Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Jankauskaitė: Nieko nėra savaime suprantamo

Inga Jankauskaitė
„Mark & Migle“ nuotr. / Inga Jankauskaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Aktorė, dainininkė, populiari televizijos laidų vedėja Inga Jankauskaitė nuolat sulaukia komplimentų ne tik dėl darbų, bet ir dėl grožio. Visur – nuo viešosios erdvės iki turgaus pardavėjų. Regis, kitoms to užtektų, kad jaustųsi tautos mylimos ir laimingos. O ji sako, kad tik neseniai suprato, kas yra tie „maži džiaugsmai“.

Šiek tiek stebina jūsų prisipažinimas, kad niekada nemokėjote džiaugtis. Ko gero, to nemoka perfekcionistai: vis randa, prie ko prikibti, vis jaučiasi ko nors nepadarę, vis nepakankamai geri...

Viskas, ką sakote, – apie mane. Gražu, žinoma, kai žmonės atvirai džiaugiasi ir tai parodo, bet iki šiol nesu tikra, ar jie tik išmokę tai rodyti, ar tikrai taip jaučiasi. Ilgai nesupratau, ką reiškia „džiaugtis mažais dalykais“. Maniau, kad džiaugiamasi dėl ko nors, mylima už ką nors, kad viską reikia užsitarnauti. Dabar tos įtampos vis mažiau, vis daugiau taikos viduje. Ir tada kartais pagaunu savo būseną, tarsi kas nors būtų nuo pojūčių plėvę nuplėšęs: kitokie skoniai, kitokie potyriai, kitokia kokybė.

Viena yra suvokti, kad turėtum būti ar net esi laiminga, nes lyg ir turi visas sudedamąsias laimės dalis, o visai kita – tiesiog taip JAUSTIS. O esmė labai paprasta: aš esu ir to pakanka. Ta moteris, kuri veidrodyje į mane žiūri, visiškai netobula, bet kitos nebus, teks gyventi su šita. Man, nuolatos reikalaujančiai iš savęs rezultato, pagauti tą būseną yra, oi, kaip nepaprasta. Nemoku ir komplimentų priimti, nors man taip pat itin svarbus pripažinimas. Tik aš noriu visko tikro, o dabar, kai tiek daug įvairiausių imitacijų, spekuliacijų, atributų, formos, bet ne turinio, savaime viskuo abejoju... Ir savikritikos čempionatas manyje vyksta nuolatos. Na, bet gal būtent dėl to mano „stogas“ vis dar vietoje.

Perfekcionizmas dažniausiai tobulai disciplinuotoms pirmūnėms įaugęs į kraują...

Anokia aš pirmūnė! Tik niekada nebijojau prisiimti atsakomybės: nuo keturiolikos vedžiau laidą radijuje, dainavau grupėje „L+“. Lengvabūdiško laisvalaikio su „tūsais“ baliais festivaliais niekada neturėjau. Gal tik dabar galiu skirti daugiau laiko sau. O būdavo kalnas įsipareigojimų, kalnas prisiimtų darbų. Niekur nevalia pasakyti NEGALIU. Užtat labai anksti išmokau pasakyti „ne“ – be aiškių prioritetų neišgyventum. Mokykloje mokiausi tragiškai. Lankiau Juozo Naujalio muzikos mokyklą – visko buvo: ir verkdavau prie pianino, ir trankydavau jį, ir pamokas praleidinėdavau, ir meluodavau, kai norėdavau išsisukti nuo privalomo kasdienio grojimo. Kiti atostogauja vasarą, o man – ant pianino stirta natų. Po dešimties klasių iš ten išėjau, laiku supratusi, kad, norint būti pianiste, jau seniai reikėjo ja būti, o be to, aš negaliu introvertiškai užsidaryti ir nerti į muziką neskaičiuodama valandų. Tačiau kai jau pagaliau atsidūriau Muzikos ir teatro akademijoje, atsirado motyvacija, štai tada ir teko žodį „reikia“ prisijaukinti.

Bet muzikinis išsilavinimas tapo dideliu privalumu vėliau.

Taip, jis man padeda, tai juk visai kitas mąstymo būdas. Išskyrus vieną niuansą – kuo toliau, tuo labiau gaila, kad iš natų galiu pagroti bet ką, tačiau tiesiog pagroti to, ką girdžiu galvoje, negaliu. Reikėtų kažkaip tą „klapaną“ atidaryti.

Turbūt neturite tingėjimo nuodėmės?..

Oi! Dar ir kaip turiu! Tik tingėjimas – jokia nuodėmė, juk daugiausia gyvenime padaro tinginiai. Nors, reikia pripažinti, tai ne visada guodžia. Nes viduje sėdi kita Inga, kuri vis baksnoja, kad reikia daryti tą ar aną. Pagalvoji: Viešpatie, gal geriau jau padarysiu, negu klausysiu tos, kuri nuožmiai grauždama liepia keltis ir eiti. Būnu laimingiausia, kai ta, kita, užsičiaupia: nustoja kritikuoti, vertinti, reikalauti, pažymius rašyti.

O nerūpestingai džiaugtis taip ir neišmokote?

Nežinau, ar to išmokstama, nors mėginau. Paskui lioviausi mėginti ir stengtis. Ir netikėtai pagavau save už uodegos, kad dabar patiriu vis daugiau lengvumo ir kartais net jaučiu, kaip ta būsena virsta gyvenimo nuostata. Gal tai susiję ir su amžiumi? Juk kai tau dvidešimt, daug labiau visko bijai. O kai sukanka 36-eri ir atsisuki atgal, matai, kad tikrai yra į ką atsisukti: daugybė visokiausio spektro patirčių, ir gerų, ir blogų, įvykių, sprendimų, pokyčių, perversmų, darbų. Turi, su kuo palyginti save, šiandieninę, – su ta praeities Inga, labai labai pažeidžiama, dėl visko abejojančia, savimi nepasitikinčia.

Atrodo, žmogus protingas, gražus, komplimentų – iki Mėnulio, ko bijoti?

Graži jautiesi ne tada, kai puikios suknelės ir kiti atributai, bet kai sutari su savimi, kai ramiai žvelgi sau vidun ir nieko neneigi.

Bet jei tu nuoširdžiai manai, kad tie komplimentai – netiesa? Kai vertina darbą – priimu, nes pati gerai žinau, kiek jis man kainavo. Tada kiekvienam artistui gyvybiškai būtinas pripažinimas. Kitaip – menas dėl meno. O išorė... Graži jautiesi ne tada, kai puikios suknelės ir kiti atributai, bet tada, kai sutari su savimi, kai ramiai žvelgi sau vidun ir nieko neneigi. Viską matai. Puiki citata iš G. Grajausko pjesės „Pašaliniams draudžiama“ (režisierius O. Koršunovas): „Visi mes būtume aiškiaregiai, jeigu mums visko neužstotų veidrodis.“ Kažkada a. a. Vytukas Šapranauskas kartodavo: „Jaunystė – tai trūkumas, kuris labai greit praeina.“ Ir jis praeina. Ir raukšlės man labai gražu. Todėl nejaučiu nerimo pasenti.

Anksčiau vaidinote Mariją Stiuart, dabar – karalienę Luizę, po dvidešimties metų gal jau jų nebevaidintumėte – tik toks amžiaus niuansas.

Tai ir ačiū Dievui!!! Įstrigti – baisu! Ir aš jau vis dažniau pasvajoju apie kitas spalvas, nes ligi šiol teatre korta krito vaidinti herojes, karalienes, fatališkas moteris. Bet nieko, „Zero III“ truputį atkurs pusiausvyrą.

„Mark & Migle“ / LAIMA nuotr./Inga Jankauskaitė
„Mark & Migle“ / LAIMA nuotr./Inga Jankauskaitė

Na, taip, kai neturi karaliavimo patirties, turbūt nėra lengva...

Cha! Mano šeima pasakytų, kad dar ir kaip turiu!!! (Juokiasi.) Tik dvarelis nedidelis... Turiu fantastiškus brolius – vyresnį ir jaunesnį, tarp jų aš esu karalienių karalienė! Esu apsupta vyresniojo paramos, draugystės, supratimo ir jaunėlio siuto, polėkio ir džiazo. Sakau, kad su Luku, jaunesniuoju, esame dvynukai, tik aš gimiau dvylika metų anksčiau. Didžiausia gyvenimo dovana, kad mes esame trys. Man gera žinoti, kad ir mano vaikai ne po vieną. Broliai yra didžiausia jėga ir užnugaris. Namiškiai irgi pripažintų – karalienė.

Oho...

Žodis „negalima“ mūsų namuose egzistuoja. Juk šventa tiesa: nori užauginti monstrą, leisk vaikui viską.

Ne „oho“, o prigimtis. Su ja eiti į kompromisus beprasmiška – vis tiek „praraus“. O namie man patinka laikyti visus kampus. Na, tiek to – gal ne laikyti, bet prižiūrėti – būtinai. Namie turi būti idealiai švaru, jauku ir tvarkinga. Pasiteisindama galiu pasakyti, kad vaikų neterorizuoju – pati su didžiausia meile tvarkausi. Moku ir mėgstu. Bet žodis „negalima“ mūsų namuose egzistuoja. Juk šventa tiesa: nori užauginti monstrą, leisk vaikui viską. Beje, jokio didelio skirtumo, susilaukusi sūnaus 21-ų ir paskui dvynių jau 30-ies, aš nepajutau. Jaučiausi visiškai pasiruošusi būti mama pirmąjį kartą, nes vaikas buvo planuotas ir lauktas, be to, kai gimė mano jaunėlis brolis, buvau dvylikos – augo jis mano iščiūčiuotas, žinojau, ką reiškia mažas vaikas namuose, kaip tai realiai atrodo.

Karalienės palieka sceną ir eina virti barščių, nors jus dievinantiems gerbėjams gal atrodo, kad tik su šifonais plaikstotės.

Barščiai – šventas dalykas! O šifonas – nuobodu. Esu labai buitiška, ūkiška, ir virtuvė – džiaugsmas, o ne kančia. Bet vėlgi – juk tai nuostabu, jei kam nors tavo gyvenimas atrodo kaip iš pasakos! Jeigu dar kas nors šiais laikais tiki iliuzija, kad artistės – ne iš šios planetos, minta žiedadulkėmis, nevaikšto į tualetą ir šildosi saulės šviesoje... Fantastiška. Tokia naivi fantastika, kad net beveik šventa. Man buitis labai padeda „įsižeminti“ ir nusiraminti. Nes visa tai, ką darai teatre, neegzistuoja, tai visiškai efemeriškas dvasių pasaulis, todėl paskui labai sveika nerti į daiktų pasaulį: štai aš valau stalą, lyginu, plaunu grindis. Namai tikrai yra žmogaus veidrodis: jei ten chaosas, tai ir galvoje ne visi varžtai susukioti...

Naujajame Emilio Vėlyvio filme „Zero III“ jūsų herojė mušasi, keikiasi, mažai kuo primena prakilnią heroję ir mielą šiltą laidų vedėją. Buvo smagu?

Norite paklausti, ar aš keikiuosi gyvenime? Žinoma! Čia labai tiktų pacituoti Ranevskają: „Лучше быть хорошим человеком и ругаться матом, чем быть хорошо воспитанной тварью.“ („Geriau būti geru žmogumi, kuris keikiasi, negu tylia, išauklėta bjaurybe.“) Keiktis – organiška ir aš neįsivaizduoju sveikos psichikos žmogaus, kuris niekada nesikeiktų. Tiesiog yra vieta, laikas ir aplinkybės, kai galima ir kai negalima. Emilis žino, ko nori, žino, kaip tai pasiekti, – jis kuria žanrinį kiną su aiškiomis žaidimo taisyklėmis. Ten nufilmuotos pirmos tikros moterų muštynės kine – pliekėmės su Rimante Valiukaite. Šitos scenos abi laukėme kaip rimčiausio egzamino: iššūkis – didžiulis, jaudulio – pilnos kelnės, noras – baisus, užsispyrimas – begalinis.

Buvo atgaiva dirbti su visa komanda. Televizija – kitas pasaulis, kitos taisyklės, kiti uždaviniai, ten elegancija – mano prioritetas, o mano, kaip aktorės, noras – kuo dažniau ir kuo toliau nueiti nuo savęs. Tai baisu ir nepatogu, bet, jei turi aktoriaus prigimtį, visada to ilgiesi. Aišku, ribos yra, bet jau vis dažniau galvoju, kad ir jos ne tokios ryškios, kai suvoki, jog labiausiai mus riboja noras patikti visiems. Bet jis, ačiū Dievui, išaugamas. Tai ne troškimas, kad tave girtų ar įvertintų; tai gal baimė būti sužeistam – juk kurdamas neišvengiamai apsinuogini ir pasidarai labai pažeidžiamas: reikia laiko priprasti prie komentarų, juos ignoruoti...

Esate iš tų, vis rečiau pasitaikančių, kurie itin saugo asmeninį gyvenimą. Aiškiai nusibrėžėte ribas?

Tos ribos atsirado iš patirties, iš to, kad kai kas kažkada labai skaudžiai ir šlykščiai pasinaudojo mano žodžiais. Vieno karto gana. O atvirumas... Tai juk ištisinė spekuliacija! Nemeluoti, nesislėpti ir būti atviram – trys skirtingi dalykai. Mano nuostata – nemeluoti. O atvirauti itin asmeninėmis temomis viešai – blogas tonas, nes tai tokia pat naudinga korta, kuria patogu ciniškai sužaisti. Aš nesu uždara, draugai pažįsta mano svetingumą. O visi tie atributai: raudoni kilimai, sienelės, nuotraukos... Vakarėliai yra nuostabu tik su artimiausiais žmonėmis privačioje teritorijoje. Visa kita yra darbas arba žaidimas: jo esu pasirinkusi nežaisti – leidžiu sau tą prabangą.

Kelerius metus su grupe sukote turus po Lietuvą – jus žmonės myli kaip romansų atlikėją, muzika su aktoryste tarsi eina už rankų susikibusios.

Turbūt todėl į muzikinę veiklą žiūriu kaip į vaidmens kūrimą, man muzikuoti gera. O iš romansų žanro jau metas šiek tiek išlipti. Klaipėdoje yra tokia grupė „Royce“ – fantastiški vyrai, su jais įvyko kūrybinė „chemija“, dabar gvildename naują programą. Turiu sukaupusi nemažai savo rašytų tekstų, pats laikas jiems suteikti gyvenimą.

Kartais po asmeninių dramų moterys vis bjauriau šneka apie vyrus, kaltina likimą, gaili savęs. Ar jums pavyksta išlaikyti sveiką nusiteikimą, kad pasaulis nėra susimokęs prieš jus?

Vienintelis žmogus, vienintelis tikras tavo priešas esi tik tu pats. O kaltė apskritai neegzistuoja, nebent pasirenki būti auka ir joje įstringi. Žmogaus jėga ta, kad tik jis pats atsakingas už savo gyvenimą. Ir tai – didžiausia laimė.

Jaučiatės stipri?

Nesijaučiu – ESU. Nes turiu drąsos gyventi savo pačios gyvenimą ir priimti visas to pasekmes. Laikyti sprendimus savo rankose, būti šeimininke yra natūrali mano būsena. Tai atitinka mano būdą, prigimtį, charakterį. Negaliu būti nei priedas, nei fonas, negaliu paklusti – galiu būti tik partnerė. Arba dominantė. Skamba grėsmingai? Bet čia tik pliusas! Drama būtų, jei gyventum pamynusi savo prigimtį, stengtumeisi būti ne tas, kas esi. O apie sunkumus galvoju taip: tikrai rimtų situacijų, kai kas nors lūžta, mūsų gyvenimuose būna labai mažai. Dauguma pervertina smulkmenas, paprastas aplinkybes priima kaip tragediją. Juk įvairūs siužetų deriniai: meilės trikampiai, kvadratai, išdavystės – yra begalę kartų pasaulyje nutikę. Skaitančiam žmogui joks siužetas nenaujas...

Bet kiekviena jauna moteris galvoja: man taip nenutiks.

O ar įdomu gyventi taip manant? Kaip galima nuoširdžiai norėti visada būti apšviestam? Pabraidyti po šešėlius irgi laimė. Tik ne iš karto matosi. Nemanau, kad žmogus nuolat turi būti laimingas. Apskritai nebėra jokių savaime suprantamų dalykų. Nepastebėjote? Visą laiką atrodė, kad mes visi tarsi esame susitarę dėl universalių tiesų: kad gyvybė – vertybė, kad vaikų mušti negalima, kad tėvai – nepajudinamas akmuo, kad taika – siekiamybė, kad moteris – šventa, ją reikia mylėti... O apsidairai – viskas atvirkščiai. Taigi...

Kai kuriems vyrams savaime suprantama būti santūriems, nereikšti jausmų, nesišvaistyti žodžiais.

Vyro jėga – tai jo pagarba ir švelnumas moteriai. Jokio kito vyro jėgos mato nėra.

Kažkada many įvyko didžiulis perversmas suvokus, kad visa tai, ką jūs išvardijote, yra antivyriškumas. Vyro jėga – tai jo pagarba ir švelnumas moteriai. Jokio kito vyro jėgos mato nėra. Tai – ne statusas, ne jo banko sąskaitos, ne postai. Traumatyvus vyriškumo suvokimas atėjęs iš pokario: vyrų mažai, dėvi kelnes – jau puiku. Tada jis tranko kumščiu į stalą, tada jo žodis – paskutinis. Arba tyli, laiko savyje visas gražias emocijas, mat prieš daug metų jau gi kartą moteriai pasakė, kad ją myli. O daugiau nei rodyti, nei sakyti nereikia, nes pripras, gyvatė. Bet užtat neigiamų emocijų filtruoti nebūtina. Tas „vyriškumas“ padarė daugybę žmonų ir dukrų nelaimingų, iškreipė tikrą, sveiką vyro ir moters santykį. Kuriame abu kartu, vienas kito neužgoždami, kvėpuoti vienas kitam leisdami, laimingi žmonės.

Asmeninio albumo nuotr./Inga Jankauskaitė
Asmeninio albumo nuotr./Inga Jankauskaitė

Buvo jūsų kelyje žmonių, kuriuos galite laikyti mokytojais, be kurių nebūtumėte tokia, kokia esate?

Nuoširdžiai pasakysiu: pats didžiausias „ačiū“ skirtas mamai – už besąlygišką, didžiulę paramą viskam, ką tik aš dariau. Mokytojas numeris vienas – Jonas Vaitkus: jis mane gerai „atspardė“ – studijuodama pas jį iš esmės pradėjau pažintį su savimi pačia ir su profesija. Ir mūsų kūrybinė partnerystė bei žmogiška draugystė su Vytautu Šapranausku – dviese daug kartų vaidinome „Vilniuje–Dakare“, per porą metų tarsi nugyvenome atskirą gyvenimą automobilyje, važinėdami į spektaklius. Daug jų yra – visų neišvardysiu.

Gyvenote Kaune, Vilniuje, dabar septynerius metus – Klaipėdoje. Jau galite pasakyti, kad čia – jūsų namai?

Lietuva per maža, kad ją būtų galima skirstyti miestais, juk daugelio mūsų gyvenimas – ant ratų. Gimiau, užaugau, baigiau mokyklą Kaune, Vilnius – studijų ir darbo miestas, Klaipėdoje man patogu, saugu ir ramu. Aš tik nesimaudau jūroje – net po ilgo kroso. Kodėl? Todėl, kad net ta itin retai pasitaikanti vandens temperatūra plius 20 ne man – juk ekstremaliai šalta! Kitas reikalas – ežerai. Jūra – pasivaikščiojimams ir „namų darbams“, ežerai – maudynėms...

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt