Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Inga Navickaitė: pavergta Indijos

Inga Navickaitė
„Tomas & Lukas“ / žurnalas „Laima“ nuotr. / Inga Navickaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Vadovaujantis posakiu: „Kiekvienas savaip eina iš proto.“ – būtų galima teigti, kad prekybos ir pramogų centro „Ozas“ direktorė Inga Navickaitė eina iš proto dėl Indijos. Praėjusių metų rudenį ji jau kelintą kartą vyko į tą šalį su kitais piligrimais iš Lietuvos. Kas ją ten taip traukia? Kodėl penkeri metai – ten ir niekur kitur? Be mistikos neapsieita.

– Tas kraštas europiečius masina tartum naktinis žibintas vabzdžius. Jūs į jį vykote jau penktą kartą. Juk pasaulis toks didelis – kodėl vis Indija?    

– Prieš atsidurdama toje šalyje pirmą kartą, labai daug dirbau, keletą metų apskritai neatostogavau. Aš nesu buvusi nei Turkijoje, nei Egipte, nei Kanaruose, o jei leisdavau sau atsipūsti, tai – Lietuvoje, prie jūros. Kodėl Indija, kodėl vis tenai? Ji mano gyvenime atsirado natūraliai. Kažkada buvau vaikas, kuris galėjo visą dieną pats savimi užsiimti, kuris kalbėjosi su krūmais, dainavo su medžiais... Suaugusią mane visada traukė dvasiniai dalykai, skaičiau tam tikro pobūdžio knygas, lankiau įvairius kursus, praktikavau jogą...

Vykstu į Indiją susitikti su savo dievais ir demonais. Keliauju su žmonėmis, kuriems, kaip ir man, reikia daugiau, nei komfortiškai pagulėti paplūdimy ar pereiti įprastais turistų keliais. 

Vykstu į Indiją susitikti su savo dievais ir demonais. Keliauju su žmonėmis, kuriems, kaip ir man, reikia daugiau, nei komfortiškai pagulėti paplūdimy ar pereiti įprastais turistų keliais. Galima tai vadinti savęs ieškojimu ir tobulėjimu, mėginimu susivokti, kodėl nutinka vieni ar kiti dalykai, ką daryti, kad pagaliau išsispręstų pasikartojančios problemos. Grupėje paprastai būna žmonių, siekiančių atsikratytų liguistų įpročių, įgyti naujų žinių, įgusti medituoti, gauti atsakymą į kokį nors konkretų klausimą... Renkuosi keliavimą su vadovais, kurie jau daug kartų lankėsi tenykščiuose kalnuose, šventose vietose ir jaučia poreikį nuvesti į juos kitus ieškotojus.

Šalis – milžiniška, labai įvairi ir aš dar nėkart nebuvau jau matytame krašte. Kelionėse laikas skirtas tik man. Prie Himalajų jis labai ramiai teka ir man tai nepaprastai patinka. Atsikeliame ryte, tiek visko, regis, padarome ir pamatome, o dar tik pusė dienos tepraėjo... Jei sutartu laiku nepasirodo džipai, turintys mus kur nors vežti, niekas nepuola piktintis. Juokaujame, kad jie atvažiuos po „indiškos“ valandos, t. y. smarkiai vėluodami. Ar verta dėl to nervintis? Ten kitaip pradedi vertinti ir mažus, ir didelius dalykus. Bet tai nėra tradicinės poilsinės kelionės. Jei nori rezultato, turi dirbti – stebėti, analizuoti save ir aplinką. Pastarajame rudens žygyje po Mažąjį Tibetą ir Kašmyrą į tai ypač kreipėme dėmesį, vadovai mus mokė savistabos pratimų. Stebėk savo kvėpavimą, garsus, kvapus, ženklus... Būk mintimis ten, kur tavo fizinis kūnas.

– Sakote, kad išjungdami lygintuvą turime galvoti ne apie, pavyzdžiui, svarbų susitikimą, bet apie išjungiamą lygintuvą, t. y. kiekvieną akimirką būti sąmoningi?

– Taip, tuo metu turime galvoti apie lygintuvą, o jį daugelis iš mūsų išjungiame automatiškai. Ir taip elgiamės ne tik šiuo, bet ir įvairiais kitais atvejais, argi ne? Bėda ta, kad per mažai stebime save ir įvykius aplinkui, per daug galvojame apie tai, ko realiai negalime paveikti. Dėl to nervinamės, baiminamės, dėl to galvoje duodasi mintys. Nepastebime mus įspėjančių ženklų. Aš mokausi juos matyti, būti „čia ir dabar“, negalvoti apie viską iškart. Ir savo pavaldinius raginu to mokytis. Tai ilgas procesas, o rezultatą lemia įdėtos pastangos. Kartais kitas žmogus padeda suprasti, ko pats nepajėgi suvokti. Būna, skambinu seseriai: „Įvyko tai ir tai – kaip manai, kodėl?“ Iš šalies geriau matyti.

– Grįžtate iš savo kelionių išmintingesnė, suintensyvėja juslumas?

Įmanoma išsaugoti tai, ką parsivežei, dedant pastangų susitelkti į save, pavyzdžiui, medituojant. 

– Grįžtu pailsėjusi, ramesnė, kai kurie dalykai tampa aiškesni, pabuvus grynesnėje aplinkoje, matyt, sustiprėja jutimai. Bet nieko nedarant jie vėl atbunka, nes visa, kas tave supa, veikia. Įmanoma išsaugoti tai, ką parsivežei, dedant pastangų susitelkti į save, pavyzdžiui, medituojant. Beje, mokytis susitelkti, lavinti „šeštąjį jausmą“ kiekvienas gali ir namie, niekur toli nevažiuodamas. Galbūt kas nors ten išties patiria absoliučią transformaciją, bet man sunku patikėti, kad tai vyksta masiškai, o tokių kalbų girdisi... Gyvenau sau, gyvenau, nuvažiavau prie Gangos – ir bum? Prasiskleisti, ryškiau daug ką pamatyti – taip, įmanoma, bet visiškai pasikeisti... Panašu į specialiai kuriamą mitą siekiant prisivilioti turistų.     

– Kokių paralelių įžvelgiate tarp to, kas vyksta jūsų kelionėse, ir to, kas po jų vyksta čia, Lietuvoje?

– Tokių paralelių iš tiesų esama. Tarkim, piligriminėse kelionėse esu žmogus, kuriam vadovauja kiti. Kartais vadovų žodžiai man kelia klausimų, prieštaravimų... Tai yra aš ten atsiduriu savo pavaldinių kailyje. Ir mokausi suprasti, kad ne viskas, ko iš jų tikiuosi, ką jiems sakau kaip direktorė, yra neginčijama, kad nebūtinai jie išgirsta mane taip, kaip norėčiau. Arba lipant į kalną įveikia nuovargis, kojos pinasi ir galvoje ima suktis vienintelė mintis: „Nebegaliu.“ Pranešu grupei: „Toliau neisiu, jūsų grįžtančių palauksiu čia.“, tačiau bendrakeleiviai įkalba mane pasiekti viršūnę ir pasiūlo žingsniuoti priekyje, nes taip lengviau. „Susiimk“, – liepi sau, sukaupi jėgas ir stumiesi pirmyn. O kai pasieki tikslą, toks pasitenkinimas užlieja širdį, kad įveikei save!

Nuo vaikystės stengiuosi vadovautis principu: „Atlik daugiau, nei iš tavęs tikimasi.“, tačiau kartais silpnumas pakiša koją.

Nuo vaikystės stengiuosi vadovautis principu: „Atlik daugiau, nei iš tavęs tikimasi.“, tačiau kartais silpnumas pakiša koją. Nedrąsu lipti ant scenos, sakyti kalbą ar daryti ką kita... Kelionės padėjo suvokti, kad turiu tokią silpnybę, kad tūno viduje toji baimė, kuri dangstosi visokiais „pavargau“, „tiesiog nenoriu“ ir pan. Kai aiškiai žinai, su kuo turi reikalą, kas iš tiesų tau trukdo, paprasčiau su savimi susitarti ir rasti tinkamą sprendimą.

Ši taisyklė, žinoma, galioja ir tarpusavio santykiams. Mane erzino vienas aplinkos žmogus. Taip būna: kitas lyg ir nieko tokio nedaro, bet kliūva tau, ir gana, nesinori jo nei matyti, nei girdėti. Vieną dieną dingtelėjo: kažkas yra manyje, ką jis atspindi, ir tai man nepatinka. Pagal Rytų filosofiją, peikti blogą vyrą, neklaužadą vaiką, tave nervinantį darbuotoją, reikalauti, kad jie imtų elgtis kitaip, – beprasmiška ir neišmintinga. Jie ne veltui atsiduria tavo kelyje – jie tave atspindi ir taip sufleruoja, kad padirbėti su savimi ir pasikeisti turi tu, o ne jie. Šiuo konkrečiu atveju trinties priežastis buvo manasis ego, neleidęs duoti tam žmogui, ko jis labai troško, – pripažinimo. Kai ši mintis atėjo, pamėginau vizualizuoti tai, ko nepajėgiau padaryti realybėje: daug kartų įsivaizdavau, kaip aš jį giriu, kaip mes šiltai bendraujame... Žinote, kas nutiko neilgai trukus? Aplinkybės taip susiklostė, kad mudviejų keliai išsiskyrė – be piktumų. Tikiu, kad jei būčiau tiesiog nutraukusi tuos nemalonius mums abiem santykius, jie mano gyvenime būtų ir vėl pasikartoję.

Pagal indų šventraščius vedas, ilgai trunkanti įtampa tarp žmonių – ne atsitiktinumas, negalima tokių santykių paprasčiausiai atsikratyti, nuo jų pabėgti, konfliktą reikia išspręsti. Tik tada pamoka bus išmokta. Tai tinka ir darbo, ir šeimos santykiams, t. y. bet kuriam žmonių tarpusavio ryšiui.

„Tomas & Lukas“ / žurnalas „Laima“ nuotr. /Inga Navickaitė
„Tomas & Lukas“ / žurnalas „Laima“ nuotr. /Inga Navickaitė

– Iki šiol keliavote į Indiją viena, palikusi namie vyrą, sūnų ir dukrą. Negi jie džiaugsmingai priima tokią situaciją? Gal vyras taikstosi su jūsų „pabėgimais“ todėl, kad esate pagrindinis šeimos finansų generatorius?

– Sūnus norėtų važiuoti kartu, bet kol kas nebuvo jam tinkamo maršruto. Pastarąjį kartą vyras ketino sudaryti man draugiją, tačiau rugsėjis – mokslo metų pradžia ir mudu nutarėme, kad jam reikia likti su vaikais. Rolandas, savo ruožtu, vyksta slidinėti į kalnus ir aš niekada tam neprieštarauju. Pinigus šeimai abu generuojame (vyras dirba statybų versle) ir neskirstome, kuris kiek jų parneša. Ir vėl pasiremsiu Rytų filosofija: kai žmonės gyvena kartu, kiekvieno gaunamos pajamos yra jų abiejų ir uždarbio dydis visai nesvarbu.

– Turbūt meditacijos su šeima jums būtų mielas širdžiai užsiėmimas, kuris padėtų palaikyti pusiausvyrą gyvenime, tačiau ar randate jam laiko? Lietuvoje esate apsikrovusi darbais, apgulta įvairių spręstinų problemų, o dar tos lenktynės su konkurentais... Medituojate?

– Kelionėse turiu prabangą medituoti kasdien ir jaučiu didžiulę to naudą: nusiramina protas, imi viską aiškiau matyti. Pats ėjimas virsta savotiška meditacija, kurios metu aplanko ir išsigrynina tam tikri suvokimai. Kai pavargsti ir supantys vaizdai nebedžiugina, bet iki galutinio taško dar toli, padeda monotoniškas kurios nors mantros kartojimas. Namie tempas visiškai kitoks ir meditacijai laiko randu tik retkarčiais. Vyras kai kada prisijungia, bet dažniau kartu darome jogos pratimus. Ir vaikai juos mėgina daryti, žino asanų pavadinimus. Kai tik pradėjau visa tai praktikuoti, vyras raukėsi, bet džiaugiuosi, jog laikui bėgant suvokė, kad man reikia ir jogos, ir meditacijos. Aš neprašiau pritarimo – laukiau, kol tai įvyks natūraliai. Kodėl turėčiau prašyti, juolab atsisakyti to, kas yra mano dalis, jei kam nors ji nepatinka? Reikia priimti žmones tokius, kokie jie yra. O būdų, kaip kito neerzinti, nedemonstruoti to, ko jis nesupranta, kam nepritaria, galima rasti: darai tai kitame kambaryje, darai, kai namiškiai suminga...

– Stambių įmonių vadovai, nuolat patiriantys didelį stresą, pradeda medituoti, atsipalaidavimo ieškoti laukinėje gamtoje. Pastebite tokią stiprėjančią tendenciją?

Žmonės nelinkę apie tai kalbėti, bet manau, kad kai kurių daug pasiekusių vadovų sėkmė susijusi su jų dvasinėmis pastangomis ir paieškomis.

– Yra čia ir mados, tačiau išties tokia tendencija krinta į akis. Žmonės nelinkę apie tai kalbėti, bet manau, kad kai kurių daug pasiekusių vadovų sėkmė susijusi su jų dvasinėmis pastangomis ir paieškomis. Aš skaičiau nemažai sėkmės vadovėlių, populiariosios psichologijos knygų – daugelis jų teiginių paremti vedomis, tik aiškinami supaprastintai, vakariečiams priimtina kalba.

– Ar ką nors, kas jums nutiko Indijoje arba grįžus iš jos, pavadintumėte protu nepaaiškinamu, mistiniu dalyku?

– Grįžusi iš pirmos kelionės labai greitai gavau pasiūlymą tapti prekybos ir pramogų centro „Ozas“ direktore. Tai buvo absoliučiai nelaukta ir aš tikiu, kad ši didelė mano gyvenimo permaina susijusi su piligrimine kelione. Ir šeimoje per tuos metus įvyko kai kas labai pozityvaus – kai kas, ką pavadinčiau didžiausia mistika.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Indija
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt