Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą

Lėlių kūrėja Adelė Požėlaitė: „Nesu itin drąsi, bet labiau bijau gyvenimo, kuris man nieko neduotų“

Adelė Požėlaitė
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Adelė Požėlaitė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

„Lėlės skirtos ne tik vaikams ar vaikiškiems spektakliams. Net jei jos ir atrodo nerimtos, tai visai nereiškia, kad yra neprasmingos“, – įsitikinusi lėlių dailininkė Adelė Požėlaitė. 24-erių menininkė kuria akį traukiančias paslaptingas būtybes, kurių kiekviena gauna vardą, profesiją ir autorės ranka parašytą istoriją...

Nors A.Požėlaitė yra baigusi scenografijos studijas, šioje srityje ji nedirba. „Įstojusi studijuoti scenografijos, kaip ir visi įsivaizdavau, kad kursiu gilų ir tamsų lietuvišką teatrą. Antrame kurse pusę metų turėjau lėlių teatro kursą – prisimenu tuo metu visi buvome nepatenkinti, kad negalime dirbti su rimtomis pjesėmis ir privalome žaisti su pasakomis. Tačiau  mano dėstytoja Julija Skuratova išmokė pažvelgti į lėles rimtai – tuomet ir supratau, koks tai ypatingas ir įdomus dalykas!“ – pasakoja mergina.

Atradusi nevaikišką lėlių pasaulį jaunoji kūrėja paniro į jį visa galva, tačiau neperša savo kūrinių visiems. Juolab kad dekoratyvinės lėlės patinka ne kiekvienam, yra ir interjerų, kuriems jos paprasčiausiai netinka.

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Požėlaitės kurtos lėlės
Asmeninio albumo nuotr./Lėlė „Fouetté“

Dalis žmonių prisipažįsta, jog mažos būtybės jiems atrodo kiek nejaukios. Gal dėl nuolat įdėmiai sekančių akių ar sustingusios išraiškos, o gal paprasčiausiai dėl to, kad lėlės – lyg mažos mūsų pačių kopijos. Tačiau tie, kas sugeba įvertinti lėlių grožį ir sugeba su jomis susidraugauti, atranda šių mažų kūrinių žavesį ir jaukiai apgyvendina savo namuose.

Pokalbis su Adele Požėlaite – apie savęs paieškas, (ne)drąsą ir lėles su istorijomis. 

– Lėlių kūrybos ėmeisi metusi ne itin mėgstamą darbą. Dažnas tam pritrūksta drąsos.

Dažnai sakydavau, kad turiu du darbus – vieną netikrą ir kitą tikrą, prasidėdavusį grįžus namo po darbo dienos.

– Iš tiesų, lėles gaminti pradėjau dar studijų metais – nemažai domėjausi teatrinėmis lėlėmis, bet tik baigusi mokslus atradau interjerinių lėlių meną. Po studijų teko dirbti su specialybe nesusijusius darbus, jaučiau, kad švaistau savo laiką ir esu visiškai nepatenkinta tuo, ką darau.

Dažnai sakydavau, kad turiu du darbus – vieną netikrą ir kitą tikrą, prasidėdavusį grįžus namo po darbo dienos. Supratau, kad neužtenka tik laisvų savaitgalių, kad galėčiau atsigauti ir nuveikti kažką linksmo, kūrybingo, mane tenkinančio. Štai tada ir nutariau pradėti gaminti lėles profesionaliai. 

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Požėlaitės kurtos lėlės
Asmeninio albumo nuotr./Lėlė „Miegančioji gražuolė“

– Kodėl nusprendei palikti nuošalėje lėlių teatrą?

– Todėl, kad esu individualistė, o teatre svarbiausia komanda ir bendradarbiavimas. Kartais tai, ko nori aktoriai ir režisieriai, visai nesutampa su lėlininko įsivaizdavimu, todėl būtini kompromisai. O interjerinės lėlės yra mažesnio formato, galima atrasti daugiau detalių, „apvalyti“ jas nuo teatrinių virvelių, lazdelių ir judesio. 

– Pati savo lėles įvardiji kaip interjerines. Tad kokiam interjero stiliui jos labiausiai tinka? 

– Manau, jos atrodo gerai bet kur, tik svarbu atrasti lėlės vietą! Dažnai pasitaiko, kad namie turiu po tris keturias lėles ir jas laikau ant palangės, lentynų, šalia knygų... Viskas priklauso nuo žmogaus, kuris gauna lėlę – juk savo namus kiekvienas pažįsta geriausiai. 

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Adelė Požėlaitė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Adelė Požėlaitė

– Kaip vyksta lėlės kūrimas – aiškiai planuoji, kokia bus naujai kuriama ar tiesiog ėmiesi darbo, o kas išeis – nežinai?

– Labai aiškiai įsivaizduoju, kokia turėtų būti lėlė, piešiu eskizus, bet prieš pradėdama gaminti aiškiai įvardiju pagrindinę idėją, sugalvoju lėlės istoriją. O gamybos procesas gana paprastas – sukuriu lėlės karkasą, lipdau kūną, veidą... Beje, niekada nenaudoju formų ir viską darau rankomis – nenoriu jų štampuoti. 

– Tavo lėlių rūbai – ypatingi. Ar sunku jas taip aprengti?

– Medžiagų, karoliukų ir kitų detalių paieška man – bene įdomiausia proceso dalis! Neseniai baigiau gaminti lėlę iš šiaurės „Baltoji naktis“, kurti jos rūbus buvo nepakartojama! Visų pirma, norėjau žvilgtelėti į skandinavišką estetiką, kokios tendencijos ten vyrauja dabar ir taip pamažu iš gabalėlių atsirado lėlė.

Tai ilgas procesas – vieną lėlę užtrunka pagaminti apie tris savaites. Taip pat pasitaiko, kad žmonės tiesiog padovanoja medžiagų. Prisimenu kartą gavau didžiulį maišą audinių iš visai nepažįstamos klaipėdietės, kuriai labai patiko mano kūryba. 

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Požėlaitės kurtos lėlės
Asmeninio albumo nuotr./Lėlė „Baltoji naktis“ 

– O kam reikalingos lėlių istorijos, kaip jos gimsta? 

– Mano lėlės turi gyvenimo istorijas, nes jos ne tik paprastas namų puošybos elementas. Domiuosi legendomis, mistiniais pasakojimais, jie mane dažnai įkvepia sukurti personažą. Jei lėlę kuriu pagal užsakymą, stengiuosi kuo daugiau išsiaiškinti apie ją gausiantį žmogų ir ta informacija natūraliai tampa lėlės istorijos dalimi.

Lėlė tarsi savaime tampa komplimentu ar priminimu, koks nuostabus ir ypatingas yra žmogus, kuriam ji skirta.

Tiesą sakant, man labiausiai patinka gaminti lėles-dovanas ir klausyti, kaip klientai bando apibūdinti žmogų, kuriam ji bus skirta – lėlė tarsi savaime tampa komplimentu ar priminimu, koks nuostabus ir ypatingas yra žmogus, kuriam ji skirta.

– Ar pavyksta greitai perprasti užsakovą, o gal bendraujate ilgai? 

– Dažniausiai bendrauju elektroniniais laiškais, tačiau paprastai man užtenka kelių sakinių, kad galėčiau susidaryti įspūdį, koks tai žmogus. Man nereikia gausios informacijos – pakanka vos kelių detalių ir atrodo, kad tą žmogų jau gerai pažįstu. Labiau mėgstu klausytis kitų, nei šnekėti pati.

Asmeninio albumo nuotr./Adelės Požėlaitės kurtos lėlės
Asmeninio albumo nuotr./Lėlė „Goffy“ 

– O jei gamintum lėlę sau – kaip ji atrodytų? 

– Išties niekada apie tai nesusimąsčiau. Sunku pasakyti ir greičiausiai dėl to, kad pati labai keičiuosi. Kita vertus, manau, kad visose mano lėlėse yra dalis manęs. 

– Lėlėms skiri daug laiko ir meilės, ar vėliau nebūna sunku išsiskirti su darbais?

– Ne! Pažįstu bent kelis dailininkus, kurie saugo savo kūrinius ir niekam jų neperleidžia. Jų darbas – lyg niekada nesibaigiantis procesas. Juk kaip menininkas keitiesi kasdien, todėl ir į darbus kaskart žiūri vis kitomis akimis, o tai reiškia, kad juos vis norisi tobulinti.

Man mano lėlė patinka ir jaučiu, kad ji užbaigta, apie dvi savaites. O po to pradedu pastebėti detales, kurias keisčiau ir tobulinčiau. Visai kitaip, jei lėlę parduodu ar padovanoju – tai tarsi taškas ir nuosprendis, kad ji baigta ir gali gyventi savo gyvenimą su kitais žmonėmis. Todėl sakyčiau, kad net noriu su jomis išsiskirti.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Adelė Požėlaitė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Adelės Požėlaitės kurtos minkštos lėlės

– Savo interneto svetainėje daliniesi ne tik lėlių istorijomis, bet ir įvairiais patarimais, kaip pradėti kūrybinę veiklą, į ką atkreipti dėmesį, ko vengti, kitaip tariant, daliniesi sava patirtimi. Kodėl tau tai svarbu?

– Kartais pasitaiko, kad visai nepažįstami žmonės tiesiog parašo elektroninį laišką ir klausia, kaip ėmiausi šios veiklos, ar nebijojau gaminti ir parduoti lėles, kas mane tam paskatino... Todėl pagalvojau, kad jei tokie dalykai domina bent vieną žmogų, tikriausiai atsiras dar kokie penki smalsuoliai, dėl kurių ir noriu dalintis tuo, kas dedasi mano kūrybiniame gyvenime. Šie trumpi straipsniai taip pat padeda užsakovams ir svetainės lankytojams geriau mane pažinti.

– Rašai, kad nuolat turi priminti sau būti drąsiai. Kaip taip darai?

Man atrodo, jog baisiausia yra gyventi ir būti nepatenkintam, žinoti, kad švaistai laiką nemėgstamiems dalykams.

– Man atrodo, jog baisiausia yra gyventi ir būti nepatenkintam, žinoti, kad švaistai laiką nemėgstamiems dalykams. Tai suvokus pasidaro nebebaisu išdrįsti imtis to, kas tau patinka. Galbūt pradžioje nesiseks ir susidursi su įvairiausiomis nesėkmėmis, bet toks sunkumų laikotarpis praeina ir galiausiai viskas susidėlioja į savas vietas. Nesu labai drąsi, bet žymiai labiau bijau gyvenimo, kuris man nieko neduotų.

– Vis dar kovoji su baimėmis?

– Na, kartais vis dar nerimauju, kad nepasiseks, nors turbūt tai jau praeitas etapas. Bijau, kad nepavyks išsilaikyti, bet visai neblogai susitvarkau ir su šiuo jausmu. Nebeturiu tokios didelės baimės, kuri mane stabdytų, juolab kad vis atsiranda naujų iššūkių, kurie visada skatina domėtis įvairiausiais dalykais.

Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Adelė Požėlaitė
Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Adelė Požėlaitė

– O lėlės tau vis dar iššūkis?

– Pačios lėlės – ne. Dažniau žmonės sutrinka ir nesupranta, kuo užsiimu, ir man tai labai patinka! Jei savo darbui atiduoti visą save, darai nuoširdžiai, tarsi tai būtų dovana sau pačiam ar labai geram draugui, jei apgalvoji kiekvieną smulkmeną, visos baimės dingsta, o sulaukus neigiamos reakcijos gali būti užtikrintas, kad tai ne tavo kaltė.

Pažymėkite klaidą tekste pele, paspaudę kairįjį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt