Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ingeborga Dapkūnaitė: „Man amžius yra gyvenimiška patirtis“

Ingeborga Dapkūnaitė
„L'Oréal Paris“ nuotr. / Ingeborga Dapkūnaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Ingeborga Dapkūnaite galime didžiuotis. Ji – pasaulio pilietė, bet niekada nepamiršta Lietuvos. Visuose interviu aktorė Vilnių, Maskvą ir Londoną stato į vieną gretą, niekaip neatsikrato lietuviško akcento ir dažnai randa progų papasakoti, kaip gyveno čia.

Net „L’Oréal Paris“ reklamoje sakoma, kad Ingeborga Dapkūnaitė, jų naujas veidas, yra pirmoji ambasadorė iš Baltijos valstybių, aktorė iš Lietuvos.

Patriotiniai ir kūrybiniai dalykai Ingeborgos gyvenime ypač susipina, kai ji būna klausiama apie karjeros pradžią. Aktorei ta pradžia – ne pirmi filmai ir ne Jono Vaitkaus spektakliai, o Operos ir baleto teatras, kurio scenoje ji atsirado būdama ketverių metų.  

Teatre dirbo jos senelė, kuri ir padarė protekciją: anūkė sėkmingai vaidino velniukus, angeliukus, viščiukus ir kitokius smulkius padarus. Tuometinės jos karjeros viršūne tapo madam Baterflai sūnus; juo Ingeborga buvo ilgai – kol solistė įstengdavo ją pakelti. Žodžiu, baigusi mokslus pas Vaitkų ir gavusi pirmą tikrą vaidmenį jo spektaklyje „Kaligula“, Dapkūnaitė jau turėjo, su kuo jį gretinti. Ir padarė išvadą: jos personažas – numirėlė (Kaligulos sesuo ir meilužė amžinatilsį Druzila), palyginti su viščiukais, – didelis progresas.

Na, bet tobulumui ribų nėra. Tad aktorė ėjo į priekį, kol pateko pas Eimuntą Nekrošių, kuriuo kliedėjo visi mūsų aktoriai. Ir su juo ėmė važinėti po pasaulį. 

Kadras iš kino novelės/Martynas Budraitis, Vytautas Balsys ir Ingeborga Dapkūnaitė
Kadras iš kino novelės/Martynas Budraitis, Vytautas Balsys ir Ingeborga Dapkūnait

Vaikystėje močiutė anūkę mokė, kad, pamačius žmogų, reikia sakyti jam „labas“ ir šypsotis. Nuo to laiko Ingeborga taip sąžiningai šypsodavosi, kad dienos šviesą regėdavo net protiniai dantys.

Turbūt nieko nenustebino, kad būtent Ingeborga buvo pakviesta į Steppenwolf Theater Company projekto spektaklį „Kalbos klaidos“, kuris buvo vaidinamas Londone ir Čikagoje. Dapkūnaitė buvo ne tik gabi; ji jau tuomet ryškiai skyrėsi iš kolegų.

Vaikystėje močiutė anūkę mokė, kad, pamačius žmogų, reikia sakyti jam „labas“ ir šypsotis. Nuo to laiko Ingeborga taip sąžiningai šypsodavosi, kad dienos šviesą regėdavo net protiniai dantys. Ji išvis buvo įsimenanti, savita, charizmatiška, pusiau moteris, pusiau vaikas. Be to, mokėjo anglų kalbą.

Šis spektaklis stipriai pakeitė Ingeborgos gyvenimą. Pirma, „Chicago Tribune“ rašė, kad iš keturių moteriškų vaidmenų buvo įtaigi tik Dapkūnaitės Katia; ir tai tapo gera rekomendacija ateičiai. Antra, grįžusi į Vilnių, aktorė išsiskyrė su Arūnu Sakalausku, kad ištekėtų už spektaklio režisieriaus Simono Stokes’o ir persikeltų gyventi į Londoną. Didelis įvykis buvo ir pažintis su spektaklio partneriu Johnu Malkovichiumi, su kuriuo ji vėliau dirbo ne sykį; pastarąjį kartą, regis, prieš porą metų, kai Toronte statė pusiau operą „Džakomo variacijos“.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Komisijos nariai iš kairės: meksikiečių rašytojas Guillermo Arriaga, aktorė Ingeborga Dapkūnaitė ir žiuri pirmininkas Quentinas Tarantino
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kanų kino festivalio komisijos nariai iš kairės: Guillermo Arriaga, Ingeborga Dapkūnaitė ir Quentinas Tarantino

Vakaruose Ingeborgos kilmė (ir jos rusiški darbai) iš dalies nulėmė vaidmenis: aktorė dažnai vaidino emigrantes, bosnes, ukrainietes, ruses, o filme „Hanibalas: pradžia“ – lietuvę. Pagrindinių vaidmenų buvo nedaug, bet antraplaniais likimas jos nenuskriaudė: ir filmų būta neblogų, ir partnerių. Kine Dapkūnaitei teko pabūti Brado Pitto ir Emiro Kusturicos žmona, vaidinti su Helen Mirren, Emmanuelle Beart, Tomu Cruise’u, Robu Lowe’u.

Beje, su pastaruoju filme „Pavojinga žemė“ Ingeborga įsigudrino ar tai sudaužyti, ar tai nuskandinti katerį… Savo užsienietiško CV aktorė nesureikšmina, bet ir nenuvertina. Ji, kaip tikra profesionalė, sako, kad kiekvienas režisierius renka aktorius it dėlionės detales ir toje vietoje, kurioje atsiduri, reikia būtent tavęs. Kita vertus, mažus vaidmenis su kaupu atsveria jos rusiška karjera.

„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė
„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė

Maskvoje Ingeborga – brangiausiai mokama aktorė ir megažvaigždė, nežinoma tik naujagimiams. Ir vis dar – egzotiška paukštė, kurią su malonumu kviečia įvairūs TV projektai, laidos, šou.

Maskvoje Ingeborga – brangiausiai mokama aktorė ir megažvaigždė, nežinoma tik naujagimiams. Ir vis dar – egzotiška paukštė, kurią su malonumu kviečia įvairūs TV projektai, laidos, šou. Kine ji irgi geidžiama jau daugelį metų. Kaip rašė kažkuri rusų spauda, per filmų kastingus intelektuali vaidyba ir lietuviškas akcentas suteikia aktorei privilegijuotą padėtį.

Teiginį būtų galima patikslinti: ta ypatinga padėtis atsiranda, kai režisieriams prireikia nenuspėjamos, ekstravagantiškos, mėlynakraujės ar tiesiog nebanalios moters. Priešingai nei Europoje, čia Ingeborga vaidina užsienietes, inteligentes, aristokrates, verslininkes arba – tiesiog save. Ir nieko nestebina, kai jos herojė rusė staiga kilsteli apatinę lūpą, perima Dapkūnaitės mimiką ir judesius, pradeda kalbėti su lietuvišku akcentu. Matyt, kam nors to reikia. Nes kai nereikia, Ingeborgos įvaizdis dingsta be pėdsakų, kaip kad Aleksejaus Balabanovo filme „Karas“.

Skaičiuojant Ingeborgos personažus būtų galima ironizuoti, kad ji realizavo Pelenės istoriją: nuo prostitutės („Intermergaitė“) pakilo iki nūnai vaidinamų karalienių. Tačiau tai tik vaidmenys, o Pelenė tapo laiminga nepalyginti anksčiau.

„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė ir Sergejus Svetlakovas filme „Greitasis „Maskva-Rusija“
„Garsų pasaulio įrašai“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė ir Sergejus Svetlakovas filme „Greitasis „Maskva-Rusija“

Ingeborga pakilo į Olimpą jau 1991–1994 m., kai jos vaidmuo filme „Cinikai“ gavo Auksinio avino apdovanojimą, „Pamaskvio vakarai“ – „Niką“ ir Ženevos tarptautinio kino festivalio specialųjį prizą, o Nikitos Michalkovo „Saulės nuvarginti“ – „Oskarą“. Nuo to laiko Ingeborga intensyviai filmuojasi. Be to, šiandien jos vaidmenys – įvairūs. Tarkim, naujausi darbai – dvi carienės (seriale „Rasputinas“ ir filme „Matilda Kšesinka“), o tarp jų įsiterpia traukinio palydovė filme „Greitasis „Maskva–Rusija“. 

Nežinia, kurio kontinento nuopelnai buvo svaresni, bet Ingeborga – labai populiari amenybė. Ji gali būti keliskart kviečiama į tą pačią kulinarinę laidą, nors jau pirmoje išaiškėjo, kad virtuvė nėra jos silpnybė (o salotos iš pupų, svogūnų ir tunų – toli nuo gurmaniškų atradimų).

Ingeborgos šypsena ir elegancija idealiai tinka reklamai (ji buvo laikrodžių „Longines“ ir kt. veidas). Vertinami ir profesiniai Dapkūnaitės nuopelnai: ji buvo kelių tarptautinių kino festivalių žiuri narė, o Venecijos 67-ajame fotografavosi apsikabinusi su Quentinu Tarantino. Aktorė it medus traukia geltonąją spaudą, kuri mėgaujasi jos konfliktu su Michalkovu (kas dar drįstų?), svarsto, ar neserga anoreksija, kuria mitus apie tai, kaip ji ardė Kusturicos šeimą, apie romanus su kitais projektų partneriais, spėlioja, kaip jai seksis su trečiuoju vyru – jaunu, gražiu ir turtingu Dmitrijumi Jampolskiu, už kurio ištekėjo 2013 m. 

„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė
„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė

Spaudos spėliones sunku patvirtinti ar paneigti. Nes Ingeborga, ekstravertiška ir tarsi labai atvira, išpažintimis žurnalistų nelepina: pirmenybę teikia tiems klausimams, kurie siejasi su jos darbu.

– Esate „L’Oréal Paris“ „Age Specialist“ naujas veidas. Ką jums reiškia amžius?

– Kai buvau visai maža, kažkas manęs paklausė: „Kiek metų tavo mamai?“ O aš atsakiau: „Koks skirtumas, kiek jai metų?! Svarbu, kaip ji jaučiasi.“ Man amžius – patirtis. Gyvenimiška patirtis. Tai mėgavimasis tuo, kad aš esu. Ir šiuo atžvilgiu niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai man buvo 5, 10, 20 ar 30 metų. Mano požiūris į amžių irgi nesikeičia. 

– Gal keičiamės mes pačios? Juk dabar brandi moteris gyvena kitaip, nei gyveno prieš 20 metų? 

– Dabar turbūt lengviau rūpintis savimi. Platesnės, įvairesnės galimybės tai daryti. Prieš 100 metų ir muilo buvo sunku gauti, o dabar net tos priežiūros priemonės, kurios anksčiau buvo prabanga, tampa kasdieniškos, yra visiems prieinamos. Man patinka „L’Oréal Paris“ devizas: „Nes Jūs to verta.“ Tai šiuolaikinės moters moto. O ji sako: „Aš ne tik noriu būti graži, bet ir galiu būti graži, esu graži.“ 

Žmogus tampa gražus, kai jį pažįsti, kai jis pasidaro tau artimas, mylimas. Visa kita – reliatyvu, skonio dalykas.

– Bet juk žmogų vertiname ne tik pagal išpuoselėtą veidą. Kokios moterys jums gražios? 

– Man pačios gražiausios – mama, senelė, teta, sesuo, dukterėčia, mano draugės. Žmogus tampa gražus, kai jį pažįsti, kai jis pasidaro tau artimas, mylimas. Visa kita – reliatyvu, skonio dalykas.

– Kaip jūs įsigudrinate nesikeisti? Vis ta pati akinama šypsena, mergaitiška figūrėlė. Kas jums padeda – miegas, sportas, dietos, atsparumas silpnybėms?

– Jei būna ilga, sunki filmavimo diena, man tikrai reikia bent pusvalandį numigti; ir būtina gerai, bet nedaug pavalgyti. Šiaip nesilaikau jokių dietų. Sportą – dievinu. Man judėjimas yra viena pagrindinių egzistavimo sąlygų. Aš judu tikrai daug, mėgstu ir žiemos, ir vasaros sportą. Silpnybės? Manau, kad tai ne silpnybės, o malonumai, ir jų mano gyvenime, be abejo, daug.

„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė
„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė

– Galite išskirti vieną ar kelis filmus, kurie jums buvo svarbūs?

– Negaliu išskirti nė vieno filmo, nė vieno darbo, nes tai, ką darau, – mano gyvenimo dalis. Tai tas pats, kas pasakyti: „Štai šitos trys dienos man patinka labiau negu anos trys.“ Visos jos yra mano gyvenimas ir visos man nuostabios. 

– Na, bet gal kuo nors labiausiai didžiuojatės?

– Tuo, kad esu. Tai jau neblogai.

– Nekalbate apie savo filmus, tai bent pasakykite, kokie svetimi jums patinka.

– Aišku, kad Quentino Tarantino „Bulvarinis skaitalas“ ir „Pasiutę šunys“. Visi jo filmai – galiu juos žiūrėti daugybę kartų. Larso von Triero „Prieš bangas“, kai kurie Francois Ozono filmai. Mėgstami režisieriai – broliai Coenai, Martinas Scorsese. Taip pat patinka Aleksejus Balabanovas. Michaelas Haneke ir Wongas Kar-Wai, Tsai Mingliangas – nuostabūs. Yra visa kino biblioteka, kurios išvardyti neįmanoma. Aš, kaip kino žmogus, galiu žiūrėti bet kokius kokybiškus filmus ir bet kokio žanro televizijos serialus – pastarųjų nediskriminuoju.

– Jums tenka labai daug keliauti. Tai – gerai ar jau pabodo?

– Man tikrai pavyko labai daug pamatyti ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl taip mėgstu savo profesiją. Ji mane „užneša“ į pačias įvairiausias šalis, aplinkybes, vietas: turtingas, skurdžias, gražias, baisias, bet visada – unikalias. Pasaulis – didžiulis ir jame tikrai yra ką atrasti... Aš – labai patyrusi keliautoja ir skraidyti man baisiai patinka. Visada pasiimu mėgstamą pagalvę, turiu, ką skaityti. Nors lėktuve dažniausiai miegu.

– Ką mėgstate skaityti, kai nemiegate?

– Gerus šiuolaikinius romanus, biografines, istorines, filosofines knygas. Sunku pasakyti, nes skaitau labai daug, po kelias knygas iš karto. Ką nors išskirti sudėtinga. Nuo vaikystės mano mėgstamiausias kūrinys – Antoine’o de Saint-Exupery „Mažasis princas“. Dabar labai patinka Ianas McEwanas ir Iainas M. Banksas, kuris pasirašinėjo dviem vardais. Iš klasikų – Michailas Bulgakovas. 

– Belieka pasiteirauti, kokios muzikos klausotės?

– Įvairios. Dievinu operą, nes išaugau operos teatre; tą muziką gerai pažįstu ir mėgstu. Stengiuosi klausytis kuo daugiau klasikos – ji man irgi patinka. Turiu ir šiuolaikinės muzikos įrašų.

– Daug laiko skiriate labdarai. Kas dar jus jaudina?​

– Kaip ir kiekvienas normalus žmogus, nekenčiu homofobijos, seksizmo, rasizmo, man rūpi ekologinės problemos, nes gyvenu šioje Žemėje. Kiekvienas žmogus, kad ir koks jis būtų, yra žmogus.

„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė
„L'Oréal Paris“ nuotr./Ingeborga Dapkūnaitė
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt