Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Daiva Daugirdienė. Pakeliui su... Johnu Irvingu

Daiva Daugirdienė
"Tomas & Lukas"/ "Laima" nuotr. / Daiva Daugirdienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė anglų filologijos specialistė Daiva Daugirdienė daugiau nei dešimtmetį verčia vieno populiariausių amerikiečių rašytojų Johno Irvingo romanus. Retas atvejis, kad vertėja ne tik pažintų rašytoją iš jo kūrybos, bet ir taptų artima bičiule. Negana to, ką tik lietuvių kalba išleistame naujausiame romane „Paslapčių alėja“ Daiva veikia kaip viena jo herojų.

Globaliame pasaulyje vertėjui užmegzti kontaktus su autoriumi nėra sudėtinga. Jūsų kolega germanistas Teodoras Četrauskas yra pasakojęs, kaip Nobelio premijos laureatas Gunteris Grassas, beje, buvęs artimas Johno Irvingo bičiulis, su savo leidėjais Vokietijoje organizuodavo specialius seminarus viso pasaulio vertėjams, kad šie turėtų galimybių išsiaiškinti įvairius jo tekstų prasmių niuansus.

Tokių pavyzdžių, kai vertėjas susidraugauja su rašytoju, šiandien vis daugiau. Organizuoti kūrybines dirbtuves populiaru ir tarp vokiečių, ir tarp skandinavų. Tiesa, pritraukti į jas garsiausių pasaulio autorių nėra paprasta. O tiems, kas verčia klasikus, belieka mėgautis galimybe pabendrauti su jais per sapnus, vizijas (šypsosi). Pastaruoju metu man irgi teko dvejopas bendravimo būdas: kai verčiau Francį Scottą Fitzgeraldą, bendravau su juo pasitelkdama savo žinias ir vaizduotę, o kai dirbau prie Johno Irvingo tekstų, su autoriumi komunikavau elektroniniais laiškais. Mudviejų su Irvingu ryšys unikalus, neturintis analogų ir ypatingas tuo, kad abu esame gimę tą pačią dieną – kovo 2-ąją, tik jis dvidešimčia metų už mane anksčiau. Tą dieną nepamirštame vienas kito pasveikinti.

Fitzgeraldui mielai skambinčiau ir turbūt ne kartą, nes jo kūrinių realijos įklampina į gana painias vertėjui situacijas.

Retas atvejis dar ir tas, kad turiu šio autoriaus telefono numerį ir jo paties suteiktą galimybę iškilus vertimo neaiškumams bet kuriuo metu jam paskambinti. Tiesa, šiandien tuo jau nepiktnaudžiauju (anksčiau tekdavo aiškintis tam tikrų frazeologizmų vartoseną), nes, laikui bėgant, šio autoriaus tekstai (esu išvertusi arti dešimties jo romanų), jų kalba ir aprašomos realijos pasidarė gana aiškūs. O štai Fitzgeraldui mielai skambinčiau ir turbūt ne kartą, nes jo kūrinių realijos, atspindinčios XX a. pradžios amerikiečių gyvenimą, įklampina į gana painias vertėjui situacijas. Kai daugelis šio autoriaus gerbėjų aikčioja dėl lengvo jo rašymo stiliaus, nesunkiai suprantamo teksto, mane apima ir juokas, ir savotiškas liūdesys: arba žmonės skaito ir pernelyg nesigilina, ką skaito, arba tai, ką perskaitę supranta, supranta klaidingai, nes šis prozininkas – vienas sudėtingiausių, perkandamas tik tiems, kas yra labai preciziškai įsigilinę į aprašomų Amerikos dešimtmečių realijas ar jų asmeniškai patyrę.

Ką jums reiškė šis vardas Johnas Irvingas, kai rašytojo dar visiškai nepažinojote?

Pirmasis lietuvių kalba pasirodęs šio autoriaus romanas „Pasaulis pagal Garpą“, regis, 1994-aisiais, kaip ir Hesse, Kafkos, Kerouaco kūryba, tapo mano kartos jaunystės kultine knyga. Tada buvau jau VU anglų filologijos specialybės absolventė ir dirbau „Vagos“ leidykloje. Mane supo intelektualių žmonių ratas. Vertėjai, redaktoriai – visi mes žavėjomės išleistu „Pasauliu pagal Garpą“, nes tuo metu tai buvo naujas reiškinys vertimų pasaulyje: netipiškos herojų mirtys, stipri feministinė linija, personažus kamuojančios seksualinės problemos... Nedrįsau net svajoti, kad kada nors galėsiu versti tokio kalibro autorių. Vis dėlto, prabėgus kuriam laikui, iš leidyklos „Alma littera“ sulaukiau pasiūlymo imtis romano „Našlė vieneriems metams“. Tiesą sakant, nesitikėjau, kad už to kūrinio slepiasi reto draugiškumo, reto santūrumo, reto mandagumo žmogus, kuriam taip ir neprilipo įžymybėms būdingi kaprizai, kompleksai, arogancija ir iš puikybės kylantys skandalai. Kai prieš dešimt metų pristatydamas savo romaną „Kol tave rasiu“ jis lankėsi Vilniaus knygų mugėje ir leidyklos atstovai paprašė manęs nuvykti pasitikti jo į oro uostą būtinai pasirašius kortelę „John Irving“, jos atsisakiau – na, ką jau ką, bet šį atletišką amerikietį tikrai pažinsiu. Kai tik susidūrė žvilgsniai, kai vienas kitam nusišypsojome ir be galo draugiškai apsikabinome, iškart pajutau, kad šio žmogaus viešnagė nekels didelių rūpesčių ir bus tikras malonumas. Išsivadavusi iš jo glėbio akimirką pagalvojau, ar tik aš nesapnuoju?

Susitikimai su skaitytojais, neribojami ir bene savaitę trukę interviu žurnalistams „Stiklių“ viešbutyje man tapo savotišku hepeningu; buvo moterų, kurios priešais rašytoją klaupėsi ant kelių, šaukdamos: „I love you!“ Tomis akimirkomis Irvingas žvilgt į mane, šypsosi, slėpdamas šiokį tokį nustebimą, o aš irgi nesitikėjau, kad lietuvės gali taip emocingai pasitikti savo numylėtinį romanistą... Vėliau Irvingas man prisipažino, kad tokių nuoširdžių ir jausmingų susitikimų su gerbėjais nėra buvę nei Amerikoje, nei Kanadoje, kur šiuo metu jis gyvena. Galiausiai išsiaiškinome, kad mudu sieja dar vienas panašumas: abu esame kamuojami alerginės astmos, kurią sukelia knygų dulkės, – štai kokia likimo ironija spausdinto žodžio žmonėms! Taigi savaitę praleidusi su Johnu Irvingu „Stiklių“ viešbučio bibliotekoje visiškai buvau praradusi balsą. O jis vis pasipurkšdavo kažkokiu preparatu gerklę – aš, deja, tokio vaisto dar neturėjau.

Johnas Irvingas – aukštos reputacijos, atsidavęs šeimos žmogus, keliantis sau itin aukštus moralinius kriterijus.

Per gerą mūsų bendravimo dešimtmetį įsitikinau, kad tai, ką šis amerikietis vaizduoja romanuose, neretai visiškai prasilenkia su jo asmeniniu gyvenimu; pirmoji skaitytojo reakcija: „Oho, koks ištvirkęs rašytojas, koks pasileidęs vyras.“, visada liks kaip literatūrinė fikcija, nes Johnas Irvingas – aukštos reputacijos asmenybė, atsidavęs šeimos žmogus, keliantis sau itin aukštus moralinius kriterijus. Visoms manančioms, kad Johnas Irvingas – tipiškas meilužis, norėčiau priminti, kad jo pirmoji santuoka (vedė 1964-aisiais, porai vėliau gimė du sūnūs – Colinas ir Brendanas) iširo ne dėl jo, o dėl žmonos Shylos Leary kaltės: ne jis ją, o ji jį paliko su dviem vaikais. Bestselerių autorius vienas užaugino abu sūnus. Daugiau nei po dvidešimties metų vedęs savo romanų leidyklos redaktorę Janet Turnbull ir sulaukęs su ja sūnaus Everetto, rašytojas ir po šiai dienai jaučiasi mylintis, mylimas ir be galo laimingas.

„Tomas & Lukas“/ „Laima“nuotr./Daiva Daugirdienė
„Tomas & Lukas“/ „Laima“nuotr./Daiva Daugirdienė

Ar šis beveik dviejų dešimčių romanų autorius atitinka mūsų, europiečių, neretai amerikiečiams klijuojamus stereotipus?

Stengiuosi niekada niekam neklijuoti jokių stereotipų, kad ir kaip jie socialiai aktyviai mane veiktų. Pagaliau jei ir veikia koks nors stereotipas, tai manasis jis kitoks – ne tas, kuris perša amerikiečius matyti apkūnius, gausiai valgančius greitąjį maistą, geriančius prastą kavą ir žaidžiančius kazino. Mano amerikiečio vyro įvaizdis – tai Francis Scottas Fitzgeraldas, elegancijos kvintesencija, gryniausias estetas, kaip aš vadinu – skrajojanti plaštakė; nenuspėjamas, neįmenamas, gyvenantis „čia ir dabar“, negalvojantis, kas bus rytoj, jam svarbu, kad šiandien gyvenimas būtų gražus. Visa tai labai atitinka mano pačios pasaulėjautą, prasiveržusius ir neprasiveržusius polėkius, nors realiame gyvenime stengiuosi būti gana rimtas ir atsakingas žmogus. Šio rašytojo asmenybė man asocijuojasi su Amerikos džiazu, kurį be galo dievinu ir kuris turbūt bus pats tikriausias šios šalies stereotipas mano vaizduotėje. O Johnas Irvingas, nors žmogus arčiau žemės ir mane žavi nepaprastai giliu žvilgsniu į sielą, jausmus, turi kone pranašišką nelaimės nuojautą, irgi prasilenkia su visais tipiško amerikiečio įsivaizdavimais: sveikai maitinasi (dažniausiai mėgaujasi italų virtuve), visą gyvenimą aktyviai sportavo, buvo profesionalus imtynininkas. Jis ir šiandien, sulaukęs 75-erių, nepaisydamas prieš dešimtmetį diagnozuoto prostatos vėžio, palaiko puikią sportinę formą, kas rytą daro intensyvią mankštą, praktikuoja jogą. Yra dar vienas mitas apie Johną Irvingą: daugelis įsivaizduoja jį kaip daug keiksmažodžių vartojantį rašytoją. Netiesa – jo tekstuose, galima sakyti, neaptikau nė vieno keiksmažodžio, gal šiek tiek žargonų, bet ir šių ne per daugiausiai. Jo kalba labai tiksli, mediciniška – tai bene ir bus didžiausias sunkumas verčiant. Prisimenu, kai dirbau su „Sidro namų taisyklėmis“, o mano dukra studijavo mediciną (nūnai Ieva – vidaus ligų gydytoja), regis, visas VU Medicinos fakultetas buvo įdarbintas, kad padėtų išsiaiškinti, kaip veikia dezinfekcinis Irvingo minimas tirpalas, kurio pavadinimas užėmė kone pusantros eilutės. Medicininis tikslumas ir atvirumas, matyt, sukelia skaitytojams savotišką nepadorumo įspūdį, nes Irvingas apie žmogaus organizmą, jo fiziologiją ir psichologiją kalba be užuolankų – tiesiai šviesiai. Šiandien literatūroje kaip niekada yra didelis skirtumas tarp amerikietiškos anglų kalbos ir britiškos anglų kalbos. Mano verčiamas autorius rašo pastarąja ir tai jo kūrinius daro nepalyginti meniškesnius. Pagaliau jo paties manieros išduoda, kad šis menininkas gyvena ir elgiasi kaip tikras britų, tiksliau – Europos džentelmenas, kuriam labai artima vokiečių ir austrų kultūra bei gyvenimo būdas. Jis yra sakęs, kad savo elgesį grindžia maždaug tokiu moto: „Susidurdamas su nemandagumu ir storžieviškumu du kartus galiu išlikti labai malonus, tačiau trečiąkart būsiu nenuspėjamas arba tiesiog pasišalinsiu.“

Bendraudama su šiuo žmogumi niekada nepajutau jo pasipūtimo, savikritikos ar autoironijos trūkumo. Jis nevengia viešai prisipažinti, kad pirmieji jo trys romanai – „Išlaisvinkite meškas“, „Vandens metodas“ ir „Vidutinio svorio santuoka“ – tebuvę tik mėginimai rašyti. Bestselerių meistras ne kartą man yra pabrėžęs, kad amerikiečių visuomenėje jį labiausiai erzina puritonizmas, kartais labai formalus, paradinis, tačiau be galo ydingas. Jis sakydavo sąmoningai užaštrindavęs kai kuriuos romanų epizodus, kad provokuotų, kad iš po puritoniškų dulkių apnuogintų ir išlaisvintų žmogiškumą.

Kokios Johno Irvingo gyvenimo ir jo romanų detalės šiandien jums palieka didžiausią įspūdį?

Šis amerikietis ir asmeniniu požiūriu, ir savo kūryba dar labiau sustiprino mano toleranciją žmogaus kitoniškumui, nes rašytojo romanuose niekur nerasime dorovinio pasmerkimo ar juo labiau teismo. Daugiausia asmeninio susitapatinimo patyriau versdama romaną „Našlė vieneriems metams“: jo herojė Rūta Kaul, atrodė, kalba mano lūpomis ir veikia pagal mano supratimą. O visiems, ypač politikams, fanatiškai pasisakantiems prieš abortų draudimą ar smerkiantiems kontracepciją, reikėtų liepti perskaityti „Sidro namų taisykles“. Mano verčiamų romanų autorių visą gyvenimą kankino tėvo mįslė. Ji, manau, yra vienas stipriausių Johno Irvingo kūrybos variklių. Rašytojo biologinis tėvas, kurio jam taip ir nebuvo lemta sutikti, – Antrajame pasauliniame kare dalyvavęs Amerikos karinių oro pajėgų pilotas. Ilgai manyta, kad lėktuvas buvo pašautas virš Birmos, tačiau vėliau buvo teigiama, kad 1943-iųjų vasarą pilotas išsigelbėjo... Šį biografinį pasažą rašytojas meistriškai panaudojo romane „Sidro namų taisyklės“.

Prigimtinis smalsumas kuo daugiau sužinoti apie savo biologinį tėvą autorių vedžiojo ir po kitus romanus. Antai, knygoje „Kol tave rasiu“ herojus Džekas Bernsas, nuostabaus grožio ketverių metų berniukas, su mama, talentinga tatuiruotoja Alisa, keliauja iš vieno Šiaurės jūros uosto į kitą: jie ieško pradingusio Džeko tėvo... O versdama romaną „Viename asmenyje“ atradau tokį pasaulį, su kuriuo niekada nebuvau artimai susidūrusi. Beje, romaną norėjau pavadinti „Vienas daug“, nes Irvingas epigrafu renkasi Williamo Shakespeare’o dramos „Ričardas II“ eilutę: „Taip vaidinu aš vienas daug žmonių / Bet likimu patenkinto – nė vieno.“ Tai romanas apie gėjų pasaulį, seksualinės tapatybės paieškas, translytiškumą. Teko nemažai padirbėti su kalbininkais, kad įrodyčiau, jog „transseksualumas“ ir „translytiškumas“ – absoliučiai skirtingos socialinės ir psichologinės kategorijos. Įsivaizduokite, iš lietuvių kalbos specialistų gavau pasiūlymą „translytis“ keisti į „vyrmoteris“... Taip pat teko kreiptis į Lyčių studijų centrą, Lietuvos gėjų bendruomenę, kad išsiaiškinčiau, kaip tiksliai išversti tokius žodžius, kaip shemale, transgender...

Johnas Irvingas itin subtiliai ir itin įžvalgiai romane perteikia savo jauniausio sūnaus Everetto bei jo bičiulių aplinkos patirtį ir išgyvenimus. Mane stebino tai, kad laisvoje ir demokratiškoje, tačiau, kaip jau kalbėjome, puritoniškoje Amerikoje taip aštriai susiduriama su lytiškumo identiteto problemomis, kad ten šitiek daug teisti linkusių teisuolių, dažniausiai veidmainiškų, kai viena deklaruojama, o kita daroma. Rašytojas apie sūnaus homoseksualumą kalba labai atvirai ne tik literatūrine forma, bet ir neslėpdamas duodamuose interviu. Ir man yra apie tai užsiminęs, jutau, kaip didžiuojasi savo Everetto išsilavinimu (studijuoja literatūrą ir teatrą), kūrybiškumu (rašo pjeses teatrams). Neretai apsikeičiame šeiminėmis nuotraukomis: jis atsiunčia savo, aš pasidaliju savosiomis. Kai po ilgesnio laiko pamačiau jau suaugusį Irvingo jaunėlį, supratau, koks tai poetiškas dieviško grožio vaikinas. Beje, jis tik mėnesiu vyresnis už mano sūnų Kazimierą. Įsivaizduokite: žmonės, kuriuos skiria Atlantas, augina to paties amžiaus vaikus, dalijasi nuotraukomis, aptaria kai kuriuos edukacinius auklėjimo momentus... Tai dar vienas mudu su rašytoju siejantis interesas – bendraamžiai vaikai (šypsosi). Beje, jo sūnūs iš pirmosios santuokos taip pat labai gražūs vyrai, vienas – aktorius, kitas – slidinėjimo treneris ir instruktorius.

Vida Press nuotr./Johnas Irvingas
Vida Press nuotr./Johnas Irvingas

Jūsų verčiamam autoriui šįmet 75-eri. Kaip manote: ar amžius ne kliūtis kurti aistringas literatūrines fikcijas? O gal vis dėlto teisus Gabrielis Garcia Marquezas, teigęs, kad „nustojame mylėti ne todėl, kad pasenstame, o pasenstame todėl, kad nustojame mylėti“?

Kliūtis senstančiam žmogui dažniausiai būna fizinė ir dvasinė sveikata. Prisimenu, kaip jautriai Johnas Irvingas išgyveno žinią apie prostatos vėžį: neabejotina, kad ši liga, susijusi su radikaliu prostatos šalinimu, paveikė ir dvasinę būseną, jis pasidarė kiek uždaresnis, kankinamas nemigos, turėjo vartoti antidepresantų. Tačiau buvęs sportininkas taip lengvai pasiduoti neketina: jis man yra sakęs, kad dirbsiąs iki paskutinio atodūsio ir mirsiąs prie savo darbo stalo.

Rašytojas prieš kurį laiką pardavė turėtus savo svajonių namus, pastatytus iš kedrų. Išsikraustęs iš Dorseto, miestelio, dydžiu panašaus į mano gimtuosius Anykščius; miestelio, kuris garsėja itin pasiturinčių amerikiečių menininkų kolonija ir kuriame elitinę gimnaziją baigė sūnus Everettas, rašytojas išvyko gyventi į Torontą. Atsisveikino su tuo, kas jam emociškai turėjo būti labai brangu, nes visada džiaugdavosi savo erdviu kabinetu, pro kurio langus matydavo Žaliuosius kalnus, sporto aikštynais, kuriuose prakaituodavo su draugais, kai buvo jaunesnis. Negaliu pamiršti savo bičiulio jautraus pasakojimo apie šokoladinės spalvos Labradoro retriverę – ją šaukdavo Dickens. Mat kai šeimininkas kalytę tik įsigijo, nesuskubo pažiūrėti lyties ir per greitai jai davė vardą. Šis toks ir liko... Kai šunelis paseno ir nebegalėjo pakilti į šeimininko miegamąjį, rašytojas pats atsitempė čiužinį ir su keturkoje miegodavo virtuvėje ant grindų. Iki paskutinių Dickens dienų... Po kurio laiko jis įsigijo identišką kalytę – šokoladinės spalvos Labradoro retriverę ir davė jai štai tokį vardą: Brontė. Taigi liko ištikimas klasikinei anglų literatūrai.

Pajutau, kad, laikui bėgant, Johnas Irvingas pasidarė sėslesnis, nepaisant to, kad dar turi privačią salą Hurono ežere, kur dažniausiai leidžia vasaras. Jau patikrintas reikalas: jei kelias savaites nesulaukiu iš Johno Irvingo laiško, žinau, kad jis ilsisi saloje. Ne ne, mano elektroninio pašto adreso jis negali pamiršti, nes jį susikūriau būtent dėl Johno Irvingo, pavartodama žodį „diver“ („nardytojas“), kuris tariamas lygiai taip, kaip ir mano vardas – Daiva.

Tiesa, apie Johno Irvingo salą detaliausiai sužinojau ne iš paties autoriaus pasakojimų, o išvertusi romaną „Paskutinė naktis Tvisted Riveryje“: čia viskas literatūriškai iki smulkiausių smulkmenų atkurta. Iš paskutinių gautų bičiulio laiškų supratau, kad pastaruoju metu jis naujo romano rašyti nesiima. O neseniai išleistame – „Paslapčių alėja“ – ištisas pasažas yra skirtas Lietuvai, kur gyvena vertėja Daiva, leidėja Rasa, knygyno darbuotojas Arvydas, vairuotojas Gintaras. Prisimenu, mudu gana rimtai kalbėjomės dviem temomis: apie įvaikinimo ir lyties keitimo operacijų galimybes Lietuvoje. Tada man pagal pasitaikiusią situaciją išsprūdo toks sakinys: „Moterys, kurios nori atiduoti įvaikinti savo atžalas, knygynuose nesireklamuoja...“ Ir štai šią frazę, praėjus dešimčiai metų, atrandu naujausiame Johno Irvingo romane, kurio moto autorius pasirinko Williamo Shakespeare’o eilutę iš „Dvyliktosios nakties“: „Kelionė baigias meilę radus.“

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt