Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Beata Nicholson: tik nereikia manyti, kad aš – šventoji ar cukrumi pabarstyta fėja

Beata Nicholson
Žurnalo "Laima" nuotr. / Beata Nicholson
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Beatos Nicholson nepavadinsi žvaigžde, nes žvaigždės kartais užgęsta. O ji be didelio spindesio tapo „brendu“, įsibrovė į mūsų gyvenimus. Yra fanatikių, kurios skaito jos tinklaraštį ir žurnalus, laukia laidų, seka kiekvieną žingsnį, bet yra ir tokių, kurios tiesiog perka „Beatos“ duoną, nes ji – skani, ir kepa vištą pagal jos receptą.

– Daugelis žmonių šventai tiki, kad apie jus viską žino. Ar, vis dėlto, turite atvirumo ribą?

– Jei jau pasirenki būti viešas asmuo, jei eini į tai, turi būti atviras. Negali meluoti diena po dienos, nes taip save naikini, varai į kampą. Man nesunku būti atvirai, aš – didelė ekstravertė. Mėgstu viešumą, bet ne tiek, kad specialiai siekčiau dėmesio, nerodau savo skaudulių, ką daro kai kurios garsenybės: išplėšiu jums savo širdį, padėsiu ant lėkštės, kad tik apie mane kalbėtumėte. Visada galvoju apie ribą, kas yra tik mano. Ir vyras mane apramina; jis, visiška mano priešybė, nesidžiaugia viešumu, nesimėgauja juo taip, kaip aš. Pati visa tai kūriau ir dabar negaliu skųstis. Tarkim, neseniai skambinau dėl nekilnojamojo turto (norėjau padėti šeimai), ir iškart buvau atpažinta iš balso. Buvo labai keista. Nemanau esanti įžymybė, bet jaučiu žmonių dėmesį ir tikrai juo džiaugiuosi. Jų palankumas man kartais duoda išankstinį mandatą.

– Atrodote tikra optimizmo bomba. Tokia ir esate ar tai šiek tiek įvaizdis?

– Negalėčiau dėtis tuo, kas nesu. Palyginti su standartiniu lietuviu, aš tikrai esu optimizmo bomba. Ir tikrai niekada neturėjau kažkokio penkmečio plano iš serijos „aš dabar kalbėsiu tik teigiamai ir skleisiu tik pozityvias emocijas“.

– Kada pastarąjį kartą verkėte?

– Šiandien ryte, kai man darė pedikiūrą. Savaitę buvau Londone, tik vakar grįžau, ir, aišku, kai keletą dienų nebūni, visko prisikaupia. Teko atsisakyti keleto kvietimų, turėjau, apie ką pamąstyti, nes iš žmonių, su kuriais dirbu, sulaukiau signalų, kad jie kai kuo nepatenkinti. Ir pagalvojusi, kiek čia daug visko užgriuvo, net negaliu atsipalaiduoti per pedikiūrą, išspaudžiau ašarą... Nors šiaip jau nesu mėgėja bliauti ir gailėtis savęs. Turiu mechanizmą, šiek tiek išsiugdytą, kuris man padeda rasti daugiau priežasčių džiaugsmui nei liūdesiui. Ir mano prigimtis tokia. Atsimenu, dar anglų kalbos mokytoja man sakė: „Beata, tu pridarai klaidų, prisidirbi. Aš tave kritikuoju, baru, o tu sėdi ir šypsaisi.“

– Ir ta šypsena padeda su visais sutarti?

– Daug metų būdama viešumoje supratau du dalykus: pirma, negali visiems įtikti, tai – neįmanoma; antra, neturi kreipti dėmesio į kiekvieną nuomonę (ar tai būtų pagyrimas, ar pakritikavimas), nes išeisi iš proto. Privalai susikoncentruoti į tai, kas tau svarbu. O sutarti man padeda tai, kad turiu daugelį moterų kamuojantį sindromą „People Pleaser“ – norą visiems įtikti, nieko nenuskriausti. Aišku, tas sutarimas su žmonėmis man padėjo šį tą pasiekti gyvenime, bet yra ir tamsioji Mėnulio pusė: aš tikrai nuo to kenčiu. Pasižadu daugiau dalykų, negu galiu ar sugebu padaryti... Bet man neseniai sukako 37 metai ir jaučiuosi po truputėlį artėjanti prie suaugusio žmogaus statuso. Pagaliau! Aš, pavyzdžiui, pirmą kartą nusipirkau šiltus apatinius marškinėlius ir timpes – galiu paminėti net tokį savo brandos požymį. Ir dabar jau sugebu pasakyti: „Atleiskite, bet – ne.“ Kartais nebūna lengva, bet turiu tai padaryti, nes negaliu visų pamaloninti.

Dovilės Jakštaitės nuotr./Beata Nicholson pristatė naują knygą
Dovilės Jakštaitės nuotr./Beata Nicholson pristatė naują knygą

– Sakoma, kad visiems malonus žmogus turi nedaug spalvų. Kiek spalvų turite jūs?

– Tik nereikia manyti, kad aš – šventoji ar cukrumi pabarstyta ir morengais apdėta fėja! Aš myliu žmones, visada stengiuosi matyti jų gerąją pusę, todėl man – lengva. Bet galiu ir pasakyti, kaip kas nors mane užkniso, ir pavartoti penkis rusiškus keiksmažodžius, kad būtų aiškiau. Aš – emocinga ir tų jausmų būna įvairių. Man nesvetimi nei pyktis, nei nepasitenkinimas – juos (gaila) kartais parodau ir darbe, ir šeimoje; ypač vaikams, kurie išmėto savo daiktus, neklauso. Negaliu sakyti, kad visą laiką tvardausi ir niekada nešaukiu ant jų ar ant vyro, kad nerodau jam blogos nuotaikos. Kartais reikia neigiamų iškrovų. Lygiai taip pat turiu baimių ir išgyvenimų: kodėl vyras neatsiliepia, kodėl jo telefonas išjungtas, kodėl duktė man neskambino, kur ji? Tai natūralu: nesu įtikėjusi, kad man viskas yra ir bus gerai.

– Jūsų nejaudina tai, kad dabar visi išmano kulinariją?

Aš – ne kulinarė, aš – virtuvės žurnalistė, kuri kalba ir rašo apie maistą.

– Aš – ne kulinarė, aš – virtuvės žurnalistė, kuri kalba ir rašo apie maistą. Taip, dabar yra labai daug visokių specialistų, kurie nėra baigę jokių mokslų, ir man tas diletantizmas nelabai patinka. Aš pati, kai pradėjau rašyti knygas, neturėjau jokio kulinarinio išsilavinimo. Lankiau daug kursų, bet jie nebuvo profesionalų, tik kurstė pomėgį. Ir man jų neužteko. Todėl baigiau kulinarijos mokyklą ir dabar tai – didelis mano pranašumas, nes turiu rimtą pagrindą po kojomis. Nesvarbu, kad man mokslai kainavo 20 tūkstančių svarų sterlingų (plius papildomas išlaidas auklei), išties daug. Bet juk negali vien blizgėti, žibėti ir vaidinti, reikia už nugaros turėti šį tą tikro. Pati nesu blefuotoja ir nemėgstu, kai kiti tuščiai puikuojasi. Nereikia stoti ant bačkos ir rėkti, koks esi nuostabus. Tegu kiti nusprendžia, ko tu vertas.

– Jei gaučiau vizitinę kortelę „virtuvės žurnalistė“, nelabai suprasčiau, su kuo turiu reikalą...

– Taip sakau, nes esu baigusi žurnalistiką, o maistas yra tai, į ką atsispiriu. Aišku, esu kulinarė, įsitraukusi į savo šeimos restoranus, pavyzdžiui, „Jurgiui ir drakonui“ sugalvoju naujų sriubų ir naujų salotų, tada einu į virtuvę, jas išmėginu. Bet mano veikla daug platesnė. Dabar net buvau dizainerė – tuoj pasirodys mano indų kolekcija. Ir tų indų forma, gėlės ant jų bus mano vizija. Velnias slypi detalėse, bet jose slypi ir Dievas. Tie indai gaminti italų fabrike, kuris yra Portugalijoje, turinčioje labai senas keramikos tradicijas. Fabrikas – laukuose, labai senovinis ir babytės ten rankomis klijuoja lipdukus ant puodelių. Gyvename industrinio pertekliaus amžiuje, ir man svarbu, kad prie daikto, ant kurio dedu savo vardą, lietėsi žmogaus rankos.

Man įdomūs įvairūs maisto aspektai. Tarkim, šį rudenį sugalvojau sau iššūkį. Jis iš manęs reikalauja daug pastangų: kiekvieną savaitę skraidau į Londoną, nes lankau ten tokius subalansuotos mitybos kursus. Skrendu, visą dieną būnu paskaitose, ruošiu pamokas. Nelengva, bet niekas nevertė, pati žinau, kad visą laiką turiu mokytis ko nors naujo.

– Nekyla noras pailsėti ant laurų?

– Atvirkščiai, nuolat galvoju, ką veiksiu po penkerių ar dešimties metų. Aš kartais gal net per mažai leidžiu sau pasimėgauti tuo, ką turiu, nes visada reikia judėti į priekį. Šiandien negali gyventi taip, kaip gyvenai prieš penkerius metus, – keitiesi pats, keičiasi aplinkybės. Aišku, gyvenimas – kaip jūra: tai tu ant bangos, tai po banga, be perstojo esi nešiojamas. Bet vis tiek turi galvoti, prognozuoti, daryti aktyvius žingsnius. Aš – ne iš tų žmonių, kurie tiki lemtimi, tuo, kad ji atneš sėkmę. Taip nebūna.

– Lemtimi netikite. O kuo tikite?

– Tikiu ženklais, lemtingais sutapimais, tikiu savo intuicija. Jei tau kas nors einasi, gerai sekasi, vadinasi – Dievas tave palaiko, tau lemta tai daryti. O jei atsiranda kliūčių ar trukdžių, kurie tave nemaloniai nuteikia, tai jau signalas, kad reikia stabtelti ir pagalvoti, ar tas kelias – tavo. Aš daug ką atspėju, manau, kad labai gerai jaučiu žmones. Štai paprastas pavyzdys. Kartą su draugais ėjau į restoraną. Ir vos įžengusi pamačiau sėdinčią porą – abu dirbo mano vyro įmonėje. Mečiau į juos žvilgsnį, pasisveikinau ir staiga supratau: „Aš žinau, apie ką jie kalbasi. Jie išeis iš mūsų. Jie atidarys savo restoraną.“ Taip ir atsitiko – po mėnesio. Man taip būna dažnai, vadinu tai intuicija. Ji – kažkoks vidinis šnabždesys, vedimas, tai, ką tu užfiksuoji ir kas tau padeda apsispręsti – dėl mokslų, kulinarinio blogo ar dar ko nors... Arba kitas pavyzdys. Londone intensyviai ieškojau auklės savo vaikams, bet paieškos buvo nesėkmingos. Atvežu Izabelę į darželį, lipu iš mašinos ir galvoju: „Dieve, negi tu mane dabar taip paliksi ir aš nieko nerasiu.“ Ir darželyje sutinku Kristiną – lietuvę, kurios niekada ten nebuvau mačiusi. Ji trejus metus buvo mano vaikų auklė.

Tokių pavyzdžių – labai daug. Aš visada žinau, kada man skambina sesuo. Jei pagalvoju apie vyrą, jis man parašo žinutę arba – atvirkščiai. Mano šventu įsitikinimu, mes visi esame susiję vienas su kitu ir gyvenimas yra ne vien tai, ką gali pamatyti, išmąstyti ar įdėti į „excel“ lentelę. Gyvenimas turi labai daug radarų. Aš jame vadovaujuosi intuicija ir jausmais...

Žurnalo „Laima“ nuotr./Beata Nicholson
Žurnalo „Laima“ nuotr./Beata Nicholson

– Žinau, kad jūsų kolektyvas – moteriškas. Ar esate iš tų, kurios visas problemas sprendžia be vyrų pagalbos?

Dabar atėjo laikas mažyliui, manau, visiems tai bus nuostabi patirtis.

– Anglai turi gerą posakį: „A problem shared is a problem solved“ – pasidalyta problema yra išspręsta problema. Jei kas nors atsitinka, tariuosi – nebūtinai su vyru, dažnai su seserimi. Kartais reikia perlipti per save ir prisipažinti, kad turi bėdą, bet, kiek man teko patirti, tai tikrai geras būdas jos atsikratyti... Dabar mano šeimoje pusiausvyra: turiu dukrą ir sūnų, mūsų šunys (iš Anglijos atvykę kokerspanieliai) irgi berniukas ir mergaitė. Bet pavasarį mūsų šeima paaugs – laukiuosi trečio vaiko. Iš tiesų, visada norėjau mažiausiai trijų vaikų. Jurgis ir Izabelė jau atrodo tokie dideli ir tokie savarankiški; dvi vasaras su jais smagiai pakeliavome. Dabar atėjo laikas mažyliui, manau, visiems tai bus nuostabi patirtis. Jau tikrai pasiilgau kūdikio namie... O šiaip visos mano kolegės ir draugės – moterys; net vyro įmonėje, kai vyksta vadovų susirinkimas, prie stalo sėdi dvylika moterų. Pati esu moteriška, palaikau moteris ir manau, kad Lietuvoje jos – vau!

– Vyrus visai nurašote?

– Jokiu būdu neniekinu vyrų, jie gyvenime yra tikrai reikalingas elementas. Juolab esu jų išlepinta. Pavyzdžiui, pirmą automobilį pirkau tik sulaukusi 35 metų – pati sau ir už savo pinigus. Nieko ypatingo, mini kuperiuką, bet jau dvejus metus vairuoju SAVO mašiną. Iki tol man automobilius pirko tėtis, o kai ištekėjau – vyras.

– Rastumėte kokį nors pagiriamąjį žodį anglų vyrams? Jaučiasi, kad ten ilgokai valdo karalienės?

– Dabar ir Didžiojoje Britanijoje, ir kitur dažnai kalbama apie tai, kad karalienė yra asmuo, kuris – priekyje, bet už jos stovintis princas Philipas – jos ramstis. Tą patį galiu pasakyti apie savo vyrą: jis – mano ramstis, mano pjedestalas. Kažkada jis man patiko viskuo, kaip kad būna, kai įsimyli ir negalvoji apie nieką. Bet jau tada Tomas man atrodė labai patikimas. Toks yra ir dabar. Visiems anglų vyrams, bent tiems, kuriuos pažįstu, yra įgimta ar įskiepyta nuo mažens pagarba moteriai, supratimas, kad ji – ne trofėjus ar tarnaitė (kas būdinga kai kuriems lietuvaičiams)... Vyrui reikia moters, kaip ir moteriai reikia vyro. Labai gili mintis. Bet drįsčiau sakyti, kad jam jos reikia labiau. Nes moteris turi savo moterų komandą, draugiją, emocinio palaikymo būrį, o vyrų prigimtis kitokia.

– Tomas Vilniuje to palaikymo turi?

– Jis adaptavosi Vilniuje, tačiau iš esmės nėra itin socialus žmogus. Jam svarbiausia šeima, buvimas namie, jis džiaugiasi, kad dabar praleidžia daugiau laiko su vaikais... Negalėčiau sakyti, kad Tomas čia nuo visko svaigsta. Yra daug dalykų, kurie jį erzina, kelia jam nepasitenkinimą: tai, kad viskas yra komplikuota, sudėtingiau, negu reikia, kad galėtų būti daug paprasčiau. Jam tikrai kyla daug iššūkių ir susiklosto įvairių situacijų. Bet kol kas jis dar nebėga... Gyvenimas toks, kad vienu metu vienas prisitaiko, kitu metu – kitas. Gyvenimas nėra vien rožėmis klotas. Bet nežinau, ar mes čia gyvensime iki senatvės. Veikiausiai – ne.

– Nebūna taip, kad pagalvojate: anksčiau turėjau svajonę, o dabar jai tarnauju? Ar akys vis dar žiba?

– Visoms svajonėms turi tarnauti, kiek jų bebūtų, net jei kas keletą mėnesių atsirastų naujų. Aš gal ir norėčiau kada nors dirbti mažiau, nes lyg ir visko turiu, bet jau sugalvojau naują knygą, ir man tai didžiausias įkvėpimas, paskui sugalvosiu dar ką nors. Pavyzdžiui, dabar savo Londono kursams dariau tokį darbą, visą dieną buvau užsidariusi su fotografe: pati atsivežiau produktų, pati viską gaminau ir ta diena buvo nuostabi, ir mano akys žibėjo. Tų progų pažibinti akis turiu labai daug. Nes įvyksta nuostabių dalykų... Mano darbas mane nuvedė daug toliau negu svajonės, negu būtų siekusi mano vaizduotė.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt