Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mados pasaulis be Sonios Rykiel – ryškios ir nesikartojančios „megztinių karalienės“

Sonia Rykiel
Vida Press nuotr. / Sonia Rykiel
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Šį ketvirtadienį, sulaukusi 86 metų, mirė viena iš mados legendų – Sonia Rykiel. Moteris, kuriai Garbės legiono ordinus teikė du Prancūzijos prezidentai, ir kuri gatvėse buvo atpažįstama labiau už garsiausius politikus ar aktorius. Sonios kūryba buvo tapatinama su prancūziška elegancija, bet geriausias tos elegancijos pavyzdys buvo pati dizainerė: visada vilkinti juodai, lieknutė, su didžiule raudonų plaukų kupeta, pajuodintomis žaliomis akimis ir nubalintu veidu.

Kai Robertas Altmanas kūrė kultinį filmą „Gatavi drabužiai“ (1994 m.), daugelis filmuotis pakviestųjų dizainerių kategoriškai atsisakė garbės patekti į kadrą, nujausdami, kad režisierius pavers madą košmariška karikatūra. Sonia Rykiel ne tik sutiko vaidinti save, bet ir kantriai kentė Altmaną, kuris, ruošdamasis filmui, keletą metų trynėsi aplink ją, stebėdamas „gamybos procesą“.​

VIDEO: Ready to Wear

Režisierius žinojo, ką pasirinkti: Rykiel mados namai buvo vieta, kur virė tikras mados gyvenimas, dirbo geriausi modeliai, rinkosi garsiausi klientai… O, praėjus vos porai metų po filmo, Soniai buvo diagnozuota Parkinsono liga, bet apie tai ji neprasitarė net savo vaikams.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Sonia Rykiel
AFP/„Scanpix“ nuotr./Sonia Rykiel

Paryžius mėgsta legendas. Sonia – viena iš jų. Ji buvo dažnai sutinkama dailininkų kavinėje „Café Flore“, nesislapstė nuo žurnalistų. Gimusi žydų emigrantų šeimoje, Sonia visada žinojo, ką kam pasakyti: tabloidų atstovus tikino, jog niekada nevilki apatinių baltinių ir negali gyventi be vyrų, o rimtesnei spaudai aiškino, kad savo anūkėms aukcionuose perka paveikslus, nors pastarosios nepraranda vilties kada nors gauti „tikrą“ dovaną.

Storules grakščioji Sonia varydavo į neviltį, tikindama, kad beprotiškai mėgsta šokoladą (beje, internete įkūrusi svetainę, ji pirmiausia pagarsino ne savo madas, o šokoladinio muso receptą), rūkorėms kėlė pavydą, rodydama blyškų, dūmų nenuvytintą veidą ir didžiuodamasi, kad yra „Cigarų klubo“ narė.

„Scanpix“/AP nuotr./Sonia Rykiel
„Scanpix“/AP nuotr./Sonia Rykiel

Sonia buvo ryški, įdomi, mokėjo pritraukti dėmesį. Ji galėjo fotografuotis apsinuoginusi, su „sekretorės“ akiniais ir cigarete, bet niekada negarsėjo kaip skandalinga persona, nesirgo didybės manija, nedalyvavo intrigose. Ji tekėjo ir skyrėsi tik kartą, penkiolika metų (1953-1968) gyveno su butiko „Laura“ savininku Samu Rykieliu, augino vaikus, ir tai buvo nelengva, nes sūnus Jeanas Phillipe‘as (vėliau tapęs kompozitoriumi) nuo mažens buvo aklas.

Atėjus metui, Rykiel dukrai perdavė savo verslą, ir visos klientės buvo ramios, kad šiuose mados namuose nebus jokių kraują stingdančių permainų: čia stilių visada diktuos Sonia ir Nathalie.

Vida Press nuotr./Sonia Rykiel su dukra Nathalie
Vida Press nuotr./Sonia Rykiel su dukra Nathalie

Kai „Sonia Rykiel“ mados namai šventė 40-metį, Nathalie nutarė padaryti mamai staigmeną: pasiūlė garsiausiems pasaulio dizaineriams sukurti ką nors a la Sonia Rykiel. Nė vienas neatsisakė. Tai buvo fantastiškas šou, kuriame dalyvavo Karlas Lagerfeldas, Alberas Elbazas, Yohji Yamamoto, Giorgio Armani, Ann Demeulemeester, Jeanas Paulis Gaultier, etc., o Jeanas Charlesas de Castelbajacas net atspaudė šilkografiją su Sonios veidu ir tikrais raudonais plaukais. Visa tai buvo daroma iš meilės: net labiausiai padykę dizaineriai nulenkė galvą prieš šią moterį.

Sonią nuoširdžiai sukrėtė dukters staigmena. Ji, tituluota „megztinių karaliene“, sekiojo visus ją pagerbusius dizaineriams ir net bandė aiškintis. „Ar tu žinai, kad visai nemoku megzti?,“ klausė ji Gaultier. Nes vis dar jautėsi taip, tarsi būtų apsišaukėlė. „Nenorėjau būti dizainere, tai buvo prieš mano valią. Pirmus 10 metų kartojau sau, kad rytoj baigsiu veiklą, kurią pradėjau atsitiktinai: iš pradžių pasisiuvau suknelę, nes buvau su pilvu ir norėjau būti pati gražiausia iš visų besilaukiančių moterų, paskui užsimaniau megztinio, kuris nebūtų panašus į jokį mano matytą. Paskui staiga tapau megztinių karaliene, net nežinodama, kaip jie daromi. Dabar turiu būti verslininkė. Šį vakarą einu klausytis „Traviatos“, o mano jauna komanda klausys „Bee Gees“, ir tai, ką kursime rytoj, bus fantastika, gimusi iš operos ir roko“.

Vida Press nuotr./„Sonia Rykiel“ 1976 m. modelis (tik bateliai „Christian Dior“)
Vida Press nuotr./Sonia Rykiel 1976 m. modelis (tik bateliai Christian Dior)

Ji išties buvo savamokslė. Bet turbūt turėjo žvėrišką intuiciją, nes visada eidavo prieš vėją ir visada laimėdavo.

Ji išties buvo savamokslė. Bet turbūt turėjo žvėrišką intuiciją, nes visada eidavo prieš vėją ir visada laimėdavo. Kai mada liaupsino švarkus, Sonia kūrė megztinius, kai visi alpėjo dėl pastelinių spalvų, ji rinkdavosi tamsias. Ji pirmoji ėmė dažyti kailius, anksčiau už japonus išvertė rūbų siūles į viršų, išmetė pamušalus ir petukus, paliko neapdorotus drabužių kraštus, kad jokia niekinga siūlė nesitrintų į rankas ar kojas. Na, ir pasirinko patį paslankiausią, prie kūno prisitaikantį audinį – trikotažą. Net merginos per jos parodymus atrodė kitaip, nei reikalavo talmudai: striksėdavo, kikendavo, vaipydavosi, pamiršdavo bet kokį orumą.

Vida Press nuotr./
Vida Press nuotr./„Sonia Rykiel“ 2008-2009 m. rudens-žiemos kolekcijos modelis

Mezginių teritorijoje Sonia tikrai neturėjo konkurentų. Tačiau išgarsino ją ne koks nors beprotiškas trikotažas, o paprasčiausias puloveris – siauras, per galvą užtraukiamas megztukas. Savo lemtingą vaidmenį jis atliko 1967 metais (kai drauge su Sonios vardu pateko ant „Elle“ viršelio), ir nuo to laiko visada lydėjo dizainerę. Puloveriais buvo nuolat prekiaujama jos parduotuvėse, Sonios Rykiel kvepalai gundė megztinio pavidalo buteliukais, o kai ponia šventė savo mados trisdešimtmetį, milžiniškas tortas buvo apkaišytas margais puloveriukais. Net Sonios parašytame romane „Raudonos lūpos“ meilės trikampis brėžiamas tarp vyro, moters ir... megztuko.

„Scanpix“/AP nuotr./Sonios Rykiel kūryba
„Scanpix“/AP nuotr./Sonios Rykiel kūryba

Nors išties, tas megztukas buvo niekuo dėtas, svarbiau tai, kad dizainerė senamadiškus mezginius pavertė mados objektu: figūrą paryškinantys, kojas ilginantys ir liekninantys Rykiel drabužiai tapo „karščiausia“ preke, kurią su malonumu populiarino Anouk Aimee, Audrey Hepburn, Brigitte Bardot, Catherine Deneuve, Lauren Bacall. Ir tą darė negalvodamos apie madą: Sonios mezginiai leido joms apie nieką negalvoti – tiesiog didžiuotis nėštumais, jaustis moteriškoms, būti tikroms, kad visada atrodo gerai.

Sonios Rykiel kolekcijos niekada nekartojo viena kitos, ji visada kažkuo stebino, tačiau naujovės dažniausiai gimdavo iš to, kas jos kūryboje nekito.

Sonios Rykiel kolekcijos niekada nekartojo viena kitos, ji visada kažkuo stebino, tačiau naujovės dažniausiai gimdavo iš to, kas jos kūryboje nekito. Tai buvo vis tie patys, bet kaskart kitokie megztukai, verstos siūlės, daugiasluoksniai ansambliai, beribė meilė aksesuarams – kažkokiems beprotiškiems batams, karoliams, diržams, skrybėlaitėms, skarutėms, rankinėms. Taip pat – aistringas prieraišumas juodai spalvai, nors šioji dažnai buvo kryžminama su kitomis spalvomis.

Sonios netenkino įprastų spalvų paletė: ji galėjo be skrupulų nugvelbti iš restorano kaktusą ar išlupti kokios nors sienos gabalą, jei nujausdavo, kad neįprastas šių daiktų koloritas tiks jos kolekcijai. Mėgo eklektiką: jos herojės galėjo tapti hibridais iš nebyliojo kino fatališkų moterų, pokario infantilių, 8-ojo dešimtmečio hipių ir 9-ojo glamūrinių pamaivų...

Ji dirbdavo nuo septynių ryto iki gūdaus vidurnakčio ir kartais jausdavosi išsunkta kaip kempinė. Nors niekas tuo netikėdavo: tik vulkaninės energijos moteris galėjo apžioti tiek darbų, kiek Sonia. Ji iliustravo knygas, organizavo parodas, profesionaliai domėjosi klasikiniu baletu ir aktoryste; kūrė teatro kostiumus, afišas, interjero dizainą; įrašinėjo muziką ir dainas, turėjo aibę visuomeninių pareigų.

Buvo ne tik smaližė, bet ir „Šokolado mėgejų klubo“ garbės narė, puiki kulinarė. Rašė knygas (pradedant literatūra vaikams, baigiant erotiniais romanais), ir dievagojosi, kad veikiau atsisakytų mados, nei rašymo. Nors kartais puikiai derino viena ir kita: knygose atspindėjo dizaineriškus instinktus, o madose naudodavo kaligrafiją: ja margindavo diržus, rankines, drabužius (tarkim, išvinguriuodavo komentarą „Didelis juodas paltas“).​​

Jos Paryžiaus bute su nesuskaičiuojamomis knygų lentynomis ir juodomis lakuotomis sienomis rinkdavosi muzikai, aktoriai, filosofai, politikai, akademikai... Dabar nebesirinks. Ir Paryžius be raudonplaukės Sonios atrodys blankiau.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt