Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Gabrielė Martirosianaitė: Būti moterimi mokausi iš mamos

Gabrielė Martirosianaitė
Gedmanto Kropio nuotr. / Gabrielė Martirosianaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Gabrielė Martirosianaitė daugeliui yra pažįstama kaip įvairių televizijos projektų vedėja, kartais dar prisimenama jos pergalė grožio konkurse, tačiau kalbamės apie tuos dalykus, kurie jai iš tiesų yra reikšmingi.

Jūsų pavardė išduoda, kad turite armėniškų šaknų.

Mano tėtis Aramijus gimė Jerevane, Armėnijoje, ten gyvena senelis, kiti giminės. Todėl ir mano pavardė armėniška, tik sulietuvinta. Iš tėčio paveldėjau užsispyrimą, tikslo siekimą, karštą būdą! Nors iš pirmo žvilgsnio to nepasakysi, greitai užsidegu ir reaguoju. Manau, iš jo ir gebėjimas bendrauti, verslumas. Pažindama savo senelį, dėdes ir armėnų kultūrą, matydama, kokie tai jausmingi, svetingi, sykiu emocingi, kuriantys žmonės, įsitikinu, kad perėmiau kai kurias savybes iš jų. Beje, mano mama žemaitė, taigi ko jau ko, bet užsispyrimo man tikrai netrūksta.

Kokia kalba bendraujate su giminaičiais? Gal mokate armėniškai?

Kažkada teko dainuoti armėnų liaudies dainą – mokantis ją suspausdavo širdį, kad nekalbu armėniškai.

Su giminaičiais bendraujame anglų ir rusų kalbomis. Metams bėgant pastebėjau, kad man vis svarbesnės darosi mano šaknys. Kažkada teko dainuoti armėnų liaudies dainą – mokantis ją suspausdavo širdį iš apgailestavimo, kad nekalbu armėniškai. Norėčiau bent įgyti pradmenis.

Matėme jus per televiziją vedančią „Eurovizijos“ atrankas. Ką veikiate dar?

Jau trejus metus dirbu radijo stotyje „M-1“ – tai pagrindinė veikla. Vedu televizijos projektus, įvairius renginius. Prieš dvejus metus įkūriau aksesuarų liniją „Oh! Skin“. Tuomet pasisekė suburti profesionalų komandą, kuri padėjo idėją paversti realybe. Džiaugiuosi, kad vis daugiau moterų ir merginų nori jų įsigyti ir taip atnaujinti savo garderobą!

Prieš keletą mėnesių kartu su kolege Ieva Marija Andrulyte atidarėme nagų dailės saloną „Nail Game“. Atrodytų, nemažai išvardijau, bet kartais pajuntu, kad nelabai ką ir veikiu, kad galėčiau spėti dar daugiau. Tėtis sako, kad aš visada susikuriu sau kuo sudėtingesnių užduočių. Iš tiesų, jei pamatau, kad atsidūriau komforto zonoje ir užsisėdėjau, iškart ko nors imuosi. Man labai svarbi saviraiška! Jaučiu, kad dabar yra tas mano gyvenimo laikas, kai galiu daug ką nuveikti. Pasiekiau tam tikrą brandos etapą, galiu kurti ir dirbti.

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Gabrielė Martirosianaitė

Esate grožio konkurso „Mis Lietuva 2008“ nugalėtoja. Ar šis titulas buvo tramplinas į sėkmę? Juk merginų, kurios pasibaigus konkursui pamirštamos, yra daug. Kaip manote, kodėl jums taip neatsitiko?

Nenorėjau ir po dešimties metų būti vadinama „Mis Lietuva 2008“, nenorėjau būti mergina, kuri kažkada tiesiog dalyvavo konkurse.

Prisipažinsiu, kiek sutrinku, kai kas nors primena apie grožio konkursą. Jis buvo tikrai seniai. Aš save jau matau ne kaip to konkurso dalyvę, nors suprantu, kad tas etapas visada bus su manimi siejamas, juk tai – mano biografijos dalis. Gerai prisimenu: laimėjusi pasižadėjau sau stengtis, kad vieną dieną prie mano vardo ir pavardės neliktų šio titulo ar bent jau jis nebūtų minimas pirmiausia – būtų nurodomi kiti, mano manymu, reikšmingesni, dalykai, profesija. Nenorėjau ir po dešimties metų būti vadinama „Mis Lietuva 2008“, nenorėjau būti mergina, kuri kažkada tiesiog dalyvavo konkurse. Kai dabar pasižiūriu į to meto nuotraukas, pati nesuprantu, kodėl mane išrinko. Vertinu gana kritiškai. Ar tai buvo tramplinas imtis to, ką veikiu šiandien? Gal tik šiek tiek. Manau, kad nuo kiekvienos merginos priklauso, ką ji toliau daro po pergalės grožio konkurse. Kitaip mes visos veiktume tą patį! Vienoms galbūt komforto zona yra likti „Mis Lietuva“ konkurso nugalėtojomis, kitoms – priešingai.

Manau, kad moterų neapibrėžia tik išvaizda, save galima parodyti daugybėje sričių, vienu metu valdyti daugybę dalykų – priešingai, nei vyrai. Matyt, to aš išmokau iš savo mamos Linos.

Kokia yra jūsų mama?

Augau, brendau, formavausi kaip moteris ir asmenybė stebėdama savo mamą. Juokais sakydavau, bet dabar įsitikinu, kad tai tiesa: iš tėčio kai kurias savybes paveldėjau, o iš mamos – įgijau. Mačiau, mano nuomone, tobulą moterį, kuri geba būti ir patraukli žmona savo vyrui, ir puiki mama dviem dukroms, ir 100 procentų išreikšti save. Ji yra finansų analitikė, dirba įmonėje, taip pat dėsto universitete, veda seminarus ir dirba kitokius man nesuprantamus darbus. Ji – skaičių žmogus. Mama iki šiol mokosi. Labai tikiuosi, kad ji perskaitys šį straipsnį ir tai jai bus dar didesnė paskata apsiginti daktaro laipsnį. Taip, mama?

Ji manęs nemokė, kokia turi būti moteris, – aš augau ją stebėdama. Manau, kad geriausias pavyzdys merginai yra jos mama arba moteris, į kurią ji nori lygiuotis.

Užsiminėte, kad turite seserį. Ką ji veikia? Ar jaučiate seserišką konkurenciją?

Mano sesuo Greta, už mane jaunesnė tik pusantrų metų, baigė magistrantūros studijas. Ji yra kineziterapeutė, svajoja ir toliau mokytis. Sesuo domisi ir užsiima kitais dalykais nei aš – visada taip buvo. Kai keliavau po pasaulį dirbdama modeliu, ją tuo metu buvo užbūręs sportas. Stebiu savo seserį ir matau, kad ji – laimingas žmogus, atradęs savo kelią. Didžiuojuosi ja!

Ar anksti pradėjote gyventi savarankiškai?

Iš tėvų namų išsikrausčiau baigusi 12 klasę. Iš Kauno atvykau į Vilnių, nes įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių filologijos. Tiesa, pirmoji kelionė, kurioje turėjau išmokti savarankiškumo, buvo kiek anksčiau – būdama 16 metų išvykau į Tokiją ir gyvenau tris mėnesius. Tada trumpam grįžau į Lietuvą, į mokyklą, paskui išskridau į Bankoką. Būtent nuo to laiko ir laikau save suaugusiu žmogumi. Gyvendama užsienyje privalėjau subręsti, tapti atsakinga už kiekvieną žingsnį, skaičiuoti, skirstyti dienpinigius, spręsti, ką pirkti, tvarkytis būstą, keliauti metro...

Gyvenimas Japonijoje turbūt buvo didžiulis kultūrinis šokas ir visai nauja patirtis?

Tikrai taip. Juk gimiau ir augau mažame Akademijos miestelyje (šalia Kauno), kur tėra dvi perėjos su šviesoforais. Ten susipažino mano tėvai. Pamenu, gyvenome bendrabutyje, kol ėmiau lankyti 5 klasę. Akademijoje baigiau mokyklą. Išvykusi atsidūriau megapolyje, kur pažanga – neįtikėtina, daug ko nebuvau nei mačiusi, nei girdėjusi. Tokijuje susigaudžiau maždaug per savaitę ir ėmiau mėgautis buvimu ten, gerti į save kiekvieną neįkainojamą minutę. Norėčiau dar kada nors sugrįžti. Ta šalis ypatinga! Savo istorija, kultūra, maistu, stiliumi, tobulėjimo galimybėmis ji visada žingsniu priekyje.

Ne visi tėvai ryžtųsi paauglę dukrą išleisti taip toli ir tokiam ilgam laikui.

Tada net nebuvo feisbuko, kuriame dabar daug kas žymi kone kiekvieną savo dienos momentą. Su manimi tėvai galėjo susisiekti mobiliuoju telefonu arba elektroniniu paštu. Išvykdama net ir mobiliojo neturėjau – agentūra jį davė, tik kai pasiekiau Tokiją. Kai dabar pagalvoju, mano tėvai tikrai buvo drąsūs. Antra vertus, ne veltui jie mane augino ir auklėjo gana griežtai – galėjo manimi pasitikėti ir tikėti! Nuo mažens man buvo akcentuojama, kad svarbu vykdyti pareigas, o jų turi ir vaikai: mokslai, namų ruoša, pagalba ir pagarba tėvams. Man buvo diegtos tokios vertybės kaip pareiga, pagarba, atsakomybė. Labai anksti ne tik išmokau šiuos žodžius, bet ir supratau, ką jie reiškia. Jei gerai pamenu, tėtis iš pradžių buvo kiek priešiškai nusiteikęs prieš tokį ilgą mano išvykimą, bet mama jį nuginklavo uždavusi klausimą: „Ar esi tikras, kad kada nors galėsi išleisti savo dukrą į Tokiją trims mėnesiams? Ar gali garantuoti, kad jai kada nors pasitaikys dar vienas toks šansas?“ Į tokį klausimą sunku atsakyti teigiamai ir tėvai suteikė man tą galimybę. Suprantu, kad nepilnametis žmogus yra priklausomas nuo tėvų sprendimų. O juk aš dar ir mokiausi vidurinėje, 11 klasėje, turėjau derinti keliones su mokslais. Gerai, kad mano mokykloje mokėsi ir turbūt žinomiausia Lietuvos manekenė Edita Vilkevičiūtė. Ji buvo keleriais metais vyresnė ir keliaudavo dirbti į užsienį, tad mokytojai jau buvo gana tolerantiški.

Kodėl netęsėte modelio karjeros?

Labiau tikau Azijos rinkai, nesu standartinės modelio išvaizdos, tad nutariau siekti mokslo!

Viskas rutuliojosi labai greitai. Nusiunčiau nuotraukas į modelių agentūros atranką Kaune, už poros mėnesių gavau kontraktą dirbti Tokijuje, iš ten išvažiavau į Bankoką, o po kelių mėnesių laimėjau grožio konkursą. Man buvo suteikta galimybė atstovauti Lietuvai pasauliniame konkurse, kuris vyko Pietų Afrikos Respublikoje. Po jo laukė 12 klasės egzaminai. Išlaikiusi juos nusprendžiau tęsti mokslus Vilniaus universitete. Realiai įvertinau savo galimybes: labiau tikau Azijos rinkai, nesu standartinės modelio išvaizdos, tad nutariau siekti mokslo! Pajutau kryptį, kuria norėsiu eiti savo gyvenime: tai komunikacija – rašymas, kalbėjimas, bendravimas. Man pasirodė, kad filologijos studijos yra geras pagrindas.

Audimas nuotr./Gabrielė Martirosianaitė
Audimas nuotr./Gabrielė Martirosianaitė

Ar gatvėje žmonės jus atpažįsta? Kaip dėl to jaučiatės?

Man atrodo, kad niekas manęs neatpažįsta, nors gal tai įsitikinimas, kuris padeda labai tvirtai stovėti ant žemės. Matoma pasidariau būdama jauna – 17-os metų. Ir tuo metu sulaukdavau daugiau kritikos nei palaikymo. Negalvoju, kad mane kas nors turėtų atpažinti, kita vertus, turbūt pripratau, nes tai tęsiasi ilgai ir dirbu tokį darbą, kuriame esu matoma. Man pačiai labai patinka stebėti ir analizuoti žmones, tad gal aš dažniau į juos žiūriu nei jie į mane.

Gabriele, kalbamės šiltai ir nuoširdžiai, tačiau į klausimus apie asmeninį gyvenimą taip noriai ir išsamiai neatsakinėjate. Kodėl?

Man vis atrodo, kad žmonės garsiai ir daug kalba apie tarpusavio santykius tada, kai tarp jų ne viskas yra taip gerai, kaip jie stengiasi parodyti. Nereikia rėkti visam pasauliui, kad esi laiminga, nes natūralu, kad būsi kamantinėjama ir tuomet, kai seksis prastai. Laimė labiau mėgsta tylą ir ramybę, nei garsų rėkimą apie ją. Laime, šviesa ir meile žymiai geriau dalytis nebarstant į visas puses. Ne veltui juk tai vadinama asmeniniu gyvenimu, o jis priklauso tik tam asmeniui!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt