Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Indrė Stonkuvienė: Visur ieškau aukso viduriuko

Indrė Stonkuvienė
Tomo Kaunecko nuotr. / Indrė Stonkuvienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Indrei Stonkuvienei raštiški interviu netinka, jie neatspindi tos moters temperamento ir artistiškumo. Tačiau Indrė, TV laidų vedėja, tinklaraštininkė, socialinių tinklų aktyvistė, turi daug kitos erdvės saviraiškai. Kai jums bus liūdna ar apniks kompleksai, susiraskite „Moterų pasaulyje“ ir „(Ne)ėsk su Stonkuviene“ ir iškart pasijusite geriau.

Lyg ir apibendrinau, ką darote. Gal turite dar kokių nors slaptų talentų? Pavyzdžiui, siuvinėjate kryželiu?

Ne, ne, siuvimas, kirpimas, siuvinėjimas – ne man. Negaliu nustygti vienoje vietoje. Man net grožio procedūros – katorga, nes reikia valandą ar dvi išsėdėti. Mano slaptasis talentas – judėjimas. Net kalbėdama telefonu suku ratus, išvaikštau kilometrus.

Visi jus pristato kaip aktorę, bet juk esate baigusi sociologiją ir politologiją. Tie mokslai gyvenime pravertė?

Kiekvieno mokslo prireikia, jei to nori. Aš iš savojo paėmiau tikrai daug, nes sąžiningai mokiausi. Sociologijos yra visur: ar kalbėsime apie veiklas, ar – apie žmones. Ir man labai naudinga tai, kad ją išmanau.

Žiūrint į jus atrodo, kad ne dirbate, o linksminatės. Negi nėra tokių darbelių, kurie užknisa?

Jų turbūt atsirastų, jei būtų monotonija. Bet aš dėl to ir imuosi daugelio skirtingų darbų, kad būtų kaita, galėčiau daryti pertraukų, pasiilgti vieno ar kito darbo. Kai kas atkrinta ir savaime, kai nesu 110 procentų tikra, kad mano projektas – tobulas. O daryti bele kaip nenoriu. Bet vis tiek darbas yra darbas, ne pramoga: tu atsakai už rezultatą, atiduodi save, savo laiką.

Kodėl pasirinkote autoironiją, kai visos moterys nori būti tobulos?

Norėjau parodyti moterims, kad visos jaučiame ir išgyvename tą patį, kad ir man būna sunku ar liūdna, kad ir mano vaikai – nuostabūs, bet neklauso.

Ta autoironija – ne vaidyba. Tokia ir esu. Ką pati išgyvenu, ką per save perleidžiu, tą stengiuosi parodyti kitoms. Pavyzdžiui, laukiesi vaiko, pagimdai. Ir palygini save su kokia nors garsia moterimi, kuri, tik pagimdžiusi, jau lipa į sceną su korsetu ir mini suknele. O tu namie bandai įsisprausti į tą korsetą ar šortus ir galvoji: „Dieve mano, kaip jai tai pavyksta?!“ Aš pati – abiejose barikadų pusėse: kaip viešas žmogus ir kaip tiesiog žmogus. Todėl norėjau parodyti moterims, kad visos jaučiame ir išgyvename tą patį, kad ir man būna sunku ar liūdna, kad ir mano vaikai – nuostabūs, bet neklauso. Kad suprantu, jog motinystė yra labai svarbus dalykas: tu augini žmogų – visą parą, visą gyvenimą, ir nėra to: „O ką dar veiki, be vaikų auginimo?“

Kalbu apie dalykus, kurių patiri, nepriklausomai nuo to, esi žinoma ar ne, kurie, mano nuomone, yra savaime suprantami. Bet, pasirodo, tai buvo visiškai nauja. Ir laida „Moterų pasaulyje“ net šiek tiek suvienijo mus: anksčiau moteris moteriai buvo konkurentė, o dabar šypsosi, sako komplimentus. Tai – fantastiški dalykai.

Negi ir televizijoje išgirstate komplimentų? Juk ten visi – konkurentai.

Turiu gerą uoslę. Jaučiu žmones, kuriems patinku, kuriems – ne, kurie šypsosi dirbtinai, kurie – natūraliai. Tai nepriklauso nuo to, esi televizijoje ar ne televizijoje, apsimetėlių yra visur.

Vienas iš jūsų vaidmenų – kvaila blondinė. Jūs ją suprantate? Jums svarbu gražūs drabužėliai, mašinytės, jų ženklai?

Manau, kad ne. Nesu kraštutinumų žmogus, visur ieškau aukso viduriuko. Išvaizda, stilius, mada man labai prie širdies, bet už paskutinius pinigus nepirkčiau labutenų.

Esate emocijų žmogus ar nugali sveikas protas?

Turbūt esu jausmų žmogus. Man nesvetimi visokie moteriški dalykai, kai tavo juokas gali pereiti į verkimą ir, atvirkščiai – ašaros į juoką.

Jūsų vaikai filmuojami tinklaraščiams, žino, kas yra asmenukės. Turbūt ne visos mamos pritartų tokiai atžalų socializacijai ir net slėptų nuo jų telefonus.

Aš negaliu suslėpti telefonų, nešioti jų dėžėse ar maišeliuose. Kitas dalykas, kad esame vieši žmonės. Kiekvienas vaikas auga savo šeimoje ir jam daro įtaką tėvų veiklos. Cecilija nuo trejų metų, Pranas, vos gimęs, visada būdavo su manimi darbe. O tai reiškia, kad scena, visi užkulisiai, filmavimo aikštelės, kameros, žmonės jiems yra įprasta, savaime suprantama aplinka.

Esate nusibrėžusi kokias nors ribas: to ir ano nebus socialiniuose tinkluose?

Aišku, kad visada galvoji, ką dedi. Nes tavo žinutė viešumoje jau tampa įtaka, nuomonės formavimu. Bet visą laiką pabrėžiu, kad tai, ką aš vilkiu, ką valgau, kaip vertinu tam tikras situacijas, tikrai nereiškia, kad taip daryti turi visos. Tiesiog galima iš mano pateikimų gausos atrinkti, kas tau priimtina, ir pritaikyti sau... Namai yra tabu, neįsileidžiame kamerų. Vis tiek kai ką palieki sau – ir net labai daug.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Indrė Stonkuvienė, Mantas Stonkus
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Indrė Stonkuvienė, Mantas Stonkus

Anksčiau sakydavote, kad jums sunku atitrūkti nuo vaikų. O kaip dabar, kai esate tokia užimta?

Aš ir dabar noriu būti su jais. Bet, manau, pagrindinę mamos duoklę – tą nuolatinį buvimą kartu, jų žiūrėjimą, jau atidaviau. Cecilija pradėjo lankyti darželį nuo trejų metų ir jai nereikėjo jokių adaptacijų. Mes pabuvome drauge, paruošiau ją tolesnei socializacijai ir paleidau, nes pirmoji socialinė grupė yra šeima, antroji – darželis. Vaikas negali visą laiką būti tik su mama, jam reikia draugų, veiklos, kitų žmonių, kitų žaidimų. O ir mamai, visą laiką skiriančiai vien jam, gali pavažiuoti stogas.

Statusas „Stonkaus žmona“ po truputį traukiasi. Jis jums patiko ar jus nervino?

Palyginčiau su situacija, kai pirštu lengvai baksnoji į vieną vietą. Iš pradžių – visai nieko, net nekreipi dėmesio, vėliau ima erzinti, o paskui netgi skauda.

Ar ne humoras jus suvedė su Stonkumi?

Manau, kad taip: humoras, aštrus liežuvis, mokėjimas atsikirsti. Nes rasti lygiavertį partnerį yra gana sudėtinga.

Judu su Mantu atrodote labai panašūs. Taip ir yra ar esate kažkuo labai skirtingi?

Didžiausias ir turbūt vienintelis skirtumas yra tas, kad Mantas labai labai labai tvarkingas, visiškas pedantas. Jį kiekviena dulkytė gali išvaryti iš proto. O panašumo tarp mūsų – daug.

Ta dulkytė – jūsų reikalas?

Ne. Jis iš tų vyrų, kurie pabumba ir susitvarko.

Tikite loterijomis?

Iš tikrųjų tikiu. Kol nevedžiau „Teleloto“, šeimoje buvo tradicija: visi sekmadienį sėdėdavome ir braukydavome bilietus. Buvo toks smagus laiko leidimas, pretekstas visiems sueiti. Aišku, ne automobilius laimėdavome, bet laimėdavome. Yra žmonių, kuriems sekasi: viena moteris šį sekmadienį gavo didįjį prizą, 20 000 eurų, o prieš trejus metus – 14 000 litų. Pati dabar negaliu pirkti bilietų, todėl bandau tą milijoną uždirbti. Nes jei laimėčiau loteriją, kaip tai atrodytų? „Šio sekmadienio laimėtojas... O! Aš?!! Vau! Super! Ir laimėjau – ką? „Aukso puodą“!“ Todėl kol kas leisiu kitiems laimėti, o pati tiesiog dirbsiu.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt