Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jonas Ohmanas: „Su švedais nejuokaukit!“

Jonas Ohmanas
Gretos Skaraitienės nuotr. / Jonas Ohmanas
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Į karą Ukrainoje jis įsitraukė labai rimtai. Taip, kaip kažkada į mūsų Nepriklausomybės atkūrimo kovas. Visuomenininkas, dokumentinių filmų kūrėjas, vertėjas, buvęs pastorius ir desantininkas Jonas Ohmanas – vikingų palikuonis, Lietuvoje sutikęs savo meilę. Švedas, mokantis lietuvius patriotizmo.

– Atrodo, kad visos jūsų mintys ir jausmai šiuo metu Ukrainoje, tad šiek tiek nepatogu klausinėti apie asmeniškumus...

Kai vyksta karas, daug rimčiau imi svarstyti, ką reiškia mylėti ir būti mylimam, ką gali dėl to padaryti ar ko nepadaryti.

– Kai vyksta karas, daug rimčiau imi svarstyti, ką reiškia mylėti ir būti mylimam, ką gali dėl to padaryti ar ko nepadaryti. Pasakyti, kad meilė yra viskas, būtų banalu. Vis dėlto žmogus – kompleksiškas padaras, kuriame telpa ir neapykanta, ir baimė, džiaugsmas, smalsumas, agresija, išdavystės. Visame tame fone meilė – tik mažytė švieselė. Bet kai aplink tamsu, supranti, kiek daug ji reiškia. Man patinka trilogija „Žiedų valdovas“. Ten elfų karalienė duoda Hobitui švieselę sakydama: „Kai visur kitur nebus šviesos, turėsi šitą.“ Suprantu, kad reikia džiaugtis mažais dalykais, kasdieniu bendravimu, rūpintis kitais ir savimi. Tiesa, apie rūpinimąsi savimi neturėčiau šnekėti, nes pastaruoju metu dažniau sergu, esu išvargęs – fizinė ir psichologinė įtampa daro savo. Tačiau švieselė manyje yra.

– Ne kartą esate sakęs, kad prieš 20 metų atvažiavote į Lietuvą, nes jums buvo įdomu. O kas čia įdomu šiandien?

– Dabar dar įdomiau. Daugiau nei 10 metų gyvenęs Lietuvoje pradedu nutuokti, kas yra kas. Daug ką jau matau, suprantu kitaip ir galiu daryti tam tikras išvadas – imu suvokti šią visuomenę. Net jeigu kalbėtume apie vadinamąjį glamūrinį sluoksnį (kartais pasižiūriu visokius talentų šou ar dainų kovas). Tik man nesvarbu, kas laimės, – žiūriu į tai kaip į sociologinį tyrimą.

– Ir ką matote?

– Daug tuštybės, pilstymo iš tuščio į kiaurą. Suprantu – šou yra šou. Bet mane liūdina tai, ką matau, nes viską galima daryti žymiai rimčiau, gerokai daugiau padirbėti – ypač su jaunimu. Dabar jam tarsi siunčiamas signalas: „Ai, mes truputėlį pažaisime.“ Trūksta kritikos. Jei nori, kad viskas atrodytų profesionaliau, turi truputėlį ir pakentėti.

– O be kančios neįmanoma?

– Juokaujat! Be kančios – niekaip: turi ir paverkti, ir pasikeikti, ir nusivilti savimi, bet sugebėti grįžti, atsistoti ant kojų. Aišku, džiaugsmo irgi reikia.

– Lietuvoje pasilikote, kai čia vyko permainos, kvepėjo pavojais, įvykiai keitė vienas kitą. Kodėl dabar nevažiuojate gyventi į Ukrainą?

Galėčiau gyventi ir kitur – jokių problemų. Bet visgi Lietuvoje labai miela. Net besiginčijantys, agresijos kupini žmonės atrodo kaip kokie riaumojantys meškinai.

– Laikui bėgant Lietuva tapo mano namais, nors ne kartą internete esu sulaukęs replikų: „Važiuok namo, šveduk!“, „Ką tu čia veiki?“ ir panašių. Turiu jums liūdną naujieną: esu vienas tų baisiųjų migrantų. Aš čia gyvenu. Atleiskit. O įvykius Ukrainoje galiu vertinti per Lietuvos prizmę. Kai pamačiau Maidaną, suvokiau, kas šalies laukia toliau. Lietuvą aš pamilau. Turiu mėgstamą užsiėmimą – važiuoti traukiniu ir stebėti peizažą. Miškelius, laukus... Važiuoju skirtingu laiku, visokiu paros metu, įvairiai nusiteikęs. Be abejo, ne kasdien. Nesakau, kad man čia viskas patinka, kad aplink vien tik gražu ir faina. Galėčiau gyventi ir kitur – jokių problemų. Bet visgi Lietuvoje labai miela. Net besiginčijantys, agresijos kupini žmonės atrodo kaip kokie riaumojantys meškinai.

– Gal nuotykių troškimas mažėja su amžiumi?

– Tas poreikis keičiasi – atsiranda noras analizuoti. Tik ilgi pasisėdėjimai ir pokalbiai per naktis trunka nebe iki 5 ryto kaip anksčiau, o iki 3-jų, nes viskas pasakyta ir jau turi tiek išminties, kad suprastum: išauš ir kita diena. Su amžiumi atsiranda daugiau atsakomybės. Kaip bebūtų, kai esi pasiekęs gyvenimo vidurį, kiti į tave žiūri su viltimi, kad ką nors padarysi, – tai irgi jaučiu. O norint padaryti reikia dirbti.

Nuotr. iš asmeninio archyvo/Jonas Ohmanas Ukrainoje
Nuotr. iš asmeninio archyvo/Jonas Ohmanas Ukrainoje

– Dauguma jūsų bendraamžių jaučiasi jau nuveikę esminius darbus: pastatę namą, pasodinę medį, užauginę vaiką. Kuo jūs galėtumėte pasigirti?

– Aš išmokau daug kalbų, tapau šiek tiek išmintingesnis. Ne iki galo, bet sugebu į daug ką žiūrėti gana filosofiškai, pernelyg nesidžiaugti pergalėmis ir nenusiminti dėl praradimų. Neleisti savo emocijoms paimti viršaus. Aišku, visko pasitaiko – esu labai emocingas.

– Dar galėtume pridėti jūsų kurtus filmus, verstas knygas, už visuomeninę veiklą pelnytus apdovanojimus?

– Dėl jų, aišku, džiaugiuosi, šį tą nuveikiau – vienas ar drauge su kitais. Bet kiekvienas darbas – tai tik vienas žingsnis. Truputį bijau, kad jei pradėsiu dėl tokių dalykų labai džiaugtis, galiu tiesiog sustoti. Esu iš Užsienio reikalų ministerijos gavęs „Lietuvos diplomatijos žvaigždės“ apdovanojimą už indėlį į šią veiklą, bet dėl pripažinimo jaučiu ir užgulusią atsakomybę. Tai ne šiaip paprasti fejerverkai, tai – įpareigojimas. Aš visada galvoju, kad galėjau geriau. Žiūriu kokį nors savo filmą ir svarstau: gal ir nieko, bet galima ir geriau. Vienas pažįstamas gana taikliai apie mane pasakė, kad kada nors, kai man gims vaikas, žiūrėsiu į jį ir sakysiu: „Viskas OK, bet buvo galima ir geriau.“

– O iš tiesų – ar norėtumėte turėti vaikų?

– Dabar truputį ne tas galvoje, bet gal jau ir norėčiau. Mes dažnai daug ką atidėliojame: kai bus ramu, kai bus viskas gerai. Šiuo metu kiek absurdiška galvoti apie vaikus – visko ir taip per daug. Kita vertus, jie yra normali gyvenimo dalis ir man jau sukasi mintys apie juos.

– Pagaliau, sulaukęs 50-ies, jiems pribrendote?

– Na, mano gyvenimo ritmas nėra įprastas – ypač Lietuvai. Čia, tarkim, 25-erių moterys jau raginamos kurti šeimą, vyrai – 30–40 metų. Nori vesti – vesk, kokia problema? Man amžius netrukdo. Gal kaltas nuotykių ieškotojo charakteris: keliauti, žiūrėti, veikti, o vaikas – juk prisirišimas. Pasibaisėjimą kelia kai kurių lietuvių vyrų požiūris į vaikus (ne kartą girdėjau tarpusavyje taip kalbantis): „Padarysiu vaiką, jei norėsiu – prižiūrėsiu, nenorėsiu – neprižiūrėsiu, mano reikalas.“ Man toks mužikiškas požiūris visiškai nepriimtinas. Jei jau turi vaiką, privalai jį auklėti.

– Esate užsiminęs, kad įteisinsite santykius su drauge, kai pasibaigs karo veiksmai Ukrainoje. Vis atidėliojate?

– Kol tokių dalykų vyksta, noriu būti nevedęs. Nors suprantu, kad gyventi vis tiek reikia. Charakteris traukia vienur, realybė – kitur. Esu sau pasakęs: „Šį karą privalau laimėti!“ Žinoma, ne tik aš. Ir dėl įvairių priežasčių. Jeigu norime čia ramiai gyventi, auginti savo morkytes, žmonės turi laimėti ten. Ne visi tai suvokia. Bet aš esu matęs drakoną. Suprantu, kad ne šiandien, tačiau kada nors reikia laimėti.

– Kuo save laikote – pesimistu ar realistu?

– Aš sau ir kitiems primenu pandą – turiu net tokį talismaną, kuris su manimi ir kare yra buvęs. Esu šiek tiek panda, šiek tiek grizlis. Lokių gyvenimas Kamčiatkoje, meškų žemėje, negailestingas. Galiu būti minkštas, bet galiu virsti ir lašišų gaudytoju. Tame lokio įvaizdyje telpa ir optimizmo, ir mielumo, ir pesimizmo, ir cinizmo.

Ritos Gudės nuotr./Jonas Ohmanas
Ritos Gudės nuotr./Jonas Ohmanas

– Su savo drauge Kotryna susipažinote rinkdami labdarą Ukrainai. Ar pasikalbate apie tolimesnę bendrą ateitį?

– Aišku, kalbamės apie daug ką. Mes gyvename bendrą gyvenimą su visais jo priedais. Viena jo dalis pastovi, kita – gana nerami, nors dabar rečiau važinėju į frontą.

– Ar daugiau nei 25 metų amžiaus skirtumas jūsų netrikdo?

– Objektyviai žiūrint, amžiaus skirtumas egzistuoja ir kartais daro savo, bet aš jaunesnis, nei atrodau. Ir šiaip apie tai daug nemąstau. Esu pernelyg užsiėmęs gyvenimu, kad galvočiau apie tai.

– Kuo išskirtinė jūsų Kotryna?

– Ji labai rimta, neturi jos amžiaus merginoms būdingo fyfiškumo. Jaunas žmogus dažnai daug ko bijo ir dėl to nieko nedaro – Kotryna kitokia. Ji irgi bijo, kaip mes visi, bet stengiasi įveikti savo baimes. Jei kalbėsime apie santykius, jau įsitikinau, kad išorinis žmogaus patrauklumas labai svarbus, bet vis tiek charakteris yra pagrindinis dalykas. Mes dažnai į viską žiūrime labai paviršutiniškai.

– Kodėl taip ilgai laukėte savo meilės?

– Būtų galima kalbėti apie likimą, nors mano gyvenime buvo ir kitų žmonių. Iš Švedijos irgi atvažiavau dėl jaunatviškos aistros, skaudžios meilės. Atvažiavęs pamačiau, kas čia darosi, kaip visi vieningai laikosi prieš užgriuvusius baisumus. Meilė buvo tik viso to dalis. Vėl persikėliau į Švediją, nes turėjau draugę lietuvę, kuri ten gavo darbą. Vykti atgal man buvo tragedija, bet prisitaikiau. O vėliau išsiskyrėme ir aš grįžau į Lietuvą.

– Esate buvęs ir desantininku, ir pastoriumi, ir režisieriumi – labai įdomūs biografijos vingiai.

– Iš tiesų, gali tapti tuo, kuo nori. Aišku, jeigu pasiseks, bet visada gali mėginti. Aš nesu kino režisierius – tiesiog pasiėmiau vaizdo kamerą ir pradėjau filmuoti. O dabar jau galėčiau sakyti, kad šiek tiek moku kurti kiną.

Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jonas Ohmanas ir Kotryna Stašinskaitė
Gretos Skaraitienės/Žmonės.lt nuotr./Jonas Ohmanas ir Kotryna Stašinskaitė

– Kas su jumis bus dar po 10 metų? Galbūt tapsite sodininku?

– Taip, tai vienas iš variantų – įsikurti vienkiemyje. Ir man labai patinka gaminti iš obuolių – moku kepti žiauriai skanų obuolių pyragą, turiu tiesiog geležinį receptą. Iš obuolių daug ką galima padaryti: visokių obuolienių, netgi šnapsą pagaminti. Obuolys – tarsi savotiškas Lietuvos simbolis.

– Adomas su obuoliu vienąkart prisižaidė...

Man labai neįdomu, kai žmonės viską daro atsargiai, skaičiuoja, ar apsimoka, galvoja, kas ką pasakys, stengiasi pataikyti į mainstream. Aš toks nesu.

– O mes gyvenime neprisižaidžiame? Dėl Dievo meilės! Mes ir gyvename tam, kad prisižaistume. Be to būtų taip nuobodu! Man labai neįdomu, kai žmonės viską daro atsargiai, skaičiuoja, ar apsimoka, galvoja, kas ką pasakys, stengiasi pataikyti į mainstream. Aš toks nesu.

– Kas, jeigu jūsų jauna žmona paprašytų važiuoti gyventi į Skandinaviją, kur yra visos socialinės garantijos ir saugu auginti vaikus?

– Visko gali būti, bet sunkiai tai įsivaizduoju. Nemanau.

– Kodėl taip nemylite savo šalies?

– Aš myliu Švediją! Ir esu švedas – neapsigaukite! Supraskite, švedas žino savo vertę ir vis tiek yra vikingas – nieko nepadarysi. Jis gali daug keliauti, vesti derybas, bet jei reikės – kausis. Su švedais nežaiskit! Aš kalbu ne apie karą – Lietuvoje bemaž visa finansinė sistema yra švedų rankose. Jie atėjo ir kryptingai to siekė. Jie gerai gyvena ir žvelgia į kitus truputį iš aukšto. Bet tai nereiškia, kad švedai labai santūrūs, – tiesiog išlaiko atstumą su kitataučiais, kai kuriomis aplinkybėmis yra subtilesni ir gal politiškai korektiškesni.

– Kodėl nenorite gyventi Švedijoje?

– Man ten šiek tiek neįdomu. Viskas gerai, neturiu nieko prieš, bet čia įdomiau – Lietuva labiau atitinka mano charakterį. Čia jausmų ir emocijų amplitudė gerokai platesnė. Tik savo nacionaliniame kine jūs kažkodėl nemokate jos atskleisti. Kartais net norisi imtis pačiam tokio iššūkio. Ir – patikėkite – kalbėdamas apie jausmus aš nejuokausiu.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt