Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dovilė Gudačiauskaitė: Laikinai atsitraukiau, kad galėčiau geriau įsižiūrėti į save

Dovilė Gudačiauskaitė
Redos Mickevičiūtės / LAIMA nuotr. / Dovilė Gudačiauskaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Dovilė Gudačiauskaitė lyg ir niekur nedingo: tai išgirstame apie jos naktinukus „Grownups“, tai pamatome pavardę teatro afišoje. O ir garsiosios jos kepuraitės su peliuko ausimis neišmestos – kai kas jomis dar pasipuošia. Tačiau pati Dovilė buvo ilgam pasitraukusi iš jai įprasto pasaulio.

Dabar beveik madinga medituoti, kontempliuoti, valyti kūną ir sielą. O jūs pasirinkote vienuolyną.

Turbūt daug kam ateina toks laikas, kai pradeda ieškoti, kas teikia ramybę, kad galėtų būti, gyventi, veikti. Aš – ne išimtis. Dabar itin didelė pasiūla būdų, kaip pasiekti tą ramybę, kaip ištobulinti savo kūną, išugdyti valią, tapti gražiam, sveikam, mylimam ir laimingam, beveik nemirtingam. Dauguma jų paimti iš susinkretintų Rytų religinių praktikų; neretai šios praktikos ištraukiamos iš konteksto, padaromos vartotojišku, lengvai pasiekiamu įrankiu. Būti krikščionimi nėra taip populiaru ir madinga, bet tai yra kelias, kuris mane moko būti geresniu žmogumi, labiau mylėti.

Kokiame vienuolyne buvote?

Buvau katalikų vienuolyne, tačiau jame ypač daug meldžiamasi už visų krikščionių vienybę, todėl jis atspindi ir Rytų bažnyčios tradicijas: garbinamos ikonos, yra be galo gražios liturgijos, giesmės, nusilenkimai, Dievo garbinimas kūno gestais. Vienuolyno sesės gyvena uždarą gyvenimą, nebendrauja su išoriniu pasauliu, tarnauja Dievui malda ir rankų darbu – kuria juvelyriką, skulptūrėles, tapo ikonas... Pirmą kartą ten apsilankiau prieš ketverius metus: iš geležinkelio stoties daugiau kaip 15 kilometrų myniau dviračiu, o man į kojas taikėsi kaimų šunys, gerokai didindami važiavimo greitį ir artindami kelionės tikslą. Mane, kaip ir kitus ten atvykstančius, pasitiko sesutė vienuolė su baltu abitu, apkabino; po to nuvedė į ermitažą – jaukų namuką: jame ir apsigyvenau... Negaliu apsakyti, koks ten grožis ir kokia tyla, kurioje – tik miško garsai ir kvapas.

Vadinasi, sprendimas atsiriboti nesubrendo iš vakaro?

Negali pamatyti savo veido atspindžio drumstame, banguojančiame vandenyje – pirma turi tą vandenį nuraminti.

Turbūt net nevadinčiau to atsiribojimu – tai tik laikinas atsitraukimas nuo veiklų, kad galėtum geriau įsižiūrėti į save. Negali pamatyti savo veido atspindžio drumstame, banguojančiame vandenyje – pirma turi tą vandenį nuraminti... Kai grįžau iš Londono į Vilnių, mokiausi, intensyviai dirbau, kūriau, buvo tikrai ypatingas, labai geras laikas. Daug dalykų vyko ir išorėje, ir viduje. Kūrybos ir veiklos smarkiai nesureikšminau, nes ne jos, kad ir kokios svarbios būtų buvusios, teikė gyvenimui prasmę, jos buvo tik priemonės. Ir po trejų vidinės kelionės metų ryžausi vadinamiesiems dykumos metams – devyniems mėnesiams vienuolyne. Iš pradžių gyvenau pas sesutes vienuoles Vilniuje, paskui – dar toliau nuo miesto triukšmo, Betliejaus seserų vienuolyne.

Kas ten buvote?

Yra klauzūra – uždara vieta, kur vienuolės gyvena, pasauliečiai į ją nepatenka. O aš gyvenau tarsi klauzūros prieangyje, sesių pašonėje, mažame namuke-celėje. Turėjau tarnystę – gaminti valgį svečiams: tiems, kurie atvažiuoja, nes nori pabūti tyloje. Ir man taip patikdavo gaminti tą valgį! Toks visiškas gyvenimo paprastumas. Jauti kvapus, jauti skonį: jei valgai sūrį – tai sūrį, jei duoną – tai duoną. Girdi, kaip šlama medvilniniai sesių abitai, kaip jos vaikšto, kaip skamba varpas ar garsiai kala lietus į namuko stogą. Matai po laukus lakstančias stirnas, eidama miško takeliu gali sutikti šernų šeimyną. Esu miesto žmogus, todėl man buvo egzotiška net aklina tamsa rudens ir žiemos vakarais: tokia, kai be žibintuvėlio gali atsitrenkti į pirmą pasitaikiusią obelį ar tvorą. Kažkokia rojaus būsena, „čia ir dabar“ būsena. Nepaisant to, kad būti tyloje yra kova – su savo puikybe, aistromis, norais.

Sunku grįžti iš tokios vietos?

Tyla, matyt, yra gera mokytoja; kartais reikia užsikimšti išorines ausis, kad atsivertų vidinės. Tyla padeda suvokti, ko tau gyvenime reikia, ko tu trokšti. Palaipsniui man atgimė noras kurti, gyventi, mylėti; šie jausmai buvo lyg išdžiūvusi vandens talpykla ir ji vėl prisipildė. Dar prieš atvažiuodama į vienuolyną buvau gavusi P. Claudelio pjesę „Apreiškimas Marijai“, kurią turėjo statyti Jonas Vaitkus. Žinoma, tuomet net nenorėjau galvoti apie teatrą, bet po penkių mėnesių apsisprendžiau dirbti. Ir grįžusi puoliau į darbus. Kūriau kolekciją naujam ženklui „Grownups“, su kuriuo ruošėmės parodai Paryžiuje. Dalyvavau socialiniame meniniame projekte su bendruomene „Aš esu“, kurioje gyvena žmonės, besigydantys nuo priklausomybių. Na ir, žinoma, kūriau teatro kostiumus. Iš pradžių buvo sunku: grįžau truputį suplonėjusia oda, jautri išorei. Bet viduje buvo ramybė.

Juk tai buvo ne pirmas jūsų atsiribojimas? Pabėgote į Londoną kaip tik tada, kai buvote ant bangos – su savo peliuko kepurytėmis ir „Trinite“.

Tuomet buvo kitaip: traukė nežinomybė, atrodė, kad nenoriu prie nieko prisirišti – noriu pažinti pasaulį, save. Pajutau, kad su žinomumu turiu prisiimti ir atsakomybę už tai, ką darau ar kalbu. O aš tos atsakomybės dar nenorėjau, nes visai nesijaučiau esanti tokia rimta dizainerė, apie kokią buvo rašoma. Buvo ir kita priežastis – meilė. Visada buvau drąsi bailė: bijau, bet šoku. Londonas buvo toks šuolis; negalėčiau sakyti, kad nepavykęs. Gyvenimo patirtis.

Redos Mickevičiūtės / LAIMA nuotr./Dovilė Gudačiauskaitė
Redos Mickevičiūtės / LAIMA nuotr./Dovilė Gudačiauskaitė

Ta patirtis prasidėjo „Burberry“ salone?

„Burberry“ dirbau trejus metus. Iš pradžių – moterų skyriuje pardavimo asistente, paskui – vyrų. Dar kartu su kolega ir geru bičiuliu rūpinomės vizualiu produktų pateikimu parduotuvės salėje. Tai nebuvo mūsų kūryba – laikėmės specialaus „gido“. Sykį per mėnesį su vizualaus apipavidalinimo komanda keisdavome vitrinas. Man patiko šis darbas, priešingai nei pagrindinis – klientų aptarnavimas, pardavimas. Bet patirtis buvo labai naudinga. Kartą ar net du per savaitę vykdavo įvairiausi mokymai, tarp jų ir kaip dirbti su klientais. Kokia turi būti jo kelionė parduotuvėje: nuo sutikimo iki išlydėjimo ir iki after-sales, kad jis, jau išėjęs, galėtų susisiekti su tavimi arba tu – su juo. Pirkėjų būdavo įdomių, nes dirbau butike New Bond Street, pagrindinėje mados gatvėje: daug garsių aktorių, dainininkų, sportininkų, tituluotų princų ir princesių iš arabų šalių. Kone kasdien ką nors sutikdavai. Ir niekada nežinojai, kas ateis, negalėjai pagal išvaizdą vertinti kliento. Nes būdavo ir taip, kad, likus dešimčiai minučių iki parduotuvės uždarymo, užeina niekuo neišsiskirianti, pilką paltą vilkinti moteris ir pradeda pirštu baksnoti: „Imu šitą, šitą, šitą...“ Ir nuperka savo giminei dovanų už penkiolika tūkstančių svarų sterlingų, nes yra arabų princesė, o jos apsaugininkas laikosi per neįkyrų atstumą.

Daugeliui tai turbūt atrodo svajonių darbas.

„Burberry“ iš tiesų myli savo darbuotojus, sudaro jiems geras sąlygas. Kitas dalykas, ko tu pats sieki ir kuo tenkiniesi. Man, kaip ir daugeliui bendradarbių, tai buvo tik laikinas laiptelis. Bėda, kad net pats nepajunti, kaip įsikimbi į tą komfortą, tariamą saugumą. O paskui jau pamiršti, kur ėjai, atsiduri pančiuose. Kai grįžau į Lietuvą, 2014 m. iš ketverių ar penkerių sudėvėtų baltų marškinių, savo darbinės uniformos, pasiuvau tramdomuosius marškinius ir užsiuvau etiketę „Luxury“. Viena iš to kūrinio užuominų buvo prabanga, kuri gali virsti tam tikra priklausomybe, laisvės suvaržymu.

Bet įveikėte tą priklausomybę?

Atsirado drąsos kai ką keisti, spręsti, bet man reikėjo pertraukos, atstumo. Norėjau atostogų, pakeliauti, šį tą suprasti, tačiau darbovietė negalėjo manęs išleisti. Tuomet parašiau prašymą išeiti. Pusantro mėnesio keliavau, mėnesiui grįžau į Lietuvą, o tada – atgal į Londoną. Ėmiau ieškoti naujo darbo pagal tai, kokie brendai man patiko labiausiai. Pirma parduotuvė, į kurią užėjau, buvo „Prada“, toks labai gražus nedidukas butikas Vakarų Londone, Sloane gatvėje. Tai jau buvo kiek aukštesnis laiptelis: dar prabangesnės prekės ir lėtesnis, asmeniškesnis aptarnavimas, nes nebebuvo klientų griūties. Ten galėjo net ir Davidas Beckhamas iššokti iš minicabʼo ir ateiti apsipirkti nieko neperspėjęs. Bet su „Prada“ turėjau tik dviejų mėnesių sutartį.

Nes sugalvojote grįžti į Vilnių?

Sutartis buvo laikina, bet jie man žadėjo, kad suras vietą vienoje iš savo parduotuvių. Taip ir buvo, atsirado vieta „Westfield“ prekybos centre. Ten nuvykusi pamačiau, kad tai – didžiulis shopping mall: akinančios šviesos, minios žmonių, visai kiti klientai, kitas prekių asortimentas. Toks jausmas, kad dirbčiau „Akropolyje“. Pamaniau, kad to tikrai nenoriu... Širdies gilumoje jau žinojau, kad turiu grįžti į Lietuvą, kad tik laiko klausimas – kada, ir būtent ta akimirka man pasirodė tinkama pasakyti sau: „Dabar.“ Nusipirkau bilietus į Vilnių. O po keleto dienų patyriau nedidelį išbandymą: butiko vadovė pasiūlė likti tame pačiame „Prada“ salone, moterų ir aksesuarų skyriuje. Tai buvo vau – tik pavėluotas. Vadovė truputį supyko ir net mėgino mane šiek tiek bausti: paskutinę savaitę mano aptarnautų klientų pirkinius atiduodavo kitiems asistentams, kad negaučiau komisinių. Bet tai manęs nenuliūdino – tik patvirtino, kad elgiuosi teisingai.

Kas atsitiko, kad taip prireikė parvykti?

Užvaldė stiprus laikinumo pojūtis, kažkoks egzistencinis badas, vienišumas. To jau negalėjo užpildyti jokie kūriniai, jokie pasilinksminimai, joks bendravimas.

Kartais reikia apsispręsti „čia ir dabar“, o ne laukti kito pavasario, nes jis gali ir neateiti. Paskutiniais gyvenimo Londone metais, dar tebedirbant „Burberry“, užvaldė stiprus laikinumo pojūtis, kažkoks egzistencinis badas, vienišumas. To jau negalėjo užpildyti jokie kūriniai, jokie pasilinksminimai, joks bendravimas. Tuo metu nuomojausi butą ramioje rezidencinėje zonoje, atokiame Sidcup rajone: gyvenau buvusiame senelių pensione. Mane tiesiog pradėjo persekioti laikinumo kvapas. Pradėjau mąstyti, koks tas mano gyvenimas, kur aš einu, ko siekiu, kankinausi. Per tai ir atėjo pabudimas. Buvo labai konkretus momentas, kai dingo bet kokios baimės keisti gyvenimą ir save. Aišku, su manimi tada nebuvo įmanoma susišnekėti, nenorėčiau to pakartoti. Ir užjaučiu savo draugus, kurie turbūt manė, kad man pasimaišė protas. Anksčiau man bičiuliai, bendravimas, pasilinksminimai buvo vieni svarbiausių dalykų pasaulyje. O vieną dieną Dovilė pasakė: „Nebegeriu, neberūkau, nebe…“

Daug draugų nubyra, kai nutari keisti gyvenimą?

Aš gal net pati atsitraukiau, nes reikėjo save priimti iš naujo. Nei man, nei kitiems tai tikrai nebuvo lengva. Bet nė vienas žmogus nedingo iš mano širdies. Vieni nutolo, kiti dar labiau priartėjo, atsirado nemažai naujų draugų. Dabar nesu nei stipri, nei kieta, nei madinga. Tačiau gyvenu ne iliuzijomis: mokausi priimti ir pamilti save tokią, kokia esu, mokausi kantrybės. Buvau kraštutinumų žmogus. Dabar mokausi suderinamumo.

Jūs nors pasišiaušiate, galite pakovoti ne tik su savimi, bet ir dėl savęs?

Tikrai nesu užguita, pakovoti galėčiau, bet kad niekas manęs nepuola. Šiaip esu gana užsispyrusi, nemoku slėpti, ką iš tiesų manau. Kartais ir studentams ką nors griežčiau pasakau, jeigu nedirba, nes jie man tikrai rūpi. Bet ir prieinu, kalbinu, stengiuosi išjudinti, padėti: vienus reikia paglostyti, kitus – pabarti. Dar atsimenu, kaip gerai veikdavo, kai mano dėstytoja Jolanta Rimkutė pasišiaušdavo, – iškart atsirasdavo krūvos idėjų... Dailės akademijos Tekstilės katedroje dėstau erdvinį konstravimą, o Vilniaus dizaino kolegijoje – eksperimentinį projektavimą mados dizaino studentams. Su kai kuriais tikrai sunku, jie tarsi sustingę, užsidarę, neturi motyvacijos, galvoja, kad drabužių dizainas – labai lengva profesija, bet taip tikrai nėra. Džiugu, kad yra ir kitokių – įdomių, atvirų, ieškančių, svajojančių.

Pati keičiatės, o jūsų įvaizdis – ne. Man jis visada asocijavosi su vaikyste: tos suknutės, baltos apykaklaitės, kažkas plaukuose.

Gal tokie drabužiai, turintys vaikiškumo ir humoro, man duoda žaidimo pojūtį, atpalaiduoja nuo tos kitos, sunkesnės, pusės. Tai kaip vitaminas, cukraus kubelis. O ir nesijaučiu aš labai suaugusi. Savo vaikystės vaizdo nelabai prisimenu, gal dėl to ją išgyvenu savaip, atkūrinėju. O gal vieną dieną imsiu ir užaugsiu.

Gamintojų nuotr./„Grownups“ marškinėliai
Gamintojų nuotr./„Grownups“ marškinėliai

Niekada negalvojote apie šeimą?

Rimtai negalvojau. Turėjau santykių, bet neprisileisdavau tokios minties. O dabar labai norėčiau šeimos. Esu tam atvira, nors ir neprisirišu prie to noro, paleidžiu jį. Man vyrų ir moterų santykiai yra truputį kosmosas. Bet tikiu, kad tai įmanoma, kad verta. Ne veltui sakoma, kad jeigu nori eiti greitai, eik vienas, o jeigu nori eiti toli – rask bendrakeleivį.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt