Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Maži ir dideli Gintarės Kižys stebuklai

Juvelyrė Gintarė Kižys
Luko Griciaus/Fotostudija „OKTO.LT“ nuotr. / Gintarė Kižys
Šaltinis: 15min.lt
0
A A

„JustLuxe“ svetainėje skelbiamas geriausių pasaulio juvelyrų sąrašas. Čia greta legendinių „Cartier“, „Van Cleef & Arpels“, „Bvlgari“, „Harry Winston“ ir kitų yra ir ausiai mielas „Gintarė“. Kas tai? Pasinaudokime proga viską sužinoti be tarpininkų: kalbamės su juvelyre lietuvių kilmės kaliforniete Gintare Kižys.

Jūsų brendas ne tik lietuviškas, bet dar ir su „ė“ raide. Tai nekomplikuoja gyvenimo?

Specialiai uždėjau tašką, nes man jau nusibodo, kad daug kas negali ištarti mano vardo. 

Kokius savo papuošalus laikote firminiais?

Žiedus: jie buvo apdovanoti, turi patentą, yra saugomi autorių teisių, jų technologija oficialiai pripažinta išradimu. Tai tokios plonos karūnėlės su deimantais, kurių ant piršto gali sukabinti, kiek nori. „Vogue“ žurnalas yra juos taip sunėręs, o ir visi amerikiečiai mėgsta stambius papuošalus. Net tie, kurie nemėgsta, perka bent tris karūnėles, kad būtų įdomiau. Dar populiarūs mano krištolo pakabučiai – pavadinau juos „Dancing Light“. Krištolą išgaubiu kaip pusę burbulo, o po juo dedu deimančiukų: kai tiksliai apskaičiuoji atstumą, pakabutis skleidžia kažkokią mistinę šviesą, atrodo kaip sapnas. 

Pati juos darote?

Esu baigusi ir dizaino, ir juvelyrikos mokslus, todėl kai ką darau. Bet kai kalbama apie vienetinius, didelės vertės daiktus, juos geriau patikėti aukščiausios kvalifikacijos meistrams. Turiu juvelyrą, kuriuo galiu visiškai pasikliauti: dirbame kartu taip seniai, kad be žodžių vienas kitą suprantame. Kitiems verslo darbams nesamdau žmonių, kurie sėdėtų su manim nuo ryto iki vakaro, bet kai reikia, yra kas padeda.

Mačiau, kad jūsų papuošalai kainuoja tūkstančius dolerių. Esate turtuolė?

Aš neimu per daug užsakymų ir darau tik tai, ką, žinau, tikrai gerai padarysiu.

Žmonės, kurie dreba dėl pinigų, gyvena kitaip. Aš neimu per daug užsakymų ir darau tik tai, ką, žinau, tikrai gerai padarysiu. Nenoriu gyventi bijodama, kad ką nors nuvilsiu. Dirbu, galima sakyti, septynias dienas per savaitę, po 14 valandų, tačiau esu nevaržoma, neturiu kur nors būti devintą ar pusę dešimtos. Jei reiktų kur nors važinėti tada, kai važiuoja visi, tris valandas slinkčiau spūstyje, o dabar užtenka penkiolikos minučių. Gyvenu, kaip man patogu: keliuosi labai anksti, sėdu prie kompiuterio, vėliau važiuoju pasportuoti ar paplaukioti. 

Gimėte Amerikoje, bet mes kalbamės lietuviškai.

Mano tėvas, gydytojas, buvo labai griežtas, namie draudė kalbėti angliškai: jei ką nors pasakydavai ta kalba, turėdavai mokėti penkis centus už žodį; jei pakartotinai – dešimt. Kai prasidėjo meilės, berniukai žadėdavo paskambinti, bet skambučių nesulaukdavau: svarstydavau, kodėl. Paskui tik sužinojau, kad tėvas, ragelyje išgirdęs anglų kalbą, manęs nekviesdavo... Buvau kiek suvaržyta, todėl ėmiau sukti galvą, kokį darbą susiradus, kad būčiau toliau nuo namų, turėčiau laisvės, pamatyčiau pasaulio. Taip tapau modeliu. Dirbau Kinijoje, Japonijoje, Ispanijoje – daug kur, tokia jauna. Tris mėnesius kur nors padirbėdavau ir grįždavau, bet jau jaučiausi savarankiška, net turėjau savo namus: gyvenau palėpėje pas tetą, kuri neėmė iš manęs pinigų. O paskui įvyko avarija. Žmogus buvo visiškai girtas, važiavo dideliu greičiu, be šviesų. Galėjau likti be akies arba dar blogiau: iki šiol turiu randą prie antakio. Jei ne ta avarija, gal būčiau ir toliau dirbusi modeliu... Paskui baigiau dramos mokslus, ketverius metus buvau aktore.

Kodėl taip trumpai? 

Didžiausia laimė – matyti, kaip nušvinta žmogus, pasipuošęs mano papuošalu...

Lyg ir neturėjau, kuo skųstis. Dirbau įvairiuose teatruose, net geriausiame – „Mark Taper Forum“: jis buvo ir prestižinis, ir mokėjo solidžiai. Bet Kalifornijoje mano laikais teatras nebuvo vertinamas. Apskritai Amerikoje išgarsėja tik tie, kurie patenka į televiziją, o kai ten eini, visi svarsto, per stora tu ar per plona, per tamsi ar per šviesi. Tai sunku. Be to, kai esi aktorė, tam reikia daug laiko ir darbo, priklausai nuo kitų. Paskui suvaidini, ir viskas – nieko nelieka. Norėjau ko nors konkretesnio – sau ir kitiems. Didžiausia laimė – matyti, kaip nušvinta žmogus, pasipuošęs mano papuošalu... Kai subyrėjo mano sužadėtuvės, mečiau aktorės darbą.

Luko Griciaus/Fotostudija „OKTO.LT“ nuotr. /Juvelyrė Gintarė Kižys
Luko Griciaus/Fotostudija „OKTO.LT“ nuotr. /Juvelyrė Gintarė Kižys

Jūs palikote sužadėtinį?

Aš. Skirtis buvo labai skaudu, reikėjo viską pradėti iš naujo, nes tas vyras buvo užėmęs visą mano gyvenimą. Penkerius metus draugavome. Jis buvo labai turtingas, gyvenau kaip rūmuose, bet kažkas mane graužė. Jam rūpėjo tik materialūs dalykai... Jei ne tas skausmas, jei jo nebūčiau palikusi, nebūtų buvę jokios juvelyrikos. O gal viskas prasidėjo nuo jo dovanoto žiedo? Nes anksčiau papuošalai man ne itin rūpėjo. Tas žiedas buvo labai gražus, su didžiuliu dviejų karatų deimantu, aš į jį žiūrėdavau ir žiūrėdavau. Paskui pati pradėjau verti karoliukus, į kursus užsirašiau... 

Kažkur skaičiau apie jūsų juvelyriką, kad ji – iš maldų, iš meditacijų. Tarsi dirbtumėte celėje...

Po skyrybų panašiai ir buvo. Juk iš pradžių apie mano juvelyriką žinojo tik labai nedidelis ratas žmonių, o aš pati gyvenau kaip vienuolė. Aš vertinu maldą, esu patyrusi jos galią. Mamai mirus lankiau tokias paskaitas, kuriose trys keturios dienos buvo skirtos vien maldai. Kartą ji mane taip perėmė, kad porą valandų gulėjau tarsi nušviesta, negalėjau atsikelti, nesupratau, kas vyksta. O kai pakilau, buvau visiškai tiesi. Po minėtos avarijos labai skaudėdavo nugarą, buvo išlinkęs stuburas, o tada pamačiau, kad nugara išsitiesė. Iš tikrųjų! Ir dabar tereikia man nueiti į mano kaimo prie Vilkaviškio koplytėlę, kaipmat pamirštu visus holivudus, visus kompiuterius, visus nesibaigiančius savo reikalus, nors jie – tikrai neblogi. Tik espreso kavos negalėčiau pamiršti. 

Jums gera Santa Monikoje? Ar kvailas klausimas?

Nekvailas, nes ilgai nejutau, kad ten – mano namai. Ten labai daug apgavysčių, žiaurių dalykų. Pilna benamių, jie suvažiuoja iš viso pasaulio, tikisi tapti žvaigždėmis, bet negalvoja, kad tam reikia dirbti... Kita vertus, Santa Monikoje tikrai gera gyventi, visada saulėta. Daug gerų, kūrybingų žmonių, tik reikia jų rasti. Yra didelis dvasinių dalykų poreikis. Populiari ne vien joga. Per kvartalą nuo manęs – katalikų bažnyčia, ji visą laiką sausakimša. Per Kalėdas ar Velykas vyksta po septynerias mišias, ir per visas žmonės stovi net lauke. 

O jūs stovite?

Esu stovėjusi. Bet moku ir pati atitrūkti nuo žemiškų dalykų. Los Andželas diktuoja beprotiškus tempus. Prie jų pripranti, jie man net patinka. Tačiau negali amžinai būti stipri, reikia sustojimų. Man labai svarbu dvasinis gyvenimas, traukia mistiniai dalykai: tai, kas iš tikrųjų vyksta. Nuolat jaučiuosi globojama, prižiūrima, gaunu ženklų. 

Visi bėga iš Lietuvos, o jūs ja kliedite. Kodėl?

Taip, visi svajoja apie Kaliforniją, o tie kaliforniečiai, kuriuos pažįstu, svajoja apie ūkį... Nežinau, bet ji mane labai traukia, noriu čia daug nuveikti. Kažkada buvo mintis Lietuvoje ką nors įsivaikinti. Dabar apie tai nebegalvoju, tik lankau vaikų globos namus, padedu kuo galėdama, kartą mokiau juos verti karoliukus... Žinote, ten, kur tėvų sodyba, yra stebuklingo vandens, kuris gydo. Archyvuose surinkau nemažai medžiagos apie jį, kai kuriai net 300 metų. Neva senukas miške pamatė labai gražią mergaitę vandenyje. Kaimiečiai nutarė, kad tai apsireiškė Mergelė Marija, nes anksčiau jokio vandens ten nebuvo. Mane baisiai traukia tokie dalykai. Visada vežuosi vandens į Kaliforniją, tik dabar tai sunku, tenka butelius dėti į lagaminą. Duodu jo savo draugams, nunešu į parduotuves, aišku, tas, kur mane pažįsta. 

Vida Press nuotr./Gintarės Kižys papuošalai
Vida Press nuotr./Gintarės Kižys papuošalus mėgsta ir žinomos moterys

Kelios parduotuvės prekiauja jūsų papuošalais?

Gal aštuonios – Kalifornijoje, Teksase, Kanadoje, Bostone, kitur. Nenoriu, kad jos būtų greta ir žmogus, nupirkęs daiktą, panašų rastų už kampo. Dirbu su prestižiniais salonais, ypač bendrauju su Los Andželo salonu „Roseark“: tai tokia privati vieta, ne visi įleidžiami, bet lankosi daug aktorių. Jo savininkė labai vertina mano gydomąjį vandenį.

Turite garsių klienčių?

Aktorės: Morena Baccarin, Ashley Madekwe, Olivia Munn, Katerina Graham (žinoma iš „Vampyro dienoraščių“), supermodelis Angela Lindvall, šokėja Karina Smirnoff, prodiuserė Meredith Stiehm. Dabar labai populiari Bojana Novakovič ne tik daug papuošalų perka sau, bet ir filmuose sako stilistams, kad norėtų „Gintarės“. Dar galiu papasakoti gražią istoriją. Kai Sienna Guillory sužinojo, kad laukiasi, šio įvykio susirinko atšvęsti jos draugės: Milla Jovovich, Sarah Michelle Gellar ir kitos. Ir Sienna visoms padovanojo po mano pakabutį; aišku, vieną pasiliko sau... Mano sūnėnas, kai paminiu kokį nors žinomą vardą, negali patikėti: „Tu ją pažįsti?! Tikrai pažįsti?“ O aš net negalvoju, kad ką nors ta pažintis gali stebinti. Nebent būnu priversta pagalvoti: pavyzdžiui, veži Bojanai papuošalus ir matai, kad reikia nepastebimai įsmukti į namą, nes prie jo krūmuose tupi paparacų. 

Kaip amerikiečiai reaguoja į jūsų papuošalus su Gedimino stulpais? 

Amerikiečiai apsikrovę papuošalais: gauna jų kiekviena proga. Ir jei dar užsimano, tai jau turi būti brendas, turi būti pasaka. Aš jiems tą pasaką duodu (net naujausią kolekciją pavadinau „Pasaka“). Tai ne tik mano vizijos, bet ir Lietuvos kultūra, istorija. Pastebėjau: kuo daugiau žmonėms kalbu, tuo labiau jie nori grįžti, įsigyti dar vieną daiktą – jiems ta juvelyrika įgauna papildomą vertę. Turiu klientų, kuriems taip išūžiau ausis, kad jie jau laukia, kada galės nuvažiuoti į Lietuvą. 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie ELaima.lt