Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Eva Valentinas. Sugrįžimas po dešimties metų

Eva Valentinas
Jurgos Radzevičiūtės / LAIMA nuotr. / Eva Valentinas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Niekada prie savo namų neprisirišu taip, kad jausčiau skausmingų sentimentų su jais atsisveikindama. Kai tėvai nuo Antrojo pasaulinio karo negandų bėgo į Vakarus ir plaukė laivu į Buenos Aires, buvau dar mamos pilve – taigi esu klajūnė“, – taip savo prigimtį apibūdina verslininkė Eva Valentinas, po dešimtmečio vėl sugrįžusi į Lietuvą.

Kontrastai. „Esu didelių mūsų šalies pokyčių dalyvė, liudininkė ir stebėtoja iš šalies. Pirmąkart gyventi į Lietuvą atvykau praėjus pusantrų metų po atkurtos Nepriklausomybės, kai dar buvo labai madinga miegamųjų rajonų butus kalti lentelėmis. Toks būstas daugeliui panėšėjo į suomišką pirtį, o man asocijavosi su karstu. Vėliau supratau, kad sovietmetis ne tik atnešė žmonėms skurdą, bet ir užmušė gražių namų estetikos supratimą ir pajautimą. Daugelis, mačiau, buvo linkę viską kaupti – spintas ir lentynas tiesiog užgrūsdavo mažais daiktais, bet, laikui bėgant, jų jau net neprisimindavo.

Daugiau nei prieš dešimtmetį buvau atidariusi interjero butiką „Elementai“. Klientai grožėdavosi eksponatais, kai kas jų įsigydavo, tačiau po kurio laiko prisipažindavo: „Mūsų namuose jie ne taip gražiai atrodo, kaip pas jus...“ Ir taip nutikdavo dėl vienos priežasties: vazas, meniškas lėkštes jie kišdavo į sekcijas, nesuprasdami, kad daikto grožiui išryškinti reikia erdvės. Iki šiol neįsivaizduoju, kaip inteligentiški žmonės galėjo gyventi tarp apleistų, neprižiūrimų, prirūkytų, šiukšlynais virtusių dvokiančių laiptinių. Kai pirmąsyk rinkausi namus ir patekdavau į senovines erdves su aukštomis lubomis, likdavau šokiruota barako principais projektuotų interjerų: virtuvė – bendra, apleista, koridoriaus gale... Ilgai nesupratau tokios socialistinio gyvenimo logikos. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi į tokią aplinką lapkričio mėnesį patekęs žmogus iš saulėto San Fransisko (tada gyvenau Jungtinėse Valstijose). Nieko nekaltinu, dėl nieko nesigailiu, nes tokius žingsnius žengiau savo noru.“

Jurgos Radzevičiūtės / LAIMA nuotr./Evos Valentinas namai
Jurgos Radzevičiūtės / LAIMA nuotr./Evos Valentinas namai

Senamiesčiai. „Viskas taip greitai keitėsi, kad ta sovietinė pilkuma nyko ir iš interjerų. Pamažu traukėsi ir grubi, rusiškų keiksmažodžių prisotinta lietuvių kalba iš viešųjų erdvių, nes kai tik atvykau, jutau milžinišką skirtumą: vienokiomis intonacijomis tuos pačius žodžius tarė Argentinos lietuviai ir visiškai kitokias intonacijas girdėjau Lietuvoje. Šiandien, kai laiptinėse sutikti žmonės vis dažniau sveikinasi ir šypsosi, o rinka tenkina kiekvieno skonį ir galimybes: nuo „Senukų“ iki „Domus galerijos“, gyventi nepalyginti linksmiau. Pasikeitė ir mąstymas, tačiau per staigus šuolis nuo apšiurusių namų iki Milano dizaino vienu metu daugelį privertė sutrikti: kai kas pasuko „auksinių kriauklių ir vonių“ snobizmo kryptimi. Taigi čia jau vėl kiti estetikos kraštutinumai. Lietuviai, regis, išmaišė visą pasaulį, visko matė (muziejai, viešbučiai, restoranai), tačiau jie retai Vakaruose patenka į privačius namus, todėl neturi aiškaus vaizdo, kaip iš tikrųjų tie užsieniečiai gyvena. Pati esu senamiesčių žmogus: man reikia per šimtmečius užgyventos architektūros, kavinių, į kurias galėčiau bent po penkis kartus per dieną užeiti, kvapo, todėl mano namai – ar jie būtų Buenos Airėse, kur kasdien ūžia penkiolika milijonų gyventojų, ar be galo ramiame Vilniuje – visur turi būti apsupti senos miesto architektūros.

Dabar, kaip ir pirmąkart, atvykusi į Lietuvą apsigyvenau tame pačiame sostinės Rūdninkų gatvės name, tik trečiame aukšte, o tada – pirmame. Niekada namų nekūriau vien tik vartydama interjero katalogus, naršydama internete ir jame pirkdama prekių, šių net nepačiupinėjusi: man patinka ieškoti ir ką nors įdomaus surasti keliaujant po miestus, lankantis mažuose interjero butikuose, dažniausiai nišiniuose ir turistų ne visada matomuose. Interjero detales turiu ir matyti, ir lytėti, man reikia laiko apmąstyti, gurkšnojant kavą, kokioje kitų daiktų orbitoje šis nusižiūrėtas objektas skries, kaip derės, – tik tada galiausiai apsisprendžiu, pirkti ar ne. Skandinaviškas tuščių šaltų erdvių ultramodernizmas ar japoniškas zen stilius man labai gražu, jei... tokiuose namuose nereikia gyventi (juokiasi).“

Buenos Airės. „Studijuodama, o vėliau jau dirbdama bankininkystėje Jungtinėse Valstijose, visada gyvenau mažose erdvėse. Atvykusi po Nepriklausomybės į Lietuvą irgi tenkinausi 70 kvadratinių metrų butu, tačiau pastarąjį dešimtmetį praleidau Argentinos sostinės senamiestyje, kur turėjau nusipirkusi XIX a. pabaigos itin erdvų, dviejų aukštų, 350 kvadratinių metrų namą su pusšešto metro siekiančiomis lubomis. Keturias sienas buvau išdažiusi ryškiai raudonai – štai koks spalvų ilgesys grįžus iš Lietuvos (juokiasi). Labiausiai džiugino romėniško stiliaus atriumas – mažas kiemelis, iš kurio gali patekti į visus kambarius, ir milžiniška terasa su fontanais, palmėmis bei kita žaluma... Ji man priminė tėvų namus su sodeliu Buenos Airių užmiestyje, kur jie po kurio laiko įsikūrė atvykę pasibaigus Europoje Antrajam pasauliniam karui (tada po trijų mėnesių gimiau aš). Tas priemiestis, nuo senamiesčio nutolęs per trisdešimt kilometrų, tada buvo ištisas italų fermerių valdomas daržininkystės ūkis, jame įsidarbino ir mano tėvai. Kiek sunkiau adaptuotis sekėsi tėčiui, buvusiam Šiaulių dramos teatro aktoriui, o mamai, kaip mezgančiai, siuvančiai ir gėles auginančiai namų šeimininkei, regis, buvo mažumėlę paprasčiau...

Taigi terasa atrodė kaip mažas mano ūkis (juokiasi), kur rytais pusryčiaudavau, o vakarai Argentinoje neįsivaizduojami be barbekiu ir raudonojo vyno. Supratau, kad Amerikoje, nepaisydama kultūrinės įvairovės, kai, patekusi į kokį nors San Fransisko prekybos centrą, per valandą gali apeiti visus pasaulio kontinentus (įvairių šalių restoranai, parduotuvės), gyventi nenorėčiau. O Buenos Airės – vis dėlto pats europietiškiausias Lotynų Amerikos miestas, paveiktas ispanų, italų, prancūzų, vokiečių kultūrų. Antai nuvažiuoju į Romą, Paryžių ar Barseloną – visur jaučiuosi kaip namie: tos pačios spalvos, mados, panašus maistas, tie patys kvapai.“

Stebino tai, kad pakviestas į svečius vakarienės lietuvis beveik niekada nepasiūlys atvykti atsakomojo vizito pas jį.

Pirmyn ir atgal. „Kodėl 2006-aisiais pabėgau iš Lietuvos, sunku net atsakyti. Gal pernelyg užliūliavo monotonija ir rutina; laikas, kurį čia leidau, tiesiog nebedžiugino, smulkusis verslas, kurio ėmiausi, nesisekė, nes tai, ką siūliau Lietuvos vartotojui, matyt, neatitiko žmonių lūkesčių, buvo dar per anksti, jaučiausi nesuprasta. Į „Elementų“ butiką visi ateidavo pabūti, tačiau pirkdavo tik vienas kitas. Tiesa, gerokai prieš tai teko dirbti viename ką tik susikūrusių komercinių bankų, tačiau to džiunglių įstatymais paremto košmaro prisiminti net nenorėčiau. Bendraudavau dažniausiai su gerokai jaunesniais už save, nes mano kartos žmonės Lietuvoje būdavo gana uždari, atsargūs, kartais įtarūs. Stebino tai, kad pakviestas į svečius vakarienės lietuvis beveik niekada nepasiūlys atvykti atsakomojo vizito pas jį. Varžydavosi, vengdavo pasirodyti, kad, jo akimis, galbūt prasčiau įsikūręs ir pan.

Visą laiką gyvenau viena, tačiau artimų bičiulių turėjau ir tebeturiu labai daug. Rūdninkų gatvės kaimynas, kuris čia lankosi porą sykių per metus, – taip pat „užsienietis“ – architektas Juozas Sidas, San Fransisko lietuvis. Kad ir kokie būtume skirtingi, kad ir kaip saugotume vienas kito privatumą, tvirtai laikytumės įsikibę savo požiūrių įvairiais gyvenimo klausimais, vis dėlto esame, ko gero, artimiausi bičiuliai. Būtent jo patarimai ir argumentai interjero klausimais – man patys svariausi. Nesu panaši į sraigę, kuri su savimi velka kiautą, todėl keisti gyvenamąją vietą, atsisakyti daiktų, tegul ir saugančių šiltų sentimentų, man ir šiandien nėra sudėtinga. Kai po Argentinos prezidento rinkimų šalyje prasidėjo suirutė, o infliacija kasmet ėmė siekti po 40 proc., nutaikiusi palankią progą ėmiau ir pardaviau savo namą Buenos Airių senamiestyje. Dalį daiktų pardaviau, dalį išdovanojau, tad į Lietuvą atplaukė tik mažas konteineriukas… Toks elgesys mano amžiaus moterims Lietuvoje nesuvokiamas: „Kaip tu taip gali?..“ Galiu. Užuot nuo terasos girdėjusi penkiolikos milijonų gausmą, šiandien iš mažo balkonėlio stebiu, kaip Rūdninkų aikštėje ant laipynių tėvai gainioja savo vaikus...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt