Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lauros Karčiauskaitės-Potet stiklo metai Bretanėje

Laura Karčiauskaitė-Potet
Gedmanto Kropio/„Laimos“ nuotr. / Laura Karčiauskaitė-Potet
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Kad ir koks pasaulis būtų kosmopolitiškas, kai daugeliu atvejų nebesvarbu, kas tu ir iš kur tu, prasiskinti kelią svetimšaliui menininkui Prancūzijoje nėra taip paprasta. Ką daryti, kad tavo talentas būtų pastebėtas? Meno versle egzistuoja tūkstančiai žaidimo taisyklių, dažnai net nenuspėjamų. Su tuo ne kartą susidūrė vitražo ir stiklo skulptūrų kūrėja Laura Karčiauskaitė-Potet, gyvenanti Bretanėje, XV a. dvare, ir su vyru Laurent’u auginanti sūnų Jorį ir dukrą Ameliją.

Ne vienus metus praleidote Prancūzijoje, savo darbus esate pristačiusi prestižinėje Paryžiaus galerijoje „Ecart International“. Ar galėtumėte išduoti kodą, atrakinantį duris į pasaulinę meno rinką?

Sunku pasakyti, kada susikurtas vardas ima tarnauti kaip antrasis aš. Nepatyriau tokių stulbinamų netikėtumų, kurie atneša sėkmę. Vieniems kelią praskina gera pažintis su įtakingu žmogumi, kitiems – aukšto lygio vadyba. Tačiau tai – labai trumpas kelias, jei savo darbais nesugebėsi tos galbūt dirbtinai iškeltos vertės įrodyti. Kaip niekur kitur, meno pasaulyje šiandien didelis „reikalingų kontaktų“ efektas. O jei jų neturi? Tada lieka skambinti į galerijų, architektų studijų duris (svarbiausia – patekti į vidų!) ir įtikinamai prisistatyti, kas esi. Panašiai ir elgiausi: šis būdas pats geriausias, kai nesi žinomas, nes tada nekankina baimė suklysti, pasielgti „ne taip“. Žinojau, kad prancūzai – begaliniai formalistai: kad juos sudomintum, reikia solidžiai, pagal visas etiketo taisykles parengto darbų segtuvo, o kad susitiktum, turi ilgai susirašinėti, galiausiai metus derinti būsimą susitikimą. Tai vargina, gaišina – laimei, tokio lėto brovimosi į meno rinką išvengiau. Negana to, prancūzai, jei tavęs nepažįsta, į elektroninius laiškus išvis neatsako. O kad esi svetimšalis ir viską pradedi nuo nulio, kai kam netgi privalumas – kaip šviežias kraujas, kiti reaguoja gal kiek nepatikliai. Tiesą sakant, Prancūzijos sostinėje tarp menininkų jau nebėra skirstymo „tu – užsienietis, o tu – vietinis“, nes jie patys – tai pusiau italai, tai pusiau alžyriečiai, tai pusiau brazilai ar pan. Per Paryžiaus dizaino savaitę buvau pakviesta į galeriją „Ecart International“ – eksponavau dvimetrinį kūrinį, įkvėptą Marco Chagallo, kelis stiklo paveikslus, kelis indus. Pasirengimas dalyvauti prilygo antroms dailės akademijos studijoms. Kai tavo stiklo kūriniai atsiduria ten, kur kadaise karaliavo legendinė Paryžiaus architektė Andree Putman, vėliau atsiveria dešimtys galimybių. 

Asmeninio archyvo nuotr./Lauros Karčiauskaitės stiklo kūrinio fragmentas
Asmeninio archyvo nuotr./Lauros Karčiauskaitės stiklo kūrinio fragmentas

Kuo jums patrauklios stiklo duženos, dulkės? Juk tai, kas eksponuojama parodose ar prabangiuose interjeruose, – viso labo ledkalnio viršūnė?

Žaidimas su stiklu visada nenuspėjamas, kelia įtampą, iki pat paskutinės akimirkos neaiškus rezultatas, nežinai, kokios spalvos kūrinį ištrauksi iš krosnies, o gal įvyks kokia nors cheminė reakcija. 

Matyti mane su kombinezonu, pirštinėmis ir dujokauke įprasčiau nei su lengva suknute. Kai po gimnazijos svarsčiau, ką rinktis – tapybą ar žurnalistiką, pasirinkau... vitražą. Žaidimas su stiklu visada nenuspėjamas, kelia įtampą, iki pat paskutinės akimirkos neaiškus rezultatas, nežinai, kokios spalvos kūrinį ištrauksi iš krosnies, o gal įvyks kokia nors cheminė reakcija. Kol nenugabeni skulptūros iki jos ekspozicijos vietos, niekada nesi tikras, ar tam kūriniui nieko nenutiks. Transportuoti darbą – tai tarsi į pavojingą kelionę išlydėti savo vaiką. Tačiau man tokia adrenalino, rizikos kupina būsena, toks audringas kūrybos procesas savotiškai patrauklūs. Be to, stiklas – labai kaprizinga, kantrybės reikalaujanti medžiaga, galbūt todėl su ja ir sutariu: toks tokį supranta (juokiasi). Užsispyrusi, kartais net iki kvailumo, tipiška žemaitė, vis dėlto nesu menininkė vienišė – mano darbas komandinis, kūrinys didele dalimi priklauso nuo stiklo pjovėjų, krosnininkų (Bretanėje jie – paties aukščiausio lygio profesionalai). Antra vertus, jaučiu malonumą derinti archajiškas technologijas su moderniomis. Studija yra už 90 km nuo mūsų namų, ten restauruojamas seniausias stiklas, atkuriami garsiausių Prancūzijos katedrų vitražai, todėl mano fantazijos daugeliui meistrų neretai būna kaip atgaiva nuo monotonijos. Čia, kaip niekur kitur, susiduriu su begaliniu prancūzų pasitikėjimu. Jau po pirmų susitikimų, jei tik norėdavau ilgiau padirbėti, gaudavau studijos, kur saugomos milijonus kainuojančios Europos paveldo vertybės, raktą. 

Ar tėvų menininkų aplinka, ypač tėčio, skulptoriaus ir juvelyro Vytauto Karčiausko, autoritetas, neveikė priešiškai? Ne kartą esate akcentavusi, kad judvi su seserimi Jurga buvote auklėjamos liberaliai ir demokratiškai.

Jau iš to, kad, mamai nesant namie, būdama keturiolikos nusprendžiau nebelankyti prestižinės Klaipėdos mokyklos ir pasirinkau Eduardo Balsio menų gimnaziją (likus porai dienų iki priėmimo, paprašiau tėtį, kad išmokytų laikyti pieštuką ir parodytų, kaip lieti akvareles), iš to, kad niekada nepaklusau taisyklėms piešti realistinius paveikslėlius, o vietoj jų mokytojams pateikdavau kažkokias abstrakcijas, galima spręsti apie užsispyrėlišką, lengvai nepasiduodantį charakterį. Prisimenu, grįžusi mama pakėlė didžiulį skandalą, tėtis daug dirbo ir pats gerai nesuprato, kas įvyko, bet galiausiai viskas susiklostė palankiai. Menų gimnazija buvo ta vieta, kur galėjau atskleisti savo stichiją. Tiek gimnazijoje, tiek vėliau Dailės akademijoje sunkiausia buvo pabėgti iš tėčio šešėlio, atsikratyti jo darbų ir „reikalingų kontaktų“ šleifo: vertintojai dažnai mane matydavo ne kaip menininkę, o kaip Karčiauskaitę. Teko nemažai įrodinėti, kad turiu savitą braižą, pasirinkau kitokį žanrą. Kai to šleifo nebeliko, išdrąsėjau kurti su tėčiu bendrus darbus – ir mudviem puikiai sekasi. Kalbėdama su tėčiu apie meno projektus matau, kad jis nesikeičia: to, ką šiandien fantazuoja ir ką realizuoja (juk ko vertas projektas pasaulinėje parodoje Šanchajuje), nepavadinsi pagyvenusio menininko išmone. Laiko ir amžiaus ribos neegzistuoja. 

Gedmanto Kropio nuotr. /Laura Karčiauskaitė-Potet
Gedmanto Kropio nuotr. /Laura Karčiauskaitė-Potet

Ar tiesa, kad mergina, sutikusi vaikiną, nevalingai ieško savo tėvo išorės bruožų, charakterio atspindžių? Tačiau retas kuris galėtų prilygti charizmatiškajam Vytautui Karčiauskui.

Ogi ėmė ir prilygo (juokiasi). Augindamas mudvi su Jurga, nors ir kaip pasinėręs darbuose, tėtis niekada nebūdavo šiurkštus, irzlus ar nedėmesingas; kad ir kas nutikdavo, pagarbiai elgdavosi su savo žmona, mūsų mama. Namie nė sykio negirdėjau barnių, nebūdavo jokių dramų, durų trankymo ar lagaminų krovimosi – esu saugios aplinkos vaikas. Žodžiu, Vytautas – idealus šeimos žmogus. Niekada nesižavėjau macho tipo vyrais, todėl mąstydama apie būsimąjį neįsivaizdavau, kad jis galėtų būti pasipūtęs kietuolis. Pagrindine vertybe iki šiol laikau vyrų meilę vaikams: nieko nėra kilniau, kaip matyti mylintį tėvą. Taip pat negalėčiau gyventi su žmogumi, kuris ribotų mano laisvę, primestų savo standartus, įpročius. Kita vertus, labai gerai žinojau, kad būti su menininke gali tik labai specifinio charakterio, didelės tolerancijos žmogus. Sutikusi Laurent’ą iškart pajutau, kad šis prancūzas turi labai daug panašumų į mano tėtį: prancūzas – į žemaitį. Susitikome vakarėlyje: atsišliejęs į sieną, jis stovėjo vienas, ramus, su niekuo nebendravo. Gražus juodaplaukis su vešlia barzda. Dingt mintis: užkalbinsiu. Jo prancūzų kalbos akcentas neleido suprasti visko, ką sakė angliškai, tačiau nuo to Laurent’as darėsi tik žavesnis. Mane traukė tai, kad apie savo darbą euroinstitucijose, apie pagalbos kitoms šalims projektus jis kalbėjo be pompastikos, be gėrėjimosi savimi. Toje susižavėjimo situacijoje būtų labai tikusi rusų poeto M. Lermontovo mintis: „Man patinka moterys su praeitimi, o vyrai – su ateitimi.“ Mano impulsyvumas ir Laurent’o stojiška ramybė labai dera. Tobulas balansas. Jis stebi mane įsiaudrinusią, išlaukia, kol nuslūgsta banga, ir tada sako: „O dabar ramiai apsitarkime...“

Įdomu, apie ką kalbasi susitikę abu Karčiauskų žentai: tavasis Laurent’as Potet, prancūzas, ir Jurgos sutuoktinis Lino Lago, ispanas?

Tai nutinka labai retai, nes dažniausiai prasilenkiame: kai mano šeima pasiekia Lietuvą, Jurga su savo vyrais, pasirodo, būna išlėkusi į Galisiją, Lino gimtinę Ispanijoje. Nepaisant retų susitikimų, akivaizdu, kad mudviejų su seserimi sutuoktiniai turi vieną itin pastebimą bruožą – abu labai santūrūs: net neįsivaizduoju, kokie interesai juodu galėtų vienyti. Prisimenu, anksčiau smagiai vienas kitam pasakodavo apie nesusipratimus Lietuvoje, tačiau šiandien, kai mūsų kraštas jiems pasidarė pažįstamas, vargu, ar tos kuriozinės situacijos vis dar pastebimos ir ar jos vis dar kuriozinės...  

Asmeninio archyvo nuotr./Lauros Karčiauskaitės stiklo kūrinio fragmentas
Asmeninio archyvo nuotr./Lauros Karčiauskaitės stiklo kūrinio fragmentas 

Esate iš tų, kuriems bendri pietūs ar vakarienė – reta šventė, nes Laurent’as – pasaulio keleivis.

Rytai prasideda žadintuvo skambėjimu, o vakarai, jei man tenka užsibūti studijoje ar nepavyksta laiku grįžti iš susitikimo Paryžiuje, – dvylikamečio Jorio pagaminta vakariene (gal salotos, gal sušis, o gal omletas). Sykį grįžusi atsirakinu duris, girdžiu tyliai grojantį Mozartą, o ant stalo randu sūnaus raštelį apie suplautus indus. Jis su Amelija jau miegojo. „Koks tobulas gyvenimas“, – susigraudinusi pamąsčiau... Dabar vyras dirba Alžyre. Kai neturiu įkvėpimo, užsimanau būti diplomato žmona – keliautume visi ten, kur šeimos galva. Laimei, ta nuotaika greit išgaruoja. Nebuvimą drauge kompensuojame atostogomis šalyse, kur tuo metu dirba vyras. Man tai labai svarbu: kad vaikai pamatytų miestus be šaligatvių, gyvenimą be patogių viešbučių ir gerų restoranų. Mus sukrėtė svečiavimasis vienoje alžyriečių šeimoje, kurioje griežtai laikomasi tradicijų: visą vakarą šeimininko žmona negalėjo rodytis vyrų draugijoje – tik gamino maistą, o jį patiekdavo per tarpinį kambarėlį. Kad tai moteriai, mano akimis, būtų jaukiau, prisijungiau prie jos ir aš su Amelija, nors turėjau teisę būti, kur norėjau. Kaip niekada tą vakarą jaučiausi be galo keistai... Tai, ką gyvenime daro Laurent’as, labai toli nuo to, ką darau aš. Mano masyvios skulptūros ar stikliniai indai skirti prabangiems interjerams, o jis važiuoja į kraštus, kurie skendi dideliame skurde, – visiškas mudviejų veiklos kontrastas. Sykį su architektais, klientais pietauju ištaigiame Paryžiaus restorane, svarstome įvairius meninius projektus, gurkšnojame „Chablis“, po puikių derybų išeinu itin pakilios nuotaikos ir staiga gaunu iš vyro žinutę (tada dirbo Gruzijoje ar Albanijoje – jau nebeatsimenu) apie jį sujaudinusį vaizdą gatvėje, kai susidūrė su badaujančiais žmonėmis. Žinutė baigėsi sakiniu: „Labai tikiuosi, kad mano projektas pavyks...“ Tą akimirką nevalingai pagalvojau: „Aš irgi tikiuosi, kad mano projektas pavyks...“ Paskui save pagavau, kad kalbame skirtingų pasaulių kalbomis. Mudviejų darbai panašūs nebent tuo, kad ir vienas, ir kitas norime pasaulį matyti gražesnį ir geresnį, tačiau būdami skirtingose vietose ir bendraudami su skirtingais žmonėmis. Ta popietė atvėrė akis: pagalvojau, o kodėl gi nesukūrus kokios nors skulptūros viešai erdvei, kad ją matytų ne tik teatrų, galerijų lankytojai ar privačių interjerų šeimininkai, bet ir tie, kurie pro tas skulptūras eis alkani ir tuščiomis kišenėmis, kurie niekada neieškos meno. 

Sutuoktinis kilęs iš Tūro, garsėjančio Renesanso pilimis, tačiau gyventi judu pasirinkote dažnai lietaus prausiamą Bretanę.

Šį regioną pasiūlė Laurent’as. Tai bene laukiniškiausia Prancūzijos dalis – su liūtimis ir vėjais, su Atlanto bangomis. Tai – viduramžiškas granito uolų ir grubių, netašytų granitinių statinių kraštas. Joks kitas šalies regionas neišsaugojo tokio savito identiteto kaip Bretanė: tik pamėginkite bretonus pavadinti prancūzais – iškart sulauksite reakcijos. Jie, būdami gana uždari, palyginti su kitais Prancūzijos piliečiais, užsispyrę kaip mūsiškiai žemaičiai, didžiuojasi savo vėliava, jūrų gėrybėmis, blyneliais ir sviestu, kurio gausiai deda į daugelį patiekalų. Nusižiūrėjome 1411 m. statytą dvarą, kuriame nuo 1425 m. jau buvo gaminamas itin aukštos kokybės natūralus sidras. Pastatas, kaip juokauja Laurent’as, matyt, buvęs kovingo žmogaus – su gynybinėmis sienomis, gynybiniu bokšteliu, arbaleto šaudymo angomis, mažais langeliais, visai be puošybos elementų... Jį įsigiję, ilgai negalėjome jaustis kaip privačios nuosavybės turėtojai: jei be mūsų kas nors šešis šimtus metų čia gyveno, vadinasi, esame tik muziejaus praeiviai – kas nors ir po mūsų čia gyvens... Mes įsikūrę jau ketvirti metai, tačiau nesijaučiu galutinai integravusis, nes dažniau nei namie būnu studijoje, esančioje už 90 km, arba Paryžiuje – už 450 km. Tik praeitą rudenį Ploermelio, mūsų miestelio, Kultūros skyriaus vadovas žinodamas, kad čia gyvena stiklo menininkė, panūdo susipažinti ir pasiūlė kitais metais surengti du mėnesius truksiančią parodą. Man tai buvo milžiniškas palankumo gestas, nes tokia garbė ištinka tik vieną menininką per metus. Savo ruožtu įsipareigojau namie atidaryti studiją, kurią galėtų lankyti visi miestelėnai ir iš arčiau susipažinti, ką gi čia veikia ta lietuvė. Atvykusi iš Vidurio Prancūzijos, mūsų dvare apsigyveno ir mano anyta ponia Danielle. Mudvi visiškai skirtingos – ir temperamentu, ir gyvenimo dinamika. Įsivaizduoju, jei Danielle neturėtų savo privačios erdvės, su manimi jai nebūtų lengva (šypsosi). Nesu iš tų moterų, kurios anytos buvimą greta naudoja vaikų priežiūrai. Retsykiais ji su malonumu Jorį ir Ameliją pagloboja, tačiau Laurent’o mamos laiku ir privatumu nepiktnaudžiauju. Lygiai taip pat mano privatumą gerbia Danielle. Gal ji ir norėtų išsaugoti prancūzų tradiciją – kas sekmadienį sūnų su šeima kviestis pietų, tačiau puikiai žino (ir mandagiai toleruoja), kad po įtemptos savaitės poilsio dienos yra visiška mano privilegija – leisti laiką taip, kaip noriu. O menininką versti daryti ką nors prieš jo norus – tolygu skelbti švelnų karą (juokiasi). 

Gedmanto Kropio nuotr. /Laura Karčiauskaitė-Potet
Gedmanto Kropio nuotr. /Laura Karčiauskaitė-Potet

Feisbuko sieną neretai naudojate kaip dienoraščio puslapius. Iš kur kyla vidinis poreikis viešai rašyti apie kokį nors asmenišką dienos nutikimą, kuriozinę situaciją, pasakoti kokį nors epizodą iš paryžiečių ar bretonų gyvenimo?              

Gal tai būdas išreikšti neišsipildžiusią svajonę tapti žurnaliste? O iš tikrųjų įkvėpė integracijos į bretonų kultūrą pamokos ir visokie nesusipratimai bei nustebimai. Kai kurie verti geriausių anekdotų, tai kodėl jais nepasidalyti su kitais? Į Bretanę atvykau nemokėdama prancūzų kalbos. Sykį vaikštinėjau su anyta po baldų saloną, o ji, kaip dera tikrai prancūzei, pastebėjo, kad mane žvilgsniu kuris laikas sekioja kažkoks vaikinas, vis suka ratus, kad tik į mane pažiūrėtų. Ketinau pasakyti Danielle, kad labai norėčiau nuo jo pasislėpti (je voudrais se cacher), bet kažkodėl pasakiau, kad noriu su juo miegoti (je voudrais coucher). Ji tuo metu baisingai nustebo, bet diplomatiškai nutylėjo ir situacijos nekomentavo. O man norėjosi slėptis ne tik nuo to vaikino – iš gėdos ir nuo anytos (kvatoja). Laimei, tai buvo ne pirmas kartas, kai iš mano lūpų ji išgirdo kalbinę nesąmonę. Taigi vienas garsas kitoks, ir viskas aukštyn kojom... Kodėl rašau feisbuke? Tai – savotiškas pasipriešinimas tokioms šio socialinio tinklo žinutėms, kuriomis žmonės liguistai mėgaudamiesi demonstruoja savo išorinio gyvenimo pusę: kaip puikiai praleido atostogas, kaip pagražėjo nuo kremo, kaip nuostabiai įdegė atogrąžų kraštuose, kokį įsigijo naują butą ar automobilį, kokį išsikepė skanų pyragą, kokiame restorane vakarieniavo, kokius nusipirko madingus batelius, kaip fotografavosi su vietos įžymybe... Kai tokius pranešimus skaitau vakarais, prieš tai visą dieną braidžiusi po stiklo dulkes, sukyla ne blizgios išorės pavydas, o noras pasakyti, kad gyvenimas yra kur kas įdomesnis, paradoksalesnis už vienadienių malonumų blefą.   

Gimimas ir įvaikinimas – abu momentai trunka labai trumpai ir abiejų rezultatas toks pat: ir vienu, ir kitu atveju, glausdama mažylį prie savęs, jauti, kad esi to vaiko mama. 

Kai prieš aštuonerius metus judu su Laurent’u įsivaikinote devynių mėnesių mergaitę, šis poelgis nepaliko abejingų: vieni kalbėjo, kodėl kūdikis ne iš Lietuvos, kiti apskritai abejojo, ar įmanoma pamilti ne savo vaiką... Ką mąstytumėte apie šį pasirinkimą šiandien, kai Amelijai – jau devyneri?                          

Gimimas ir įvaikinimas – abu momentai trunka labai trumpai ir abiejų rezultatas toks pat: ir vienu, ir kitu atveju, glausdama mažylį prie savęs, jauti, kad esi to vaiko mama. Tik laikas išryškina skirtingus charakterius: niekada nemaniau, kad Amelija mokės taip lengvai bendrauti, turės tiek pozityvių emocijų, bus absoliuti ekstravertė, jos laimės jausmas – neišmatuojamas. Jei šį bruožą galėčiau perimti iš dukros, regis, gyvenimas palengvėtų dvigubai. O Joris – atvirkščiai: santūrus, gal net konservatyvus ir uždaras. Jam ir mokykloje integruotis reikėjo daugiau laiko, juolab kad lanko labai gerą, tačiau itin griežtomis taisyklėmis besivadovaujančią mokslo įstaigą, kuri tam tikrais aspektais man primena sovietinę. Esu girdėjusi: kaip kilnu įsivaikinti. Anoks kilnumas! Jei taip mąstytume, tai kiekvienas gimęs žmogus būtų vertinamas kaip duoklė kam nors, sakykim, valstybei, bet juk taip nėra. Kai su Laurent’u dar nebuvome susituokę ir tiesiog filosofuodavome apie gyvenimą, sykį prasitariau, kad šimtu procentų išsipildytų mano šeimos lūkesčiai, jei du vaikai gimtų šeimoje, o trečią įsivaikinčiau. Jis: „Hm, aš niekada apie tai nemąsčiau...“ Tas pokalbis taip ir užsimiršo, bet kai Joriui suėjo pustrečių, vyras ėmė kalbėti apie šeimos pagausėjimą. O aš: „Dar ne laikas, juk šitiek prieš akis planų ir nepadarytų darbų...“ – „Betgi tu kažkada kalbėjai, kad galėtume įsivaikinti“, – prisiminė Laurent’as. Galutinis apsisprendimas vis dėlto įvyksta tik tada, kai apsilankai globos įstaigoje ir pamatai mažą žmogų. Amelija man padarė tokį įspūdį, kad norėjau tą pačią akimirką ją griebti ir bėgti – jutau, kad tai mano žmogus. Per devynerius metus daug kalbėta, įsidukrinimo istorijos nuo Amelijos neslėpėme nuo pat pirmų dienų. Tačiau sykį ji nustebino, kai priėjo ir paklausė: „Bet aš pas jus gimiau, tiesa? Na, pasakyk, mama, kad taip.“ Vėl subtiliai mėginau aiškinti, kad ne visai tiesa, tačiau vaikas labai norėjo patvirtinimo. Tada pritariau: „Sutarkim, kad tai, ką sakai, ir bus tiesa...“ Tas Amelijos prašymas man, mamai, skambėjo kaip dovana, kaip visiškas pasitikėjimas ir atsidavimas. 

Gedmanto Kropio nuotr. /Laura Karčiauskaitė-Potet
Gedmanto Kropio nuotr. /Laura Karčiauskaitė-Potet
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt