Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Geriausias belgų menininkas Jamesas Ensoras: spalvingas gyvenimo ir kūrybos maskaradas

Jameso Ensoro autoportretas (centre)
Vida Press nuotr. / Jameso Ensoro autoportretas (centre)
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kaukė visada ką nors slepia ar pajuokia. Daro filosofinių, politinių, socialinių užuominų. Padeda atsiriboti, apsimesti, pameluoti. Ar tiesiog sukurti alternatyvą to, kas tau nepriimtina. Ir tegu minia suka galvą, kokios mintys įkvėpė maskaradui. Belgai mūru stoja už Jamesą Ensorą (1860–1949), nes tai geriausias jų menininkas. Ir patėškia krūvą faktų.

Karalius Leopoldas II jam suteikė barono titulą. Prancūzai jį vadino „tapybos princu“ ir apdovanojo Prancūzijos garbės legiono kaspinu. Dar neseniai (kad jį kur galas, tą eurą) 100 Belgijos frankų banknotą puošė Ensoro atvaizdas, o sumanęs kam nors parašyti laišką (kad jį kur galas, tą elektroninį paštą) pirkdavai ženklą su Ensoro paveikslu.

Ostendėje be vargo aptiktume Ensoro vardu pavadintą gatvę, jo namą ir memorialinę lentą, net pažibai skirtą paminklą. Monumentas iškilo tapytojui dar nespėjus numirti. Laimei, šis turėjo gerą humoro jausmą. Kai 1942 metais prastai informuotas belgų radijas pranešė, kad neprilygstamasis Jamesas Ensoras iškeliavo anapilin, dailininkas (gyvas ir sveikas) nesutriko: įsisegė į atlapą juodą kaspiną ir nudrožė prie savo paminklo. O jei kas nors, išvydęs „numirėlį“, imdavo alpti ar žegnotis, Ensoras nuramindavo: „Gedžiu savęs. Buvau geras vaikinas.“

Vida Press nuotr./Jameso Ensoro kapas
Vida Press nuotr./Jameso Ensoro kapas

Maestro veikiausiai būtų likęs nežinomas, jei ne palyginti trumpas jo kūrybos periodas, kai vyras įniko tapyti kaukes. O šios atėjo iš vaikystės.

Rašant apie dailininkus baisiai nesinori paisyti standartų: vaikystė, branda, senėjimo stadija. Tačiau Ensoro biografiją būtina pradėti nuo to meto, kai mūsų herojus dar vaikščiojo be kelnių ir nė nesapnavo meno šmėklos. Kone devyniasdešimties sulaukęs maestro veikiausiai būtų likęs nežinomas, jei ne palyginti trumpas jo kūrybos periodas, kai vyras įniko tapyti kaukes. O šios atėjo iš vaikystės.

Tapytojo tėvų santuoka buvo mezaliansas. Viešpats žino, kaip impozantiškas, išsilavinęs anglas Jamesas Fredericas Ernstas nusėdo Ostendėje ir kokiomis žolelėmis jį pagirdė kukli vietos mergaitė Maria Catharina Haegheman, kurios prasčiokai tėvai neblogai išmanė prekybą, nors vietoj parašo dėdavo kryželį. Vedybos įteisino poros santykius, bet žmonių nesuartino. Ponas Jamesas, Bonoje studijavęs mediciną, puikiai grojo, mokėjo kelias kalbas, tačiau nejautė nė menkiausio poreikio dirbti. Laiką leisdavo bibliotekoje ir kavinėse; pastarosios, matyt, traukė labiau už švietimo įstaigą, nes vyras galiausiai tapo alkoholiku. Miestiečių buvo laikomas veltėdžiu, nevykėliu, kone pajuokos objektu. O ponia Maria Catharina, padedama sesers Mimi, plušo tėvų parduotuvėje. Moteriškų pajėgų nepakako, todėl į darbą buvo kinkomas ir jaunasis Jamesas.

Vida Press nuotr./Jameso Ensoro tapybos darbas
Vida Press nuotr./Jameso Ensoro tapybos darbas

Ensoras tvirtino, kad būtent parduotuvė („Šis stebuklų pasaulis, pilnas spalvų ir atšvaitų“) pavertė jį tapytoju. Vietelė išties buvo įkvepianti. Iškaba skelbė, kad prekiaujama suvenyrais, nors šeimininkai regimai pasikuklino. Maria Catharina pati nežinojo, ką turi ūkyje: parduotuvėje stirksojo kaugės kriauklių ir kaukių, džiūvo egzotiškos žuvys, mėtėsi ginklai, skeletai, blizgučiai, rytietiški niekalai ir bibliografinės retenybės. Atvykėlius pasitikdavo šiurpus papūgų klyksmas, kelios ant belgiškų nėrinių besiraivančios katės ir prastų manierų beždžionė. Pastaroji visus po ranka esančius indus laikė savo naktipuodžiais, tad pirkėjas, sumanęs apžiūrėti gražią kriauklę ar vazą, rizikuodavo apsipilti šlapimu. Ensoras dievagojosi, kad pas juos užsukdavo net karališkosios personos (imperatorius Vilhelmas I, karalius Leopoldas I), aibė kunigaikščių, kunigaikštienių.

Tapytojas gal ir nemelavo. Ostendė buvo beprotiškai madingas kurortas, jame ilsėdavosi visos Europos aristokratai. Tikėtina, kad dykinėjanti publika apeidavo parduotuves, net jei šios dvelkdavo ne rožių lapeliais… Tačiau pasibaigus sezonui uostamiestis „išleisdavo paskutinį kvapą“. Ir Ensorui pasidarydavo ankšta apsnūdusiame, vos 16 tūkstančių gyventojų turinčiame miestelyje. Todėl jis atsidūrė Briuselyje, Karališkojoje dailės akademijoje.

Vida Press nuotr./Jameso Ensoro tapybos darbas
Vida Press nuotr./Jameso Ensoro tapybos darbas

Apie Ensorą ne kartą rašyta, kad jis buvo vienišius, nemylėjo žmonių ir netroško jų bendrijos. Tačiau Jameso moksladraugius tokia diagnozė būtų nustebinusi.

Apie Ensorą ne kartą rašyta, kad jis buvo vienišius, nemylėjo žmonių ir netroško jų bendrijos. Tačiau Jameso moksladraugius tokia diagnozė būtų nustebinusi. Provincialas mikliai mezgė pažintis; netrukus jo bičiuliais tapo dauguma Briuselio anarchistų ir intelektualų. Kai kurie ryšiai, tarkim, su fiziku Ernestu Rousseau, išliko visą gyvenimą. Nesutrukdė net tai, kad jaunuolis iš Ostendės įsimylėjo Ernesto žmoną Mariette ir pagal išgales bandė jai sukti galvą. Yra šio asistavimo įkaltis – piešinukas pagal Heinricho Heine eilėraštį. Jame Mariette vaizduoja laumžirgį, o Ensoras – aistrų nualintą bitinėlį, kuris visaip mėgina prisibelsti į mylimosios širdį („Tekėk už manęs, nebūk šalta! Mano pilvelis iš gryno aukso…“).

Anuomet Jamesas buvo didelis Edgaro Poe mėgėjas ir išdaigininkas. Nenustygdavo neprikrėtęs eibių. Juodu su Ernestu bastydavosi gatvėmis (persivilkę, nusigrimavę, neatpažįstami), kirkindavo praeivius ir prekybininkus, stūgaudavo taip, kad kraujas stingdavo gyslose. Kartais rengdavo „fotosesijas“, kurių turinį galėjai suprasti tik išgėręs. Nors keletas fotografijų kelia tyrą pagarbą: tarkim, toji, kur vienas kitam ant pečių sulipę šeši vyrai. Vis dėlto ne cirkas įkvėpdavo Ensorą. Draugų pramintas Mirties Bendrininku, jis labiausiai mėgo fotografuotis su griaučiais (ar bent su keletu įspūdingų kaulų)…

Vida Press nuotr./„Dėl rūkytos skumbrės kovojantys skeletai“
Vida Press nuotr./„Dėl rūkytos skumbrės kovojantys skeletai“

Neramus jaunuolis ėmė dalyvauti parodose, prisišliedamas tai prie vienos, tai prie kitos avangardinės grupuotės. Šie santykiai būdavo trumpalaikiai: Ensoro kūrybą kritikams išvadinus šlamštu, kolegos nuo jo nusigręždavo. Ilgiau truko tik ryšys su grupe „Dvidešimt“ („Les Vingt“) – keista draugija, neturėjusia jokios meno politikos. Bet ir šios nariai pasišiaušė, kai Ensoras pamėgo tapyti skeletus ir kaukes. Tapytojo karjera klostėsi dramatiškai. Belgai nesipurtė jo ankstyvojo realizmo, iš bėdos kentė impresionistinio stiliaus meną. Tačiau tai, kuo didžiavosi pats dailininkas, atrodė nesuprantama net kolegoms. Daugelis modernizmo pradininkų taip gyveno; skirtumas tas, kad Ensoras nenorėjo badauti. Todėl, kurį laiką blaškęsis tarp Briuselio ir Ostendės, galiausiai visam laikui grįžo pas tėvus.

Ensorui pavyko užimti mansardą. Ją pavertė dirbtuve ir joje galėdavo užsirakinti. Tačiau namie vis tiek buvo ne pyragai. Čia vyravo nuožmus matriarchatas. „Paradui vadovavo“ senelė, didelė maskaradų mėgėja. Jai antrino valdinga ir ekscentriška teta Mimi, kuri kasdien vesdavo pasivaikščioti savo kanarėlę, tad vietoj rankinės nešdavosi narvelį. Tapytojo mama buvo per daug nusiplūkusi, kad rastų laiko promenadoms, tačiau vyrui ir sūnui nuolat primindavo, jog šie – išlaikytiniai. Tiesa, ponia garsėjo sąmoju, todėl atviro pykčio priepuoliai buvo reti. Dažniau vyrai gūždavosi nuo jos sarkazmo.

Vida Press nuotr./„Senutė su kaukėmis“
Vida Press nuotr./„Senutė su kaukėmis“

1893 metais dailininkui buvo taip blogai, kad jis nutarė išsižadėti meno ir paskelbė visą savo dirbtuvės turinį parduodąs už 8500 frankų. Pirkėjų neatsirado. Tada motina patarė numušti kainą. Bet ir tai nepagelbėjo. Ensoras nebežinojo, ko griebtis ir dėl ko gyventi, darėsi vis uždaresnis, piktesnis.

Iki keturiasdešimties metų tapytojas buvo visiškai priklausomas nuo motinos. Sakoma, kad dėl to ir nevedė; šioje šeimynėlėje bet kuris pašalinis žmogus būtų gavęs galą. Ensoro sesuo Mitche ištekėjo už kino, kuris Ostendės parduotuves aprūpindavo rytietiškomis prekėmis, bet vyras neištvėrė nė metų: spruko, palikdamas kūdikio besilaukiančią žmoną. Mitche prasigėrė, jos duktė Alex vis taikėsi pabėgti į laisvę, ištekėjo vos keturiolikos už pirmo pasitaikiusio bedarbio (vėliau dailininkui, jau pralobusiam, teko išlaikyti jos šeimą).

Vida Press nuotr./„Girtuokliai“
Vida Press nuotr./„Girtuokliai“

Ensoras nedrįso namo parsivesti net pozuotojų, ką jau kalbėti apie žmoną! Nors rimtos kandidatės būta: jis iki mirties bendravo su tokia Augusta Bogaerts. Matyt, mergina, tapytojo praminta Sirena, vis dėlto pristigo kerėjimo galių ir mylimosios statusą išmainė į draugės pareigas. Sklido gandų, kad dailininkas turėjo jos antrininkę: iškamšą su beždžionės dantimis, tikrais plaukais ir žuvies žvynais. Negi motina bus pražiopsojusi tokį pasibaisėtiną daiktą?

Ensoro minusus su kaupu atpirkdavo kitos savybės. Niekas neatsispirdavo jo makabriškam humorui, audringam temperamentui, artistiškumui. Niekas neabejojo, kad jis nepaprastai talentingas.

Gyvenimas gerokai aplamdė Ensorą. Kiekvienas juo dėtas būtų tapęs vienišiumi, mizantropu, neurotiku. Kartais tapytojas gąsdindavo draugus netikėtais pykčio priepuoliais arba tuo, kad kelias dienas nekalbėdavo. Kartais būdavo arogantiškas, pasipūtęs. Tvirtino, kad yra geriausias tapytojas, kad aplenkė visas modernizmo tendencijas. Tačiau Ensoro minusus su kaupu atpirkdavo kitos savybės. Niekas neatsispirdavo jo makabriškam humorui, audringam temperamentui, artistiškumui. Niekas neabejojo, kad jis nepaprastai talentingas.

Vida Press nuotr./Jameso Ensoro portretas
Vida Press nuotr./Jameso Ensoro portretas

Netgi palikęs dailę nuošalyje vyras turėjo kuo pasigirti. Vadino save naujos kalbos apaštalu, ir išties labai „skaniai“ rašė: prozą, pamfletus, mokslinius tekstus. „Myliu tave (kalbą, aut. past.), tavo žodžius, raudonus ir geltonus kaip Ispanijos citrinos, kvapius kaip sklendžiantis šilkas…“ Ensoras nieko neišmanė apie muziką, neskaitė natų, bet grojo keliais instrumentais, nuostabiai improvizavo, net parašė baleto „Meilės žaidimas“ partitūrą. Jam ir čia pavykdavo šokiruoti auditoriją. Jaunystėje kvailiojo fleitą pūsdamas nosimi, ne lūpomis. O kai perprato pianiną ir fisharmoniją, skambindavo vien juodaisiais klavišais.

Nedaug kas matydavo blogas tapytojo nuotaikas. Jas Ensoras dažniausiai permesdavo į drobę ar popierių. Kai jausdavosi gerai, kurdavo autoportretus, kuriuose vaizduodavo save kaip Rubensą ar Rembrandtą. Reikalams pašlijus virsdavo kankiniu šv. Antanu ar nukryžiuotuoju Kristumi; piešdavo savo nukirstą galvą ant padėklo ar garbanotus skeletus.

Vida Press nuotr./Jameso Ensoro tapybos darbas
Vida Press nuotr./Jameso Ensoro tapybos darbas

Dar buvo puikus karikatūros žanras – jame anarchistas Ensoras nejautė jokių stabdžių. Čia herojai gaudavo itin didelę neapykantos ir sarkazmo dozę: žiūrovų akivaizdoje vemdavo, bezdėdavo, tuštindavosi, demonstruodavo nuogus užpakalius. Baisiausia, kad nepadorūs personažai būdavo ne valkatos, o karaliai, teisėjai, dvasininkai. Bet Ensoras tik kartą patyrė, kad juokas – dalykas rimtas: kai 1915 metais buvo areštuotas už kaizerio Vilhelmo II užgauliojimą.

Tapytojo fobijos irgi rado atgarsį drobėse. Viena ryškiausių – minios baimė. Ensoro izoliacija prasidėjo nuo konkretaus paveikslo: daugiafigūrės dešimties kvadratinių metrų kompozicijos „Kristaus įžengimas į Briuselį“. Menininko nesustabdė tai, kad paveikslas nebuvo suprastas; jis dar ne kartą tapė minią. Tūkstančius galvų, stebimų iš paukščio skrydžio (ar savojo ketvirto aukšto). Negudrausime, pacituosime Wilhelmą Fraengerą: „Tai Ensoro baimės manifestacija. Vienišo, izoliuoto menininko, kurį praryja masė, suvienodinanti visus individus ir atimanti tapatybę, baimės.“

Vida Press nuotr./„Kristaus įžengimas į Briuselį“
Vida Press nuotr./„Kristaus įžengimas į Briuselį“

Citatai nebūtina pritarti. Juolab kad tapytojas ne kartą rašė, jog vertina ne prasmes, o plastiką: „…gaivų toną, hipertrofuotą ekspresiją, prabangų dekorą, netikėtus gestus, nevaržomą judesį, rafinuotą nerimą.“ Tiesa, šitai sakyta apie kaukes – bene įdomiausią Ensoro paveldą. Smagų, optimistinėmis spalvomis tapytą viduramžiško misticizmo, siurrealizmo, ekspresionizmo, karikatūros ir dar kažko mišinį. Paveikslus, kuriuose veidai atrodo kaip kaukės, o papjė mašė gaminiai ir skeletai imasi audringos veiklos. Iškreiptą, apverstą, alternatyvų pasaulį, kuris tapytojui tiko kaip silkei marinatas…

Susidomėjimas dailininku prasirėžė vėlai, bet žaibiškai. 1898 metais prancūzų žurnalas „La Plume“ nei iš šio, nei iš to jam skyrė visą numerį. Kiek vėliau rašytoja Emma Lambotte ir jos vyras nupirko kelias „kaukes“ ir pasigyrė trofėjumi Antverpeno verslininkui François Franckui; šis tapo Ensoro fanatiku. Staiga visi panoro rengti jo parodas. Pasipylė apdovanojimai, honorarai. Autsaideris tapo tautos pasididžiavimu. Tačiau mansardą jis ryžosi palikti tik mirus mamai ir tetai. Netoli tenubėgo – persikėlė į kitą tos pačios gatvės pusę, kur turėjo iš dėdės paveldėtą namą.

Vida Press nuotr./„Intriga“. 1890. Antverpeno dailės muziejus
Vida Press nuotr./„Intriga“. 1890. Antverpeno dailės muziejus

Beje, jo pirmame aukšte buvo suvenyrų parduotuvė, o ir savo apartamentus Ensoras labai greitai pavertė egzotiška dekoracija. Čia jis leido dienas su dviem tarnais, jaunystės paveikslų kopijomis ir ponų Lambotte’ų dovanota fisharmonija, kurią vadino „brangia vienatvės drauge“. Nors dabar jo vienatvė buvo abejotina. Pas išgarsėjusį Ensorą plūdo draugai ir gerbėjai, o jis juos maloniai priiminėjo. Juolab kad visi prašydavo pagroti ir nuoširdžiai liaupsino jo improvizacijas.

Vida Press nuotr./Jameso Ensoro muziejus Ostendėje, Belgijoje
Vida Press nuotr./Jameso Ensoro muziejus Ostendėje, Belgijoje
Temos Menas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt