Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

„LeMuse“ siela Lina Pliuraitė rutinos nebijo

Lina Pliuraitė
Nelės Chomičiūtės nuotr. / Lina Pliuraitė
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

Lina Pliuraitė lyg ir nesislapsto ir savo Vilniaus parduotuvėse mielai bendrauja su klientėmis. Tačiau dizainerė vengia kalbėti apie save, tad jos ženklas „LeMuse“ yra nepalyginti populiaresnis už autorę.

Dizaino nesimokėte, bet Italijoje studijavote vadybą. Kodėl ten?

Mokėjau italų kalbą – gana neblogai. Man patiko ta šalis, važiuodavau ten atostogauti. Buvo ir dar vienas dalykas: tuo metu dirbau reklamos agentūroje ir labai žavėjausi italų ženklais – tuo, kaip jų kūrėjai moka degti idėja, kaip kas nors apie tobulos kavos lašą gali pasakoti dienų dienas. Jų komandose labai nedaug žmonių, bet tie žmonės savo entuziazmu verčia kalnus... Kai galvojau, kur man būtų faina mokytis, svarsčiau įvairias galimybes, bet pasirinkau Italiją.  

Turėjote progą geriau ją pažinti?

Ne tada. Studijos buvo labai sudėtingos, nuo ryto iki vakaro mokėmės. Bet aš tikrai neblogai pažįstu Italiją. Gyvenimas taip sudėliojo, kad su ja mane sieja reikalai, važiuojame ten medžiagų. O kai pakeliui pasitaiko kokių nors nematytų miestelių, arba žinai, kad netoliese – Florencija, būtų nenatūralu ten neužsukti. Pakeliauju ir kitur. Kadangi turiu studijų draugų ir šiaip nemažai draugų užsieniečių, tai pastaruoju metu juos ir lankau. Man su jais gera, labai jų pasiilgstu. Nuvažiuoji pas vieną, paskui susitari su kitais – taip ir keliauji. Ne tik po Italiją – turiu bičiulių Ispanijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Švedijoje. 

Jūsų mokslai kaip nors susiję su „LeMuse“ atsiradimu?

Jie buvo impulsas veikti kažką naujo. Man labai patiko reklamos agentūroje, ten dirbo puikūs žmonės ir aš pati jaučiausi save atradusi. Tai buvo nuostabi patirtis, nuostabus mano gyvenimo laikotarpis. Bet kai grįžau, norėjosi panaudoti įgytas žinias. Su kolegomis išėjome iš agentūros daryti savo projekto, jis ne itin sekėsi, ir pradėjau kurti tuos rūbelius – be plano, be jokių vilčių. O paskui mane įsuko...

Nelės Chomičiūtės nuotr. /Lina Pliuraitė
Nelės Chomičiūtės nuotr. / „LeMuse“ įkūrėja Lina Pliuraitė

Šiais laikais keista girdėti, kad žmogus palieka labai jam patinkančią vietą.

Jei būčiau žinojusi, kas laukia, gal ir nebūčiau niekur ėjusi. Bet dažniausiai nenujauti, kas bus.

Niekada nebūčiau palikusi to darbo, jei ne mano naivumas. Bet atsiranda idėja, ir eini paskui ją. Susiduri su labai daug sunkumų: o kaip tą daryti, o kaip tą? Jei būčiau žinojusi, kas laukia, gal ir nebūčiau niekur ėjusi. Bet dažniausiai nenujauti, kas bus. Šitas žingsnis buvo sunkus. Manau, kad kiekvienas, išeinantis daryti ką nors savo, žengia vieną didžiausių žingsnių gyvenime. Nes viskas keičiasi: sėdėjai saugus, o išeini į atvirą jūrą.

Kokia buvo pradžia? Pati siuvote, pati prekiavote?

Taip, buvau visiškai viena. Komanda atsirado vėliau. 

Dabar daugiausia jūsų klientų – užsieniečiai, randantys jus internetu. Kas buvo pirmasis?

Vaikinas, kuris pirko megztinį savo merginai. Man tai buvo didžiausias netikėtumas. Tuo metu atrodė: „Vau!“ Niekada netikėjau, kad internetu galima ką nors parduoti ar pirkti, o dar – kitam.

Iš kur žinote, kad tai buvo dovana?

Kai prekiauji internetu, susirašinėji su žmonėmis, labai daug komunikuoji. Tavęs klausia dydžio, ar jiems tiks, iš ko pasiūta ir kaip čia kas. Pasisako, kodėl perka. O perka ir iš Afrikos, ir iš Australijos. Tu vis tiek turi žinoti, koks ten klimatas, žiema ar vasara, kad galėtum patarti. Net dydžiai labai skiriasi: pavyzdžiui, Japonijos „S“ ir Švedijos „S“ – du skirtingi dalykai... Mes kasdien bendraujame su šimtais žmonių ir sulaukiame atgalinio ryšio. Jie parašo, kas jiems faina, atsiunčia nuotraukų, kad pamatyčiau, kaip atrodo su mano drabužiu. Yra lojalių klienčių, kurios pirko ne vieną daiktą, ir mes jau žinome, kaip jos ką derina.

Buvo pirkėjų, kurių tikrai negalėjote tikėtis? Ar netikėtos geografijos? 

Aš išvis nieko nesitikėjau. Ir dabar negaliu tikėtis. Jei būčiau turėjusi drabužių verslo patirties, gal būčiau žinojusi, kaip kas vyksta. Bet kadangi neturėjau, atėjau kaip vaikas. O tada teko rinkti informaciją. Tave stūmė į priekį ir ėjai... Geografija manęs nestebina, bet yra tam tikrų dėsningumų. Tarkim, mūsų rūbus labai perka prancūzakalbėse šalyse: Prancūzijoje, Kanadoje, Šveicarijoje, dalyje Belgijos. Veikiausiai todėl, kad prancūzėms priimtinesnis mano stilius. 

Kaip jį apibūdintumėte?

Visada maniau, kad kai žmogus vilki klasiką, viskas labai konkretu ir aišku, nėra erdvės interpretacijai. „LeMuse“ rūbai tam tikras dalis aptempia ar apnuogina, o tam tikras paslepia sukritusios klostės ar dar kas nors. Tu gali įsivaizduoti, kaip atrodo kūnas, bet yra ir daug paslapties, galimybės interpretuoti. Ir pati gali rinktis, ką nori parodyti, o ko nenori. Be to, man patinka, kai rūbas patogus, kai nereikia galvoti: „Aš vilkiu tą ir tą, todėl turiu būti tokia ir tokia.“

Nelės Chomičiūtės nuotr. /Lina Pliuraitė
Nelės Chomičiūtės nuotr. /Lina Pliuraitė

Užsienyje mėgstate tiesiog paslampinėti po parduotuves, pažiūrėti, kaip kiti dirba? 

Man patinka prancūzų dizaineriai – ne didieji, o vietiniai. Labai patinka Paryžiaus Marais rajonas, jo parduotuvėlės. Ten viskas labai skirtinga, kiekvienoje vietoje kitoks interjeras, kita koncepcija. Gera vieta pasisemti įkvėpimo. Dar baisiai mėgstu parduotuvę „Merci“: tai toks didelis didelis loftas ir jame – įvairių dizainerių drabužiai. 

Esate pati sau bosė, nereikia keltis septintą ryto...

Kai turi savo verslą, keliesi. Nes tas verslas – tavo. Niekas negriūtų, jei ko nors nepadarytum, bet padarai. Kai dirbi sau, atsiranda visai kitas mąstymas.

Ir darbas netampa rutina?

Rutina yra visą laiką, kiekviename darbe. Bet ji man patinka, faina turėti savo rutiną.

Rutina yra visą laiką, kiekviename darbe. Bet ji man patinka, faina turėti savo rutiną. Tikrai nenorėtum, kad kiekviena diena būtų vis kitokia. Nors, nori to ar nenori, kasdien atsiranda naujų dalykų.

Niekada nesugebate atsiriboti nuo darbo? 

Negaliu taip stipriai atskirti darbo nuo namų ar darbo nuo poilsio. Pasakyti: uždariau duris ir apie tai negalvosiu. Nes eini kur nors, o idėjos sukasi. 

Girdėjau, kad jos sukasi net naktimis važinėjant Italijos greitkeliais. Nebaisu ten važinėti?

Pirmą kartą buvo baisu, antrą – ne taip. O trečią – nebebaisu. Kaip ir viskas gyvenime. 

Temos Mada
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt