Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Greta Petrovskytė: Atrodo, kad visą gyvenimą sudėjau į spektaklius

Greta Petrovskytė
Gintarės Užtupytės nuotr. / Greta Petrovskytė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Gatvėje niekas nepamanytų, kad ta mergaitė su šunimi (jo viena akis žydra, kita – gintarinė) yra aktorė, šiemet apdovanota Auksiniu scenos kryžiumi. Ir net žinant, kas tokia Greta Petrovskytė, mačius „Jelizavetą Bam“, „Apvalytuosius“ ar „Vestuves“, nepalieka jausmas, kad scenoje ji nevaidina, tik pateko į tokias aplinkybes. O gal panašiai jaučiasi ir Greta, kuri sako: „Dabar galvoju, ar dar kas nors liko? Nes, atrodo, kad visą savo gyvenimą sudėjau į tuos spektaklius.“

Kalytė Kuosa, su kuria sėdime kavinėje, vaikšto ir į spektaklius, repeticijas?

Kai kada. Šiaip sėdi už užuolaidos, bet vieną kartą, repetuojant „Vestuves“, atlėkė į sceną. Oskarui (Koršunovui) labai patiko: „Taip ir turi būti. Palikite.“ Bet Kuosai nepatiko vaidinti. Nors per gastroles Kaune ji, gudruolė, atsidarė gal šešerias duris, už kurių buvo laikoma, ir atvarė į sceną – būtent toje vietoje, kur reikėjo.

Esi turbūt jauniausia aktorė, kada nors gavusi Auksinį scenos kryžių. Koks jausmas?

Smagu. O dar smagiau, kad gavau jį kaip tik tuo metu, kai buvo atvažiavusi mama, gyvenanti Graikijoje. Bet kaip man buvo baisu jį atsiimti! Priverčiau kursioką Kęstą Cicėną pažadėti, kad eis kartu. Aš tokių dalykų net per televizorių nebuvau mačiusi, o čia – pati apdovanota.

Nenustebai?

Kai atsiduri tokioje situacijoje, pusę metų esi be darbo, nežinai, ką daryti su savo gyvenimu.

Ne, tik keista, kad Kryžių gavau dabar. Baigiau akademiją, įstojau į magistrą ir šią žiemą išėjau akademinių atostogų: visko prisikaupė. Pusę metų jaučiausi prastai, ėmė neviltis, nes nebuvo naujų spektaklių. Vedžiodama šunį sutikau Marių Čižauską, jis man pasakė labai paprastą dalyką: „Apsiramink, čia juk banguojanti profesija.“ Aš ir pati žinau, kokia ji, bet su tuo sunku apsiprasti. Kai atsiduri tokioje situacijoje, pusę metų esi be darbo, nežinai, ką daryti su savo gyvenimu. O tada gali labai užsibūti: nebenori nieko matyti – tik žiūrėti pro langą. Man Kryžius – toks spyris, paskatinimas neužgesti.

Oskaras apie tave pasakė: „Nesugadinta teatro ir pasaulio.“ Kur augai, kad tas pasaulis tavęs nesugadino?

Nesugadinta, nes esu visai iš kitos sferos. Man niekada niekas nesakė, kokias skaityti knygas, kokius žiūrėti filmus. Esu iš paprastos šeimos – statybininkų, padavėjų, siuvėjų. Lankiau Mindaugo vidurinę – tokią morozų mokyklą, gyvenimo mokyklą, ji man tiek daug davė! Ir dabar, reikalui esant, žinau, kokius tris žodžius pasakyti ir kokiu tonu, net pati to nejausdama. O po aštuntos klasės buvo Užupio gimnazija.

Mama seniai Graikijoje?

Man buvo septyniolika metų, kai ji išvažiavo, bet dar buvo kuriam laikui grįžusi. Ji mane visada mokė savarankiškumo. Vaikystėje pareidavo po naktinės pamainos, padėdavo man sūrelį, o aš ryte atsikeldavau, jį suvalgydavau ir dar dvi valandas tyliai žaisdavau, kad mama pamiegotų. Ji dabar turi mažą vaiką, mano sesę Eleni, kuri gimė per žemės drebėjimą. Matau, kaip mama ją auklėja, tarsi matyčiau, kaip augau aš. Ji – griežta, be meilikavimo, be jokių mažybinių žodelių: yra gyvenimas ir gyvenk jį. Bet tada, kai tau reikia meilės, visada jos duoda. Net nežinau, ar pasaulyje kas nors turi daugiau meilės už mano mamą... Kai moki gyventi savarankiškai, mama nėra prapuolusi net tada, kai ji Graikijoje. Be to, šiemet turėjau laiko, daugiau matėmės: tai aš į Kretą nuvažiuodavau, tai mama – pas mane.

Graikijoje pasimėgauji gyvenimu, pasimaudai?

O, taip, patikėk! Ten nuogalių paplūdimiai labai smagūs – tik senukai arba gėjai. Mamos vyras sako: „Ko tu, Greta, ten važiuoji?“ – graikai tokie konservatoriai. O man ten labai patinka: senukai su skėčiais ir krepšiais eina prie manęs, siūlo fetos, rakės, vyno.

Pamato tokią smulkutę, susigraudina. O tavo partneris Cicėnas spektaklyje „Apvalytieji“ turbūt galvoja, kad galėtum sverti mažiau: kai darai tą cirko numerį, kabai jam ant galvos.

Ten brolis su sese pasimyli ir jiems virš galvų išauga saulėgrąža. O kadangi gėlės toje pjesėje man atrodo svarbiausia, tai galvojome, kaip padaryti saulėgrąžą. Ir užsilipau jam ant galvos: tarsi jis būtų kotas, aš – žiedas. Kęstas vis šaiposi iš manęs, kad gavau Kryžių, o iš tiesų nieko tame spektaklyje nedarau, tik jis mane vis kilnoja. Yra tiesos. Sunkus tas spektaklis fiziškai. Po jo (ten yra tokia geležinė lova) visada grįžtu su mėlynėmis. Nes nieko nemoku atlikti techniškai. Taip ir atsiliepia, kad akademijoje tinginiavau ir kūlvirsčius dariau nesistengdama.

Dabar apie akademiją kalbama labai įvairiai. Koks tas metas buvo tau?

Tualete žliumbdavau kiekvieną dieną – ne dėl to, kad tau blogai, o todėl, kad emocijų perteklius.

Vakar nuėjau ten į suzukio pamoką – į penktą auditoriją, kuri buvo mūsų. Ir, vos prisėdau, ėmiau žiovauti, o nuo to žiovulio pradėjo riedėti ašaros: taip greitai sugrįžo tas nuolatinio nuovargio ir pervargimo jausmas. Tikrai negaliu pasakyti apie akademiją blogo žodžio, nes visi mūsų dėstytojai buvo puikūs. Problemiška buvau aš, ne visada dirbau visa koja. Ir man tai buvo jautriausias gyvenimo etapas. Tualete žliumbdavau kiekvieną dieną – ne dėl to, kad tau blogai, o todėl, kad emocijų perteklius. Kai pradedi analizuoti personažus arba kalbi apie etiudus, tampi superjautrus ir atviras, visokių dalykų sukyla. Man sugrįždavo keisti vaikystės atsiminimai. Tuos stiprius išgyvenimus labiausiai prisimenu.

Gerai, kad patekai pas Koršunovą?

Man net baisu pradėti dirbti su kitais režisieriais, kai iš pat pradžių taip pasiseka. Kai supranti vienas kitą iš pusės žodžio. Oskaras atvėrė manyje tokių dalykų, kad net nustebdavau, ištraukė tai, ką turėjau geriausia. Jis gal per daug nė nesistengė, tiesiog taip įvyko... Jei keistai jautiesi, jis iškart klausia, kas yra. Neliepia: „Eik, pritūpk, sakyk.“, kažkaip supranta ir suderina tai, ką jauti tu, su tuo, ko reikia personažui. Daug kartų ant Oskaro pykau. Pavyzdžiui, reikia, kad padirbėtų su tavimi, o jis prapuola, palieka ant ledo. Bet paskui atsiranda, pasako tris žodžius, ir tau visas personažas pasidaro aiškus.

Pirmą kartą mačiau tave „Jelizavetoje Bam“. Tada pagalvojau: vaidina nežinia ką, visišką abstrakciją, bet – kaip fantastiškai!

Oskaras vis ateina pažiūrėti „Jelizavetos“, nes jam labai svarbus tas spektaklis, ir vis stebisi: „Kaip čia taip gerai vaidinate? Net atrodo, kad suprantate, ką darote.“ Tas vaidmuo – tikrai abstraktus, bet prisigalvoju visokių detalių ir man labai aišku, kokia Jelizaveta yra ir kaip gali keistis su kiekvienu spektakliu nenutoldama nuo esmės. Oskaras kažkaip iš karto patikėjo, kad aš žinau, kokia ta mergaitė turi būti: „Greta, kaip manai, čia reikia taip ar taip?“ Į pirmus spektaklius atsinešdavau savo lėlę Džiupsę. Vaikystėje jai nukirpau plaukus ir blakstienas; maitindavau ja koše – prikišdavau į burną, o paskui iš tos burnos lindo skruzdėlės. Ji buvo kraupi kraupi, bet man – viena gražiausių, tarsi būtų buvusi mano dalis. Tik Džiupsė kažkur teatre dingo. Moralas: negalima neštis į teatrą savo lobių, nes jų neteksi.

Esi sakiusi, kad mėgsti dėmesį. Gauni jo?

Gauni jau vien dėl to, kad esi scenoje ir visi į tave žiūri... Žinai, kas man buvo?! Vaidinau Jelizavetą. Ateina savanorė su didžiule puokšte baltų tulpių ir įteikia man. Net sutrikau: „Dieve, Dieve!“ O ten dar laiškiukas: „Spektaklio dvejų metų proga – jūsų gerbėja.“ Labai labai džiaugiausi ir dar porą metų džiaugsiuosi. Vienintelis toks atvejis, bet dabar negaliu sakyti, kad nėra dėmesio.

Mažoka jo...

Gal ir gerai, kad jo nėra daug. Nes gali virsti poniute. Man tai baisu, nenorėčiau... Belgijoje kartą su Paulina (Taujanskaite) filmavomės tokiame seriale, kad nemirtume iš bado; ačiū Dievui, mūsų beveik nesimato. Bet skridome ten verslo klase, mus paėmė mašina su tamsintais langais, gavome gal po tris šimtus eurų, vakarienę, viešbutį. O kitą dieną parskridome namo. Buvo toks „o-o!“ Ir dar į kuprinę prisikroviau „Snickers“, kurių per filmavimą buvo padėta. Jautėmės provincialių provincialės. O jų aktorius jautėsi kaip pasaulinė žvaigždė: ir plaukus kažkaip manieringai braukė, ir kalbėjo ypatingu tonu, ir kažkas jam buvo neskanu. Žiūrėjau ir negalėjau patikėti. Tokių dalykų ir bijau. Nėra čia tų pinigų, niekas tavęs negloboja, bet yra kita pusė, kuri man daug artimesnė.

Jei darbe romantikos nedaug, gal jos yra gyvenime? Pavyzdžiui, kokia nors didelė meilė?

Oi, nežinau. Turiu Šerpą, kuris yra Kuosos vyras, bet aš pusę metų su juo miegojau vienoje lovoje. Todėl jis mane beprotiškai myli ir vis lenda bučiuotis. O šiaip aš visada įsimylėjusi, vienaip ar kitaip. Ir dabar kai ką turiu. Tik kol kas nelabai noriu normalių santykių, neįdomu. Praeina trys mėnesiai ir pasidaro nuobodu. O jei žmogus man tikrai patinka, būtinai atsiranda kokių nors trukdžių. Keista, ar ne? Mane traukia tokie atskalūnai, kuriems nerūpi buitis. Bet su jais – sudėtinga.

Ir kur tokie randami?

Ai, prie upės...

Tai patikimi vyrai tavęs netraukia?

Atskalūnai irgi gali būti tokie. Hermanno Hesse „Knulpe“ atskalūnas geria rasą, saulę, šaltį, bet kiekvieną akimirką galvoja apie savo gyvenimo meilę. Ištikimybė – man didelė vertybė, kaip ir tradicinė šeima: vyras, moteris, vaikai. Aš neturėjau tokios, ir man labai trūkdavo švenčių, šeimos susibūrimų. Baisu, kai žmonės skiriasi, nes yra per jauni, nes dar reikia nuotykių. Todėl norėčiau normalios šeimos. Padarysim gal. Įvyks.

O kol kas gerai ir taip?

Niekada nesu susidūrusi su patyčiomis, pavydu, konkurencija, apie kuriuos teatre tiek prikalbėta.

Aš išvis laimės kūdikis. Turiu daug šunų, daug draugų; turiu Beatričę Mockevičiūtę, su kuria nesiskiriame nuo mokyklos laikų, Rūką, gyvenantį prie Angelo, kuris mane gelbėjo, kai nebuvo pinigų ir kur gyventi. Niekada nesu susidūrusi su patyčiomis, pavydu, konkurencija, apie kuriuos teatre tiek prikalbėta. Ir mano kursas buvo nuostabus – keliu jį į aukštumas. Ligi šiol padedame vieni kitiems.

Nesi iš tų, kuriems kartais reikia bizūno, ne vien paglostymų?

Kartais reikia riktelti ant manęs, pastatyti ant bėgių, nes turiu tokio „la la la“. Oskaras tai vadina paauglyste, bet aš sąmoningai nenoriu paleisti to vaiko savyje, bijau jo netekti. Žinai, kaip stojau į akademiją? Perėjau ketvirtą turą, visi aplink šokinėja iš džiaugsmo, o aš – apsiverkusi. Klausia: „Kas yra?“ – „Aš dar nebaigiau mokyklos...“ Metus mokiausi per dvi vietas (į gimnaziją tik kontrolinių rašyti nueidavau), o oficialiai studente tapau antrame kurse.

Sėkmę tu pritrauki. Ką dar?

Su valkatomis mano santykiai labai geri – su tokiais vaikštinėtojais svajūnais. Jie man visada nusišypso, šį tą pakalbame. Kai gyvenau barake, ant mūsų kilimėlio dažnai miegodavo bomžų. Jie visada būdavo arti. Nuo vaikystės jie prie manęs prisėsdavo.

Tavęs klausantis atrodo, kad ta vaikystė dar nesibaigė.

Aš vaikystėje negyvenau pasakoje, todėl dabar skaitau pasakas. Ir pastebiu, kad vyrams asocijuojuosi su dukterimi ar vaikystės meile. Man tai patinka. Mama vis sakydavo: „Kada tu suaugsi?“, nes kas pusmetį pamesdavau raktus, jie tiesiog dingdavo. Nuolat skambindavau kaimynams, kad įleistų, o savų durų net nerakindavau. Ir dabar mano durų spyna sulūžusi, tad nerakinu, nes užstringa. O jei užrakinu, palieku atvirą langą. Telefoną pametu kas pusmetį. Ir viskas mano rankose lūžta – aš su technika turiu prakeiksmą. Bet, kaip sakoma, ko nesugebi, reikia stengtis padaryti. Tai aš su drauge OKT premjeroje „Šokis Delhi“ dirbu technike, leidžiu muziką. Tačiau man iš to streso (ar dėl to, kad trūksta kalcio, magnio) spaudžiant mygtuką sutraukė pirštą.

Įsivaizduok – visiškas badas, nėra vaidmenų?

Aš dirbau valytoja. Reikėjo plano B ir man tik toks atėjo į galvą. Visai smagu kitiems valyti, ir dar du šuniukai ten buvo... Norėčiau daugiau padirbėti kine, nes kol kas mano patirtis nedidelė – pora vaidmenų. Nesakau, kad kinas – svajonė ar tikslas, bet įdomu: ten laikas kitoks nei teatre. Man jis asocijuojasi su stojamaisiais egzaminais, kai parą lauki savo eilės, nes stoja šimtai, o paskui turi minutę, kad parodytum, kas tu. Man patinka tas momento dalykas... Negalėčiau dirbti serialuose, reklamoje. Kvietė dabar epizodiniam vaidmeniui. Atrodo, niekuo jis tau nepakenktų. Bet scenarijus apie nieką ir tu išvis už tai, kad tokių dalykų gyvenime nebūtų. Tai ar verta dirbti vien tam, kad gautum pinigų.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt