Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Julija Ulvydienė: „Anatomija nulėmė mano likimą“

Julija Ulvydienė
Gedmanto Kropio/„Laimos“ nuotr. / Julija Ulvydienė
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Kad ir kokia savita būtų Julija Ulvydienė, apie ją visada sakysime „viena iš trijų“, nes ji su Renata Mikailionyte ir Meda Jonaityte įkūrė modelių agentūrą „Image Group“. Julija jau seniai galėjo permesti savo rūpesčius kokiai nors pavaduotojai, bet įnirtingai darbuojasi, tikėdama, kad jeigu nori, jog viskas būtų gerai padaryta, turi daryti pati.

Jūsų agentūrai priklausančios manekenės dažnai debiutuoja „Mados infekcijoje“, daug su jomis prieš tai dirbate? 

Taip, „Mados infekcija“ – gera patirtis naujokams, kuriuos dar neseniai mokėme vaikščioti podiumu. Kas kita – kai kurie pasauliniai dizaineriai, mėgstantys neįmanomai ilgus takelius, siaurus sijonus, su kuriais nepaeisi, ir kulniukus „žudikus“: jų keltis tokia, kad pėdą laikai beveik vertikaliai. Ir kai merginos ima klupinėti, joms gresia pertempti sausgysles; kartais modeliams kojos net purškiamos šaldomuoju skysčiu, kad sumažėtų įtampa. Todėl tie dizaineriai ima tik profesionales, turinčias vaikščiojimo patirties. 

O kas prašo jaunučių, neturinčių patirties? Arba kur jų nereikia siųsti?

Kiekviena rinka turi amžiaus cenzą: Europoje – tai šešiolika, Azijoje – keturiolika metų. Naujam veidui labai sudėtinga Niujorke, kur suvažiuoja patyrę modeliai su storiausiais bookais. Kinijoje ir Taivane turime nemažai patikimų agentūrų, bet ten – didžiulis darbo krūvis. Tarkim, fotografuojamas katalogas: Milane tai būtų 60–100, o Kinijoje – 200 drabužių. Atitinkamai reikia dirbti, yra net terminas posing – kai stovėdama prieš objektyvą per minutę padarai galybę skirtingų pozų. Jauniausias mergaites siunčiame į Tokiją: jos uždirba, įgyja patirties, papildo bookus nuotraukomis. Be to, ten labai saugu: gyvena apartamentuose, vairuotojas vežioja į kastingus, asmeninis vadybininkas pas užsakovus nuveda už rankos. Tačiau jiems reikia lėliškų veidų, porcelianinės odos, mažų kojyčių. Mūsų partnerė iš Japonijos „Donna Models“ kartą atsivežė į Lietuvą kurpaitę ir visoms matavo. Net juokėmės: mums dar trūko Pelenės istorijos! Kurios tilpo į tą sumažintą 40-ą, tos tilpo, o kitoms jau reiktų vežtis krūvą savos avalynės. 

Jei imsime tą pasaką kaip metaforą, daug turite sėkmės istorijų?

Ievutė Palionytė štai iššovė kaip kamštis: ją atradome, kai buvo trylikos metų, o šešiolikos ji jau galėjo dalyvauti Europos mados savaitėse: rodė „Balenciaga“, „Chloe“, „Jil Sander“, „Dolce & Gabbana“, „Fendi“, „Rochas“ ir pan. – padarė viską, kas tik įmanoma. Klausiu jos: „Na, ką, karūna užaugo?“ Bet Ieva žvaigždžių liga neserga, ji labai protinga mergaitė, gerai mokosi, viską spėja. Eglė Tvirbutaitė, Giedrė Kiaulėnaitė, Ernesta Petkevičiūtė – visame pasaulyje sėkmingai dirbantys modeliai. Ir tai tik maža sąrašo dalis... Buvo toks atvejis: parvažiuoja į „Mados infekciją“ mergaitė iš Milano ir per kastingą jos niekas neima, dizaineriai žiūri į kitas. Tada Renata neapsikenčia, čiumpa mikrofoną: „Čia – Rasa Žukauskaitė, šių metų „Prada“ veidas!“ O Rasa, labai kukli, griebiasi už galvos: kokia gėda! Bet tada visiems jos prireikia... 

Kaip pati save vertinote būdama paauglė?

Aišku, mokykloje maniau, kad esu per aukšta, baisiausiai pavydėjau draugei dailių „ūkiškų“ kojų, mūvėdavau penkerias pėdkelnes, kad tik maniškės atrodytų storesnės. Bet man viskas susiklostė pagal Freudą: anatomija nulėmė likimą. Buvau keturiolikos, kai mane Gedimino prospekte sustabė Aksana Naujokienė: „Nori būti modelis?“ – „Nežinau.“ Nei tuo domėjausi, nei norėjau. Vėliau išaiškėjo, kad mane ir išmokyti vaikščioti sudėtinga, nes neturėjau klausos, nejaučiau ritmo. Bet to išmokstama. O kai atidarėme agentūrą, man buvo dvidešimt. 

Ar kada nors palyginate save, paauglę, su dabartinėmis keturiolikmetėmis?

Negimiau su sidabro šaukštu burnoje, bet tas šaukštas buvo mano šeima, labai gilios jos tradicijos.

Dabar keturiolikmetės gali gauti Japonijos darbo vizą ir, pasirašiusios garantinę sutartį, sėkmingai dirbti Tokijuje. Jų visai kitokios galimybės. O jei klausiate apie brandą... Negimiau su sidabro šaukštu burnoje, bet tas šaukštas buvo mano šeima, labai gilios jos tradicijos. Tėvai dėjo daug pastangų ugdydami mane kaip asmenybę. Visą vaikystę vaikščiojau įsikibusi į mamos sijoną, tarp mūsų ir dabar itin stiprus ryšys. Tėtis, labai įdomus žmogus, ligi šiol mane auklėja, liepia medituoti. Aš vis pažadu ir vis netesiu. Buvau penkerių metų, kai jis su manim kalbėjo apie kosmosą ir visatą, aiškino, kad ji – ne viena, kad turiu mokytis suvokti tą neaprėpiamą erdvę. Mes vis pasikalbame apie tai, apie ką su draugais nepaplepėsi. Ir mano vyrui tie pokalbiai įdomūs.

Jei neklystu, vyras irgi iš neprastos giminės? 

O, taip! Pirmą kartą pamačiau jo giminę, kai dar nebuvome susituokę. Atsidaro restorano durys, o ten – 120 žmonių. Išeina devyniasdešimtmetė tetulytė ir sako: „Julyte, nebijok. Mes ne vagys, mes – čigonai.“ Jie – labai linksmi. Tokių gimtadienių niekur kitur nesu mačiusi: su akordeonais, gitaromis, su dėdžių chorais, kurie dainuoja kaip per koncertą ir būtinai – scenoje. Jie visi turi klausą, ne taip, kaip aš. 

Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Julija Maslinskaja-Ulvydienė su vyru Nerijumi
Teodoro Biliūno/Žmonės.lt nuotr./Julija Maslinskaja-Ulvydienė su vyru Nerijumi

Nerijus neturi nieko bendra su mados industrija?

Ne, bet jis viską žino apie mano darbą, pats jaunystėje buvo modelis. Nerijaus sritis – logistika: muitinės tarpininkavimas ir panašiai. Jau ir aš, prisiklausiusi jo telefoninių pokalbių, moku atskirti CMR nuo TIR. 

Tai su vyru buvo tarnybinis romanas? 

Oi, ta istorija painesnė. Kurį laiką jis dirbo mūsų modelių agentūroje. Kaip modelis, Nerijus buvo per aukštas: vyrų ūgio viršutinė riba – 189 cm, o maniškio – 191 cm; skamba juokingai, bet tie du centimetrai daug lemia. Žodžiu, manekeno karjerą jis baigė, pradėjo dirbti rimtą darbą. O po kelerių metų staiga atsirado vakarėlyje mūsų Literatų gatvės biure, ten savaitgaliais visi rinkdavomės, būdavo muzika, šokiai, estrada. Ir kai Nerijus tada pasirodė, jo nebepaleidau... 

Čia tokia meilė iš antro žvilgsnio?

Tiesą sakant, jis ir anksčiau rodė dėmesį, bet tada buvau ištekėjusi. Negana to, visada tvirtinau, kad Nerijus agentūrai nereikalingas. Vėliau kolegos šaipėsi: „Tai ką, gyvenimas pasisuko užpakaliu į priekį?“ Juokingas buvo tas mūsų romanas. Jau buvau išsiskyrusi su pirmuoju vyru, gyvenau viena, tačiau santykius su Nerijumi ilgai slėpiau. Nei kolegos, nei tėvai nieko nežinojo, nors įtarinėjo. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad kas nors iš to išeis.

Kodėl?

Todėl, kad abu – su charakteriais. Niekada neprisiversdavau būti minkštesnė už jį, atsitraukti. Buvo principo reikalas nenusileisti. Ilgai truko, kol apsitrynėme. O dabar net pagalvoju, kad su kitu vyru negalėčiau gyventi. Jis viską žino apie mane, visur dalyvauja. Žino, kad kai prasideda turas, su manim reikia elgtis atsargiai, nes būnu pavargusi. Aišku, Nerijus labiau už mane pavargsta, bet vis tiek jam priekaištauju, kad esu be jėgų, o jis nepadarė ir to, ir ano. Pusvalandį pasibarame. Tada ateinu paverkti: „Tu negeras, tu manęs nemyli.“ Aš juk suprantu, kad pati kalta, tai reikia kažkaip išsisukti. Taip ir žaidžiame.

Ką vadinate turu, kuris taip nuvargina?

Mergaičių atrankas – mudviejų su Meda keliones po Lietuvą. Važinėji dvi savaites, kiekvieną dieną aplankai po tris miestus, nuvažiuoji po 700 kilometrų. 

Kiek mergaičių randate per tokį turą?

Iš dabar aplankytų 25 miestų – 20 veidų, nes mergaites renkamės labai priekabiai. Mums nereikia, kad agentūroje būtų žmogus, kuris negauna darbo ir yra tuo nepatenkintas.   

Modeliui reikia geros galvos?  

Kastinguose gali dalyvauti 200–300 mergaičių, visos panašaus tipažo, ir jei būsi tiesiog viena iš jų, nieko nepeši.

Labai. Kas yra kastingas? Mini įdarbinimas. Milane pereini šimtą kartų, tave dukart patvirtina, ir tai nėra blogai. Bet koks psichologinis krūvis! Tave devyniasdešimt aštuonis kartus atmeta: gali įtikėti, kad esi nieko verta. Kastinguose gali dalyvauti 200–300 mergaičių, visos panašaus tipažo, ir jei būsi tiesiog viena iš jų, nieko nepeši. Todėl modeliui labai svarbu mokėti save pateikti. Be to, įtampa – milžiniška, nes nuo to priklauso karjera. Ypač kai eini į pokalbį su garsenybe, pavyzdžiui, su „Balenciaga“ mados namų kastingo direktoriumi. 

O jūsų darbas – be įtampos?

Nėra labai ramus. Tarkim, ryte atsiranda optionas (nepatvirtintas darbas) Giedrei, kuri gyvena vienkiemyje Rokiškio rajone. Ir iki vakaro laukiame patvirtinimo: mes sėdime su telefonais, ji – namie ant lagamino. Laukiame – bus, nebus, skaičiuojame, kada reiktų judėti į Vilnių, kada – išskristi. 

Jūsų Nerijus kelia pavydą – net į vakarėlius žmoną lydi. Ar reikia trupučio prievartos, kad tai vyktų?

Vyrus reikia auklėti, laikyti baimėje. Juokauju. Mes esame kartu jau vienuolika metų ir gal tik dabar kiek aprimome. Mama skambina penktadienio vakarą: „Tu – namie? Gal sergi? Kas atsitiko mano vaikams?“ Ji ironizuoja, nes buvome labai neramūs, mums visur reikėjo dalyvauti. Dvi valandas pamiegojusi pašokdavau: „Einam, darom!“ Nerijus tos energijos, to spyruokliavimo turi mažiau. Nors dabar ir pati kartais imu derėtis, kai jis nori kur nors eiti: „Aš tau padarysiu toookią vakarienę ir tu būsi toooks laimingas. Tik niekur neikime.“ Sakau, gal kaltas amžius? Aš net elektroninę muziką vis dažniau keičiu į džiazą. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt