Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Makalius: Šiandien retam lietuviui įsiūlysi pigią ir paprastą kelionę

Makalius Dubajuje
Asmeninio archyvo nuotr. / Makalius Dubajuje
Šaltinis: Elaima.lt
0
A A

Turbūt daug kas galvoja, kad Rimvydas Širvinskas-Makalius – neišpasakytai laimingas: kasdien daro tai, ką kiti gali tik per atostogas, ir dar – už pinigus. Tačiau jis, keliautojas ir kelionių organizatorius, išmaišęs pusę pasaulio, kartais savo gyvenimu visai nesidžiaugia.

Statistinis pilietis svajoja uždirbti, pakeliauti, pamatyti pasaulio. O apie ką svajoji tu?

Didžiausia svajonė – rasti daugiau laiko sau: susirūpinti sveikata, mityba, net – stiliumi. Paatostogauti taip, kad tai būtų atostogos, nes išvažiavęs nebemoku atsipalaiduoti. Vis tiek fotografuoju viešbučio kambarius, klausinėju, kas kiek kainuoja, švaistau laiką kokiam nors golfui, kurio man iš tolo nereikia. Mat yra įaugę į kraują: gal darbe pravers. Vasarą nutariau pailsėti Prienuose, pagulinėti, pasilepinti SPA. Ir kuo tai baigėsi? Apvažiavau visus lankytinus apylinkių objektus, kad turėčiau, ką pasakyti žmonėms. Poilsis Lietuvoje populiarėja. Tik jis yra labai brangus.

Jei žmogus sakytų: „Pinigai – ne problema, parodyk man tai, ko niekada nepamiršiu.“, kur jį siųstum?

Pasiūlyčiau pasisemti patirčių. Pasiųsčiau į Šri Lanką, safarį, kur esi tarp šešiasdešimties laisvėje gyvenančių dramblių: matai, kaip jie maudosi, murkdosi purve, pešasi, – to tikrai niekada nepamirši. Patarčiau paskraidyti virš Las Vegaso arba, iškišus kojas iš sraigtasparnio, virš Niujorko; iššokti su parašiutu virš Dubajaus dirbtinės palmių salos. Pavakarieniauti Maldyvuose – restorane po vandeniu. O gal – nuvažiuoti į visiškai neturistinį Indijos kaimelį Keralos regione: ten nufotografavau dvi moteris ir jos, pamačiusios save ekrane, apsiverkė, nes niekada nebuvo mačiusios tokių stebuklų. Jos renka arbatos lapelius – visą savaitę be poilsio: už dienos normą, 20–30 kilogramų, gauna 4 eurus. Man tai buvo didelis sukrėtimas. Kaip ir Filipinai, kur žmonės gyvena trobelėse ant vištos kojelės, kad apsisaugotų nuo nuodingiausių roplių. Jie eina kelis kilometrus vandens, kad galėtų nusiprausti, pasigaminti maisto, nėra matę nei parduotuvių, nei pinigų, nes valgo savo augintus ryžius. Kai pamatai tokių dalykų, paklausi savęs: „Ką aš išvis veikiu gyvenime ir ko vertos mano problemos?“

Nebesi „pigusis studentiškas“ Makalius, tavo agentūra labai išaugo. Jau gali organizuoti tą skrydį virš Manhatano?

Galiu. Dabar man dirba 38 žmonės, tenka taikytis prie įvairių klientų poreikių. Šiandien retam lietuviui įsiūlysi pigią ir paprastą kelionę. Jie nori kokybės ir nori už tai sumokėti daugiau.

O tu pats kokią keisčiausią vietą esi aplankęs?

Filipinuose atsidūrėme miestelio gražuolės rinkimuose. Aišku, išsirinkau savo favoritę. O kitą dieną sužinojau, kad visos dalyvės iš tiesų buvo vyrai.

Man tai buvo net ne vieta, o viena diena Filipinuose, Sabange. Plaukėme ten požemine upe, tamsoje pasišviesdami žibintuvėliais. Upė – oloje, kur gyvena keli tūkstančiai šikšnosparnių. O vakarais jie visi išsiruošia į medžioklę. Tas vaizdas, kai galybė šikšnosparnių išskrenda pro mažą plyšį, labai bauginantis, su niekuo nepalyginamas. Paskui tą patį vakarą atsidūrėme miestelio gražuolės rinkimuose. Jos žingsniavo podiumu, demonstravo savo talentus, vaikštinėjo tarp žiūrovų. Aišku, išsirinkau savo favoritę. O kitą dieną sužinojau, kad visos konkurso dalyvės iš tiesų buvo vyrai.

Sunku patikėti, kad tave kas nors dar stebina.

Šiaip jau mano keisčiausios patirtys siejasi su maistu, jo ragavimu. Per skrandį ateina daug įsimintinų emocijų, ypač kai reikia labai susikaupti, kad paragautum kokių nors gyvų medžio kirminų, – to, kuo tu šlykštiesi, ką net paliesti baisu. Bet kartą buvau paklaustas, o kas man skanu, jei kirminai – neskanu? Papasakojau apie vėdarus ir išgirdau: „Siaubas! Mūsų lervos – bent švarios, o kas anksčiau ėjo jūsų žarnomis?“

Tavo gyvenimo būdas atveria labai daug galimybių. O ko nors per tai netenki?

Aš ligi šiol gyvenu nuomojamame bute, nes neturiu laiko pagalvoti, kaip gyventi norėčiau. Labai myliu katinus, iki aštuoniolikos metų juos auginau, bet dabar apie tai negali būti kalbos. Ir su antrąja puse – sunku. Jei tokia būtų, arba aš jos nematyčiau, arba abu dirbtume viename versle ir užgraužtume vienas kitą, būtų maksimalių išbandymų metas.

Klausiu kaip daug keliaujančio: teko skęsti, kristi, rėžtis kur nors mašina? Aišku, beldžiu į stalą.

Visko yra nutikę. Bet baisiausia buvo Filipinuose, kai su tokiais prancūzais nusisamdėme savadarbį laivelį, kad persikeltume iš vienos salos į kitą, ir patekome į audrą. Laivas buvo pilnas vandens, jį iš visų pusių daužė bangos. „Gal duotumėte gelbėjimo liemenę?“ – „Kokią liemenę?! Tokių daiktų čia nėra.“ Tada pirmą (ir, tikiuosi, paskutinį) kartą gyvenime buvau apimtas pačios tikriausios panikos. Visiškai nesivaldžiau, tik klykiau įsikibęs į stulpą. Ir mintyse su visais atsisveikinau.

Asmeninio archyvo nuotr./Seišeliuose
Asmeninio archyvo nuotr./Seišeliuose

Feisbuke nervini tautą pasakodamas, kaip tave Tailande prievarta maitina ir masažuoja.

Guliu lovoje, reikia krautis daiktus ir, matau, draugai tariasi, ką veiks savaitgalį. Ir, atrodo – viską atiduotum, kad tik nereiktų vėl keliauti...

Ta „prievarta“ – ne tik ironija, bet ir dalis tiesos. Buvo mano gyvenime metas, pernai, kai kelionės lindo per gerklę. Persisotinau vaizdų ir įspūdžių, pavargau nuo laiko skirtumų, nebegalėjau į nieką susikoncentruoti. Sakoma „per gerai nebūna“, bet aš galiu patikinti, kad būna. Atsimenu, pasibaigus maratonui po Aziją ir Ameriką, iškart turėjau vykti į Šri Lanką. Guliu lovoje, reikia krautis daiktus ir, matau, draugai tariasi, ką veiks savaitgalį. Ir, atrodo – viską atiduotum, kad tik nereiktų vėl keliauti... Tąsyk vežiau žmones į safarį, kur buvo tos dramblių šeimos; viena moteris net apsiverkė: „Tai gražiausia akimirka mano gyvenime.“ O aš į dramblius nė nežiūrėjau – sėdėjau džipe ir susirašinėjau su draugais, pavydėdamas jiems smagiai praleisto savaitgalio. Tada ir supratau, kad turiu daryti pertrauką. Kad įspūdžiai susigulėtų, kad vėl patirčiau seniai pamirštą jausmą – koks malonus gali būti atostogų, kelionių laukimas.

Jei aš į kelionę pasiimčiau tik telefoną, dokumentus, banko kortelę – tai būtų protinga?

Jų išties pakaktų, nes visa kita galima nusipirkti. O su bagažu visada būna rūpesčių: ar ko nepamiršau, ar neviršijau svorio, ar viskas tilps? Aš tik patarčiau turėti vaistinėlę – ypač keliaujant po Aziją. Per atostogas visi pametame galvas: valgome tai, ko nesame valgę, prisikemšame jūrų gėrybių, prie kurių mūsų skrandžiai nepratę, persivalgome, nes „viskas įskaičiuota“, pergeriame. Ir anksčiau ar vėliau atsitinka nelaimė, kai visą dieną reikia sėdėti tualete.

Ar lietuviai jau moka keliauti?

Lietuviai dabar labai atsakingi keliautojai. Vis daugiau jų investuoja savo laiką į kelionės planavimą, nebebūna taip, kad „pamačiau nuotrauką ir važiuoju“. Jie padaro namų darbus, panaršo internetą: pasidomi, kokiame viešbutyje gyvens, ką pamatys, ko prireiks... Kitais atžvilgiais mes irgi tobulėjame. Anksčiau dar išgirsdavau: „Oi, aš nenoriu gyventi ten, kur bus lietuvių, jie užsienyje baisiai elgiasi.“ Galiu nuraminti: ne lietuvių ir net ne rusų reiktų vengti. Blogiausia, kas gali nutikti, – tai ilsėtis su britų jaunimu. Jie – kaip nutrūkę nuo grandinės; baisu, ką išdarinėja ir kaip negerbia kitų poilsio.

Tikrai niekada nebetenka dėl tautiečių raudonuoti?

Tenka. Dažniausiai kaltas būna alkoholis. Visokių atvejų buvo, net tokių, kai tautiečius iškeldindavo iš viešbučio. Girdėjau, kad vienas viešbutis teisėsi su lietuviais, kurie papokštavo: paskutinę naktį visus baldus apvertė aukštyn kojomis, klozetą – taip pat. Buvo, kad grupė vaikinų išprievartavo – padarė baisų nusikaltimą, nes buvo girti ir ieškojo pramogų. Todėl visiems patarčiau per atostogas pailsinti galvą, bet vis dėlto turėti ją ant pečių. Suvokti, kad užsienyje esame svečiai, ir elgtis kaip svečiuose.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Komentarai
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt