Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liana Ruokytė-Jonsson: Man nesinori ramaus gyvenimo

Liana Ruokytė-Jonsson
„Mark and Migle“ nuotr. / Liana Ruokytė-Jonsson
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Kultūros ministrei Lianai Ruokytei-Jonsson menas yra šventas dalykas. Dėl jo galėtų kautis iš paskutiniųjų. Emocingai, argumentuotai, mojuodama rankomis ir žaibuodama akimis. Tokio nelietuviško temperamento nesugebėjo atvėsinti net metai, praleisti Skandinavijoje. Gal todėl, kad Lianos akys ir širdis visada buvo nukreiptos į Lietuvą.

Atsakomybė, slegianti kultūros ministrės pečius, turėtų būti tikrai nemaža. Kaip pakeliate šią naštą?

Kai yra motyvacija, tiki tuo, ką darai, jauti, kad gali šį tą duoti, žinai, dėl ko tam ryžaisi, tai ir naštą pakelti nesunku. Kad ir ką būčiau dirbusi savo gyvenime, visuomet į darbą žiūrėjau kaip į rimčiausią iššūkį. Ar stovėdama scenoje prieš šimtus žiūrovų kur nors svečioje šalyje ir vaidindama ne gimtąja kalba, ar „užkurdama“ stambų projektą, kultūrinių mainų tinklą, naują instituciją – visada jaučiau didelę atsakomybę. Tiek asmeninę, tiek kolektyvinę, tiek už visą šalį. Kitaip būčiau pritrūkusi jėgų visiems tiems sumanymams įgyvendinti.

Toks charakteris: nesinori ramaus gyvenimo. Kai pajuntu per didelį komfortą, iš karto užsimanau nuo jo pabėgti.

Mano gyvenime buvo daug staigių posūkių, ne kartą pradėdavau kurti iš nieko, nuo švaraus balto lapo ir dar užsienio valstybėje. Tikrai tekdavo prisiimti nemažą atsakomybę. Nors turiu prisipažinti, kad man patinka, kai kas nors suteikia laisvę tuščioje erdvėje kurti vieną ar kitą struktūrą, instituciją ar platformą. Tik dabartinis darbas galbūt skiriasi nuo ankstesnių, nes atėjau į jau egzistuojančią sistemą, kurią reikia pertvarkyti, kad veiktų efektyviai. Tad šis etapas yra daug rimtesnis išbandymas ir neabejotinai didžiulis iššūkis. Iki šiol man sekėsi patenkinti savo didžiausią troškimą atsirasti tose vietose, kur galiu viską statyti nuo nulio. Ir kai užsienyje manęs klausdavo, kuo dirbu, dažnai sakydavau: „Esu statytoja.“ Be to, nepasitenkinu mažais projektais – man reikia nežmoniškų užmojų ir neįmanomų misijų. Toks charakteris: nesinori ramaus gyvenimo. Kai pajuntu per didelį komfortą, iš karto užsimanau nuo jo pabėgti. Nes kai pasidarai patogus sau ir visuomenei, prarandi kūrybinį užtaisą ir sveiko avantiūrizmo jausmą. Gyvenimas tada netenka žavesio, pats gali pasijusti tik nevaldomo proceso sraigteliu.

Kas gi blogo atrasti ramybę ir harmoniją su savimi bei aplinka?

Menas visada įneša sveiko chaoso į visuomenę. Jo reikia, kad vyktų pokyčių, kad evoliucionuotume. Permainos yra gerai, o permainos kuriant gražesnį, tobulesnį pasaulį – dar geriau. Jos išjudina tavo vertybių sistemą ir skatina susimąstyti, ką tu čia veiki, kas tau svarbiausia, kokia prasmė daryti tą ar aną, – ima kilti egzistencinių klausimų. Gražu gyventi harmoningai, būti visiems patogiam, bet nuobodu. Man reikia veiksmo, bangavimo. Gal tai natūralus poreikis žmogaus, gimusio prie jūros?

Nusistovėjęs vanduo turi blogą kvapą. Jį iškart pajuntu – mano itin gera uoslė. Paimu stiklinę ir kaipmat suprantu, ar vanduo šviežias, ką tik įpiltas, ar šiek tiek pabuvęs. Taip ir su procesais: akimirksniu pajuntu, jei kas nors užsistovėję ar net užrūgę. Kai gyvenimas teka, viskas suderinta, visi sraigteliai veikia, žmogus pasidaro ramus, užtikrintas, jam nieko nebereikia, nebelieka pasipriešinimo, kovos poreikio, dingsta net natūralus išgyvenimo instinktas. Galiausiai susvetimėjame ir meilę nukreipiame į daiktus, o ne į žmones. Komforto zonoje niekas nebeprovokuoja jausmų ir tavo vertybių revizijos. Ramiose, patogiose visuomenėse tik katastrofos ar nelaimės vėl suartina žmones ir grąžina juos į prigimtines vėžes, primindamos, dėl ko esame kartu.

Štai neseniai Stokholme įvykus nelaimei, kai teroristas vogtu sunkvežimiu sutraiškė 5 žmones ir dar apie 10 sunkiai sužeidė, buvo sustabdytas visas transportas mieste, daugelis liko atkirsti nuo savo namų. Bet tada atsidarė svetimų namų durys: gyvenantys centre priėmė nepažįstamus, pamaitino, kai kuriuos apnakvindino, kitus pargabeno namo savo automobiliais. Švedijoje paprastai taip nebūna. Sunkiai įsivaizduoju, kad kas nors įsileistų, jei prieitum ir pasakytum, kad nebeturi pinigų grįžti namo ar kur miegoti tą naktį. Paradoksalu, bet šiais laikais neretai širdis atveria „cunamiai“ ir kataklizmai. Neabejoju, kad visi esame sukurti dalytis meile ir gėriu, tačiau žmonėms nuolat reikia kokių nors sukrėtimų, kad pradėtų elgtis kaip žmonės.

Kokio vandens kvapą pajutote pradėjusi dirbti kultūros ministre?

Neslėpsiu, šiek tiek užsistovėjusio. Tik grįžusi gyventi į Lietuvą dažnai eidavau sostinės J. Basanavičiaus gatve ir, pamenu, vienam pažįstamam menininkui garsiai prisiekiau, kad kojos čia niekada nekelsiu... Dabar belieka tik juoktis iš savęs, prisiminus patarlę „Nespjauk į vandenį, nes pačiam teks gerti“. Bet tai, kad atsidūriau šioje vietoje, nėra atsitiktinumas – matyt, pribrendau ar užaugau tokiai misijai. Visada buvau arti mūsų kultūros, niekada nebuvau atitrūkusi nuo jos. Lietuvos menininkai kartais juokaudavo, kad daugiau žinau apie jų virtuvę, tarpusavio santykius ir problemas nei jie patys.

Gyvendama svetur beprotiškai norėjau laikytis įsitvėrus to išsiilgto pasaulio, nepaleisti jo, kad tik „neiškrisčiau iš konteksto“, kad gimtoji kalba nesuprastėtų – dėl to turbūt ir pradėjau versti poeziją. Kultūros laukas man visada buvo svarbus ir artimas. Tai mano rūtų darželis, kuriame jaučiuosi gerai, žinau povandenines sroves ir platformų judėjimus, lemiančius žemės drebėjimus, – lengvai naviguoju šioje teritorijoje. Kurį laiką buvau atitrūkusi nuo lietuviškos kultūros fiziškai, bet dvasiškai – tikrai niekada. Rūpinausi jos sklaida kitur. Vėliau atėjo natūralus poreikis panaudoti savo patirtį ir žinias toje aplinkoje, kuri mane išugdė ir išpuoselėjo. Juk neišlindau kaip Pilypas iš kanapių – esu užaugusi Lietuvoje, iš jos išvažiavau 24-erių.

„Mark and Migle“ nuotr./Liana Ruokytė-Jonsson
„Mark and Migle“ nuotr./Liana Ruokytė-Jonsson

Ar imdamasi įvairių pertvarkų nebijote pridaryti klaidų?

Visiškai ne. Kas nedaro klaidų, tas netobulėja. Nereikia bijoti klysti mėginant ko nors išmokti, ką nors pasiekti ar žengti į priekį, o ne trypčioti vietoje. Klaidos man labai siejasi su pažanga. Žinoma, reikia kiek įmanoma vengti didelių klaidų, tačiau esu ganėtinai atsargi, nepasiruošusi niekada nepradedu procesų: analizuoju padėtį, lyginu ją su kitomis patirtimis ir dažniausiai numatau du tris ėjimus į priekį. Taigi nemanau, kad įvyks katastrofų, o klaidelių visiems pasitaiko ir tai yra normalu. Gal todėl, kad nebijau klysti, man nebaisi ir kritika – ją gana lengvai priimu.

Pasitarimai darbe, spėju, kartais būna net labai audringi. O kaip vyksta diskusijos jūsų pusiau švediškoje šeimoje?

Kadangi su Rogeriu matomės palyginti retai, nesipykstame ir dėl buities niekada nesiginčijame. Bet jeigu išsiskiria požiūriai gvildenant kurią nors temą iš visų pusių, gali kilti gana aštri diskusija. Mano vyras turi labai tvirtą nuomonę, bet jis pirmas pamato, kada jau neberandame konsensuso, ir iniciatorius, kada paspausti „stop“ mygtuką, dažniausiai būna jis. Man paprastai reikia eiti iki galo, kad aiškiai suprastume vienas kito poziciją diskutuojamu klausimu.

Kaip sugebate sustoti, kai norisi dar tiek daug pasakyti?

Padeda mūsų ilgos bendrystės patirtis. Nėra prasmės priešintis, jeigu kitas nori stabdyti diskusiją, antraip ji pereis į monologą. Ar verta eikvoti savo laiką ir energiją, jeigu tai baigsis vieno asmens performansu? Visada įdomiau bendrauti ir, ne paslaptis, žmonės man labai patinka. Kaip yra pasakęs A. de Saint-Exupery, yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su žmogumi.

Negi niekada nuo jų nepavargstate?

Neslėpsiu, būna tokių momentų, kai norisi nuo visų užsidaryti. Anksčiau užtekdavo ilgiau pasėdėti tyloje, lyg vaikystėje pajusti tą „čia ir dabar“ momentą, kai žvilgsnis staiga įstringa kažkur giliai ir pasidaro beprotiškai gera. Kai visiškai išsitaškai, matyt, suveikia kažkoks savisaugos instinktas, tada atsiranda natūralus poreikis spoksoti į vieną tašką, neįsileidžiant jokių minčių, ir patirti magišką buvimą dabartyje. Tačiau pastaruoju metu man ypač padeda buvimas gamtoje – jau išvaikščioti visi Vilniaus parkai ir aplinkiniai piliakalniai. Intensyviai pavaikščiojusi miške 3–4 valandas, aš vėl tampu žmogumi ir grįžtu į kasdienį pašėlusio tempo gyvenimą kaip „elektrinė“, pasirengusi dalytis savo energija.

Energijos iš tiesų turite pavydėtinai daug. Kiek miego jums užtenka?

Dabar jau reikia šešių valandų. Anksčiau užtekdavo žymiai mažiau. Neseniai buvau grįžusi į tuos laikus, kai miegodavau po 3–4 valandas. Tai nėra labai protinga, niekam nepatarčiau taip gyventi. Tiesiog dėl savo nevaldomo entuziazmo ir noro užgriebti daugiau, nei galiu, retkarčiais įklimpstu į tą savo negerą įprotį. Kitus vis mokau, kad miegas – pats svarbiausias atsigavimo šaltinis ir sveikatos pagrindas, bet pati toli gražu ne visada taisyklingai gyvenu. Šiuo metu stengiuosi visomis išgalėmis laikytis griežto miego režimo. Įdomiausia, kad kai jau būnu visiškai priėjusi liepto galą, neatsibusdama galiu išmiegoti ir 12, ir 14 valandų. Paskui grįžtu į ritmą ir vėl važiuoju kaip tankas.

Ką jūsų vyras, medikas, sako apie tokį gyvenimo būdą?

Nepatinka jam mano gyvenimo būdas, kritikuoja, primena, kad nebesu 20-ies. Normalu, nes pervargusi pasidarau ne itin šilta ir ne itin draugiška. Su tokia pati nenorėčiau reikalų turėti...

Kavos jam neišverdate...

Oi, ne – mes neprivalome vienas kito aptarnauti. Kuris jaučia, kad gali kitam ką nors gero padaryti, tas ir daro – neturime jokių pasiskirstymų ar rutininių taisyklių. Mums apie tai nereikia net kalbėti. Dabar per tas trumpas viešnages Lietuvoje Rogeris mielai imasi gaminti maistą, bet tada net neklaususi pasirūpinu, kad indai būtų švarūs. Mums taip išeina natūraliai. Priekaištams ar priminimams vietos mūsų namuose nėra.

Vyras dirba klinikoje, dėsto Stokholmo aukštojoje naprapatų mokykloje ir, ko gero, ne mažiau užsiėmęs nei jūs. Ar gyvenimas per atstumą nesukuria dar didesnio atstumo tarp judviejų?

Tik bepročiai ir nestandartiniai žmonės gali taip gyventi kartu. Bet abu suvokiame, kad dabar toks tarpsnis.

Aišku, taip gyventi gana sudėtinga, jis atvažiuoja porą kartų ar kartą per mėnesį. Tik bepročiai ir nestandartiniai žmonės gali taip gyventi kartu. Bet abu suvokiame, kad dabar toks tarpsnis, jis galbūt amžinai nesitęs. Aš labai atsidavusi tam, ką darau, visko imuosi nuoširdžiai ir maksimaliai, tad jis tai matydamas žengė žingsnį atgal ir man netrukdo. Rogeris – vienas geriausių savo srities specialistų Švedijoje, irgi be proto mėgsta savo darbą, jam gerai sekasi, augina naująją specialistų kartą. Jo negalima atitraukti nuo jo darbo, kaip ir manęs, nes mums tai rūpi. Man karjera ar pozicija niekada nebuvo siekiamybė – ateinu atlikti tam tikrų darbų, turėdama aiškius tikslus. Kultūros ministerija – ne išimtis. Atėjau čia vedama troškimo keisti esamą padėtį. Neslėpsiu, mūsų pokalbiuose pasitaikydavo liūdnų momentų, nes, reikia pripažinti, šįkart sprendimą priėmiau pati. Išsamaus aptarimo tarp mudviejų, dėliojimų, kokie bus pliusai, kokie minusai, kiek nukentės šeima, kaip gyvensime, kai dirbsiu po 16–18 valandų ir negalėsiu jai skirti dėmesio, nebuvo. Tiesą sakant, išsireketavau jo pritarimą. Aišku, kad Rogeris neprieštaravo, matė, kad esu užsidegusi keisti pasaulį, suprato, kad mano pašaukimas – imtis neįmanomų misijų. Turiu gi save kažkur padėti. Jis taip ir pasakė: „Aš tavęs vis tiek nesustabdysiu – nėra prasmės priešintis.“

Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Liana Ruokytė-Jonsson ir Rogeris Jonssonas
Viganto Ovadnevo/Žmonės.lt nuotr./Liana Ruokytė-Jonsson ir Rogeris Jonssonas

Tai ar nukenčia šeima?

Nežinau, gal. Gyvenimas dabar kitoks nei normalių žmonių. Jaunai porai jis gal būtų nepakeliamas, bet mes vienas kitą jau gerai pažįstame, esame geriausi draugai, perėję ugnį ir vandenį, žinome visus jautrumus, nesistengiame formuoti vienas kito pagal išsvajotą idealą, pasitikime ir nespraudžiame į rėmus. Esame du individai, turime savo gyvenimus, siekių ir tikslų, – niekada netrukdėme vienas kitam ir leidome kerotis, nestumdami į šešėlius. Jeigu jau pasirinkai kitą žmogų, priimk jį su visais privalumais ir trūkumais. Tokiu atveju būtų beprasmiška ar net kvaila stabdyti norintį eiti ten, kur linksta širdis.

Nemažai porų, gerai pažįstančių vienas kitą ir gyvenančių daugelį metų kartu, būna, ima ir išsiskiria...

Manau, rutina dažnai „suvalgo“ santykius, kai atsiranda vaikų, poros „pameta“ vienas kitą tarp pareigų ir darbo, pamiršta pasidžiaugti vienas kitu, atverti dar vieną šalia esančiojo langelį, atversti dar vieną neperskaitytą puslapį. Juk žmogus su kiekviena diena darosi vis kitoks, keičiasi požiūris, vertybės – jis negali stovėti vietoje. Jeigu pradeda to nebepastebėti, nebemato procesų, vykstančių šalia, taip ir nueina kiekvienas savo keliu, natūraliai atitolsta. Reikia gerbti vienam kito laisvę, leisti skleistis kaip asmenybei ir atrasti bendrą sąskambį. Du žmonės, būdami sykiu, turi augti, šakotis į visas puses ir matyti vienas kito augimą, juo džiaugtis.

Jūsų šeimoje nėra vaikų. Toks buvo jūsų sprendimas ar tiesiog savaime taip susiklostė?

Gyvenimas dėliojasi taip, kaip dėliojasi. Turiu Dievo dovaną nesisieloti dėl to, kaip susiklostė likimas, ar dėl to, kas neduota. Galbūt negauti to, ko nori, kaip tik ir yra laimė? Sunku pasakyti. Neturiu su kuo palyginti, ir nenoriu pasiduoti tradiciniam įsivaizdavimui, kokia turi būti šeima. Ji gali būti ir iš dviejų asmenų. Kita vertus, ir vienam įmanoma tapti laimingam. Visai galėčiau – esu truputėlį nomadinio tipo žmogus. Ne tiek svarbu, esi vienas, dviese ar su vaikais, – svarbiausia, kad gyvenimas būtų visavertis, kad jis kasdien tave džiugintų, kad iš tikrųjų jaustum jo pulsą, pilnatvę, dalyvautum kūrybiniame procese. Kas iš to, jeigu sielosiesi, kad neturi to, ką turi kaimynas. Būk laimingas, kad tave apdovanojo kitomis gėrybėmis, kad turi dvi rankas, dvi kojas, kad matai pasaulį tokiomis spalvomis, kuriomis kiti galbūt nesugeba matyti. Mano santykis su visata yra toks natūralus, kad nekyla noras galvoti, kas būtų, jeigu būtų. Vaikystėje esu patyrusi traumą, po kurios vos ne vos išsikapanojau. Esu labai dėkinga, kad išgyvenau, kad galiu būti kartu su žmonėmis, veikti ką nors prasmingo ir dar tuo mėgautis. Tai didžiausia dovana. Tu negali reikalauti daugiau, negu tau atseikėta. Kiek gavai, tiek tau ir priklauso.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt