Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Karina Krysko-Skambinė: „Mane domina labai daug dalykų“

Karina Krysko-Skambinė
Redos Mickevičiūtės nuotr. / Karina Krysko-Skambinė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Apie Kariną Krysko-Skambinę niekada neišgirsi paskalų. Ji, šokanti, dainuojanti, dalyvaujanti įvairiuose TV projektuose, kažkaip oriai laikosi neramiame šou pasaulyje. Ir už tai sulaukia atpildo. Tarkim, tokio, kaip svajonių vaidmuo – Barbora Radvilaitė.

– Jeigu Dievulis tau pasakytų: arba šoki, arba dainuoji, dviejų talentų neduosiu?

– Šiuo metu turbūt rinkčiausi dainavimą. O kai šokau, negalėjau gyventi be šokio. Nežinau, ar tai mano pliusas, ar problema, bet mane domina labai daug dalykų – neturiu vieno, kurio laikyčiausi įsikibusi. Aišku, viskas siejasi su muzika. Kai klausau muzikos, ją jaučiu tiesiog kiekviena ląstele, žinau, kaip ją galėčiau išreikšti judesiu, kaip – padainuoti. Tai buvo visada, nuo vaikystės. O šokio pasiilgstu: norėčiau kur nors lankyti jo pamokas ar kokį kolektyvą susirasti. 

– Jau pamiršai, kad šokis – darbas, mėšlungiai, traumos?

Kai jauti, kad tavęs gerai klauso, kad priima su meile, iš kailio neriesi, kad atiduotum kuo daugiau emocijų ir energijos.

– Pasirodo, spėjau pamiršti. Bet ir dainuojant reikia labai daug pastangų ir fizinio darbo, kai dainuoji, kai kvėpuoji, kai dirba diafragma. Būna kūrinių, po kurių iš scenos išeini šlapia, nors nei lakstei, nei striksėjai. O būna, kai dar ir striksėti reikia. Jei atsiranda ypatingas ryšys su žmonėmis, jis irgi daug reiškia: kai jauti, kad tavęs gerai klauso, kad priima su meile, iš kailio neriesi, kad atiduotum kuo daugiau emocijų ir energijos.

– Bet gyvenime tau turbūt lemtingesnis šokis? Per jį susipažinai ir su Mantu Bžesku, kuris ligi šiol – jūsų prodiuseris, ir su savo vyru Sauliumi.

– Taip išeina. Kai susipažinau su Mantu, studijavau choreografiją ir apie dainavimą dar nebuvo minčių. O su Sauliumi... Šokis – toks dalykas, kad kontaktas – labai artimas. Ne dėl to, kad išdarinėji kažką bloga, bet šiaip atsiranda visai kitoks ryšys su žmogumi, nei atsirastų, jei su juo dainuotum duetą. Aišku, ta meilė atėjo ne dėl šokio, jis gal tik prisidėjo.  

Redos Mickevičiūtės nuotr. /Karina Krysko-Skambinė
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Karina Krysko-Skambinė

– Tiki, kad vis tiek būtum sutikusi Saulių? 

– Tikiu savo nuojauta. Stengiuosi vadovautis šeštu jausmu – kartais intuityviai jaučiu, kaip turėčiau pasielgti, ką rinktis. Taip atsitiko ir su šokių „Eurovizijos“ atranka. Buvo kebli situacija: aš dalyvavau vienos televizijos laidoje, o atranka vyko kitoje, painioti kanalų negalėjau. Tačiau užsispyriau: geriau sumokėsiu didžiulę baudą, bet vis tiek dalyvausiu! Taip ir Saulius atsirado, ir pirmą vietą Lietuvoje laimėjome, ir ketvirtą – Europoje. Buvo smagi patirtis, labai smagus metas… 

– Vedybos tave pakeitė?

Mane pakeitė sūnus Majus. Gal dabar kiek labiau priartėjau prie tiesos, geriau žinau, ko noriu iš gyvenimo. Pasidariau stipresnė, atviresnė, drąsesnė. 

– Gal kiekvienai moteriai kas nors apsiverčia, kai ji pagimdo? Mane pakeitė sūnus Majus. Gal dabar kiek labiau priartėjau prie tiesos, geriau žinau, ko noriu iš gyvenimo. Pasidariau stipresnė, atviresnė, drąsesnė. Nebijau klysti, sakyti savo nuomonę, pradėti iš naujo. Jaučiu, kad gyvenime jau padariau vieną didžiulį, labai svarbų dalyką – atnešiau gyvybę. Aš lengvai ištvėriau visas procedūras, bet sunkiau už tą darbą nieko nėra. Vadinasi, visa kita – paprasta.

– Ko nors išmokai iš Sauliaus?

– Be abejo, abu mes keičiamės. Tik – ne prievarta. Nemėgstu, kai mane auklėja: galiu išklausyti, galiu suprasti, bet pati ką nors darysiu tik tada, jei būsiu tikra, kad man to reikia. Saulius – panašus. Tačiau kažkaip mes randame bendrą kalbą. Gal dabar tapau kiek nuolankesnė: kai antrajai pusei kas nors nepatinka, nusileidžiu, padarau taip, kaip ji nori. Moka nusileisti ir Saulius, abu tapome lankstesni.

– Visi apie tave kalba kaip apie santūrų, mokantį patylėti, taktišką žmogų. Kaip tau pavyksta? 

– Jaučiu žmones: užtenka kelių minučių, kad suprasčiau, ar galėsiu su jais bendrauti, ar mus sies koks nors ryšys. Ir jaučiu, kuriuos reiktų apeiti, kad manęs neskaudintų, neverstų pykti, kad nekainuotų nervų. Nors manau, kad daug kas priklauso ir nuo tavęs pačios: jei būsi pozityvi, nebus bumerango. Bet nesakau, kad pykti nereikia, kartais – visai gerai... Atsimenu, kai laukiausi, buvau tokia arši, taip roviausi kovoti už tiesą! Buvo labai keistas periodas, vyko kažkokie anksčiau visai nepatirti dalykai. Jei tik man pasirodydavo, kad kas nors elgiasi negerai, galėdavau ir parėkti. Būdavo toks noras padaryti tvarką, kad tiesiog verždavausi: „Jeigu tu nepasakysi, tai aš pasakysiu!“ Buvau pasiryžusi išdėti viską, ko prisikaupė...  

Redos Mickevičiūtės nuotr. /Karina Krysko-Skambinė
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Karina Krysko-Skambinė

– Tai tau reiktų dažniau gimdyti. Juk šou verslas nemėgsta santūrių žmonių, jo variklis – bruzdesiai, skandaliukai. 

– Anksčiau maniau, kad tame versle žmogui reikia įžūlumo, kurio neturiu. Ir dariau atitinkamas išvadas: nieko aš per daug nepasieksiu. Bet kuo toliau, tuo labiau įsitikinu, kad ir kiti keliai atveda, kur reikia. Gali brautis, lipti per galvas, bet arba tavo šlovė bus trumpalaikė, arba ją lydės negeras šleifas. Kitas kelias ne toks greitas, bet sėkmė stabilesnė... Man išvis baisu ir nepriimtina girtis, pirštis, aiškinti, ką sugebu. Gal tai – nemodernu, bet aš geriau būsiu senamadiška: judėsiu po truputį. 

– Gal kalbos apie atšiaurų šou pasaulį – kiek perdėtos? 

– Kai kam šou versle tikrai reikia skandalų. Bet jei tu jų nenori, tiesiog nesiveli į tai: tave užkabina, tu nereaguoji, ir viskas subliūkšta, nutrūksta grandinėlė. Aš neturiu priešų ir nebuvo jokių baisių dalykų, dėl kurių turėčiau piktintis ta aplinka, bet... Kai teko dirbti Kauno muzikiniame teatre, miuzikle „Grafas Montekristas“, tiesiog negalėjau patikėti, kad darbe gali būti tokia smagi ir šilta atmosfera. Jei repeticijų metu nesiseka, visada sulauki pagalbos, patarimų, po pasirodymo kolegos tave giria, apipila komplimentais, džiaugiasi tavo sėkme. Tada ir pats labiau pasitiki savimi, atsiveri ir pradedi bendrauti kitaip. Anksčiau nebuvau to patyrusi. Aš labai dėkinga Kęstučiui Jakštui, kad pakvietė į teatrą. Jis stipriai rizikavo, nežinojo, ką galiu, ką sugebu, o ir pati bijojau, ar suvaidinsiu taip, kaip reikia. 

– Scena visada siejasi su nervais ar su ja apsiprantama?

Man patinka, kai darai ką nors naujo, dar nesi visai tikra dėl savęs ar savo kūrinio, kai yra ko nerimauti.

– Jaudulio vis tiek neišvengsi. Neturi jokių garantijų, kad tau pavyks. Namie, kai ramiai repetuoji, viskas gali puikiai sektis: ir balsas skambės, ir nebus jokių problemų. O paskui staiga išaiškėja, kad scenoje – sausas oras ar kokie nors kiti keblumai, kad tavo nuotaika – ne ta. Niekada nežinai, kaip dainuosi po skrydžių, jie sausina ne tik odą, bet ir balso stygas. Kartais paprasčiausiai bijai pamiršti žodžius. Bet man patinka, kai darai ką nors naujo, dar nesi visai tikra dėl savęs ar savo kūrinio, kai yra ko nerimauti. Ir iššūkiai patinka, o juo tampa kiekvienas naujas projektas. Kaskart užsikabini: „Aha, vadinasi, tu dar ir taip gali! Gerai. Tada mėginsiu įveikti dar vieną laiptelį.“ 

– Kartą pasakei: „Smagu pabūti žvaigžde.“ Kas smagiausia?

– Negi taip sakiau? Gal – labai seniai. Aišku, kiekvienai moteriai patinka dėmesys. Ir klube prieš koncertą tave be eilės praleidžia į tualetą, nereikia ilgai laukti. Juokauju. 

Redos Mickevičiūtės nuotr. /Karina Krysko-Skambinė
Redos Mickevičiūtės nuotr. /Karina Krysko-Skambinė

– Kuo tave traukia scena? Galėtum paaiškinti?

– Esu apie tai svarsčiusi, tai analizavusi. Man scena padeda atsikratyti baimių. Vaikystėje buvau baisiai kukli, nedrąsi, liguistai jautri. Pas tėvus į svečius atvažiuodavo draugas, kuris turėjo skardų balsą, tai vos tik jis įeidavo į namus ir pasisveikindavo, pradėdavau verkti. Išvis lengvai apsiverkdavau. Iš manęs visi net šaipydavosi dėl to jautrumo, ir man jis trukdė. O scena – geras vaistas: nori nenori privalai pergalėti save. Laimei, pradėjau nuo šokio, bent kalbėti nereikėdavo. Mikrofono bijojau tiesiog paniškai, stovėdama prie jo žodžio neištardavau. Pirmas kartas, kai teko dainuoti, buvo baisus. Todėl, matyt, ir reikia scenos, tai – darbas su savimi. Ji padeda atsikratyti dalykų, kurie varžo, neleidžia laisvai kvėpuoti, trukdo gyventi, bendrauti. Nebebijai daryti to, ką moki ar bent žinai, kad gali išmokti... Aišku, ten mane atvedė ir didžiulė meilė muzikai, judesiui. 

– Kaip sekėsi rasti bendrumo tarp savęs ir tolimos aristokratės Barboros Radvilaitės?

– Ieškojau, rinkau informaciją. Barbora buvo labai spalvinga asmenybė: mokėjo daug kalbų, žaidė šachmatais, buvo draugijos siela. Labai mėgo praustis, maudytis (nors anuomet tai atrodė nesveika) – štai šiuo atžvilgiu mes labai panašios... Suprantu, kad scenoje turi būti Barbora, ne aš, bet vis tiek įdėsiu daug širdies ir ten bus manęs. 

– Saulius dar randa laiko pabūti tavo žiūrovu?

– Pats pirmas miuziklas, į kurį buvau pakviesta vaidinti, buvo religinio pobūdžio spektaklis „Prisikėlęs“. Palemone priešais mus yra atviras vienuolynas, ten – sesuo Liucija. Ji vieną dieną tiesiog paskambino į duris ir pasiūlė man Magdalenos vaidmenį. Vėliau - jau kitas vienuolyno spektaklis – „Don Bosko“. Jame dainuoja Egidijus Bavikinas, Kristina Siurblytė, Liudas Mikalauskas, aš vaidinau Mariją, pasirodančią Don Bosko sapnuose. Ten buvo ir Saulius su Majumi.

– Turite Palemone namą: tyla, ramybė, marios. Daug kam kiltų pagunda nieko neveikti, tik suktis po namus. Nebūna taip?

– Būna tų sėslių periodų. Kai gimė Majus, tris mėnesius išvis neišėjau iš namų, net iki Kauno centro nenuvažiuodavau, ir nebuvo jokio noro. Paskui jis po truputį atsirado. Negali vien sėdėti namie. Jei nebūsi įdomi sau, tai ir vaikui nebūsi įdomi mama... O tas namas... Jis reikalauja labai daug dėmesio, daug jėgų. Vien kambarių tvarkymas man kartais atrodo toks beviltiškas darbas, kad numoju ranka. Kodėl kiekvieną dieną turiu daryti tą patį? Kažkoks užburtas ratas. Aš mėgstu tvarką, bet jei yra svarbesnių dalykų, moku nematyti betvarkės ir nesukti sau galvos, nes tai tikrai ne svarbiausia gyvenime... 

– Ar norėtum ką nors pakeisti savo gyvenime, ką nors išmesti?

Kai pagimdžiau, supratau, kad ligi tol nieko neveikiau. Turėjau tiek laiko ir taip neprotingai jį eikvojau.

– Miegą. Tai sutaupytų daug laiko. Aš ir dabar viską spėju, bet sukuosi kaip voverė. Kai pagimdžiau, supratau, kad ligi tol nieko neveikiau. Turėjau tiek laiko ir taip neprotingai jį eikvojau. Dabar už tai ir atsiimu. Nebėra tokių dienų, kaip anksčiau, kai pabundi antrą valandą ir svarstai: „Gal dar aš pagulėsiu, paskaitysiu ir, apskritai, ką čia šiandien nuveikus?“ Bet nenorėčiau grįžti į praeitį. Dabar gyvenu daug smagiau ir prasmingiau.

– Sprendžiant iš visko, esi laiminga?

– Neišmesčiau iš savo gyvenimo nė vienos situacijos, nė vieno žmogaus, nes iš visko gaudavau kokią nors pamoką. Buvo periodų, kai turėdavau daug laiko apmąstymams ir galvodavau, ar išvis ką nors sugebu, ar dar ką nors veiksiu. Bet ir nesėkmės reikalingos, be jų nesuprasi, kas – gera. Nesakau, kad visada trykštu laime (esu didelė mėgėja paliūdėti), bet kuo toliau gyvenu, tuo labiau džiaugiuosi kiekviena diena. Man taip įdomu atrasti ką nors nauja – ir savyje, ir aplinkoje. Jau vien tai, kad tu esi čia, nes kažkokie atomai susijungė, – argi ne stebuklas? 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt