentyje, o moderniame Niujorke. Todėl Hadid buvo svarbu nušluostyti vyrams nosį. Ir todėl jos kompanijoje vyrų buvo tik vienas kitas (įskaitant „Zaha Hadid Architects“ direktorių Patriką Schumacherį), o didieji darbai tekdavo moterims, dažniausiai – įvairių rasių.

Pačios Hadid moteriškumą rodė nebent tai, kad ji ženkliai padidino Miuccios Prados ir japonų dizainerių pajamas, aistringai domėjosi mada ir net kūrė avalynę („United Nude“, „Melissa“, „Adidas“ kompanijoms). O šiaip jau gyvenimas nelepino, todėl kvatoklė Zaha ilgainiui virto „monstre“, kurios žemo balso (daug cigarečių) ir kieto charakterio baidėsi stipriosios lyties atstovai. Ji nesukūrė šeimos, neturėjo vaikų, gyveno viena. Kita vertus, akinamai baltuose Hadid apartamentuose Rytų Londone niekas kitas ir nebūtų galėjęs gyventi; ji net likvidavo virtuvę, kad ši negadintų namų vaizdo. Nors žiūrėti į savo baltas grindis ir sienas (tiesa, su spalvingais paveikslais, Murano stiklo vazomis) ji nelabai turėjo kada. Visi nauji Hadid kompanijos žmonės buvo įspėjami, kad architekto darbas nesibaigia penktą valandą, na, o pati ponia rodė šviesų pavyzdį ir nedirbdavo tik kai miegodavo ar eidavo papildyti „Prada“ atsargų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt