Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Buvęs atletas Emilis Jaškevičius: „Mano amerikietiška svajonė – tikrai ne pinigai“

Emilis Jaškevičius
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr. / Emilis Jaškevičius
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

American dream... Ne vieną šimtmetį šis slaptažodis daugeliui virpina širdis. Tik šiandien kitaip – jau nebereikia jaunuoliui milijono dolerių, prašmatnaus namo ir blizgančio kadilako, kad pasijustų prasimušęs ir būtų užtikrintas, kad suvilios gražiausią merginą. Kas yra nūdienos „amerikietiška svajonė“? Nuo aštuonerių metų JAV augęs Emilis Jaškevičius, buvęs mišrių kovos menų atletas, turi gana aiškų atsakymą.

– Kai grįždami iš svečios šalies oro uoste atsiduriame prie įlaipinimo vartų, iš visos minios savo tautiečius išskiriame labai nesunkiai. Ar esi tai pastebėjęs?

– Nebūtina žvalgytis oro uostuose, kad pamatytum tų skirtumų. Gal ir įmanoma Niujorke, Čikagoje ar Los Andžele lietuvį supainioti su kuriuo nors kitu Rytų europiečiu, pavyzdžiui, lenku, latviu, rusu, tačiau nepasitikinčio savimi žmogaus elgesys, rūpestis veide, akivaizdus nenoras būti užkalbintam labai dažnai išduoda tautietį.

Aš irgi negimiau amerikietis. Prisimenu, kaip ten nuvykęs pas vokiečių kalbos mokytoją mokiausi anglų ir koks buvau baugštus: klasėje lindėdavau, bijodamas, kad tik ko nors nepaklaustų, o ir vėliau kokia būdavo drama, kai reikėdavo pristatyti kokį nors projektą. Tačiau greit pastebėjau, kad amerikiečiai dėl savo komunikabilumo, optimizmo ir pozityvaus mąstymo daug ką gyvenime pasiekia. Gal net viską, ko tik nori. Jų atvirumas, šypsenos, draugiškumas (tegu ir ne visada nuoširdūs), noras užkalbinti viešose erdvėse (nors po kurio laiko neprisimins, kas tu toks ir ką sakęs) sukuria palankią atmosferą įsitvirtinti.  

– Priešingai nei Europoje (išskyrus galbūt Vokietiją), JAV žmogaus statusą visuomenėje didele dalimi lemia sportas: rimtai sportuojančiam atsiveria nepalyginti daugiau profesinės karjeros perspektyvų.  

– Absoliuti tiesa! Dziudo bei Rytų dvikovos mane lydėjo nuo vaikystės. Iš pradžių tai buvo labiau hobis, tačiau jau pirmą dieną po skyrybų su žmona atėjau pas trenerį ir pareiškiau norįs rimtai atsidėti profesionalo karjerai – mišriems kovos menams. Būdamas šeimos žmogus, pernelyg nepasportuosi, o kadangi lietuvaitę vedžiau labai jaunas ir greit išsituokiau, nepraradau daug laiko, kad grįžčiau į ringą. Pavyko laimėti vieną kovą po kitos, klubas išsiuntė kuriam laikui į Tailandą, Japoniją, Singapūrą, dalyvavau įvairiose Pietryčių Azijos regiono varžybose. Buvau viskuo aprūpintas su kaupu ir nesukau galvos, kaip išgyventi. Ringą palikau tik priverstas pusmetį laukti, kol sugis akys po lazeriu atliktos operacijos.

Požiūris į sportuojantį žmogų Amerikoje labai pagarbus net tarp paauglių.

Požiūris į sportuojantį žmogų Amerikoje labai pagarbus net tarp paauglių: būdavo, koks nors studentas, pavyzdžiui, garsaus beisbolo trenerio atžala, organizuoja vakarėlį tėvų viloje, pasikviečia draugų gimnazistų, iš viso susirenka apie tris šimtus žmonių, ir kai sužino (ypač merginos), kad esi sportininkas, pasijunti apdovanotas tokiu dėmesiu, kad oi oi oi...

Neslėpkime, atotrūkis tarp juodaodžių ir baltųjų – ypač Čikagoje – milžiniškas. Apie tai, kas vyksta priemiesčių kvartaluose, kuriuos važiuodami į miestą paprastai aplenkiame, ne viską net žiniasklaida praneša; tai, kad vergija šioje šalyje panaikinta prieš pusantro šimto metų, nepanaikina istorinės atminties ir juodųjų keršto baltiesiems. Tačiau juodaodžiai sportininkai, kaip niekas kitas, yra labai gerbiami.

Pavyzdžiui, bendrauji su NBA krepšininku Carlosu Boozeriu ir matai, koks pozityvus aplinkinių požiūris į šį atletą. Mokyklose net klasių grupelės susiformuoja: čia moksliukai, čia menininkai, čia sportininkai, čia nevykėliai... Ryškiausiai tas grupeles pamatai, kai gimnazistai subėga pietauti, ir akivaizdu: sportininkai – patys populiariausi. Šalia jų – pačios šauniausios panelės. Kiti, pavyzdžiui, moksliukai, juos vadina jocks. Šis terminas atėjęs dar iš 1963-iųjų, kai buvo pradėti gaminti jockstrap – sportininkų apatiniai genitalijoms apsaugoti treniruočių ir varžybų metu.

Asmeninio albumo nuotr./Emilis Jaškevičius
Asmeninio albumo nuotr./Emilis Jaškevičius

Beje, JAV švietimo sistema tokia, kad ir didžiausio atsilikėlio mokytojas nepaliks likimo valiai: dirbs su juo papildomai net savaitgaliais, kad tik būtų pasiektas reikiamas žinių lygis. Tačiau tarp amerikiečių studentų vis mažiau norinčių rimtai studijuoti universitetuose – retas kuris gali susimokėti už mokslą, o ilgalaikės tūkstantinės paskolos atbaido.

Pastaruoju metu labai populiaru ne mokytis, bet kurti įvairius versliukus. Bankrutavusiam verslininkui paskolos greit nurašomos, o paimtos mokslui niekur nedingsta. Taigi iš pradžių ėmiau studijuoti IT – nepatiko; buvau priimtas mokytis pilotuoti karinių lėktuvų (dievinu nuotykius, iššūkius ir jų sukeliamą adrenaliną), bet įsimylėjau lietuvaitę, susituokiau ir teko viską anuliuoti.

Išsiskyręs kurį laiką gyvenau iš sporto (ir net labai neblogai!), o dabar su bičiuliu Haroldu, kuris gyvena ir turi siuvimo įmonę Alytuje, nusprendėme įkurti mados ženklą „Elise Henri“ ir mėginsime nustebinti amerikietes, pradėsime nuo Čikagos (šypsosi).

Be amerikietiško mentaliteto, man labai praverčia lietuviška nuovoka. Dažnai JAV piliečiai it kokie nekalti avinėliai verslo imasi ar kokią kitą karjerą daro taip, kaip yra išmokę iš vadovėlių: eina tiesiai, nematydami, kas dedasi aplinkui. Lietuviai Amerikoje žinias pritaiko labai kūrybiškai, stebi aplinką, išsiuostinėja visas galimybes, apsukriai išnaudoja situacijas, todėl nenuostabu, kad antai buvęs vilkiko vairuotojas įkuria savo kompaniją ir netrukus uždirba pirmąjį milijoną. Pačius amerikiečius tai be galo stebina.  

Asmeninio albumo nuotr./Emilis Jaškevičius
Asmeninio albumo nuotr./Emilis Jaškevičiuss   

– Kuo dar trisdešimtmetis vyras gali nustebinti amerikietes?

– Tikrai ne piniginės dydžiu ir šešiaženkle banko sąskaita (juokiasi), net ne namu ar naujausiu „Porsche“. Šitais dalykais gali apžavėti tik atklydusias į Ameriką lietuves ar kitas merginas iš Rytų bloko. Šiandieninės amerikietės visa tai nesunkiai ir pačios gali pasiekti: emancipacija. Todėl jos gali privažiuoti prie tavo namo su „Porsche“ ir nusivežti tave į vakarėlį. Tačiau kad tai padarytų, tu turi būti joms žiauriai įdomus ir patraukliai atrodyti: jei turi gerą iškalbą, puikų humoro jausmą ir esi nenuobodus lovoje, niekada nestokosi merginų dėmesio.

Naktinis gyvenimas Amerikoje? Pats audringiausias – Čikagoje, nes baigiasi dešimtą ryto. Majamis? Amerikietiška Palanga su gausybe turistų iš Meksikos ir Kubos – ne mano skonio.

Niujorkas, manekenių ir dizainerių sostinė, su stipria hipsterių subkultūra, – man per didelis, ten turi būti jau daug pasiekęs, kad atsisėstum klube prie VIP staliuko, ir ten labai veikia pažintys, kad patektum į pačias geriausias naktinio gyvenimo vietas, nes kitaip susimokėsi 80 dolerių ir liksi stovėti prie baro.

O Čikagoje, garsėjančioje šarmingu verslo stiliumi, kur visi gyvena ne Kalifornijos ar Floridos paplūdimių ritmu, bet ant judesio, būdamas paprastas gali bare susipažinti su įtakingu milijonieriumi ir paryčiais atsidurti pas jį after party.

Los Andžele, glamūrinio stiliaus sostinėje, – panašiai kaip Niujorke: labiau veikia ryšiai, ten turiu šou versle dirbantį draugą, kurio dėka tenka pabūti vakarėliuose su Holivudo aktoriais, muzikais, užmegzti pažinčių, kartu paplaukioti jachtomis. Netgi buvo pasiūlytas epizodinis vaidmuo filme „Išvengti holokausto“, kuriame vaidino ir Julios Roberts brolis Ericas.

Lietuvės į parduotuvę eina labiau pasitempusios nei amerikietės į balių, tik pasiturinčios turi savo stilistų ir nesuka galvos dėl aprangos kodų.

Apibendrintai kalbant, lietuvės į parduotuvę eina labiau pasitempusios nei amerikietės į balių, tik pasiturinčios turi savo stilistų ir nesuka galvos dėl aprangos kodų. Išaugęs iš studentiškų „Zara“, „H&M“ marškinėlių (jų net neskalbia – panešioja kelias dienas ir išmeta: fast fashion), amerikietis pirmiausia vertina drabužio audinio ir pasiuvimo kokybę. Prancūziški ir itališki gaminiai yra tiesiog dievinami, todėl pakanka, kad prekės ženkle būtų bent vienas prancūziškas žodis, ir sėkmė garantuota. Jis veikia magiškai. Blizgūs „Versace“, „Gucci“, „Guess“, „Roberto Cavalli“ logotipai, kuriuos Valstijose išpopuliarino hiphopą atliekantys juodaodžiai, jau kuris laikas išėję iš mados. Viena, ko nedarys save gerbiantis amerikietis, – tai nesirengs drabužio su etikete „Made in China“.

Plastinės operacijos JAV, ypač Kalifornijoje, – tiesiog liga. Per sociologines apklausas paaiškėjo, kad kas antra mergina sklaido mados ir grožio žurnalus, žavisi Holivudo aktorių pripūstomis lūpomis, krūtinėmis, sėdmenimis ir dairosi į estetinės chirurgijos klinikų reklamas. Dėl savo išvaizdos labai daug jaunų žmonių taip kankinasi, kad suserga depresija. Vieniems nėra laiko, kitiems – noro sportuoti, o maistas nesveikai pigus.

Vien važiuodamas iš darbo praleki pro mažiausiai dešimt drive snaks krautuvėlių, kur, neišlipdamas iš automobilio, gali sukimšti ne vieną kalorijų bombą. Tiesa, jau įsisuko vegetarizmo, žaliavalgystės ir veganizmo mados, tačiau jos sukelia kitą kraštutinumą. Turėti dailų sportišką kūną Amerikoje – kone egzotika: visi prieina, čiupinėja, žavisi. Kūno kultas labiau klesti Los Andžele: čia šilta, paplūdimiai, visi nori gražiai atrodyti; kuo arčiau Holivudo, tuo labiau jauti, kad kūnas yra dar ir tavo pridėtinė vertė. 

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Emilis Jaškevičius
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Emilis Jaškevičius

– O pasitikėjimas savimi?

Neišvengiamas! Kaip jau sakiau, turėjau persilaužti, ir tam labai padėjo mano kultivuotas sportas: iš jo esu gavęs tiek adrenalino, tokį emocinį užtaisą, kad paskui ir didžiausias pasaulio diktatorius nebėra baisus. Stovėdamas priešais varžovą užsiaugini milžinišką drąsą, nes visa kita atrodo toks menkniekis. Yra buvę situacijų, kai prieini prie reikiamo žmogaus ir negali vientisai sklandžiai dėstyti minčių; būtent tada ir gelbsti pasitikėjimas savimi ir gebėjimas nesutrikti: pašnekovą užkariauji šypsena, žiūrėjimu į akis, gestais, balso tembru, ramia laikysena.

Antra vertus, patys amerikiečiai neleidžia būti sutrikusiam – jie moka elgtis taip, kad tu niekada neprarastum pasitikėjimo savimi: jei vakarėlio šeimininkas tave supažindino su vienu kitu svečiu, net nepastebi, kad jau kalbi su dešimtu ar penkioliktu. Svarbiausia vakarėlio metu nesėdėti vienoje vietoje ir nepamiršti kišenėje turėti vizitinių kortelių: jos veikia kaip bilietas, nes klausti pašnekovo telefono numerio ir mėginti įsivesti jį į savo mobilųjį – prasto tono ženklas...

Sekso temos amerikiečiams nėra tabu: vakarėlių metu jie mėgaudamiesi, pasitelkdami humorą ir, žinoma, sarkazmą aptaria, koks lovoje vienas ar kitas iš tos kompanijos draugų.

Pastebėjau, Europoje pasimatymus su vakarėliuose sutiktais žmonėmis priimtina organizuoti paskambinus telefonu, o Amerikoje socialinis gyvenimas vyksta bendraujant žinutėmis ar socialiniuose tinkluose. Toks susitarimo būdas tinkamas ir verslo susitikimams, ir intymiems pasimatymams.

Priešingai nei Lietuvoje, JAV pasimatymus labiau kontroliuoja merginos nei vaikinai. Jei poros santykiai dar neartėja prie sužadėtuvių ribos, visiškai įprasta, kad ir vienas, ir kitas be skrupulų keičia pasimatymų partnerius, – ir jokių tarpusavio dramų. Pamatyti merginą, su kuria jau ne vieną kartą pietavai, vakarieniaujančią su kitu, – Amerikoje normalu, jokių pavydo scenų. Intymiame gyvenime irgi panašiai – jokių tarpusavio įsipareigojimų.

Beje, sekso temos amerikiečiams nėra tabu: vakarėlių metu jie mėgaudamiesi, pasitelkdami humorą ir, žinoma, sarkazmą aptaria, koks lovoje vienas ar kitas iš tos kompanijos draugų. Įdomiausia, kad, net ir aptarinėdami miegamojo subtilybes, jie save vis dėlto laiko puritonais ir mano, kad europiečiai už juos kur kas laisvesni ir labiau pasileidę. Beje, Europos gyvenimo pavyzdžiai persekioja daugelyje gyvenimo sričių. Keista, kad, sukūrę stipriausią pasaulyje ekonomiką, Europos gyvenimo būdą jie laiko sektinu ir siektinu. 

Asmeninio albumo nuotr./Emilis Jaškevičius
Asmeninio albumo nuotr./Emilis Jaškevičius

– Kaip pasikeitė „amerikietiškos svajonės“ įsivaizdavimas nuo „Didžiojo Getsbio“ laikų?

– Šiandien tą svajonę kiekvienas supranta ir jos siekia labai individualiai. Kažkada american dream buvo tiesiog noras gyventi nepriklausomai nuo britų ir siekis, kad valstybė tave saugotų kaip pilietį, leistų kurti ateitį tokią, kokios tu nori. Kitaip ta svajonė buvo realizuojama, kai juodaodžiai ir moterys reikalavo pilietinių teisių (jos buvo suteiktos XIX a., kai šaliai sunkiu metu vadovavo prezidentas Abrahamas Lincolnas).

Didžiojo Getsbio, kurio personažą sukūrė rašytojas Francis Scottas Fitzgeraldas, laikais būti visaverčiu amerikiečiu reiškė būti susikūrusiam materialinę gerovę. Vėliau tai sukėlė vadinamąją Didžiąją depresiją. Po jos american dream suformuotas tipažas būdingas ir mano kartai: laimingas jautiesi tada, kai sėkmingai baigi studijas, susirandi mėgstamą darbą, nusiperki namą ir kuriesi be baimės, kad vieną dieną visa, ką užgyvenai, gali prarasti.

Šiek tiek pasikeitė požiūris į pinigus: mano kartos amerikiečiui kapitalas kaip savaiminis objektas, kaip svajonė nekelia tokio pasididžiavimo, kokį jautė mūsų tėvai ar seneliai. Pinigai mums reikalingi tiek, kiek jie reikalingi vidinei laisvei susikurti ir išsaugoti, jie negali būti aukščiau kitų svajonių. Teko sutikti ne vieną amerikietį, siekusį „turėti viską“, tačiau dėl to panirusį į gilią depresiją.

Taigi mano „amerikietiška svajonė“ – tikrai ne pinigai, o noras kuo įdomiau gyventi ir kuo daugiau laiko praleisti su dukra Briana. Esu laimingas vienišas tėvas: man dažna savaitgalio diena prasideda, kai dukrelę pasiimu iš jos mamos, savo buvusios žmonos, ir mudu kartu važiuojame kur nors skaniai pavalgyti, paskui – žaidimų namai, vaikų muziejai, jei gražus oras, lekiame į žaidimų aikšteles prie Mičigano ežero. Mudviejų su Briana diena baigiasi movie night arba namie, arba kino teatre. Neapsakomas jausmas, kai paguldau ją lovelėje ir matau, kaip užmiega brangiausias pasaulyje žmogus...                  

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt