Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Gaižauskienė: „Sportas yra kai kas nepaprasto – keičia ir savijautą, ir situaciją“

Inga Gaižauskienė
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr. / Inga Gaižauskienė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Sporto klubo „JC Sport“ direktorei Ingai Gaižauskienei, kažkada gilų liūdesį skandinusiai beprotiškuose darbo ir treniruočių krūviuose, pažintis su charizmatiškuoju Jeanu Claude᾽u Edorhu buvo lemtinga. Niekada nežinai, kas tavęs laukia už kampo: iš pradžių jai net į galvą netoptelėjo, kad su šiuo Lietuvoje garsiu tamsiaodžiu treneriu taps pora ir augins jųdviejų dukrą.

– Ar jau įpratote, kad jums būnant kartu lietuvių žvilgsniai dažniau krypsta ne į jus, o į Jeaną Claude᾽ą?

– Turbūt kitaip ir neįmanoma – jo atletiškas sudėjimas, išvaizda traukia akį. Be to, Jeanas Claude᾽as – buvęs profesionalus sportininkas ir modelis. Nors su tais žvilgsniais visaip būna. Aišku, į jį dažniau žvilgčioja merginos, tai normalu. Visiems sveika akis paganyti į gražius žmones. Bet negaliu sakyti, kad mane tai visada džiugina. Matau, kaip vienos tiesiog pasižavi jo išvaizda, o kitos akivaizdžiai flirtuoja – tada ne itin smagu. Ypač kai jų elgesys ima atrodyti vulgarus ir nenatūralus. Tokiose situacijose daug kas priklauso nuo vyro: jeigu neprisileidi, situaciją visada galima suvaldyti. Dėmesys, aišku, visiems patinka, bet iki tam tikros ribos – Jeanas Claude᾽as ją moka išlaikyti.

– Jūsų draugystė prasidėjo, žinoma, nuo sporto?

Jei tik dieną ar dvi nepasportuoju, jaučiu, kad kažkas ne taip, kažko lyg ir trūksta. Net neįsivaizduoju, kaip galima nemėgti sporto.

– Ir man, ir jam jis reiškia labai daug – iki šiol mieliau einu į treniruotę nei į kokį vakarėlį ar renginį, nes tik tada jaučiuosi ne tik gerai išsikrovusi, bet ir gavusi daug teigiamų emocijų bei energijos. Jei tik dieną ar dvi nepasportuoju, jaučiu, kad kažkas ne taip, kažko lyg ir trūksta. Net neįsivaizduoju, kaip galima nemėgti sporto. Su Jeanu Claude᾽u susipažinome sporto klube, kuriame jis tuo metu vedė treniruotes. Man visada rūpėjo išmėginti naujus sporto klubus, įvertinti trenerius. Sužinojau, kad Vilniuje užsiėmimus veda charizmatiška asmenybė – tada iš Kauno į sostinę darbo reikalais važinėdavau kasdien. Ir tikrai – Jeano Claude᾽o treniruotės man iškart labai patiko.

– Na, sportuoti į klubus vaikšto daug moterų, bet toli gražu ne kiekviena užmezga romaną su treneriu...

– Mums viskas tarsi savaime susiklostė. Kai su kuo nors susibičiuliauji, dažnai net nuspėti negali, kaip situacija pasikeis po metų. Jei man kas nors tada būtų pasakęs, kad su Jeanu Claude᾽u tapsime pora, būčiau nepatikėjusi. Iš pradžių tiesiog kaip geri draugai susitikdavome po treniruotės išgerti sulčių, pašnekėti, padiskutuoti apie sportą. Jis, aišku, matė, kad esu sportuojanti – gal jam tai krito į akį. Abu tuo metu buvome vieniši, turėjome laiko ir santykiai po truputį ėmė vystytis.

– Kuo jus tas žmogus patraukė?

– Jis labai dėmesingas, atkreipia dėmesį į detales, moka ir pagirti, ir pasakyti gerą žodį, o moterims to norisi ir reikia. Man su juo niekada nebūna nuobodu kalbėtis ir kartu leisti laiką.

– Su Jeanu Claude᾽u esate pažįstami daugiau nei šešerius metus. Kodėl vis dar turite senąją pavardę? Niekas nesiūlo naujos?

– Kartais apie tai abu pasišnekame, bet juk ne tai svarbiausia – mums viskas gerai. Nė vienam nereikia santuokos tik dėl popieriuko.

– Juo labiau, kad auga jūsų dukra Emilia Victoria, kuriai spalį bus 5-eri... Kokia kalba skamba jūsų namuose?

– Emilia daugiakalbė. Su manimi ir seneliais šneka lietuviškai, su Jeanu Claude᾽u – vokiškai, o kadangi mes su juo tarpusavyje bendraujame angliškai, tai ir pati šios kalbos pramoko. Aišku, mūsų aplinkoje lietuvių kalba jai sekasi geriausiai, o Jeanui Claude᾽ui, kuris didžiąją gyvenimo dalį praleido Vokietijoje, sunkiau, nes jis vienas – net ir mokyklą Vilniuje su sustiprinta vokiečių kalba sudėtinga rasti.

– Ar Lietuvoje praeiviai varsto žvilgsniais jūsų dukrą?

– Mieste daug kas į ją žiūri, šypsosi ir vertina labai pozityviai, sulaukiame daug gražių žodžių, nors lietuviai paprastai santūriai reiškia emocijas – kitose šalyse Emilia dažnai tampa aplinkinių numylėtine. Pažįstame nemažai čia gyvenančių mišrių šeimų, kurių vaikai mokykloje yra susidūrę su įvairiomis reakcijomis. Žiūrėsime, kaip bus su Emilia. Ji yra labai sociali, bendraujanti, energinga mergaitė, tikiuosi, mokės už save pakovoti ir su viskuo susitvarkys.

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Inga Gaižauskienė su dukrele Emilija
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Inga Gaižauskienė su dukrele Emilija

– Jūs patys esate susidūrę su rasizmo apraiškomis Lietuvoje?

– Claude᾽as buvo patekęs į keletą nemalonių situacijų, kai tik atvyko į Lietuvą, bet pastebime, kad požiūris po truputį keičiasi į gerąją pusę, žmonės tampa tolerantiškesni. Ypač Vilniuje. Labai tikiuosi, kad situacija su laiku tik gerės ir gerės.

– Nebuvo kilę minčių visam laikui išvykti gyventi į kitą šalį?

– Kol kas mums užtenka išvažiuoti atostogų. Kai turi savo mėgstamą veiklą, susikuri gražią aplinką, visur galima kuo puikiausiai gyventi. Jeanui Claude᾽ui Lietuvoje irgi labai patinka – per tiek metų įprato ir prie klimato (nors Vokietijoje, kur iki tol gyveno, panašus oras).

– Jūsų pačios gyvenime yra buvę visko: ir pakilimų, ir skaudžių netekčių – netikėtai ir anksti tapote našle. Kas nutiko jūsų pirmajam vyrui?

– Viskas įvyko staiga – žmogaus neliko per keturis mėnesius. Ligos priežasties net gydytojai neatrado. Medicina nėra visagalė. Buvo atlikta daugybė tyrimų ir operacijų, medikai tyrė, bet taip ir nenustatė, kas ir kodėl. Oficialiai nurodytos mirties priežastys buvo daugiau ligos pasekmės: kai imunitetas visiškai nusilpęs, gulint ligoninėje kimba viskas, kas tik įmanoma. Turbūt ir nesužinosiu, kodėl taip atsitiko dar visai jaunam ir tik pradėjusiam kurti savo gyvenimą žmogui... Sunku kalbėti ta tema.

– Tikite lemtimi?

– Išgyvenimai ir patirtys daug ką manyje pakeitė. Pasikeitė mano požiūris, dabar stengiuosi viską priimti taip, kaip yra, nematyti aplink save negatyvių dalykų ir į aplinką žvelgti per pozityvumo prizmę. Jeigu nugrimsi vien tik į negatyvias mintis, labai save apsunkinsi. Prie vieno negatyvaus dalyko prikimba dar vienas, dar vienas ir viskas ima didėti kaip sniego gniūžtė. O pozityvus požiūris labai padeda judėti į priekį. Gana ilgai mėginau iš naujo patikėti gyvenimu ir prisiversti žingsniuoti pirmyn. Man tai buvo labai sudėtingas kelias.

– Kas padėjo išsikapstyti iš duobės?

Iš tiesų reikia labiau save mylėti ir lepinti. Bet, matyt, turi sukaupti savos patirties, kad galėtum mokyti kitus – tada lengviausia sakyti „daryk taip, o ne kitaip“.

– Nežmoniškas tempas, veikla, savęs apgaudinėjimas, kad reikia bėgti, lėkti, griūti, nespėti, vėl keltis ir vėl varyti. Dabar jau galiu pasakyti, kad vis tiek kada nors teks sustoti, nes organizmui atsiliepia toks tempas. Kaip bebūtų, šitaip neįgauni jėgų, nors lyg ir mėgini gelbėtis. Iš tiesų reikia labiau save mylėti ir lepinti. Bet, matyt, turi sukaupti savos patirties, kad galėtum mokyti kitus – tada lengviausia sakyti „daryk taip, o ne kitaip“.

– Kiek Jeanas Claude᾽as jums padėjo šioje situacijoje?

– Niekada nenorėjau, kad jis jaustųsi kokiu nors gelbėtoju, kai tik pradėjome kurti artimus santykius. Tai jau kita – nauja – mūsų istorija. Iš mano pusės būtų negražu primesti jam savo praeitį.

– Bet juk abu turite skaudžios asmeninės patirties?

– Kiekvienas turi savo istoriją. Bet būna momentas, nuo kurio turi pradėti iš naujo. Svarbu nesižvalgyti atgal, gyventi čia ir dabar. Labai ilgai truko, kol šito išmokau. Reikia gyventi dabar.

– Ar sportas gydo sielos žaizdas?

– Sportas apskritai yra kai kas nepaprasta. Aišku, kad gydo, pagerina ne tik fizinę būklę, bet ir emociškai padeda atsigauti. Išmėginau tai ne tik pati, stebiu ir mūsų klientus. Matau, kokie pavargę jie ateina po savo darbų, savo sėkmių ar nesėkmių. Sportas keičia ir savijautą, ir situaciją.

– Kas dar, be sporto ir dukros, jus sieja su Jeanu Claude᾽u? Esate skirtingų kultūrų, skirtingo auklėjimo, skirtingų spalvų... Kaip atrandate sąlyčio taškų?

– Nereikia akcentuoti tų mūsų skirtumų – kai kartu gyveni, jų nebematai. Negalėčiau pasakyti, kad Claude᾽as kitoks ar turi kokį nors specifinį požiūrį. Jis labai europietiškas. Mūsų duetas visai neblogas, kuo puikiausiai susideriname, dažnai randame priimtiną abiem požiūrį. Žmonių yra visokių – tiek vienose kultūrose, tiek kitose. Jeanas Claude᾽as – puiki asmenybė ir labai įdomus žmogus. Mes vienas kitą papildome.

– Kaip jūsų tėvai iš pradžių reagavo į šią draugystę?

– Puikiai priėmė. Jiems svarbu, kad man gerai. Claude᾽ą jie sutiko gražiai, o kai susipažino artimiau, jų ryšiai tik sustiprėjo. Be to, tėvai mato, kad mes su juo gerai sutariame.

– Ar dar kam nors atrandate laiko, išskyrus savo įkurtą sporto klubą?

– Jei kartais nueiname į kiną, tai spėjame tik į naktinius seansus... Vasarą mums be galo smagu pasivaikščioti po miestą, o kai pavyksta suderinti darbus, visada kartu vykstame atostogauti. Ypač mėgstame keliauti žiemą, nes abiem nepatinka šaltis. Būna, kad renkamės kelionę, kalbame apie tai, kaip mums reikia pasyvaus poilsio ir kad nieko daugiau neveiksime – tik gulėsime. Bet nuvažiavus būna kaip visuomet: poilsiaujame aktyviai. Kokie esame namie, tokie būname ir per atostogas: lekiame, pramogaujame, daug vaikštome ir, be abejo, sportuojame. Mums labiau patinka miestai, kelionių iš anksto pernelyg neplanuojame. Mėgstame bendrauti, tad dažnai susitinkame su toje šalyje gyvenančiais pažįstamais ir draugais. Užpraeitą vasarą, vaikštinėdami po Niujorką, per dieną nuėjome apie 40 km.

Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Inga Gaižauskienė, Jeanas Claude᾽as Edorhas ir jų dukrelė Emilija
Redos Mickevičiūtės/žurnalas „Laima“ nuotr./Inga Gaižauskienė, Jeanas Claude᾽as Edorhas ir jų dukrelė Emilija

– Turbūt buvote be vaiko?

– Ne, visos mūsų atostogos leidžiamos kartu, bet tuomet ji dar sėdėjo vežimėlyje, tad vaikščioti buvo nesudėtinga. Emilia ir šiaip be galo aktyvi, visada eina tiek, kiek reikia, ir gyvena mūsų tempu.

– Norėtumėte daugiau vaikų?

– Tikrai nesakau „ne“, būtų visai smagu. Tiesiog atsiduodame likimui ir nieko neplanuojame. Vaikelis į šeimą atneša labai daug džiaugsmo. Nepaprastas jausmas būti mama! Po visų skausmingų patirčių buvau save visai nuvertinusi, maniau, kad mano gyvenimas baigėsi. Net nepagalvojau, kas manęs laukia, kad susilauksiu vaikelio... Dabar esu labai laiminga.

– Ar jūsų šeimoje kyla konfliktų dėl to, kieno žodis svarbesnis, kas geriau išmano vaikų auklėjimą ir pan.?

– Mes abu mėgstame pasireikšti, esame stiprios asmenybės ir kiekvienas nori, kad jo žodis būtų paskutinis. Aš lanksčiau į viską žiūriu, bet jeigu matau, kad esu teisi, įrodau savo tiesą bet kokiu atveju. O dėl dukros griežtesnis Jeanas Claude᾽as – aš linkusi vaiko labiau pagailėti. Bet esame sutarę nuo pat pradžių: jeigu vienas iš mūsų dukrelei duoda pastabą ar pamoko, kitas visada pritaria – labai svarbu, kad vaikas nesiblaškytų. Claude᾽as ne kartą pasakojo, kad ir jo tėvas buvo labai griežtas, gal kartais net per daug. Bet nors jis pats turi tvirtą nuomonę dėl vaiko auklėjimo, kitais atvejais dažnai pasako, kad jo šeimoje bosas yra Inga.

– Ar klubo „JC Sport“ direktorė vis dar lanko treniruotes pas charizmatiškąjį Jeaną Claude᾽ą Edorhą?

– Žinoma! Labai retai, bet pasitaiko momentų, kai jaučiu, kad mielai patingėčiau ir neičiau, bet negaliu – šalia turiu labai gerą stimulą. Užtat paskui būnu be galo laiminga ir džiaugiuosi, kad neaptingau. Claude᾽as neleidžia man atsipalaiduoti.

– O ilgiau namuose lovoje pasivartyti? Kavos joje neskubant išgerti?

– Nėra kada galvoti apie pagulėjimus lovoje, kai gyvenimas toks intensyvus. Turbūt tik sekmadieniais keliamės be žadintuvo, bet ir tai ne visada. Dirbame septynias dienas per savaitę ir dėl to tik džiaugiamės. Klientams atiduodame daug savęs, bet kartu dar labiau įsikrauname. Mūsų klubas nėra tokia vieta, į kurią tik atėjai, pasportavai ir išėjai. „JC Sport“ – tai gyvenimo būdas. Savo nariams ir draugams rengiame ne tik treniruotes. Kartu su jais dalyvaujame sporto ir pramoginiuose renginiuose, koncertuose, organizuojame mieste vėlyvus sekmadienių pusryčius ir šiaip daug laiko leidžiame drauge. Ir nors atrodo, kad tas mūsų tempas beprotiškas, kad labai daug dirbame, tačiau nemažai laiko praleidžiame ir trise. Emilia, galima sakyti, auga mūsų sporto studijoje – jau dabar turime visai neblogą asistentę.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt