Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Lietuvė Justė Jonutytė – tarp įtakingiausių jaunųjų meno kuratorių Europoje: „Svarbu neužsidaryti tik savo kieme“

Justė Jonutytė
Raimonda Vyšnia nuotr. / Justė Jonutytė
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Vilniuje menininkai turi puikias sąlygas kūrybai, o Lietuva aktyviu meniniu veiksmu lenkia ne vieną Europos šalį, sako meno kuratorė Justė Jonutytė. Ir sunku ja netikėti – 28-erių Justė ne tik aktyviai bendr(adarbi)auja su įvairių šalių menininkais, jaučia šiuolaikinio meno pulsą, vadovauja meno ir edukacijos centrui „Rupert“, bet ir visai neseniai pateko į populiaraus amerikiečių portalo „Artsy“ sudarytą 20-ies įtakingiausių jaunųjų Europos meno kuratorių sąrašą.

Apie savo darbą ir įvertinimus, meno lauke dominuojančias tendencijas ir asmenines simpatijas J.Jonutytė pasakoja užsidegusi, tačiau be pasipūtimo, ji – puikus optimizmo ir tikėjimo tuo, ką daro, pavyzdys. Pokalbis su Juste – apie jos darbą Londono „Tate“ galerijoje ir Niujorke su Jonu Meku, kelią iki „Rupert“, Lietuvos ir pasaulio meno pulsą, meno kūrinių kolekcionavimą ir savybes, kurių prireikia kuratoriui.

– Kovo pabaigoje buvai pastebėta portalo Artsy, atsidūrei jaunų įtakingiausių Europos meno kuratorių dvidešimtuke, kiek tau svarbūs panašūs įvertinimai?

– Šio dvidešimtuko pernelyg nesureikšminu, tačiau maloniai nustebau. Žinoma, puikiai suvokiu, kad daugelį panašių top’ų sudaro žurnalai ar portalai, už to slypi žmonės, todėl įsijungia nemažai subjektyvumo. Tačiau tai, kiek rimtas koks nors dešimtukas ar dvidešimtukas, gali pasverti pagal jame figūruojančius žmones. Artsy kuratorių dvidešimtuke įvardyti stiprūs profesionalai, daugelis jų jau įpusėję ketvirtą ar penktą dešimtį, vadovaujantys tokioms prestižinėms meno institucijoms kaip Bazelio Kunsthalė ar Roterdamo šiuolaikinio meno centras. Kokios nors įtakos mano kasdieniam darbui šis pripažinimas nebūtinai turi, tačiau džiugu, kad vis labiau atkreipiamas dėmesys į anksčiau periferinėmis laikytas vietas, tokias kaip Vilnius. Be to, nelaikau savęs tradicine kuratore, dirbančia išskirtinai su parodomis ir akademiniais tekstais, todėl smagu dar ir dėl to, kad buvo įvertinti ir edukacijos, rezidencijų, skaitmeninių programų vadovai – vadinamieji naujų sričių kuratoriai.

– Dėl pokalbio tarėmės tau svečiuojantis Visagine ir su grupe menininkų bandant patekti į šiuo metu uždaromą atominę elektrinę. Kas tai per projektas ir kas iš viso to išeis?

– Kartu su viena graikų kuratore šiemet organizavome keliaujančią jaunų menininkų parodą, kurios maršrutas nusitiesė nuo Vilniaus, Pabradės ir Visagino iki Oslo ir Reikjaviko. Parodą lydėjo ir paskaitų bei kūrybinių dirbtuvių programa, o vieną iš jų Oslo meno akademijos ir Vilniaus dailės akademijos studentams surengėme būtent Visagine.
Kodėl pasirinkome Visaginą? Tai – ypač daug išteklių meno projektams galintis pasiūlyti miestas – įdomi tiek jo demografija, tiek architektūra, tiek ir kultūra. Viena vertus, tai – pats jauniausias miestas Lietuvoje, per trumpą laiką tapęs tam tikru inovacijų centru, šio miesto architektūra buvo planuota pagal drugelio sparnų formą. Kita vertus, tai tarsi įvairių kultūrų skruzdėlynas, kuriame gyvena tik nedidelis procentas lietuvių, tačiau savo kultūrą puoselėja rusai, ukrainiečiai, totoriai ir kt. Jaunų Lietuvos ir Norvegijos menininkų Visagine atliktas tyrimas galbūt ateityje virs paroda, o su Visagino mere taip pat diskutavome miesto skulptūros idėją, kuri, be abejo, sietųsi ir su uždaroma atomine elektrine.

– Tie, kas domisi šiuolaikiniu menu, meno centro „Rupert“ vardą yra girdėję, o ką apie jį papasakotum nieko nežinantiems?

– Šiandien „Rupertas“ gali būti įvardijamas kaip tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras, įsikūręs antrame Valakampių paplūdimyje Vilniuje. Tačiau prieš kelerius metus „Rupertas“ buvo tarsi fikcinis asmuo, neturintis savo namų, bet kas savaitę sukviečiantis jaunus Lietuvos menininkus diskusijoms ir kūrybai netikėtose miesto vietose. Ilgainiui programos namais tapo „Pakrantė“ – originalus pastatas, 2013 m. projektuotas architekto Audriaus Ambraso. Tačiau, net ir turėdamas namus, „Rupertas“ nėra muziejus, jis neturi savo meno kolekcijos, o pagrindinis mūsų darbas nukreiptas būtent į individualų darbą su menininkais, ypač karjerą tik pradedančiais įvairių disciplinų kūrėjais – suteikiame jiems galimybę įgyvendinti savo idėjas, projektus, susipažinti su užsienio kuratoriais ir jų naujausiomis idėjomis bei tobulėti. Žinoma, svarbi ir viduomenės edukacija – kas mėnesį rengiamos viešos ir nemokamos paskaitos, menininkų naujų kūrinių pristatymai ir parodos.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Justė Jonutytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Justė Jonutytė

– Ar verta užsukti į „Rupertą“ tiesiog šiaip sau – nepasidomėjus, ar tuo metu pristatoma kokia nors paroda?

– Verta, jei norisi apžiūrėti unikalios architektūros pastatą – ši erdvė yra vieša, o joje nuolat be pertraukų kuria rezidentai. Tačiau, kaip jau sakiau, parodos čia nėra eksponuojamos nuolat, todėl dažnai lankytojas rastų tik atvirą skaityklą ir savo dirbtuvėse plušančius menininkus iš Lietuvos ir užsienio. Orientuojamės į 3–4 parodas per metus, jos plačiai pristatomos ir jų nereikia bijoti, nes jos gali būti suprantamos, įdomios ir prieinamos kiekvienam su menu kasdien nesusiduriančiam žmogui. Nors tapybą mūsų galerijoje galima išvysti retokai, ir dažniau eksponuojamos tarpdisciplininio meno formos, mūsų kviečiamų menininkų darbai nereikalauja, kad prieš tai būtinai būtum perskaitęs Deleuze’ą (šypsosi). Pavyzdžiui, prieš porą metų mano kuruota rumunų menininko Dano Perjovschi paroda iš pažiūros lengva, tačiau itin kritiška karikatūrine forma komentavo tuo metu Rusijos vykdytą Krymo aneksavimą, o menininko „Ruperte“ darytus sienų ir langų piešinius pamėgo žurnalistai, politologai ir kitų sričių atstovai.

Raimonda Vyšnia nuotr./Parodos „Rupert“ atidarymas
Raimonda Vyšnia nuotr./Dano Perjovschi paroda „Ruperte“

– Toks meno priartinimas prie žiūrovo – sąmoningas?

– Taip, mūsų misija rengiant parodas taip ir skamba – priartinti žmogų prie šiuolaikinio meno, kalbėti apie jį suprantama kalba. Manau, nereikia nieko dirbtinai komplikuoti: esame įsikūrę prie pat Valakampių paplūdimio, parodas stengiamės rengti vasarą, taip atsiranda galimybė žmogui turiningai praleisti laisvalaikį, pamatyti kai ką netikėto ir įdomaus, sukeliančio naujų minčių, sužinoti apie aktualius šiuolaikinio meno procesus ir kūrėjus, pripažintus tarptautiniu mastu. O šią pažintį su šiuolaikiniu menu galima suderinti su maudynėmis ir pasideginimu paplūdimyje (juokiasi).

– Kaip tu pati priartėjai prie meno pasaulio – tikslus pasirinkimas ar ilgi ieškojimai?

Ne kartą įsitikinau, kad versle visada labai pravartus kūrybiškas požiūris, o mene – praktinis priėjimas.

– Nebuvo sunkių ieškojimų, tačiau nebuvo ir labai aiškaus pasirinkimo nuo pat pradžių. Kai baigiau Vilniaus licėjų, pasirinkau nemokamas studijas XV a. įkurtame Škotijos Šv. Andriaus universitete, nes ten bakalauro programoje galima vienu metu rinktis net tris skirtingas kryptis – mano atveju, meno istoriją, filmų studijas, o greta ir vadybą/ekonomiką. Ilgainiui mano interesų rate pagrindinę vietą užėmė meno istorija.
Žinoma, praverčia ir vadybos žinios, nes meno sferoje labai vertinami vadybininkai – šioje srityje ne visi nori užsiimti lėšų paieška ar skaičiavimais. Tikrai ne kartą įsitikinau, kad versle visada labai pravartus kūrybiškas požiūris, o mene – praktinis priėjimas.

– Kaip vingiavo tavo karjera po studijų?

– Jas baigusi atsidūriau Londone. Pasisekė, nes mano tuo metu mėgstamoje „Tate“ galerijoje buvo skelbiamas konkursas atlikti apmokamai metų trukmės praktikai. Nors į kiekvieną panašią viešai skelbiamą poziciją Londone atkeliauja keli šimtai paraiškų, mano darbo skelbime buvo nurodytas ir darbas tuo metu naujai steigiamame kūrinių įsigijimo komitete su orientacija į Vidurioo ir Rytų Europos meną, tad būtent čia turėjau daugiau žinių nei kiti studijas Didžiojoje Britanijoje baigę bendraamžiai. „Tate“ galerijoje dirbau ir kuratoriaus asistente prie tokių didžiųjų parodų kaip „Alighiero Boetti“. Buvo labai intensyvus metas ir įdomi patirtis, išmokau daugybės dalykų, tačiau supratau, kad už didelius meno muziejus man įdomesnės projektinės erdvės, pristatančios ne jau visame pasaulyje žinomus menininkus, o jaunus, naujų idėjų kupinus kūrėjus. Po metų Londone atsidūriau Niujorke, čia dirbau su asmenine Jono Meko surinktų darbų kolekcija, kurioje gausu tiek su kino istorija susijusių plakatų, tiek „Fluxus“ darbų, tiek Niujorko fotografijų.

– Vien Meko pavardė dalį žmonių iškart užburia, kaip sekėsi dirbti su vienu garsiausių iš Lietuvos kilusių menininkų?

Man ypač artimas Jono Meko polinkis ne nerti į savo paties kūrybines paieškas, o pirmiausia steigti tai, ko tuo metu ypač trūksta visai bendruomenei.

– Džiaugiuosi šia pažintimi ir iš jos gimusia ilgamete draugyste, o dirbome išties labai glaudžiai, bendravome daug – kolekcija įsikūrusi tame pačiame Bruklino lofte, kuriame Jonas Mekas ir gyvena, tad kartu praleidome nemažai laiko. Man ypač artimas jo polinkis ne nerti į savo paties kūrybines paieškas, o pirmiausia steigti tai, ko tuo metu ypač trūksta visai bendruomenei – pamatęs, kad Amerikoje neegzistuoja kino kritika, jis „Village Voice“ laikraštyje pradėjo atskirą kino skiltį, o vėliau ir avangardinio kino žurnalą. Pamatęs, kad nyksta ypač vertingos avangardinio kino kūrėjų juostos, įkūrė filmų kūrėjų kooperatyvą ir antologiją, kur šiuos filmus pagaliau pradėta saugoti ir archyvuoti bei platinti, ir tik jau įkopęs į aštuntą dešimtį Mekas rado daugiau laiko užsiimti savo kūryba. Šį rudenį jis organizuoja aukcioną, prie kurio organizavimo šiek tiek prisidedu. Iš garsių menininkų specialiai aukcionui padovanotų kūrinių tikimės surinkti 3 milijonus dolerių pastatyti trečiam Filmų antologijos archyvo aukštui, kuriame planuojamos įrengti biblioteka ir galerija, kad archyve sukaupta medžiaga taptų prieinama kino tyrėjams, akademikams, kuratoriams ir visiems, besidomintiems avangardinio kino sritimi.

– Kaip po darbų Londone ir Niujorke atsidūrei Lietuvoje?

– Paprastai neieškau kokių nors galimybių, bet laukiu, kol aplinkybės mane kur nors nuves (šypsosi). Taip aplinkybės atvedė atgal į Lietuvą – sulaukiau kvietimo prisijungti prie 2013 m. Lietuvos paviljono Venecijoje komandos, man buvo įdomūs kuratoriai, su kuriais turėjau galimybę padirbėti – Raimundas Malašaukas, Jonas Žakaitis, Aurimė Aleksandravičiūtė. Minėti žmonės buvo vieni iš „Ruperto“ steigėjų, todėl netrukus su manimi susisiekė ir organizacijos įkūrėjas ir pasiūlė kuratorės darbą. Tuo metu kaip tik buvo kraustomasi į naujai pastatytą pastatą, tad reikėjo žmogaus, galinčio iš edukacinės programos išvystyti ir pradėti labiau matomas rezidencijų ir parodų programas.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Justė Jonutytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Justė Jonutytė

– Kaip nuo kuratorės šoktelėjai į direktorės poziciją?

– Nieko labai mistiško ir sudėtingo: „Rupertas“ startavo kaip maža edukacinė programa, o ilgainiui išaugo į instituciją, kuriai reikėjo vadovo – ir pirmiausiai dėl praktinių priežasčių. Kažkam juk reikėjo meniniams projektams rasti lėšų (juokiasi). Juk tai – ne valstybinė organizacija, o pelno nesiekianti viešoji įstaiga, kuriai kasmet būtina nuo nulio surinkti ir užtikrinti darbuotojų atlyginimus ir programos lėšas. Šiuo metu mes ir verčiamės iš tarptautinių ir lietuviškų projektinių bei šiek tiek privačių fondų lėšų.

– Kokios savybės dabartinėje tavo pozicijoje labiausiai praverčia?

– Manau, turiu nemažai optimizmo – jis šiame darbe būtinas, nes reikia tęsti darbus, judėti pirmyn, net kai gauni neigiamą atsakymą. Tenka susitaikyti, kad nuolat išgirsi daug „ne“ – kai ieškai finansavimo, prieš išgirstant susidomėjimo gaidelę, tą gali pasakyti kokie 20 žmonių. Reikia atkaklumo ir nuolatinio tikėjimo – pavyzdžiui, kad galbūt viena ar kita sritis nėra remiama dabar, bet, tarkime, suorganizavus paskaitų seriją apie šios programos reikalingumą, ją gali paremti po metų ar dvejų. Kuratoriui reikia ir progresyvaus požiūrio – sugebėjimo žiūrėti ne tik į tai, kas JAU daroma pasaulyje, bet į tai, kas dar tik BUS daroma, kokios galėtų būti naujos temos ir kryptys. Manau, „Rupertui“ padeda justi pulsą tai, kad dirbame su jaunais menininkais. Be to, turiu ne tik pati išlaikyti optimistišką požiūrį, privalau dar ir įkvėpti žmones – juk kultūros lauke nėra nei itin motyvuojančių atlyginimų, nei 17 valandą pasibaigiančios darbo dienos. Turiu sugebėti žmonėms parodyti, kad tai, ką jie daro, yra įdomu ir prasminga.

– Ir visada tą optimizmą lengva išsaugoti, užkrėsti juo ir kitus?

Manau, labai svarbu nesusikoncentruoti išskirtinai tik į tai, kas vyksta tavo kieme, ar tai būtų Vilnius, ar Oslas, ar Peckhamo rajonas Londone.

– Žinoma, būna ir sunkių momentų, juolab kad meno laukas gana kritiškas. Net kai startavo „Rupertas“, buvo daugiau skeptikų, o ne optimistų – tai gana lietuviška. Jei Niujorke pradėjusi kokią iniciatyvai girdėtum „kokia gera idėja, sveikinu, sakyk, jei reikės pagalbos!“, tai čia daugiau skepsio ir kritikos, ar programa išsilaikys ir neužsidarys, ar bus užtikrinta programos kokybė. Tokiu atveju labai svarbu pačiam matyti prasmę, sulaukti palaikymo iš užsienio. Todėl mane labai džiugina, kai mūsų instituciją kaip pavyzdį įtraukia į knygas ir leidinius kitose šalyse, kviečia į konferencijas – tada ištrūksti iš uždarumo, gali save įvertinti ne vietos, bet pasauliniame, objektyvesniame kontekste. Manau, labai svarbu nesusikoncentruoti išskirtinai tik į tai, kas vyksta tavo kieme, ar tai būtų Vilnius, ar Oslas, ar Peckhamo rajonas Londone.

– Gana jaunas tavo amžius – privalumas ar problema?

– Pasitaiko, kad mano amžius ką nors nustebina, nes daugelis mano kolegų, vadovaujančių meno institucijoms, yra bent dukart vyresni. Tačiau kai susipažįstame, tie, su kuo bendrauju, įvertina mano patirtį ir amžiaus klausimo nelieka. Galima sakyti, jog kai dirbi ne pelno siekiančioje organizacijoje, jaunystė net padeda, nes turi turėti daug energijos, jėgų kariauti su vėjo malūnais (juokiasi).

Raimonda Vyšnia nuotr./Justė Jonutytė
Raimonda Vyšnia nuotr./Justė Jonutytė

– Ryšį su užsienio menininkais palaikai aktyviai dirbdama su „Ruperto“ rezidentų programa, kas tai yra?

– Pastate, kuriame šiuo metu veikia „Rupert“, yra įrengtos studijos menininkams, per metus kelis mėnesius čia praleisti iš viso pasaulio atvyksta apie 30 žmonių – po 3–4 vienu metu, kuriuos atrenkame net iš kelių tūkstančių. Čia jie turi galimybę užsiimti tyrimais, dirbti prie savo projektų. Žinoma, nereikia galvoti, kad atvykę čia jie užsidaro, mąsto ir kuria už uždarų sienų – kiekvieną mėnesį rengiame atviras jų darbų ir projektų peržiūras, yra galimybė juos aplankyti ir susipažinti jų studijose. Norime, kad tai būtų atviras procesas, o ir jauniems menininkams iš kitų šalių įdomu pabendrauti su vietiniais. Kaip tik šio šeštadienio vakarą (balandžio 23 d. - aut.) mūsų trijų dabartinių ir buvusių rezidentų Jude Crilly, Floris Schonfeld ir Monikos Lipšic bendradarbiavimą-performansą galima išvysti Šiuolaikinio meno centre.

„Rupert“ nuotr./„Rupert“ rezidentų atviros studijos renginys
„Rupert“ nuotr./„Rupert“ rezidentų atviros studijos renginys

– Vienas iš „Rupert“ finansavimo šaltinių – privačių asmenų parama. Kokie motyvai žmones skatina remti meną, jaunus menininkus?

– Patebiu, kad jau kelerius pastaruosius metus vis labiau domimasi kolekcionavimu, atsiranda žmonių, kurie nori remti jaunųjų Lietuvos menininkų augimą – kad šie turėtų galimybę tapti garsiais pasaulio menininkais (šypsosi). Dažną net nustebintų, KIEK yra žmonių, kurie tai daro iš idėjos – tokių, kurie investuoja ne tik į „Rupertą“, bet apskritai į meno lauką, kurie mato prasmę kolekcionuodami augančių menininkų darbus.
Juk jokia paslaptis, kad valstybė kurį laiką beveik neturėjo lėšų savo nacionaliniams muziejams įsigyti naujų kūrinių. Laimei, atsirado privačių muziejų, tokių kaip Modernaus meno centras, Lewben meno fondas ir kiti, kurie tą darė. Juk negali būti pauzių, kai niekas neperka Lietuvos kūrėjų darbų, kai susikuria vakuumas – kūrinių pirkimas ir yra viena iš svarbių menininko rėmimo formų.

– Gal apie menininko paramą – tiksliau, jo paveikslą, svajoja ne vienas, tačiau ne visiems tai prieinama.

Jei eisi tik į Nacionalinę dailės galeriją, matysi tik Saukos darbus ir svajosi tik apie juos, visai gali būti, kad jokio jo darbo taip ir neįsigysi per visą gyvenimą

– Žinoma, tačiau yra įvairių galimybių. Jei eisi tik į Nacionalinę dailės galeriją, matysi tik Saukos darbus ir svajosi tik apie juos, visai gali būti, kad jokio jo darbo taip ir neįsigysi per visą gyvenimą (juokiasi). Tačiau aš manau, kad menas, jo kolekcionavimas gali būti prieinamas kiekvienam, tik tam reikia skirti daugiau laiko ir darbo. Jei pereisi galerijas, domėsiesi jaunais talentais, tikrai galėsi įsigyti jauno kūrėjo darbą ir už 100 ar 300 eurų, o tiek per metus įmanoma sutaupyti. Gal daug kas nežino, bet iki šiol tikrai nedidelėmis kainomis galima įsigyti net originalių Jurgio Mačiūno kūrinių – jis gamindavo nemažai vienetų, tad ir po 50 metų jo darbai vis dar prieinami, aš ir pati jų esu įsigijusi iš savo studentiško atlyginimo prieš keletą metų.
Kolekcionavimo istorijoje yra daugybė įdomybių. Štai Niujorke gyvenusi Vogelių šeima, paštininkas ir bibliotekininkė, iš savo kuklių santaupų įsigijo jaunų menininkų darbus, kurie dabar verti milijonų (tarp jų – Pablo Picasso, Roy Lichtensteino ir kiti). O štai šiemet vienas Didžiosios Britanijos kolekcionierius, kolekciją daug metų kaupęs iš palyginti kuklios BBC žurnalisto algos, milijoninės vertės kolekciją padovanojo muziejui. Tačiau interviu prisipažino, kad sau ir savo žmonai per gyvenimą neleido įsigyti mašinos ar atostogų metu keliauti į užsienį.

– Paminėjai Šarūno Saukos parodą Nacionalinėje dailės galerijoje, kurią aplankyti buvo beveik mados reikalas. Kaip manai, tai išskirtinis atvejis, ar parodų lankymas populiarėja?

– Kelios pastarosios parodos tikrai įrodė, kad plačiosios publikos susidomėjimas menu auga. Tik dar labiau norėtųsi, kad žmonės aktyviau atrastų mažesnes meno erdves. Pastaraisiais metais trumpam buvo susikūrę įdomių smulkesnių meno iniciatyvų, tokių kaip „Sodų 4“, „Malonioji 6“, „The Gardens“ Vilniuje ar „Kabinetas“, „Post galerija“ Kaune. Didelė dalis išliko ir šiandien, tačiau auditorijos dėmesio joms kartais pritrūksta, o gal ir pačios erdvės neturi stiprių įrankių, kaip reklamuotis? Būtų puiku, jei žmonės lankytų ne tik Nacionalinę dailės galeriją, bet ir mažesnes projektų erdves šalia savo namų, o dar geriau, jei jų skaičius kasmet sparčiai augtų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Justė Jonutytė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Justė Jonutytė

– Aktyviai dirbi su menininkais iš užsienio, tačiau jauti ir Lietuvoje vykstančius procesus. Kas dabar aktualiausia ir įdomiausia – gal yra pokyčių, susijusių su jaunąja menininkų karta?

– Aš visada labiau linkusi žiūrėti į asmenybes, o ne į grupes ar kartas. Nes yra ir vyresnės kartos menininkų, kurie dar plačiai negirdėti, bet jų darbai tikrai progresyvūs. O grįžtant prie procesų, manau, visame pasaulyje jau ilgą laiką jaučiamas atitolimas nuo vien tik estetinių ir formalių kūrinio savybių, tokių, kaip forma, medžiagiškumas – link aktualių temų ar naratyvų, kai tikrai nebe taip svarbu, kaip pats objektas atrodo. Tokie jauni menininkai lietuviai, kaip Lina Lapelytė, Eglė Budvytytė, Liudvikas Buklys, Augustas Serapinas, Gintaras Didžiapetris ar kiek vyresni Artūras Raila ar Deimantas Narkevičius, nebūtinai yra pirmame plane sureikšminę paties kūrinio formalias savybes, jiems svarbesnis pats procesas ir už jo glūdinti istorija.
Štai Buklys į Šiuolaikinio meno centrą atsivežė tortilijų darymo mašiną ir tai tapo centriniu kūriniu jo solo parodoje. Menininkui ši idėja kilo, kai Vilniuje meksikietišką barą atidarę užsieniečiai vargais negalais tokį įrenginį, vienintelį Lietuvoje, atsigabeno į Vilnių, tačiau šis netilpo pro siauras senamiesčio rūsio duris. Ši tendencija ryški visame pasaulyje – panaikinti meno kūrinio ribas, ištrinti apibrėžimą, kas juo gali būti ir kas ne.

– Kaip vertini meno pasaulio ir populiariosios kultūros suartėjimą? Pavyzdžiui, Marinos Abramović projektas „MoMA“ ir beprotiškos žiūrovų eilės arba Yayoi Kusamos burbulų menas ir jais dekoruotos parduotuvių vitrinos…

– Tai neišvengiama, nes tokiu būdu – per atpažįstamumą – veikia meno rinka, kūrėjas privalo turėti savo kalbą. Juk ir komerciškai sėkmingiausias Lietuvos menininkas Žilvinas Kempinas, šiuo metu gyvenantis Niujorke, su magnetofono juostelėmis dirbo kelis dešimtmečius, kol sukūrė atpažįstamumą ir dabar jo darbus eksponuoja ta pati MoMA. Tačiau yra menininkų, pasitelkiančių visai kitas strategijas. Štai šiuo metu aktualus performanso menininkas Tino Sehgal, nekuria jokių objektų. Kolekcionieriai gali įsigyti nebent popieriaus lapą, kuriame aprašyta instrukcija perfomansui atlikti. Ko gero, šiuo kūrėju, priešingai negu blizgiais Kusama rutuliukais, taip lengvai negalėtų žavėtis masės, tačiau kuratoriai nori jį matyti savo parodose.

– Kokios tendencijos ir menininkai tau pačiai šiuo metu įdomiausi?

– Žvelgiant iš istorinės perspektyvos, man įdomiausi menininkai, kurie pradėjo kokias nors tendencijas, lėmė lūžius, transformavo mūsų požiūrį į meną – galiu paminėti jų daugybę, nuo Malevičiaus ir Picasso iki Carlo Andre, nuėmusio skulptūrą nuo pjedestalo ir patalpinusio ją po mūsų kojomis dar 1960-ais. O žvelgiant į šiuolaikinį meną įdomios tokios naujos tendencijos, kaip įvietintas, į bendruomenes orientuotas menas ir performansai. Pastebiu, jog daugybė menininkų atranda ir savo įprastą praktiką papildo performanso žanru, kuris nėra nei teatras, nei šokis, o savotiškas gyvas meno kūrinys.

Man labai įdomus menas, kuris yra arčiausiai gyvenimo ir labiausiai su juo persipina.

Labai įdomūs menininkai, kurie neprisiriša prie konkrečių medijų, sugeba transformuoti erdvę – pavyzdžiui, kai įeini į parodos salę ir randi ne paveikslą ar skulptūrą, bet visiškai perkurtą erdvę, kuri pati tampa kūriniu, kaip prieš kelerius metus vykusioje „Hauser & Wirth“ parodoje, kur prabangi meno galerija virto bendruomenės centu, labdaringa parduotuve ir anarchistų loftu, arba mano kuruotoje Laure Prouvost parodoje, virtusioje požeminiu tuneliu. Man labai įdomus menas, kuris yra arčiausiai gyvenimo ir labiausiai su juo persipina.

Sauliaus Žiūros nuotr./Laure Prouvost parodos atidarymas
Sauliaus Žiūros nuotr./Laure Prouvost parodos atidarymas

– Tavo vyras Augustas Serapinas – vienas iš jaunosios kartos menininkų, kokia judviejų pažinties istorija?

– Susipažinome prieš keletą metų skulptoriaus Gedimino Jokūbonio apvaliojoje studijoj vieno meno renginio metu. Iš pradžių tiesiog tapom gerais draugais, nes abiem įdomiausi buvo į bendruomenes orientuoti, įvietinto meno projektai. Augustas tuo metu filmavo „Ruperto“ kaimynystėje Valakampiuose įsikūrusių tremtinių namų gyventojų pasirengimą spektakliui, o įvairiose Vilniaus vietose įkūrinėjo slaptas meno intervencijas. Vėliau jis į savo menines keliones – iš Valakampiuose rastų atliekų suręstu savadarbiu plaustu ar į Briuselio parodą iš Vilniaus vykstančiu menininkų sukonstruotu obuolių sidro gaminimo autobusiuku pakvietė ir mane, o per šias keliasdešimt valandų trukdavusias keliones Nerimi ir vokiška autostrada ir susidraugavom.

Iš tikrųjų puiku būti su žmogumi, kuris tai pačiai sričiai jaučia tokią pat didelę aistrą kaip ir tu, o kartu leidžia viską suprasti iš menininko perspektyvos.

Dėl darbo pobūdžio ne visada pavyksta kartu praleisti tiek laiko, kiek norėtųsi, nes mūsų maršrutai dažnai nuveda į skirtingus pasaulio kampelius. Kol dalyvauju globalaus meno forume Dubajuje, Augustas instaliuoja parodą Vienoje, o ta pačią dieną, kai skaitau paskaitą Helsinkyje, jis pristato savo kūrinį Maskvos bienalėje. Tačiau kartais keliai susikerta ne tik Vilniuje – pirmą liepos savaitę, kai skaitysiu pranešimą Londono Tate konferencijoje „Kuriant rytojaus muziejų“, Augustas atidarys savo pirmąją solo parodą Londone, Davido Robertso meno fonde. Iš tikrųjų puiku būti su žmogumi, kuris tai pačiai sričiai jaučia tokią pat didelę aistrą kaip ir tu, o kartu leidžia viską suprasti iš menininko perspektyvos. O šiaip džiaugiamės galimybe laiką tarp projektų leisti Vilniuje ir svajojam vieną dieną čia atidaryti bendruomenės centrą, kur viename pastatų komplekse susijungtų kultūra, sportas ir ekologija, o laisvalaikį, nepriklausomai nuo pajamų, būtų įdomu leisti ir vaikams, ir suaugusiesiems.

Temos Menas
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt