Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kultinių užeigų ambasadorius Kristupas Baublys

Kristupas Baublys
Redos Mickevičiūtės nuotr./žurnalas „Laima“ / Kristupas Baublys
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Jis – vienas iš tų, kurie savo idėjomis ir darbu prisideda prie vyno barų „In Vino“ Vilniuje ir Nidoje, britiško pub’o „The Portobello“, restorano „Rene“ klestėjimo. Jo galvoje, amžinai slepiamoje po kokiu nors apdangalu, knibžda šimtai idėjų. Kristupas Baublys - vienas tų, į kuriuos gatvėje smagu atsisukti, nes atrodo kitaip nei daugelis. Mąsto, beje, irgi.

– Pagal jūsų užeigų populiarumą galima spėti, kad radote formulę, kaip sukurti kultinę vietą, į kurią plūstų lankytojai?

– Nemanau, kad restoranas gali būti kultinis, nes tai gyvas organizmas, jis nuolat keičiasi. Tačiau už tai, kad žmonės pamėgo konkrečios koncepcijos restoraną „Rene“, kad „In Vino“ ir „The Portobello“ tapo mūsų laikmečio kultūrai neabejingų asmenybių susibūrimo vietomis, esu jiems be galo dėkingas. Kaip ir šių vietų personalui: jis dirba daug, sąžiningai ir kitaip nei daugelis. Vasaros pabaigoje mums bus 10 metų. Kaip barui – labai gražus amžius. 

– Ne kiekvienas Lietuvoje apskritai sugeba dešimtmetį išlaikyti populiarų barą. 

– Todėl, kad jų lankymo ir laikymo tradicijos čia vis dar formuojasi. Bet smagumėlis, kad tiek laiko „In Vino“ veikia tuo pačiu pavadinimu ir turi tuos pačius savininkus. Kai atsidarėme, visi mūsų draugai buvo panašaus amžiaus. Iš vienos pusės, žmogaus gyvenime 10 metų visai nedaug, iš kitos – ohoho, kiek gali nuveikti per tiek laiko! 

Prieš kokius trejus metus baras palyginus ištuštėjo, nes buvome pripratę prie sausakimšų salių. Aišku, viskas sukrito į krūvą: visokios krizės, nuolatinių svečių gyvenimo pokyčiai, pasikeitę prioritetai, daug kas išvažiavo į užsienius ir t. t. Nežinojome, ką kaltinti, ieškojome priežasčių. Bet mąstėme kūrybiškai ir išgyventi pavyko – plūstelėjo nauja lankytojų banga. Smagiausia, kad grįžta ir tie patys, kurių vaikai jau paaugo, – kiek garsių porų pas mus susipažino! Jos dabar ateina kaip jauni tėveliai, nes jų vynbaris tebeveikia. Ir vėl visi sukamės tame pačiame rate. Aišku, baterijos jau tiek nelaiko, kaip seniau, kai varydavome kiauras paras, – amžius daro savo.

TAIP PAT SKAITYKITE: Ignas Jonynas: „Esu abejojantis žmogus“

– Jums 38-eri. Kas tamstos gyvenime įvyko per pastarąjį dešimtmetį?

Svarbiausia – ne iškėlus galvą irtis prieš srovę, o rasti jėgų atsiversti apvirtusią valtį ir vėl griebtis irklo.

– Versle visko buvo. Trys nepavyko, vienas baigėsi finansiškai labai skausmingai. Bet kol kas labiau sekasi, nei nesiseka. Svarbiausia – ne iškėlus galvą irtis prieš srovę, o rasti jėgų atsiversti apvirtusią valtį ir vėl griebtis irklo. Kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresnius. Apie asmeninį gyvenimą nešneku, net ir interviu duodu itin retai.

– O kaipgi šeima, vaikai?

– Žinote, koks vienas pagrindinių skirtumų tarp vyro ir moters? Moteris visada tiksliai žino, turi ji vaikų ar ne (juokiasi). O man turbūt tas faktas paaiškės uždirbus pirmąjį milijoną, kai pasipils iš visų pakampių „man už mokslus sumokėk“, „man už mašiną“... 

Redos Mickevičiūtės nuotr./žurnalas „Laima“/Kristupas Baublys
Redos Mickevičiūtės nuotr./žurnalas „Laima“/Kristupas Baublys

Šeimai kol kas laiko trūksta... Nors, kaip sako mano geriausias draugas Paulius, mūsų įmonių grupelytės direktorius, būtų noro – atsirastų ir laiko. Nežinau. Lietuvių visuomenė baisiai kompleksuota ir dar linkusi tuos kompleksus didinti vien iš buko tikėjimo santuokos institucija ar tiesiog nežinios, vaikydamasi mistinio saugumo jausmo. Kam to reikia? Jei gyveni su žmogumi ir tau labai gera, ką keičia, kad nueini į labai gražų pastatą (aš čia ne apie Vilniaus santuokų rūmus) ir tave sutuokia vienuolis arba kunigas, teoriškai neturintis jokio supratimo apie gyvenimą santuokoje. Kur čia fainumas?

– Nepamėginęs nesužinosi.

– Moterims visada tai bus svarbiau, nes jūs emocingesnės, dvasingesnės, protingesnės, ištvermingesnės... Žodžiu, mes su jumis nesusilyginsime. Nežinau, kaip kitiems vyrams, nes mes apie tai nešnekame (yra įdomesnių temų, pavyzdžiui, sportas), bet man asmeniškai santuokos institucija atrodo hipertrofuota. 

Man šiaip su moterimis gyvenime pasisekė, nes manau, kad randu su jomis bendrą kalbą. Tikrai negalėčiau skųstis dėmesiu – už jį esu dėkingas. 

Man šiaip su moterimis gyvenime pasisekė, nes manau, kad randu su jomis bendrą kalbą. Tikrai negalėčiau skųstis dėmesiu – už jį esu dėkingas. Ir dar už nuostabų laiką kartu, už šilumą, aistrą, kantrybę, už tai, kad mane vis dar daug ko moko. Beje, apie mokslus – visiems kompleksuotiems asilams ir homofobams iš tikrųjų reikėtų normaliai pabendrauti su... gėjais. Heteroseksualus vyras iš jų gali daug sužinoti apie moteris. 

– Pavyzdžiui?

– Jie jaučia moterų pasaulį kitaip, intuityviai. Bet vis tiek, kaip bevartysi, moka ir vyriškai pasikalbėti. Nesergu homofobija, vieni artimiausių mano draugų yra gėjai – nuostabūs, puikūs žmonės. 

- Tūlas homofobas pasakytų: kam man bendrauti su gėjais, kad pažinčiau moters pasaulį, jei galiu jas pažinti tiesiogiai.

Dar gali prisigerti, primušti žmoną, papjauti kaimyną, apsimyžti batus ir vėl prisigerti. Ir jaustis sušiktu mačio... Iš tiesų, man homofobija yra vienas šlykščiausių žmonijos kompleksų – niekaip jo nesuprantu. Nekalbu apie kriminalinius nusikaltimus, visokios pedofilijos klaikumą ir panašiai. Apie tai turiu labai radikalią nuomonę. Bet, susimildami, koks kieno reikalas, ką žmonės abipusiu sutikimu veikia lovoje? Gal šiek tiek atsipalaiduokim? Ar bent jau nustokim nervintis: kai kurie žmonės tiesiog yra homoseksualūs. Jūs ne tokia, aš ne toks, o jie tokie. Ir viskas.

– Ar dažnai įsiveliate į panašias diskusijas savo užeigose?

– Mums žiauriai pasisekė su svečiais – kartosiu tą nesustodamas. Aišku, per pilnatį visokių pasitaiko, bet tai išimtys. Paprastai pas mus renkasi labai šviesūs žmonės, kurie turi, apie ką pasikalbėti, nelįsdami į svetimas kelnes. 

– O ar padeda nepageidaujamus lankytojus atsijoti iškalbingi užrašai prie įėjimo į pub’ą? („Personalas gali ir neaptarnauti rėksmingų, įžeidžių, prisigėrusių (...), įkyrių, beraščių bernvakarių „rinktinių“...“)

– Tą užrašą pakabinome pirmiausia dėl britų – vienu metu buvo prasidėję jų bernvakariai. Jie čia atvažiuodavo kaip į aštuntos rūšies šalį ir manydavo, kad gali sau leisti bet ką. Todėl užrašiau, kad būtų į ką pirštu pabaksnoti. Bet, matyt, dėl labiau išplėtoto sekso turizmo dabar tais bernvakarių „šaunuoliais“ džiaugiasi garbingas miestas Ryga. Tiesą pasakius, ir Lietuvai linkėčiau, kad ši verslo sritis būtų kuo greičiau legalizuota, nes ji niekur nedingo ir nedings, – visi tą puikiai supranta. Juk valstybė tik praranda papildomas lėšas. Galima atskirą temą išvystyti, kodėl vyrai eina į viešnamius. Nustebtumėte, kiek jų ten užsuka tiesiog pabendrauti. 

TAIP PAT SKAITYKITE: Kęstas Rimdžius: „Man nesunku nulenkti galvą!“

– O populiarios vietos traukia ne vien šeimininkams mielus žmones? Kodėl ant jūsų barų durų yra lipdukų su užbrauktu klouno, labai primenančio A. Užkalnį, atvaizdu?

– Būna klounų, kurie moka juokinti, bet būna ir piktų, žinote, kaip siaubiakuose. Klounas man nuo vaikystės asocijuojasi su košmarais: aštrūs dantys, kruvinas peilis, maniako žvilgsnis... Tai mes ir apsidraudėme nuo tokių piktųjų dvasių visokiais šventintais abrozdėliais. Tikrai padeda. O visus kitus traukia daug kas. Tarkim, „In Vino“ bandome „švęsti vynuoges“ – neseniai ėmėme rengti uogadienius: kiekvieną mėnesį skiriame vis naujai uogai, vyksta savotiškos mini degustacijos. Tarp damų plačiai garsėja burbuliadieniai, per kuriuos burbuliukai liejasi laisvai. Žodžiu, stengiamės suaktualinti vyno kultūrą, suprantamiau – ne snobiškai – skatinti bendravimo džiaugsmą.

Redos Mickevičiūtės nuotr./žurnalas „Laima“/Kristupas Baublys
Redos Mickevičiūtės nuotr./žurnalas „Laima“/Kristupas Baublys

– Manote, mūsų vyno vartojimo kultūra per daug snobiška?

Kadangi domėjimasis vynu – vienas mano pomėgių, apie jį žinau šiek tiek daugiau, bet nereikalauju to paties iš savo svečių. 

– Snobizmas savaime neatsiranda – jis prasideda nuo žmonių. Nors tas reiškinys irgi turi teisę egzistuoti, juk kai kurie savo snobizmą gali pagrįsti konkrečiomis žiniomis. Kadangi domėjimasis vynu – vienas mano pomėgių, apie jį žinau šiek tiek daugiau, bet nereikalauju to paties iš savo svečių. Man nusišvilpt, jei kas nors sako: „Ar turite prancūziško šardonė?“ Sakau: „Turime – štai šabli, geras vynas.“ – „Taigi, – sako, – aš šardonė prašiau...“ Pirštu prie smilkinio dėl to nesukioju. Verčiau jau pamėginti žmogų sudominti.

– Bet vis tiek turbūt ironiškai šypsotės?

– Šypsausi... Svarbiausia – nemenkinti kito teisės į nežinojimą. Jei žmogus ne durnius, pasidomės ir viskas gerai, pradžia bus įvykusi. Nes vynas – bendravimo džiaugsmas. Mums tai visada buvo svarbiausia.

– Bet širdį tenka dalyti tarp vyno baro ir britiško pub’o, kurio interjeras – jūsų fantazijos vaisius?

– Esu šiek tiek anglofilas ir man rūpi panaudoti, ką jie per daugybę šimtmečių sukūrė geriausio. Be to, esu dar ir rojalistas, o tai jau visai senamadiška. Jie turi daug teigiamų dalykų, kuriuos visus priimti už gryną pinigą šiais laikais jau ne visada išeina. Vieni, kaip aš, mato Jos Didenybę karalienę, kiti – garbaus amžiaus babytę su keistomis skrybėlaitėmis. Tačiau mes „The Portobello“ atidarėme ne britams pritraukti, o sau. Su bendraminčiais nesijaučiame svetimi tai šaliai, jos popkultūros, muzikos ir sporto tradicijoms. Kažkada gyvenau, mokiausi Londone ir puikiai atsimenu, kaip anksčiau jo pub’uose būdavau priimamas tarsi šeimos narys. Dabar tradicijos po truputį nyksta. Iki šiol Londone būnu gana dažnai ir vis pastebiu, kad ten klasikiniuose pub’uose degraduoja elementarus mandagumas ir paslaugumas. Ergo, manau, kad čia žmonės „The Portobello“ pamilo tikrai ne vien dėl alaus kokybės. 

– Kodėl būdamas anglofilas gyvenate Lietuvoje? Mylėti geriau iš tolo?

– Aš ir čia turiu, ką veikti, o į Londoną nuskrendu, kada tik užsimanau. Pažįstu jį labai gerai. Tas miestas turi ir labai šlykščių pusių – net nereikia važiuoti į priemiesčius, kad su jomis susidurtum. Tačiau žinau ir gražiųjų, kurios nepatenka į atvirukus, – intensyvų vidinį meno gyvenimą. Londone per vieną dieną kultūros įvykių būna tiek, kiek Lietuvoje – per metus. Tavo reikalas juos atsirinkti, nes yra ir kičo, ir labai rimtų dalykų. Esu nemažai laiko prasitrynęs klubuose, dirbęs baruose, netgi Anglikonų bažnyčioje. 

– O kažkada gana rimtai ruošėtės stoti į kunigų seminariją... Nepriėmė?

– Viena dama padėjo suprasti, kad celibatas – ne man. Esu jai iki šiol dėkingas. Tačiau ir dabar domiuosi įvairiomis religinėmis sistemomis. O gyventi man ir čia labai gerai, nes kur bevažiuotum, vis tiek visur save nusiveži. Iš vienos pusės, Lietuvos rinka – mažiausias nykštukas prie tos Europos Snieguolės. Iš kitos – pasaulis taip sumažėjęs, kad daryti verslą gali, kur tik nori. Ir, kaip sako virtuvių liaudies patarlė, peilis niekada nebūna kaltas, kad įsipjovei. Su draugais kartais susėdame ir kalbamės, kokiais įdomiais laikais gyvename! Puikiai atsimename sovietinius ir laukinio kapitalizmo laikus, visus Nepriklausomybės kūrimo reikalus. Pamatėme, kad tūkstantmečiui verčiantis pasaulio pabaiga taip ir neatėjo, štai turime jau ketvirtą valiutą, jei skaičiuotume ir vadinamąsias vagnorkes. Jau nekalbu apie visas technologines naujoves! Tebebūdami darbingiausio amžiaus, esame Europos Sąjungos dalis, galime skraidyti, kur norime ir kada norime. Pasaulis pasidarė labai mažas, o galimybių labai daug. Dabar tik svarbiausia, kad nebūtų karo...

– O kodėl kinai permainų laikais linki gyventi savo priešams?

Permainos turi ir neigiamų, ir teigiamų savybių. Ne kiekvienas sugeba į permainas žvelgti kūrybiškai. 

– Manau, tas palinkėjimas ištrauktas iš konteksto. Pažiūrėkite, kas tai pasakė, kodėl ir kokiai dinastijai valdant. Niccolo Machiavelli irgi sakė, kad tikslas pateisina priemones. Bet vieni tą supranta vienaip, kiti – kitaip. Kontekstas visada labai svarbus. Tačiau, lendant į senovės kinų filosofiją, galima matyti, kad in ir jang, vieni pagrindinių jų simbolių, reiškia nuolatinę kaitą. Permainos turi ir neigiamų, ir teigiamų savybių. Ne kiekvienas sugeba į permainas žvelgti kūrybiškai. 

– Na, taip – kūrybiškumo iš jūsų neatimsi, ką rodo netgi asmeninis įvaizdis. Beje, kodėl jau daug metų niekam nesirodote be galvos apdangalo?

– Aha, ir miegu su skrybėle, nes taip prisuko, kad dabar nenuimsi. Nesu praplikęs, nors daug kas taip mano. Dėl visokių kepurių, tai jos man kažkaip prilipo. Anksčiau sakydavau, kad saugau visuomenę nuo savo gašlaus žvilgsnio. Skrybėlės man visada buvo tiesiog labai gražu. Esu dėl jų sulaukęs komplimentų net iš vyrų! Klausiu: „Kodėl jūs nedėvite?“ Prisipažįsta, kad nedrįsta, nesmagu, kad gatvėje pirštais badys, – užsidėti skrybėlę, pasirodo, reikia drąsos (juokiasi). Na, taip, kai su katiliuku ant galvos išeinu į gatvę, būna, kad vaikai šaukia: „Žiūrėk, durnius eina!“ Ir ką? Parodai liežuvį ir eini toliau. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt