Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Ledo Meistras ir Margarita

Povilas Vanagas, Margarita Drobiazko
Redos Mickevičiūtės nuotr. / Povilas Vanagas, Margarita Drobiazko
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Jų karjera – pavydėtina. Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko šiandien net didesnės žvaigždės nei tais laikais, kai dalyvavo olimpiadose, rinko medalius Europos ir pasaulio čempionatuose.

Kalbėjomės su jais prieš Kalėdas Vilniuje, kur Povilas ir Margarita atvyko labai trumpam tarp „Ledynmečio“ repeticijų. Kol dar nežybsėjo diktofono akis, jie skubiai bandė tartis, kuris rytoj dar spės užsukti į Pamaskvio namus, o kuris važiuos tiesiai į čiuožyklą.

Kaip sprendžiate šventinių dovanų problemą? Ar jums ji neskausminga?

Povilas: Sutinku, kad tai – problema. Dabar visi turi, ko jiems reikia, ir kuo nors nustebinti ar pradžiuginti labai sudėtinga.  

Margarita: Aš šiandien Vilniuje prisipirkau batų. Tu, Povka, man juos galėsi dovanoti Kalėdoms. Argi taip ne geriau? Nes perku tai, ko man reikia.

Jums, Margarita, „Swarovski“ periodas jau praėjo? Ar tai – amžina meilė?

Margarita: Jau užtenka jį kaupti. Aš išvis nemėgstu kolekcijų, man patinka, kai interjere visko yra su saiku. „Swarovski“ – vienintelė išimtis, bet ir jo – viena spintos lentynėlė. 

POVILAS: Dabar visi turi, ko jiems reikia, ir kuo nors nustebinti ar pradžiuginti labai sudėtinga.

Nenuostabu, kad jums patinka krištolas; nuostabu, kad Povilas – „Swarovski“ klubo narys.

Povilas: Kiekvienas gali juo tapti: sumoki 60 eurų ir gauni metų narystę. Tada gali pirkti limituoto leidimo daiktus. Kai kurios iš tų figūrėlių net neparduodamos, jos daromos tik pagal užsakymą ir tik klubo nariams. Taip ir tapau tuo nariu: užsimaniau kažkokio daikto (jau nebepamenu, kokio) ir galėjau jį gauti tik tokiu būdu.  

Jums niekas nesiūlė kokios nors narystės dėl to, kad esate garsūs? 

Margarita: Pas mus populiariau kviesti į jubiliejus, parodas, prezentacijas. Dažniausiai – įvairių parduotuvių, įskaitant minėtą „Swarovski“. Žinoma, ne veltui. Žvaigždės – merkantilinės būtybės, laiko turi nedaug, todėl šiaip sau neitų, reikia jas kuo nors privilioti. Ir gundo dovanomis, kurioms sunku atsispirti, sertifikatais. Jei už tai, kad kur nors pusvalandį pabūni, pasifotografuoji, gauni sumą, kurią tau įprasta gauti tik įdėjus daug fizinio darbo, tai kodėl nepasinaudojus proga? Kita kalba, kad visa tai – ne už gražų veidą, o dėl to, kad gerai dirbame savo pagrindinį darbą. 

Redos Mickevičiūtės nuotr./Margarita Drobiazko
Redos Mickevičiūtės nuotr./Margarita Drobiazko

Dabar tas darbas – TV projektas „Ledynmetis“? Žiūrint jį atrodo, kad ten daugiau malonumo negu vargo. Juk jums čiuožti gal net lengviau, nei vaikščioti žeme?

Margarita: Mums – gal ir taip. Bet mes čiuožiame su žmonėmis, kurie to nemoka. Ir turime juos mokyti kiekvieno žingsnio daug valandų per dieną, o paskui dar juos vos ne ant savo pečių tampyti, kaip kad Povilas – partnerę. Mums tikrai niekas neduoda pinigų šiaip sau, gauname juos už sunkų darbą. 

Bet tai – sėkmė, kad jus pakvietė į „Ledynmetį“?

Margarita: Žinoma, sėkmė. Tai toks darbo krūvis, kokio niekur kitur nebūtume gavę. Didžiulis projektas, į kurį labai daug investuojama. Septintą sezoną dalyvaujame. 

Povilas: Ir kūrybiniu atžvilgiu įdomu. Nors labai sunku. Pirmas mėnuo dar praeina gana lengvai, dar lyg ir nebūna baisios įtampos. Bet kai tu kas savaitę turi parengti naują programą, rasti jai muziką, sugalvoti choreografiją – po mėnesio ar pusantro tavo kūrybinės galios ima buksuoti, o ir visas organizmas. Tarsi jis sakytų: aš turiu ribas, limitą, negaliu be perstojo kurti. Pradeda „užsidarinėti langeliai“: ateini į treniruotę ir supranti, kad negali sugalvoti nė vieno net menkiausio žingsnelio, galvoje – tuščia. Būna tokių krizinių momentų. Bet vis tiek turi ką nors daryti, nes filmavimo niekas neatidės... Kasmet dalyvauja nauji žmonės, jų nepažįsti, pirmą kartą juos matai ir turi pradėti su jais kažką daryti. Kiekvieną stengiesi perprasti, rasti psichologinį priėjimą, žiūri, kaip reaguoja į vienus ar kitus dalykus. Jau nekalbant apie techniką: kaip tą naujoką išmokyti čiuožti, kokius personažus galima kurti pagal jo lygį? Man tas žmogaus pažinimas labai įdomus – stebėti ne tik savo partnerę, bet ir kitas poras.

Kodėl visi taip nori jus supiršti su partneriais? Negi niekas nebetiki, kad du žmonės gali vienas kitą ilgai mylėti ir jiems nieko nereikia?

Margarita: Man atrodo, kad kai senelis su senele, susikibę už rankučių, švenčia savo vestuvių septyniasdešimtmetį, tada galima kalbėti apie ilgą meilę. Mano tėvai keturiasdešimt metų kartu – tai jau terminas. O žmonėms, kurie susituokė būdami trisdešimties, po trylikos keturiolikos metų sakyti, kad jie taip ilgai kartu, – keista. Dar labai nedaug to laiko praėjo.

Redos Mickevičiūtės nuotr./Povilas Vanagas, Margarita Drobiazko
Redos Mickevičiūtės nuotr./Povilas Vanagas, Margarita Drobiazko

Jums jį būtų galima padvigubinti. Nes šiaip jau vyras su žmona susitinka rytais, vakarais, o jūs kone visą parą kartu.

Povilas: Tai ką, nuospaudų pritrina tas mūsų bendras buvimas? Rita teisi: keliolika metų – nedaug. Bet šiais laikais, kai aplinkui visi tuokiasi ir skiriasi, gal mūsų atvejis ir išskirtinis.

Aš kiekvieną savaitgalį stebiuosi Povilu: jis ant ledo vis kitoks ir kitoks. O jus, Margarita, jis dar gali nustebinti? 

MARGARITA: Ant ledo jis manęs jau niekuo nebenustebins, o ir be ledo viską apie jį žinau.

Margarita: Abejoju. Ant ledo jis manęs jau niekuo nebenustebins, o ir be ledo viską apie jį žinau. Nebent išaugintų kokią naują salotų rūšį ar pagamintų ką nors išskirtinio. Kartais tokių patiekalų prigalvoja, kad tikrai nustembi. Net nenorėdama valgyti suvalgysi.

Povilas: Potencialo dar yra.

Maskvoje žmonės kalba apie tai, kas dedasi Ukrainoje?

Margarita: Moterų drabužinėje apie tai išvis niekas nekalba. Toks įspūdis, kad aš vienintelė, kuriai tai rūpi. Mano šeima – ten. O kiti net nesiorientuoja, kas vyksta.

Kaip žinoti, kas vyksta, kai rusų televizija rodo vienaip, lietuvių – visai kitaip?

Povilas: Baisiausia šiuolaikiniame pasaulyje tai, kad žmonės nebetiki net naujienomis, nes labai daug informacijos šaltinių ir kiekvieną jų galima pristatyti kitoje šviesoje. Ten turbūt yra ne viena istorija ir ne viena kalta pusė: per stipriai susipynę verslas, politika, etniniai, patriotiniai dalykai. Daug visokių povandeninių srovių. Ir yra daugybė versijų, kurių kiekviena – galima, kiekviena – įtikinama. Bet kas yra tiesa, žino tik Dievas ir saujelė žmonių. Vargas jiems, nes jie kalti, kad grįžta karstai.  

Margarita: Visa tai prasidėjo ne dabar. Jei Ukrainos valdžioje būtų buvę normalūs žmonės, ji nebūtų tapusi viena iš labiausiai korumpuotų pasaulio valstybių. Mano artimieji, tikri ukrainiečiai, gyvenantys Vakarų Ukrainoje, dvidešimt metų baisisi tuo, ką išdarinėja vietos valdžia. O dabar dar ir karas. Povilas žino, kad aš – už laisvą Ukrainą ir labai norėčiau, kad ji būtų Europos Sąjungoje. Bet yra kaip yra. Tai, kas dabar ten vyksta, siaubinga, tikras fašizmas. Žmonės metami iš butų, atimamos visos jų maisto atsargos. Prie Donecko – masinės kapavietės: kūnai beveik sukapoti į gabalus, išpjaustyti organai. Ir tai baigsis dar labai negreitai...

Pastebėjau, kad spauda dažnai mini Povilo tautybę. Tai – politika ar kas kita? 

Margarita: Gal mini dėl to, kad sportuodamas jis atstovavo Lietuvai. Daug kas galvoja, kad ir aš – iš Vilniaus. Jei būtume atstovavę Rusijai, niekam nerūpėtų tautybė. O dabar net „Ledynmetyje“ Povilas – svečias iš Lietuvos. 

Čiuožėjų forume kažkas jus pavadino pora, kuriai nesiseka, neva esate verti daugiau, nei gavote. Patys irgi taip manote?

Margarita: Nežinau, kaip galima taip vadinti porą, kuri turi pasaulinio lygio medalių. Nesiseka tiems, kas visą gyvenimą čiuožia, bet nieko negauna, kas išvis nepatenka į Europos ir pasaulio čempionatus. Kiek vaikų, kurie dar visai mažiukai pradeda čiuožti ir pusę gyvenimo tam paaukoja, nepasiekia čempionatų, nes ten dalyvauja tik trisdešimt porų? O mes – labai laimingi! Amerikoje sportininkas, patekęs į olimpines žaidynes, laikomas šalies didvyriu, čempionatų dalyviai tampa dailiojo čiuožimo elitu. Jau nekalbant apie tokią karjeros tąsą, kokią turime mes ir kokia turbūt negalėtų pasigirti dauguma olimpinių čempionų... Na, o jei kiekvieną sportininką, kuris negavo aukso, vadinti nevykėliu, tai kone visiems tinka tas apibūdinimas.

Maskvoje yra žvaigždžių gradacija ar jūs plakami į vieną krūvą su skandalingais stilistais ir neaiškiomis panelėmis?

Margarita: Tie, kurie žiūri žinių kanalą, turi vienus favoritus, NTV žiūrovai – kitus. Kai kam Voločkova yra didžiulė žvaigždė, nes fotografuojasi nuoga Maldyvuose, o kai kam ji – niekas, nes kaip balerina nelabai ko verta. Šiaip jau lyg ir visi supranta, kad yra skirtumas tarp mergaitės, kuri tapo žvaigžde, nes jos feisbukas gausiai lankomas, ir žmogaus, kuris tapo olimpiniu čempionu. Bet būna ir kitaip. Dalyvavau vienoje televizijos laidoje: aš ir mergina, kuri išgarsėjo, kai jai padidino užpakalį, išpūtė lūpas, įdėjo krūtų implantus. Laidos redaktorius nuoširdžiai pasakė: „Aš nesuprantu, kas yra didesnė žvaigždė: žmogus, kuris visą gyvenimą sukasi ant ledo, ar mergina, kuri sugebėjo tapti populiari po plastinių operacijų.“ 

Redos Mickevičiūtės nuotr./Povilas Vanagas
Redos Mickevičiūtės nuotr./Povilas Vanagas

Jaučiate, kad kai buvote čempionai, jus pažinojo mažiau žmonių, negu dabar, kai esate „Ledynmečio“ herojai?

Povilas: Tiek metų būti televizijoje ir dar turėti prime-time! Aišku, kad mus gatvėje atpažįsta.

Tas dėmesys įpareigoja? Gyventi ne bute, o name, vairuoti ne mažą, bet didelį automobilį, vilkėti, tarkim, ne „Zara“, o butikuose pirktus drabužius?

Povilas: Mano pusė garderobo – „Zara“. Visas „Ledynmetis“ juos vilki. 

Margarita: O kodėl aš negaliu vilkėti „Zara“? Ir kam rūpi mano batai? Jei kur nors ateini nesilaikydama aprangos kodo, vilkėdama treningą vietoj vakarinės suknelės, tai viena, o jei aš su tapkėmis einu pirkti duonos, didžiausia nesąmonė, kad kam nors tai rūpi. Stebėtis reiktų tais, kurie vilki per brangius drabužius. Tarkim, žmogus gauna valdišką algą, jo darbas nesuderinamas su verslu, bet jis perka ekskliuzyvinius drabužius ir vairuoja prabangų automobilį; tada jau peršasi išvada, kad pinigų gavo nelegaliai.

O ką vairuojate jūs?

Povilas: Senuką „Lexus“, kuriam eina antra dešimtis. Bet man jis labai patinka, ir šiaip aš prisirišu prie daiktų. Ir jei jis vieną dieną subyrės, bus labai sunku skirtis. Gera, komfortiška mašina – ir ilgoms kelionėms, ir Maskvos kamščiams, kurie baisūs. Anksčiau visi pirkdavo švyturėlius, bet dabar ir su jais neprasibrausi.

Margarita: Net iškvietus greitąją, ji važiuoja dvi valandas. Maskvoje vairuoti mažą automobilį išvis neįmanoma – tai tiesiog nesaugu. Tavęs gali nepastebėti, stumtelti, ir išlėksi iš kelio kaip kamštis. 

Jūsų ispaniško stiliaus namas su terasomis – geras Pamaskvio klimatui?

Povilas: Žinoma, žiemą, tenka valyti sniegą nuo tų terasų. Bet vasarą jis puikus. Net per didžiausius karščius nereikia kondicionierių: terasos tokios, kad šviesos pakanka, o saulė namo neįkaitina. Mums patinka ten gyventi, o mūsų augintiniams išvis prabanga. 

Kiek tų augintinių yra?

Margarita: Dabar turime dvi kates ir tris šunis, neskaitant tų, kurie liko pas tėvus.

Povilas: Ir 150 žuvyčių tvenkinyje. 

Kažką girdėjau apie švedišką stalą benamiams?

Povilas: Jis pas tėvus. Sakyčiau, ne švediškas, o ukrainietiškas. Ritos tėtis ten verda ir kepa katėms, žino, kuri mėgsta menkę, kuri – ką kita. Dar maitina aštuonis priklydusius šuniukus. Nors visi ten – buvę priklydėliai. Kai kurie jau tapo įnamiais, kai kurie iš pradžių tik pietauja, o paskui lieka, atsiveda palikuonių.

Niekas jūsų nevadino Meistru ir Margarita? Pagal charakterius tiktų.

Margarita: Tai kad ant šluotos dar neskraidau.

Povilas: Nebent „Lexus“ pavadintume šluota.

Margarita: Pas mus iš „Meistro ir Margaritos“ – katinas Begemotas. Mūsų Asitanas – didžiulis, juodas, kaip tik toks, kaip Bulgakovo.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt